Pacientams siūlo zaporožietį

Pacientams siūlo zaporožietį

Aktualią pastarojo meto temą Lietuvoje – vaistų įsigijimą ir gydymą – dar labiau aštrina vienas po kito atsirandantys prekybos vaistais pokyčiai. Kaip tokios reformos atsiliepia gyventojams, klausėme Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkės Vidos AUGUSTINIENĖS.

Naujausia – tik šiomis dienomis – pasiūlyta mintis, kad prekyba tam tikrais vaistais būtų galima ir degalinėse, mažmeninės prekybos vietose. Vaistininkai tokią idėją vertina neigiamai. O koks pacientų organizacijų požiūris?

– Tokio siūlymo tikslas – kad leidus pardavinėti kitur, dėl konkurencijos sumažės vaistų kainos. Bet jei degalinė pasiims penkias dėžutes, pavyzdžiui, ibumetino, paprasčiausiai neapsimokės. Todėl užsidės antkainį ir vargu ar kaina sumažės. Be to, jeigu žmogus klaus patarimo, ar degalinės darbuotojas atsakys, kurį vaistą geriau pasirinkti? Vaistai nėra kokia nors bandelė ar saldainis. Jeigu nori, kad pacientams jie būtų pigesni, tegul atiduoda į turgų bobutėms pardavinėti.

Mano nuomone, tikrai yra užtektinai vaistinių. Praktiškai prie kiekvieno didžiojo prekybos centro yra vaistinė, prie poliklinikų – net po kelias. Ar žmogus eis kažkur į degalinę pirkti vaistų, jei pilna vaistinių? Be to, šnekama, kad tose gydymo įstaigose, kuriose yra dienos stacionaro paslaugos, taip pat reikia steigti vaistines. Motyvuojama tuo, kad žmogui atėjus į gydymo įstaigą gydytojas jam paskiria vaistų ir tenka lakstyti, ieškoti, kur jų nusipirkti, paskui vėl grįžti, kad pastatytų lašinę. Nežinau, ar tai problema. Kiek laiko užims? Dešimt minučių nueiti ir nusipirkti.

Man atrodo, kad yra noras vaidinti intensyvų darbą ir rūpestį, bet kad tai duotų naudą… Nemanau. Visą laiką motyvuojama, kad taip yra kitose šalyse. Tegul būna! Kodėl mes turime mėgdžioti?

Siekiama, kad nuo balandžio 1 dienos įsigaliotų tvarka, susijusi su pigiausių vaistų pardavimo didinimu. Kaip tai, jūsų manymu, paveiks ligonius?

– Būtų katastrofa, jei patvirtintų šią nesąmonę. Mes laikomės nuomonės – esame ją išsakę ir ministerijos rengtame susitikime su pacientų organizacijomis, ir raštu parašę, – kad kategoriškai nepritariame šiam sumanymui. Kiekvienas žmogus turi gauti tokį gydymą, kuris jam individualiai yra tinkamiausias ir efektyviausias. Vaistus turi parinkti gydytojas, o ne nurodyti ministras. Nueisiu į vaistinę ir sakysiu, kad noriu originalaus vaisto, primokėsiu, o vaistininkas atsakys: „Ne, aš tau neparduosiu, nes ministras neleido. Privalau duoti tik šį pigiausią vaistą, o jeigu nori originalo, eik pas privatų gydytoją, išsirašyk paprastą receptą ir tada pirkis už visą kainą.“ Tai – ne sprendimas. Žmonės moka mokesčius, o yra kažkokie kvaili ribojimai. Kodėl pinigų turintysis turi gydytis nesvarbu kuo, nors jam ir nepadeda? Geriau nusipirkti sau tinkamą vaistą ir jaustis normaliai.

Ministerija, motyvuojanti, kad taip yra Švedijoje, Danijoje ir visi laimingi, mums bandė rodyti duomenis, lyginti, bet tie palyginimai iš knygų, be jokios praktikos.

Kiek žinau, ir Šeimos gydytojų asociacija kategoriškai pasisako prieš, ir Vaistinių asociacija. Kiek tenka bendrauti su vaistininkais, jie sako neturintys teisės pakeisti žmogaus nuomonės, jeigu jis nori konkretaus vaisto. Tai lygiai tas pats, jeigu aš, sakykime, noriu nusipirkti vytintos dešros ir man pasakys, kad pirk tik „šunišką“, nes ji pigiausia.

Žmonės turi teisę rinktis. Lietuva mums davė laisvę tam, kad galėtume rinktis, o dabar valdininkai nori mums tą laisvę suvaržyti ir atimti teisę rinktis gydymą tokį, koks mums tinkmiausias, kuris atitinka ligos simptomus, atliktus tyrimus ir gydytojų rekomendacijas. Vis tiek valstybė moka tą pačią sumą. Ar vaistas kainuoja 5 eurus, ar 60, ar 160 eurų.

V. Augustinienė

Teigiama, kad brangesnių vaistų negali įsigyti gyvenantieji vargingiausiai. Ar būtina, kad visi būtume lygūs? Ar turi žmogus, kuris gali nusipirkti mersedesą, pirkti zaporožietį? Galbūt geriau tegul valstybė pasirūpina tais žmonėmis, kurie yra labiausiai socialiai remtini. Jeigu jiems reikia brangesnio vaisto, tegul valstybė kompensuoja skirtumą arba pasirūpina, kad tas žmogus gautų didesnį atlyginimą, būtų didesnės pensijos, kad jis galėtų ir pats tų vaistų įsigyti. Visos kainos didėja, pradedant maisto, vaistų, o matome, kiek didėja pensijos arba atlyginimai. Daug žmonių dirba už minimalų atlyginimą – iš ko jiems nusipirkti? Bet tai nereiškia, kad valdžia turi atimti teises iš visų, kad ir jie negalėtų įsigyti, net jeigu turi už ką nusipirkti. Toks valdžios noras nesuprantamas.

Kažkada siūlyta, kad būtų įvestas papildomas savanoriškas draudimas. Tada žmogus, kol dirba, mokėtų papildomus mokesčius, paskui prireikus tą trūkstamą skirtumą padengtų iš to papildomai susikaupto draudimo – kaip yra kitose šalyse. Bet šito kažkodėl nedaroma.

Didelį visuomenės sujudimą sukėlė ir sugriežtinta vaistinių kontrolė, kai pradėta prašyti receptų vaistams, kuriuos daugybę metų įsigydavome be jo.

– Užsikabinta už to, kad vaistinės receptinius vaistus pardavinėja be recepto. Bet yra vaistų, kurių mažesnei, tačiau brangesnei pakuotei nereikia recepto, o didesnei ir pigesnei jau reikia. Anksčiau žmonės visą laiką pirkdavo tą, didesnę, pakuotę. Tačiau jeigu man skauda, pirksiu dešimt kartų po dešimt tablečių, tai koks skirtumas? Tik tas, kad vienoje dėžutėje tas tabletes nusipirkdavome pigiau, o dabar tokiai pakuotei jau reikia recepto.

Arba gydytojo paskirti vaistai nuo skydliaukės. Visą gyvenimą niekas neprašė recepto – daugelį metų kasdien vartoji ir žinai, kaip jį gerti. Kai vaistininkus pradėjo gąsdinti, grasinti baudomis, jie pradėjo prašyti receptų. Žmonės pasipiktino. Be to, gydytojai buvo dar labiau apkrauti.

Bet dažnai galima išgirsti teiginį, kad lietuviai vaistus vartoja vos ne kaip saldainius. Galbūt dėl to ir reikia receptų net, atrodytų, įprastiems vaistams? Ką mano pacientų organizacijos – ar tikrai geriame per daug vaistų?

– Nežinau, ar žmogus suinteresuotas gerti vaistus, kai jų nereikia. Tik džiaugčiausi, jei man nereikėtų to daryti. Aš, pavyzdžiui, penkis kartus per dieną turiu leistis insuliną. Jeigu nors vienos injekcijos nesusileisiu, man bus blogai. Jeigu per daug susileisiu, bus dar blogiau. Kiekvienas leidžiasi insulino tiek, kiek jam reikia. Arba tablečių geria tiek, kiek reikia.

Kadangi neretai kamuoja kelios ligos – ar kraujo spaudimas labai išsireguliavęs – kitą kartą savijautai normalizuoti reikia skirti tris, keturis ar net penkis vaistus. Dažniausiai būna, kad žmogus užmiršta kurį nors iš tų penkių išgerti. Tai irgi yra problema, nes liga tada nekoreguojama. Dabar yra vadinamieji sudėtiniai vaistai, kuriuose yra kelios veikliosios medžiagos. Pavyzdžiui, jei tau reikia gerti penkias tabletes, tai vartojant sudėtinius vaistus užtektų dviejų, tačiau jose būtų visos penkios veikliosios medžiagos. Žmogus vieną tabletę išgers ryte, kitą vakare ir neužmirš. Be to, jie veiklesni ir turi kitų savybių – sakykime, mažina kokius nors pašalinius poveikius ir panašiai. Bet su sudėtiniais vaistais ministerija nori padaryti dar baisiau.

Jau patvirtintas Vyriausybės nutarimas, nors jam visi priešinosi (ministerija neatsižvelgė nė į vieną pastabą – pateikė tvirtinti Vyriausybei, o ši patvirtino). Esmė ta, kad vaistų, kurių sudėtyje yra kelios veikliosios medžiagos, kaina skaičiuojama pagal kiekvieno vaisto pigiausią ir kompensuojama tą „pigiausia“ suma. Sakykime, vaistas kainuoja 50 eurų. Bet pagal pigiausias veikliąsias medžiagas skaičiuojama kompensacija susidaro 5 eurai. Valstybė ir kompensuos 5 eurus. Be to, dar sugalvota, kad priemoka vienam vaistui nebūtų didesnė negu trys su trupučiu euro. Kaip padaryti, kad nuo 50 iki 5 eurų priemoka būtų tik trys eurai? Paprasčiausiai tas vaistas nepateks į kompensuojamųjų sąrašą, ir žmonėms pasirinkimas dar labiau sumažės. Štai ką daro buldozerinė reforma.

Neretai skundžiamasi, kad sunkiai sergantys asmenys negali gauti efektyviausio gydymo. Ar tai tiesa?

– Patiems brangiausiems vaistams, jeigu jie ir yra įtraukti į kompensuojamųjų sąrašą, dėl lėšų stokos įvesta įvairių apribojimų. Sakykime, diabetu sergantiesiems skirti naujesni vaistai, vadinami inkretinais. Jeigu žmogus geria vienus vaistus, antrus, trečius ir jie nebepadeda, glikuotas hemoglobinas jau siekia 8,5, o norma yra daugiausia iki 6,5, jam jau leidžiama skirti tą, naujesnį, vaistą. Bet kai jis skiriamas tokioje pakopoje, praktiškai jau niekuo nepadeda. Tada jau reikia skirti nebe tą vaistą, o insuliną. Jeigu jis būtų skirtas anksčiau, pacientui insulino prireiktų gerokai vėliau – vaistai palaikytų kasos darbą ir žmogaus organizmas ilgesnį laiką pats gamintų insuliną. Insulinas yra gerokai brangesnis nei inkretinai.

Taip pat yra su vaistais sergantiesiems vėžiu ar, pavyzdžiui, tais, kuriais gydomi sergantieji reumatinėmis ligomis arba Bechterovo liga. Biologiniai vaistai labai brangūs. Jie kompensuojami, bet jei, sakykime, jų reikėtų šimtui žmonių, o praktiškai kompensuojama tik dešimčiai, tai kas tie laimingieji? Kas prieina prie gydytojo, tas gauna, bet nebūtinai gaus tas, kuriam galbūt reikia labiau.

Dabar ministerija, pasiraičiusi rankoves, darbuojasi, kad visi gydytųsi pigiausiais vaistais. Esą taip atsiras papildomų pinigų ir bus už ką nupirkti tų, naujesnių, vaistų. Bet taip nėra. Jie tik kompensuoja bazinę kainą. Ar tas vaistas kainuoja 5, ar 15, ar 25 eurus, ligonių kasa kompensuoja tik 3 eurus. Ar nuleis kainą tas, kurio vaistas kainuoja 15 eurų arba 32 eurus iki 3 eurų? Niekas tiek nenuleidžia. Tokiu atveju tie preparatai paprasčiausiai nebepatenka į kompensuojamųjų vaistų sąrašą. Ir žmogus, kuriam vaistas tiko, jis vartojo ir jam padėjo, priverstas jį pirktis už visą kainą. Jeigu gamintojas ar platintojas dar įveža tų vaistų. Nes jeigu nebelieka perkančiųjų už visą kainą, tų vaistų Lietuvoje paprasčiausiai nebelieka.

Ministerija dievagojasi, kad nuo liepos 1 dienos sumažėjo vaistų kainos. Žinau, kaip tos kainos buvo sumažintos – mano pačios du vaistai iškrito iš kompensuojamųjų sąrašo. Buvo juokinga, kai vienas iš mano vaistų nuo liepos 1 dienos kainyne pasirodė kažkodėl už 5,5 euro, nors kainavo apie 20 eurų (tikslios kainos nepamenu). Man buvo keista, kad taip sumažėjo kaina, tad paklausiau farmacininkų. Paaiškino, jog kainą sumažino, kad spėtų išparduoti sandėliuose sukauptas vaisto atsargas, nes kai tas bus nekompensuojamas, jo niekas nebepirks. Taip ir buvo. Nuo liepos 1 dienos jis dar buvo kompensuojamas, o nuo spalio 1 dienos – jau nebe. Nuo Naujų metų irgi nekompensuojamas. Rudenį dar spėjau išsirašyti vaistus pusei metų, tačiau netrukus liksiu praktiškai be gydymo, nes vaistas ne tik nebekompensuojamas – jo išvis nebėra. Tad specialiai ėjau pas kardiologą, kad skirtų kitą man tinkamą vaistą. Aišku, ne patį pigiausią, o tą, kuris man tiktų. Yra ir kitų ligų, tad turi būti suderinta su kitais geriamaisiais vaistais.

Pastaruoju metu reformų, susijusių su prekyba vaistais, buvo nemažai. Galbūt įžvelgiate ir teigiamų pokyčių?

– Kai kuriuos vaistus dabar gali išrašyti ir šeimos gydytojai – ne vien specialistai. Sakykime, anksčiau kokį nors kardiologinį vaistą galėjo skirti tik kardiologas ir turėjai nuolat pas jį eiti. Dabar apribojimai sumažinti, daugumą vaistų gali išrašyti ir šeimos gydytojas.

Gerai ir elektroninis receptas, nes kur kas greičiau. Jeigu pacientui reikia 5–6 vaistų, iš karto gydytojui tiek išrašyti užima nemažai laiko. Elektroninio recepto, jeigu jau buvo rašyti tie vaistai, yra trafaretas ir reikia tik pakeisti datas, nurodyti laiką, kuriam skiria.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų