Pavojus kasdieniame maiste

Pavojus kasdieniame maiste

Nuo 2019 metų lapkričio 1 dienos Lietuvos rinkai tiekiamuose maisto produktuose turės būti ne daugiau kaip 2 gramai transriebalų 100 gramų bendro riebalų kiekio. Šis reikalavimas negalios gyvūninės kilmės riebalams ir maisto produktams, kuriuose transriebalai susidaro ir egzistuoja natūraliai.

Tokių pokyčių priežastimis domėjomės ir kiek transriebalai paplitę mūsų maiste aiškinomės su Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto l. e. p. vyriausiąja patarėja Aušra IŠARIENE.

– Kas gi yra tie baisieji transriebalai?

– Gal reikėtų pradėti nuo to, kad kalbėsime apie hidrintus riebalus. Tai kietieji augaliniai riebalai, kurie labai patrauklūs maisto pramonei. Pats riebalų hidrinimas yra tam tikras procesas: aliejus kaitinamas tam tikroje temperatūroje su katalizatoriais – visas technologinis procesas sudėtingas. Aliejus paverčiamas pusiau kietaisiais arba kietaisiais riebalais. Natūraliai aliejuje nėra transizomerų – pramoniniu būdu susidariusių transriebalų, apie kuriuos dabar ir kalbama.

Hidrinti riebalai maisto pramonėje naudojami tikrai labai seniai – apie 100 metų, bet keičiasi gamybos technologijos. Atsirado naujų mokslinių tyrimų, kad hidrinti riebalai būna dviejų rūšių. Kai aliejus yra visiškai hidrintas, jame transizomerų nėra. Kitas hidrinimo būdas – iš dalies hidrinti riebalai. Pastarieji savo sudėtyje gali turėti iki 50 procentų transizomerų. Tai yra labai daug. Ir tai turi didelę įtaką žmonių sveikatai.

Patys transriebalai yra tam tikros rūšies nesočiosios riebalų rūgštys. Maisto pramonei yra labai patrauklu turėti kietos konsistencijos riebalus. Pavyzdžiui, glajus spindi, blizga, jis ne taip greitai išsilydo, ilgesnis tinkamumo vartoti terminas. Dėl to maisto pramonė dešimtmečiais labai intensyviai juos naudoja. Be to, tie iš dalies hidrinti riebalai yra patys pigiausi.

– Kuo konkrečiai transriebalai pavojingi žmonėms?

– Gaunami su maisto produktais jie gali sukelti širdies ir kraujagyslių ligas, cukrinį diabetą, nutukimą. Taip pat gali turėti poveikį nėštumui ir netgi per placentą patenka į vaisiaus kraujotakos sistemą.

Mes kalbame, kad sočiųjų gyvūninės kilmės riebalų reikia vartoti kuo mažiau dėl širdies ir kraujagyslių ligų. Mokslinė informacija rodo, kad transriebalai yra keturis penkis kartus blogesni, žalingesni mūsų sveikatai nei sotieji riebalai. Paprastai sakant, transriebalai didina blogojo ir mažina gerojo cholesterolio kiekį.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir instituto specialistai išnagrinėjo kitų šalių problemas, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pateiktas rekomendacijas, mokslinius, Europos maisto saugos institucijų duomenis. Taip pat buvo didelis vartotojų susidomėjimas hidrintais riebalais ir galimu jų kenksmingumu. Visos tos priežastys paskatino keletą metų stebėti, kiek transriebalų yra maisto produktuose.

Buvo atlikta valstybinė maisto produktų stebėsena. Per kelerius metus institute buvo ištirti 147 maisto produktai ir kas antrame iš jų nustatytas didesnis transizomerų kiekis nei 2 gramai 100 gramų bendro riebalų kiekio. Noriu pabrėžti, kad buvo atrenkami tiksliniai produktai, kurių sudėtyje būtų iš dalies hidrintų riebalų arba, pagal visus duomenis, yra didelė tikimybė, kad produkte yra tokių riebalų. Rezultatai parodė, kad mūsų rinkoje tam tikruose produktuose jų tikrai yra daug.

Kur daugiausia transriebalų aptikta?

– Buvo ištirti 26 saldainiai ir 23 buvo daugiau negu 2 gramai 100 gramų riebalų. Vadinasi, beveik 90 procentų saldainių grupės buvo produktai, kurių sudėtyje yra iš dalies hidrintų riebalų. Kepimo riebalų, margarino, glaistų sudėtyje taip pat jų buvo gerokai didesni kiekiai – tai 50 procentų tirtų tos grupės produktų. Įvairių sausainių grupėje buvo ištirti 49 mėginiai ir 39 procentuose buvo nustatyta daugiau nei 2 gramai 100 gramų riebalų.

Taip pat buvo įvertinta visa produktų grupė – konditerijos kepiniai, tai yra bandelės su įdaru ir be įdaro, taip pat šaldyta tešla, šakočiai, vafliai. Šioje grupėje 33 procentuose visų produktų transriebalai viršijo 2 gramus.

Per kelerius metus atrinkome ir kai kuriuos pieno produktus. Buvo tirti sūreliai, tepieji riebalų mišiniai, net grietinė. Šioje produktų grupėje 2 gramų ribą daugiausia peržengė tepieji riebalų mišiniai. Glaistytuose sūreliuose transriebalų buvo arti 2 gramų. Pažymėtina, kad į sūrelius transriebalai gali pakliūti su glaistu ir gali susidaryti natūraliai.

Tad galbūt pavojingi ne vien saldumynai?

– Visuose greitojo maisto produktuose, kurie gruzdinami, priklausomai nuo to, kokius riebalus naudojame, irgi yra didelė tikimybė rasti transriebalų. Mes atrinkome keletą mėginių ir pasitvirtino, kad gruzdintose viščiukų broilerių šlaunelėse buvo 2,5 gramo transriebalų. Tai arti normos, bet įsigaliojus naujam reglamentavimui, tikrai nebūtų leidžiama jų tiekti vartotojams.

O pasitaikė produktų „rekordininkų“?

– Plačiu mastu pirmą kartą atliekant stebėsenos tyrimą buvo labai svarbu pasižiūrėti, ar mūsų produktuose yra 2 gramai transriebalų 100 gramų bendro riebalų kiekio, ar jų yra daugiau. Iš tiesų, saldainių grupėje buvo nustatyti didesni kiekiai: buvo nustatyti ir 43 gramai, ir gana daug mėginių nustatyta daugiau nei 10–20 gramų. Vadinasi, saldainių gamintojų laukia tam tikri iššūkiai ir reikės keisti ne tik žaliavas, bet galbūt ir receptūras, technologinius procesus.

Kituose maisto produktuose – galima sakyti, pusėje ištirtųjų – tas kiekis yra nuo 2 iki 10 gramų. Tai rodo, kad verslui reikia tik atkreipti dėmesį, pakoreguoti žaliavų sudėtį, ir didelių pokyčių galbūt nereikės.

Bet eiliniam vartotojui šie skaičiai vargu ar ką sako. Daugelis turbūt paklaustų: kokią gi žalą gali padaryti vienas ar du saldainiai?

– Stebėsena buvo vykdoma tam, kad būtų įvertinta rizika žmonių sveikatai. 2015 metais Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos institutas iš pirmų tyrimų pateikė nuomonę, kad rinkoje yra saldainių, kurių suvalgius du gali gauti 2,8 gramo transizomerų, nes juose buvo nustatyta 43 gramai transriebalų 100 gramų riebalų.

Pasitvirtino, kad iš tiesų esama rizikos, jog žmonės, dažnai valgantys produktus, kurių sudėtyje yra iš dalies hidrintų riebalų, gali suvartoti daugiau nei 5 gramus transriebalų. O tie produktai labai įvairūs: pradedant nuo pusryčių – tepieji riebalų mišiniai, margarinas – ir baigiant įvairiais sausainiais, pyragaičiais, konditerijos gaminiais.

„Įrodyta, kad jei dažnai transriebalų suvartoji daugiau negu 5 gramus, rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis didėja nuo 23 iki 32 procentų.“- sako A. Išarienė

Įrodyta, kad jei dažnai transriebalų suvartoji daugiau negu 5 gramus, rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis didėja nuo 23 iki 32 procentų. Tai jau mokslu pagrįsta ir apskaičiuota rizika. Mums reikia tik pasinaudoti PSO ir kitų mokslininkų išvadomis. Būtent tos išvados padėjo pradėti diskusiją Europos Sąjungoje reglamentuoti transizomerus maiste.

Galima teigti, kad daugiausia transriebalų, tikėtina, yra konditerijos gaminiuose?

– Jų yra, kur naudojami kietieji riebalai. Kur yra glaistas, margarinas, kur naudojami kietieji kepimo riebalai. Daugiausia tai yra konditerijos, saldumynų pramonė, antroje vietoje išskirčiau greitąjį maistą – gruzdintus patiekalus, – ir dalį pieno gaminių, kuriuose naudojami augaliniai riebalai.

Kokia buvo maisto pramonės reakcija sužinojus, kad jų gaminami produktai rizikingi sveikatai?

– Kadangi mūsų stebėsena vyko kelerius metus, mes gamintojus nuolat informuodavome apie tyrimo rezultatus.

Gamintojas irgi yra socialiai atsakingas už tai, kad jo produktas būtų ne tik saugus, bet ir kokybiškas, taigi blogesnės kokybės riebalus keistų į geresnės. Tikrai turime labai gražių pavyzdžių, kuomet įmonės pakeičia riebalus ir kai išsitiria maisto produktą, jame transizomerų jau tikrai randamas minimalus kiekis. Svarbiausia, kad tuomet gamintojai net nepadidino produkto kainos.

Tikrai tikėtina, kad gamintojai šį reglamentavimą priims socialiai atsakingai. Kol nėra reglamentavimo, situaciją valdo gamintojas. Jis perka žaliavas, perka hidrintus riebalus. Jis mato produkcijos dokumentaciją, kiek sudėtyje yra transriebalų. O vartotojas šiandien tokios informacijos neturi. Jis nėra iki galo informuojamas, kiek maisto produkte yra transriebalų.

Pavyzdžiui, fasuotų maisto produktų ženklinimo etiketėse sudedamųjų dalių sąraše privaloma nurodyti „visiškai hidrinti riebalai“ arba „iš dalies hidrinti riebalai“. Pirkėjai mato tik du teiginius, o apie transriebalus informacijos nėra.

Ir ką pirkėjui daryti?

– Kol įsigalios reglamentavimas, vartotojas, siekdamas pasirinkti produktus, palankesnius sveikai mitybai, neturėtų rinktis produktų, kuriuose transriebalų kiekiai galbūt būtų didesni nei reglamentuojami.

O jeigu etiketės nėra – pavyzdžiui, maitinimo įstaigose?

– Stebėsenos metu buvo rinkti duomenys, kokie produktai – sausainiai, saldainiai tiekiami į vaikų ugdymo įstaigas. Nuo 2016 metų sausio 1 dienos yra reikalavimas, kad draudžiama į visas vaikų ugdymo įstaigas tiekti produktus, kurių sudėtyje yra iš dalies hidrintų riebalų. Mūsų maisto inspektoriai atrinko mėginius – įvairias bandeles, sausainius, pyragaičius, vaflius iš mokyklų. Buvo per 16 mėginių ir dviejuose transriebalų kiekis buvo didesnis negu 2 gramai. Buvo ir 9, ir 23 gramai. Tie produktai iš viso neturėjo patekti vaikams.

Tam tikro transriebalų kiekio produkte reglamentavimas leis vartotojui lengvai rinktis maisto produktus, tiesiog nesukti sau galvos – pasitikėti gamintoju, valstybine kontrole, nes kontrolė bus vykdoma visose maisto grandinės etapuose: tiek prekyboje, pas gamintoją, importo kontrolės metu.

Apibendrinus kelerių metų stebėseną, išvada tokia, kad maisto gamybos įmonės, kurios naudoja riebalus, jau žino transriebalų problemą. Kai kurios savanoriškai keičia blogesnės kokybės riebalus į geresnės ir tai deklaruoja ženklinimo etiketėje.

Maisto pramonėje padėtis gerėja vartotojų sveikatos naudai, bet ne taip greitai, kaip norėtųsi.

O ką rodo kitų pasaulio valstybių patirtis hidrintų riebalų reglamentavimo srityje?

– Yra toks niuansas: ne visose šalyse ši problema aktuali. Ne visur maisto pramonė naudoja pigesnius hidrintus riebalus. Be to, kitose ES šalyse ir sergamumas širdies bei kraujagyslių ligomis yra mažesnis.

Danija pati pirmoji nustatė nacionalinį reglamentavimą. Po jos sekė ir kitos šalys – Austrija, Vengrija, Latvija.

Ne ES šalys, tokios kaip Šveicarija, Islandija, Norvegija, taip pat turi tokį reglamentavimą.

Kol nėra reglamentavimo, tokius rizikingus produktus į Lietuvos rinką tiekia ne tik vietos, ES, bet ir trečiųjų šalių gamintojai. Pagal mūsų stebėsenos duomenis matyti, kad daugiausia transriebalų buvo saldainiuose ir sausainiuose, pagamintuose ne ES šalyse. Dėl to ir reikalingas reglamentavimas, kad būtų taikomas ne tik Lietuvos gamintojams, bet ir visiems, kurie tiekia į rinką mūsų visuomenei, mūsų vartotojams maisto produktus.

Kiek žmogus per dieną turėtų suvartoti transriebalų, kad neviršytų pavojingos ribos?

– Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja, kad per parą suaugęs žmogus su gaunamomis 2 000 kilokalorijų suvartotų ne daugiau kaip 2,2 gramo transriebalų.

Per dieną suvalgome labai įvairaus maisto. Kaip susiskaičiuoti transriebalų kiekį, kad neviršytų tos normos?

– Turbūt bet kokiu atveju reikia kreipti dėmesį į produkto ženklinimo etiketę. Jeigu norite pirkti nefasuotų saldumynų – sveriamų saldainių, sausainių, – būtinai ieškokite informacijos apie sudedamąsias dalis. Tai gali būti ir papildoma informacija kataloge, gali būti dėžė su ženklinimo etikete.

Teisės aktai numato pateikti ženklinimą, sudėtines dalis nefasuotiems maisto produktams prekybos vietoje. Patiems reikia rinktis atsakingai. Reikia skaityti informaciją ir rinktis produktus, kur yra aiškiai nurodyta sudėtis.

Tačiau ar visi gamintojai pateikia tikslią informaciją?

– Ta informacija etiketėje yra privaloma nuo 2014 metų. Gamintojai pateikia ir, aišku, turi ją atsakingai pateikti, kad vartotojas galėtų matyti, kokie riebalai naudojami – visiškai hidrinti arba iš dalies hidrinti. Tačiau kai kuriais atvejais gamintojas užrašo tik „hidrinti riebalai“. Vartotojui lieka neaišku, kokios kokybės. Jeigu gamintojas aiškiai to neparašo, lieka tam tikra dilema, kodėl: ar jis neišmano teisės aktų, ar nenori nurodyti ir pateikti informacijos. Bet maisto produktų ženklinimo reglamentavimas yra aiškus, ir vartotojui turi būti pateikiama visapusiška informacija.

Kaip manote, žmonės skaito etiketes? Pastebi, žino, domisi?

– Lietuvos gyventojai tikrai yra smalsūs. Mažas ir vidutines pajamas gaunantys žmonės ne visada turi galimybę rinktis, bet vis daugiau pateikiama informacijos, kad nebūtinai prabangūs, brangūs maisto produktai yra patys sveikiausi. Ne veltui sakoma, kad visos košės yra pats tinkamiausias patiekalas pusryčių stalui, ir tai yra dienos energinė dozė, nesvarbu, kokias pajamas gaunate.

Vis dėlto turbūt reikėtų atkreipti dėmesį, kad žmonės, perkantys tik pigius produktus, paskaitytų ženklinimo etiketę ir, jeigu yra galimybė, rinktųsi tos sudėties, kuri palankesnė sveikatai. Šiuo atveju palankesni riebalai. Transriebalai mūsų organizmui yra visiškai nereikalingi, jokios naudos neduoda – tik žalą. Pavyzdžiui, sotieji riebalai, kurių yra gyvūniniuose produktuose, mūsų organizmui reikalingi, tik neturi jų būti per daug. Jie dalyvauja įvairiuose medžiagų apykaitos procesuose, o transriebalai nereikalingi. Jų reglamentavimas priimtas ne šiaip sau, o saugant žmonių sveikatą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų