Puziniškio dvaras buvo itin svarbus lietuvių nacionalinio judėjimo centras.

Panevėžio lietuvių tautinis judėjimas

Panevėžio lietuvių tautinis judėjimas

Panevėžiečiai pamažu, bet užtikrintai skynėsi kelią lietuviškumo link, o tam pasitarnavo įvairios priemonės.

XX amžiaus pradžioje Panevėžyje gyveno daug rusų, lenkų, žydų ir kitų tautybių atstovų. Dabar lietuviškiausiu miestu laikomame Panevėžyje tuo metu lietuviai veikiausiai nedominavo. Tiesa, pasakyti, kiek iki Pirmojo pasaulinio karo mieste buvo lietuvių, būtų sunku. Žinomi tik 1897 ir 1923 metų statistiniai duomenys. Pavyzdžiui, 1923 metų surašymo duomenimis, lietuvių mieste buvo maždaug pusė gyventojų.

Knygnešystės centras

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas sako, kad lietuvių tautinis judėjimas po paskutinio sukilimo prasidėjo pavienių žmonių iniciatyva ir pamažu įtraukė vis platesnį visuomenės ratą. Jo teigimu, pirmuosius lietuviškos savimonės pasireiškimus galima fiksuoti pirmajame dešimtmetyje po 1863 metų sukilimo ir jie susiję su knygnešių veikla.

Panevėžio apylinkės garsėjo lietuvišką spausdintą žodį puoselėjusiais šviesuoliais.

Direktorius pasakoja, kad Panevėžio knygnešių jau buvo pirmojoje vyskupo Motiejaus Valančiaus organizuotoje draudžiamų lietuviškų knygų platinimo organizacijoje. Įdomus faktas, kad pirmoji žinoma mūsų krašto knygnešė yra moteris – tais laikais lietuvės moterys į visuomeninį gyvenimą nebuvo įsileidžiamos. A. Astramskas pasakoja, kad 1869 metų rugpjūčio pabaigoje viename Šiaulių apskrities miestelyje vyko atlaidai ir turgus. Tada policijos penkiašimtininkas susidomėjo Panevėžio gyventojos Karolinos Laurinavičiūtės parduodamomis knygomis. Kiek žinoma, penkiašimtininkui ėmus apžiūrėti leidinius, pardavėja staiga jam iš rankų ištraukė brošiūrą ir ją suplėšė. Įtarus, kad prekiauta draudžiama spauda, pardavėja sulaikyta. Darant kratą, pas ją rasta nemažai lietuviškų leidinių – net 37 pavadinimų knygų. Pasak istoriko, vedama į nuovadą tąkart moteris pabėgo, tačiau vėlų rudenį įkliuvo Linkuvoje. Sulaikoma bandė į ugnį įmesti religinio turinio lietuvišką knygą, tačiau nebespėjo. Kiek žinoma, tardoma moteris nieko neišdavė. Pas ją buvo rasta nemažai pinigų – daugiau nei 34 rubliai, tad įtarta, jog jie buvo skirti atsiskaityti su tiekėjais už parduotas knygas. 1870 metais dauguma vyskupo M. Valančiaus knygnešių draugijos narių buvo suimti ir tardomi.

„Tai buvo pirma stambi politinė byla po 1863 metų sukilimo, todėl jai skirta daug dėmesio“, – pasakoja A. Astramskas.

Tiriant šią bylą, K. Laurinavičiūtė atvežta į Vilnių. Ir čia tardytojams nepavyko iš jos išpešti daugiau detalių apie veiklą. Moterį buvo pasiūlyta ištremti iš krašto, bet jai skirta tik policijos priežiūra ir ji išsiųsta į Panevėžio apskritį. Netrukus su draudžiamu leidiniu ji buvo sulaikyta Raseiniuose, tada buvo ištremta į Kareliją. Pasak istoriko, tolesnis moters likimas nėra žinomas.

Panevėžio apylinkės garsėjo knygnešiais. 1885–1895 metais netoli miesto buvo vienas didžiausių Lietuvoje Garšvių knygnešystės organizacinis centras. Pasak A. Astramsko, draugijos veikla buvo plati – iš užsienio gabenta nemažai knygų. Jomis prekiauta urmu. Leidinių siuntos dažnai pasiekdavo Maskvą, Peterburgą, Rygą ir kitus miestus. Jo teigimu, Panevėžyje ir priemiesčiuose buvo užsiimama mažmeniniu draudžiamos literatūros platinimu ir tokių platintojų buvo nemažai. Kiek žinoma, kartais į tokią veiklą įsitraukdavo ištisos šeimos. Direktoriaus tvirtinimu, dažniausiai tai buvo užimantys žemiausią socialinę padėtį mieste bandantys pritapti valstiečiai, tačiau buvo ir išimčių. Lietuvišką spaudą platino ir smulkūs žydų prekeiviai.

Svarbus lietuvių nacionalinio judėjimo centras buvo Puziniškio dvaras, į kurį 1901 metais persikėlė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir jos tėtis Jonas Leonas Petkevičius. Dvare lankėsi tokios žinomos to meto asmenybės kaip Povilas Višinskis, Žemaitė, Petras Avižonis, Liudvika Didžiulienė, Jurgis Šlapelis, Steponas Kairys, pirmosios viešosios lietuviškos Panevėžio bibliotekos įkūrėja Elžbieta Jodinskaitė ir kt.

Pasak A. Astramsko, šiuose namuose apsistodavo kurį laiką mieste gyvenę ir turėję tiesioginės įtakos jo visuomenei tautinio judėjimo šviesuliai – Jonas Jablonskis, Jurgis Šaulys, Jonas Biliūnas, Julija Janulaitytė. Puziniškyje buvo ir slaptos spaudos perskirstymo bei platinimo punktas, iš jo nelegaliai spauda aprūpintas Panevėžys.

Vis dėlto, kaip tvirtina A. Astramskas, spaudos draudimo metais Panevėžys buvo pasyvus – nedaug gyventojų dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime. Į miestą iš įvairių vietų sklido atgimimo idėjos ir miestas jas sugerdavo, tačiau neplėtodavo. Padėtis pradėjo keistis 1904 metais. Pasak A. Astramsko, po Didžiojo Vilniaus Seimo mieste pasirodė inteligentų, ėmė kurtis nacionalizmo struktūrų tinklas, vis daugiau panevėžiečių ėmė įsisąmoninti esantys lietuviai.

1905 metais prašyta leisti Panevėžyje įsteigti lietuvišką knygyną, tačiau leidimas negautas. Anot Kraštotyros muziejaus direktoriaus, tuo metu knygynai buvo pagrindiniai periodikos platintojai. 1906-aisiais pirmąjį lietuvišką knygyną Panevėžyje įsteigė buvęs Garšvių knygnešių draugijos narys Juozapas Masiulis. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo atidaryti keturi lietuviški knygynai, lietuvišką spaudą platino ir kitataučiai knygų prekiautojai. Atsirado ir plėtėsi įvairių draugijų bibliotekų bei skaityklų tinklas, lietuvių spaudos jau galėjai rasti ir nelietuviškose bibliotekose.

Nukentėjo už tautosaką

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko teigimu, savo laiku Panevėžyje bei priemiesčiuose aktyviai veikė draudžiamos literatūros platintojai, ir jų esą buvę nemažai.

Plėtojant tautinį judėjimą buvo labai svarbi švietimo sistema. Taigi buvo pradėtos steigti lietuviškos mokyklos. Pasak A. Astramsko, prieš jų pačių valią svarbų vaidmenį formuojant nacionalinę savimonę atliko ir valstybinės rusų mokyklos, kur buvo kalbama ir lietuviškai. Kraštotyros muziejaus vadovas pasakoja, kad 1907 metais Realinės mokyklos mokiniai savarankiškai dalyvavo Valstybės dūmos rinkimų kampanijoje ir agitavo balsuoti už lietuvius. Buvo rengiami ir platinami lietuviški atsišaukimai. 1910 metais bandyta organizuoti bendrą kelių mokyklų mokinių lietuvių veiklą. Istorikas teigia, kad tų metų rudenį Realinės mokyklos, Mokytojų seminarijos ir Miesto mokyklos mokiniai slapta susirinko už miesto aptarti tautosakos rinkimo rezultatų. Apie tai sužinojusi mokyklų administracija šią veiklą nutraukė.

Būsimų lietuvių judėjimo dalyvių buvo ir Mokytojų seminarijoje. 1910 metais iš jos už tautosakos rinkimą pašalinti penki mokiniai. Pasak muziejaus direktoriaus, kurį laiką lietuvių nacionalizmas turėjo viltį Mokytojų seminariją panaudoti savo tikslams. Leidus joje mokytis lietuviams, manyta, kad būtų galima sulietuvinti Kauno gubernijos valstybinių pradinių mokyklų tinklą. Tačiau rusų administracijai varžant stojimą, šis planas neįgyvendintas.

1912-aisiais keturmetėje miesto mokykloje maždaug ketvirtadalis mokinių buvo nacionalinio judėjimo dalyviai.

Draugijų reikšmė

Pasak A. Astramsko, neformalių lietuviškų organizacijų veiklos pradžia laikoma 1905 metų pavasarį, kai buvo organizuoti pirmieji lietuviški vakarai. Formalios savanoriškos asociacijos, kuriose dominavo lietuviai, buvo steigiamos po metų. Viena svarbiausių lietuvių nacionalizmo organizacinių formų XX amžiaus pradžioje buvo visuomeninės organizacijos. Savo misija jos laikė švietimo, socialinės rūpybos, kultūrinio gyvenimo skatinimą. Direktoriaus teigimu, svarstant neturtingųjų šelpimą, švietimo reikalus, statant spektaklius, tais laikais jau daug reiškė ir tai, kad lietuvių kalba buvo vartojama viešai. Savarankiškų organizacijų ar jų skyrių mieste jau buvo nemažai, kai kurios iš jų turėjo gana daug narių. 1914 metais mieste veikė „Saulės“ draugijos skyrius, Blaivybės draugija, Šv. Juozapo darbininkų draugija, darbininkių partija „Darbas“, Ūkio draugija ir kt. Ypač pasižymėjo „Aidas“ – jis organizavo lietuviškus spektaklius ir vakarus. Daug reikšmės turėjo lietuviški chorai. Buvo steigiamos ir ekonominės organizacijos. Mieste įkurta Antroji vartotojų draugija buvo kontroliuojama lietuvių, 1911 metais susikūrė lietuvių malūnininkų bendrija „Mūsų duona“. Istoriko teigimu, tai buvo pirmieji bandymai įsitvirtinti ekonomikoje.

Pasak A. Astramsko, XX amžiaus pradžioje lietuvių kalba vartota gana retai.

„Kai pirmaisiais amžiaus metais gydytoja J. Janulaitytė gatvėje prabildavo lietuviškai, praeiviai į ją žiūrėjo labai nustebę – buvo neįprasta, kad taip kalba aukštesnės klasės atstovas“, – sako jis.

Viešai kalbant lietuviškai buvo galima sulaukti nemalonių aplinkinių replikų. Bėgant laikui, padėtis keitėsi ir lietuvių kalba vis labiau buvo pripažįstama. Istorikas sako, kad daugiausia įtakos tam turėjo lietuviška spauda, mokyklos, draugijos. Tuo metu mieste pradėjo reikštis ir pirmieji lietuviškos literatūros kūrėjai – Juozas Stanikūnas-Žemės Dulkė, Juozas Čerkesas-Besparnis, Matas Grigonis. Kitaip tariant, mieste prasidėjo savarankiškas kūrybos procesas lietuvių kalba.

Istoriko teigimu, prieš Pirmąjį pasaulinį karą švietimas, pedagogika ir kultūra, ekonomika ir ūkio pažanga buvo tos sritys, kuriose sugebėta tarti stipresnį ar menkesnį, bet savo žodį. Aiškiai suvokta esama padėtis ir stengtasi plėsti įtaką. Pasak A. Astramsko, nors savanoriškos lietuviškos organizacijos ir turėjo trūkumų, tačiau buvo neblogai organizuotos, įvairios, joms priklausė nemažai žmonių, o veikla buvo gana konstruktyvi. Be to, jos kūrė viešąsias lietuviškas erdves ne tik savo nariams, bet ir gausiai renginių publikai.

Skleidė jau miestas

Kalbant apie nacionalinio judėjimo veikėjus Panevėžyje paprastai daugiausia dėmesio tenka Jonui Jablonskiui. Pasak A. Astramsko, dažnai nepelnytai užmirštamas kitas asmuo – Kazimieras Šaulys. Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją 1899 metais paskirtas Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, 1901 metais – Realinės mokyklos kapelionu ir tikybos mokytoju. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, aktyviai reiškėsi visuomenėje veikloje, būtent jis atstovavo Panevėžiui Didžiajame Vilniaus Seime. 1906-aisiais paskirtas Kauno kunigų seminarijos dėstytoju. Tais pačiais metais išėjo jo knyga „Krikščioniškoji demokratija“, dar po metų – „Socializmas ir mūsų sociališkieji mokslai“. Pastarojoje, pasak istoriko, pirmą kartą lietuvių kalba sistemingai išdėstyta moderni katalikybės socialinė programa. Pašnekovo teigimu, nors leidimo metais autorius jau gyveno Kaune, bet jo knygos brendo Panevėžyje.

„Todėl galima kalbėti, kad mieste pradėta kurti aukščiausios prabos nacionalizmo produkcija – ideologija“, – sako jis.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviai Panevėžyje jautėsi taip tvirtai, kad svarstė galimybę įgyvendinti J. Basanavičiaus tautos namų“ idėją ir planavo tam surinkti 25 tūkst. rublių.

Istorikas pasakoja, kad amžiaus pradžioje radikaliai pakito Panevėžio įtaka tautiniam judėjimui. Anksčiau lietuvybės idėjos į miestą sklido iš artimesnių ar tolimesnių apylinkių, o po 1905 metų prasidėjo atvirkštinis procesas.

„Lietuvybės mieste jėgą, pasitikėjimą savimi, iniciatyvą ir organizacinį brandumą rodo faktas, kad būtent Panevėžyje 1915 metų spalio 1 dieną darbą pradėjo pirmoji Lietuvoje lietuviška gimnazija“, – pabrėžia A. Astramskas.

XX amžiaus pradžioje lietuvių kalba vartota gana retai – šiame 1916 metų atviruke su Panevėžio Stoties gatvės vaizdu aiškiai matyti, kad nelietuviški užrašai anuomet puošė parduotuvių vitrinas ir įstaigų duris.

Kalba ir bažnyčia

Pasak A. Astramsko, seniausia lietuviška erdvė Panevėžyje buvo bažnyčioje. Nors formaliai pagrindinė Panevėžio katalikų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia buvo priemiestyje, bet faktiškai ji buvo miesto religinis centras. Didelė dalis parapijiečių buvo lietuviai. Bažnyčioje jau nuo XIX amžiaus vidurio vyko lituanizacijos procesas. Pagrindinė liturginė kalba buvo lotynų, vietine kalba galėjo vykti pridėtinės pamaldos – giesmės, litanijos, Evangelijos skaitymas, pamokslai, religinis mokymas. Bažnyčioje nuo seno buvo nusistovėjusi praktika, kad šventadieniais pridėtinės pamaldos vyko lietuvių kalba, o šiokiadieniais – lenkų, bet susidūrimų būdavo. 1909 metais paskirtas naujas klebonas Juozapas Stakauskas tvarką pakeitė – pamokslas per didžiąsias šventes imtas skaityti lietuviškai ir lenkiškai, kas antrą sekmadienį – pakaitomis. Šiokiadieniais pridėtinės pamaldos vyko abiem kalbomis. Per mokinių mišias pamokslas irgi imtas sakyti abiem kalbomis, kaip ir per gegužines pamaldas.

Pasak istoriko, bažnyčios viešoji erdvė buvo nuolat stebima. Lietuvių pasipiktinimą sukeldavo ir naujas paveikslas su lenkišku užrašu, atvirukai su lenkiškais ir lietuviškais tekstais. Įtampa sustiprėjo 1908 metais pradėjus statyti Šv. Stanislovo bažnyčią, kuri vėliau tapo katedra. Abi tautos tikėjosi bažnyčioje daugiau teisių savo kalbai. Dvasininkai rado kompromisinį sprendimą – abiem kalboms skyrė maždaug po lygiai laiko. Viltys nepasiteisino. Verbų sekmadienį lenkiška giesmė sugiedota laikinoje koplyčioje lietuviams skirtu laiku. Velykų išvakarėse lietuviai užgiedojo lietuviškai lenkams skirtu laiku. Išbarti klebono, jie vėliau, vykstant procesijai, atsisakė giedoti lietuviškai ir numatytą giesmę turėjo atlikti bažnyčios choras, vadintas lenkų choru.

Pasak A. Astramsko, lietuviai pirmą kartą stengėsi plėsti kalbos vartojimo sferą. Jo teigimu, palyginti su tuo, kas vyko kitur, Panevėžio bažnyčiose buvo ramu. Žinoma, kad Rytų Lietuvoje kartais neapsieita ir be muštynių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų