Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribentropas (kairėje), sovietų lyderis Josifas Stalinas ir užsienio reikalų ministras Večiaslavas Molotovas (dešinėje) 1939 metų rugpjūčio 23 dieną Kremliuje pasirašė Ribentropo-Molotovo paktą.

Okupacijai pasmerkę susitarimai

Okupacijai pasmerkę susitarimai

Prieš kone aštuonis dešimtmečius dviejų tironų suokalbis penkioms dešimtims metų pasmerkė tris Baltijos valstybes okupacijai.

1939 metų rugpjūčio 23 dieną Maskvoje Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas pasirašė Ribentropo-Molotovo paktą ir jo slaptuosius protokolus, buvusius paskutiniu lašu, kuris nulėmė Antrojo pasaulinio karo pradžią ir trijų Baltijos šalių okupaciją pusei amžiaus.

Dar pirmojo karo tąsa

Prieš 78-erius metus pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai padalijo Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Be to, dviems diktatoriams pasidalijus dalį Europos, pusei amžiaus nulemtas ir tų šalių likimas. Lietuvai tai reiškė okupaciją, trėmimus, represijas, sovietizaciją.

Iš pradžių Sovietų Sąjungos įtakos zonai atiteko Suomija, Estija, Latvija, Rytų Lenkija, dalis Rumunijos (Besarabija). Vokiečiams liko Lietuva ir Vakarų Lenkija.

Po daugiau nei mėnesio Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris pasirašė antrąjį padalijimo protokolą, pagal kurį Lietuva atiteko Sovietų Sąjungai. Už tai nacistinė Vokietija gavo tam tikras Liublino ir Varšuvos vaivadijų dalis.

Lietuvos istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius sako, kad Antrojo pasaulinio karo pradžią lėmė gerokai daugiau dalykų nei šis susitarimas. Jo teigimu, pagrindinė Antrojo pasaulinio karo priežastis buvo ta, kad nebuvo baigtas Pirmasis pasaulinis karas.

„Tam tikra prasme galima sakyti, kad Antrasis pasaulinis karas buvo Pirmojo pasaulinio karo visiškai logiška tąsa, nors ir labai žiaurus, bet vis dėlto savotiškas sprendimas“, – „Sekundei“ teigė istorikas.

Viena esminių neišspręstų problemų buvo ta, kad Pirmasis pasaulinis karas sukūrė naują politinį žemėlapį. Sugriuvo keturios imperijos, susikūrė daugiau nei dešimt naujų nacionalinių valstybių, tarp jų ir Lietuva.

„Žiūrint iš šio taško, tai buvo puiku, buvo pažanga, buvo įkurta Tautų lyga, visos tautos ir valstybės paskelbtos lygiavertėmis. Visoms formaliai suteiktos vienodos teisės ir panašiai“, – pasakoja A. Kasparavičius.

Tačiau didžiausia problema, kuri liko neišspręsta, kad subyrėjus Rusijos imperijai, kaizerinei Vokietijai, Austrijos-Vengrijos imperijai, osmanų imperijai, pradėjus byrėti britų imperijai, susikūrus keliolikai naujų valstybių, Europoje nebeliko jėgų pusiausvyros, kitaip tariant, jėgų, kurios galėtų Europoje garantuoti taiką ir stabilumą.

Pasak istoriko, prieš Pirmąjį pasaulinį karą Europa be globalaus konflikto išgyveno lygiai šimtą metų. Tai didžia dalimi lėmė Europos politinę, ekonominę, socialinę, demografinę pažangą. Per taikųjį XIX amžių Europa smarkiai pažengė į priekį – vystėsi technologijos, susikūrė miestai, atsirado tokie dalykai, kaip vandentiekis, moterų mada, moterų teisės, laisvės ir pan. Imperijos sugebėdavo tarpusavyje susitarti ir nekonfliktuoti.

Po karo naujai susikūrusios valstybės buvo jaunos, dinamiškos, labai greitai siekė pažangos ir tarpusavyje konfliktavo. Kaip pavyzdį istorikas pateikė Lenkiją, kuri tarpukariu konfliktavo praktiškai su visais savo kaimynais. Su lietuviais dėl Pietryčių Lietuvos ir Vilniaus, su Vokietija – dėl vakarinių teritorijų, su Sovietų Sąjunga – dėl rytinių. Konfliktavo net su Latvija, Čekoslovakija ir pan. Kitos valstybės taip pat turėjo savų problemų.

„Antrojo pasaulinio karo išvakarėse tarp susikūrusių po Pirmojo pasaulinio karo valstybių praktiškai nebuvo tokios, kuri neturėtų rimtų politinių arba geopolitinių problemų. Naujoji Europos tvarka, susikūrusi po Pirmojo pasaulinio karo, tarpukario metais braškėjo per visas politines siūles“, – aiškina istorikas.

Rezgami planai

Esant tokiai situacijai, jau nuo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio Vidurio Europos diplomatinėse sferose vyko neoficialios, slaptos diplomatinės diskusijos, politiniai svarstymai, kaip dar kartą pertvarkyti politinį Europos žemėlapį, kad jame būtų daugiau taikos ir stabilumo.

Pasak A. Kasparavičiaus, vienas būdų buvo grįžti prie kelių dominuojančių imperijų sistemos, kurios galėtų garantuoti ilgalaikį stabilumą ir taiką. Jis pasakoja, kad britai samprotavo apie tai, jog tam tikras Lenkijos teritorijas reikėtų grąžinti Vokietijai, kad Lietuva vokiečiams turėtų grąžinti Klaipėdos kraštą, o kad neliktų be uosto, Latvija Lietuvai turėtų perleisti Liepojos uostą ir pan. Vokiečiai taip pat turėjo savų planų. Sovietai su savo pasaulinės revoliucijos idėja taip pat stengėsi neatsilikti tokiose neoficialiose diplomatinėse diskusijose.

„Jei žiūrėsime sovietų archyvus, pamatysime, kad 1925 metų pabaigoje pradėta svarstyti, jog anksčiau ar vėliau Rytų Europos politinis žemėlapis turės būti pertvarkytas ginklo jėga ar politiniu susitarimu. Sovietai svarstė, kas galėtų atitekti jiems, o ko teks atsisakyti. Vienas iš scenarijų buvo, kad sovietams geriausias būtų susitarimas su Vokietija, Prancūzija ir Anglija, kad grįžtų neužšąlantys uostai Ryga ir Talinas, o Lietuva, kadangi ir taip be Vilniaus krašto ir Pietryčių Lietuvos, atitektų Lenkijai“, – kalbėjo A. Kasparavičius .

Istoriko teigimu, kad toks scenarijus galėtų būti įgyvendintas politiniais susitarimais, reikėjo susitarti daugeliui žaidėjų, tačiau tokia situacija nesusiklostė. Tad prasidėjo lokalūs didžiųjų valstybių susitarimai.

Pirmasis toks buvo 1938 metų pavasarį, kai nacistinė Vokietija įvykdė Austrijos anšliusą.

„Užėmė Austriją ir Vakarų demokratinės valstybės, kurios buvo Austrijos sąjungininkės, jos saugumo garantės, praktiškai tai nurijo tylomis, be jokių politinių pareiškimų, be jokių politinių sankcijų Trečiajam Reichui. Tai buvo signalas ne tik Hitleriui, kad galima toliau eiti. Tą ženklą matė, suprato ir Kremlius“, – pasakoja A. Kasparavičius.

Tų pačių metų rugsėjį įvyko liūdnai pagarsėjusi Miuncheno konferencija, į kurią susirinko britų, vokiečių, prancūzų ir italų lyderiai, tačiau nepakviesti Čekoslovakijos lyderiai.

„Čekoslovakija buvo padalinta jai pačiai nedalyvaujant. Dalis Čekoslovakijos buvo atiduota Trečiajam reichui, kadangi toje dalyje dauguma gyventojų buvo vokiečiai arba vokiškai kalbantys, vokiškos kultūros žmonės, kurie norėjo jungtis prie Vokietijos. Sakyčiau, kad tai buvo antras ir labai ryškus, šiurkštus, ciniškas signalas J. Stalinui. Jau tuo metu jis pradėjo galvoti apie planų, kurie anksčiau svarstyti tik teoriškai, įgyvendinimą“, – sako istorikas.

A. Kasparavičiaus įsitikinimu, J. Stalinas nebuvo joks išminčius ar minties galiūnas. Jis tik sumaniai naudojosi savo įsivaizduojamų priešų šiurkščiomis politinėmis klaidomis ir išdavystėmis.

Europos grobstymas

1939 metų pabaigoje, ypač 1939 metų kovą, po galutinio Čekoslovakijos likvidavimo, Stalinas padarė lemiamą sprendimą, kad panašiu keliu plės savo imperiją į Vakarus. Kitaip tariant, bandys sovietinę imperiją grąžinti į carinės Rusijos imperijos valdytas teritorijas.

„J. Stalinui buvo vienas klausimas, kaip į tai reaguos Vokietija, kuri tuo metu buvo stipriausia jėga Europoje ir, ko gero, pasaulyje, ir kaip tai priims Vakarų demokratijos. Jis puikiai suprato, kad susitarti turbūt lengviausia su A. Hitleriu, bet iš pradžių jis bandė tartis su britais ir prancūzais dėl Lenkijos ir Baltijos valstybių likimo.

Tiesą sakant, šis J. Stalino bandymas 1939 metų pavasarį tartis su britais ir prancūzais dėl Latvijos, Lietuvos, Estijos ir Lenkijos, iki šiol išlieka gana atviras ir istoriškai gerai neapmąstytas. Aš manyčiau, jeigu tuo metu Vakarų valstybėms būtų pavykę rasti kažkokį sprendimą ir sutarimą su J. Stalinu dėl bendrų saugumo garantijų Lenkijai ir Baltijos valstybėms, ko gero, pasaulis gal būtų išvengęs ir Antrojo pasaulinio karo ir visų tų baisumų, taip pat ir Lietuva, savo valstybingumo praradimo, bet situacija taip pasisuko, kad sprendimų tuo metu nebuvo rasta.

Reikia kalbėti atvirai, praktiškai britai ir prancūzai nusišalino nuo šių sprendimų. Jie puikiai suprato, kad J. Stalinas reikalauja labai aukštos kainos. Jiems nusišalinus arba atsitraukus per pusę žingsnio, J. Stalinas iš karto nusiuntė signalą A. Hitleriui, kad tarsis dėl saugumo su naciais. A. Hitleris šiuo atveju pasirodė neišrankus ir tokiomis aplinkybėmis gimė tasai liūdnai pagarsėjęs 1939 metų rugpjūčio 23 dienos Ribentropo-Molotovo paktas“, – aiškina A. Kasparavičius.

Pagal šį paktą, kaip rusai ir planavo nuo 1925 metų, Latvija ir Estija buvo palikta Sovietų Sąjungos arba Rusijos įtakai, o Lietuva liko nacistinės Vokietijos politinėje įtakoje. A. Kasparavičiaus manymu, toks scenarijus ir būtų buvęs įgyvendintas, jeigu ne po savaitės prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.

„Nei J. Stalinas, nei Vakarų sąjungininkai, nei A. Hitleris nesitikėjo, kad Lenkija taip greitai ir taip lengvai bus sutriuškinta. Ir, kita vertus, kad Lenkijos kariniai sąjungininkai britai ir prancūzai neateis į pagalbą“, – sako jis.

Pasak istoriko, iki karo pradžios praktiškai visas pasaulis buvo linkęs manyti, kad britų ir prancūzų sąjunga yra didžiulė galia ir A. Hitleris jos neįveiks. Karo pradžia parodė, kad taip nėra. Viskas, kas buvo planuojama, įsivaizduojama per porą trejetą savaičių pasikeitė. Paktas buvo peržiūrėtas ir mainais už dalį Lenkijos, Vokietija sovietams atidavė Lietuvą.

Paskutinis lašas

„Apibendrinant reikėtų pabrėžti, kad žiūrint istoriškai ir ne konjunktūriškai, bet realiai įvykiams, faktams į akis, Antrojo pasaulinio karo pradžia buvo padiktuota ne vien tik Ribentropo-Molotovo pakto, bet visos virtinės jau buvusių iki tol padarytų politinių klaidų ir susitarimų su A. Hitleriu. Jau iki Ribentropo-Molotovo pakto pasaulio taika ir politinė tvarka Europoje buvo suirusi“, – pabrėžia A. Kasparavičius.

Minint 50-ąsias Ribentropo-Molotovo pakto metines, daugiau nei 2 milijonai Baltijos šalių gyventojų susikibo rankomis į nenutrūkstamą daugiau nei 600 km grandinę, reikalaudami panaikinti pakto pasekmes ir atkurti šalių nepriklausomybę.

Jo teigimu, tuo laiku jau buvo išnykusi Austrija, Čekoslovakija. Jau buvo prasidėjusi fašistinės Italijos invazija, Abisinijos okupacija ir taip toliau. Japonija jau buvo sudariusi sąjungą su naciais, pradėjusi invaziją į Kiniją.

„Pasaulis jau buvo smarkiai suiręs. Istoriškai žiūrint, Ribentropo-Molotovo paktas buvo paskutinis taškas, paskutinis lašas, kuris perpildė klaidų ir politinių išdavysčių taurę ir atverė kelią į Antrąjį pasaulinį karą. Bet jau visi kiti keliai tam karui buvo atverti iki Ribentropo-Molotovo pakto. Šis buvo paskutinis vieškelis, kuris atidaromas.

Šitas paktas formaliai reiškia, kad, A. Hitleriui užpuolus Lenkiją, J. Stalinas nesikiš ir nepadės lenkams gintis. Ne tik kad nepadės, bet praktiškai susidarius palankioms aplinkybėms jis netgi žengs į Lenkiją. Jeigu britai su prancūzais 1939 metų rugsėjį būtų įvykdę savo sąjungininkų įsipareigojimus Lenkijai, ši būtų pasipriešinusi naciams, sustabdžiusi jų puolimą ir J. Stalinas niekada nebūtų išdrįsęs įžengti į Lenkiją, o kartu jau vėliau aneksuoti ir Baltijos valstybes. Kadangi tai neįvyko, susidarė visiškai nauja geopolitinė situacija, labai palanki Sovietų Sąjungai, J. Stalinas ja ir pasinaudojo“, – aiškina istorikas.

Istoriko manymu, šiandien ieškoti vieno kažkurio kaltės negalima. Jo įsitikinimu, J. Stalinas nebuvo joks išminčius ar minties galiūnas ar galinga karinė jėga.

„J. Stalinas tik naudojosi savo įsivaizduojamų priešų šiurkščiomis politinėmis klaidomis ir išdavystėmis, kai Vakarų sąjungininkai vieną po kito išdavė savo politinius sąjungininkus – Austriją, Čekoslovakiją, Lenkiją ir kai kuriuos kitus. Diktatoriai – iš vienos pusės Hitleris, iš kitos pusės Stalinas – tuo tik naudojosi, bet ne jie sukūrė tą situaciją, kurioje galėjo plėšikiškai elgtis. Ta situacija buvo sukurta gerokai platesnio rato valstybių, tik du plėšikai ja pasinaudojo“, – pabrėžė A. Kasparavičius.

Susikibo rankomis

Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas sako, jog kai buvo susitarta dviem slaptaisiais protokolais pasidalyti įtakos zonas, žinia, kad įvyko tokios dalybos, diplomatinius sluoksnius jau buvo pasiekusios 1939 metais. Žinoma, detalių žinių apie tai nebuvo, nes protokolai buvo slapti.

1940 metais žymiojo paskutinio posėdžio metu, pasak A. Anušausko, politikai apie slaptuosius protokolus ganėtinai aiškiai nujautė. Diplomatai kalbėjo apie tai. Lietuvos likimas iš esmės buvo nulemtas, o potencialūs sąjungininkai, buvę Vakaruose, buvo užsiėmę karu su Vokietija.

„Tuo metu, kai vyko okupacija, slaptieji protokolai jau buvo suvaidinę savo vaidmenį, nes jų pagrindu Sovietų Sąjunga į Baltijos valstybes buvo įvedusi savo kariuomenę, sukūrusi karines bazes“, – pasakoja istorikas.

Jo teigimu, pačios liūdniausios slaptųjų protokolų pasekmės buvo greičiausiai Lenkijai ir Baltijos valstybėms. Kaimynei Lenkijai jos padalijimas tuo metu reiškė valstybės padalijimą – okupavo dvi totalitarinės valstybės. Baltijos šalims tai reiškė okupaciją penkiasdešimčiai metų. Skirtumas toks, kad Lenkija, kad ir komunistinė, po Antrojo pasaulinio karo dalinį savo valstybingumą buvo atkūrusi ir išlaikiusi, o Baltijos valstybės jo neteko pusei amžiaus.

Tad, istoriko vertinimu, didžiausią nuostolį patyrė Baltijos šalys. Jos patyrė sovietų vykdytą teroro politiką – žmonių įkalinimą, tremtis, žudynes, pasipriešinimo slopinimą, sovietizaciją ir kt.

Vakaruose slaptieji protokolai netrukus po karo jau buvo vieša paslaptis.

„Tik Sovietų Sąjungos viduje žmonės apie tuos slaptuosius protokolus nieko negalėjo žinoti. Viskas buvo slepiama, o bet kokia spausdinta informacija, žinoma, kad buvo neleidžiama“, – pasakoja istorikas.

Pasak A. Anušausko, Lietuvoje slaptųjų protokolų kopijos pasirodė aštuntajame dešimtmetyje disidentų spaudoje. Pirmą kartą viešai Ribentropo-Molotovo pakto metinės paminėtos 1987 metų rugpjūčio 23 dieną mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo.

J. von Ribentropas po pakto pasirašymo derasi su A. Hitleriu Reicho kanceliarijoje.

Dar po poros metų trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos – gyventojai susikibo rankomis Baltijos kelyje. Tąkart, minint 50-ąsias Ribentropo-Molotovo pakto metines, praktiškai kas ketvirtas trijų Baltijos šalių gyventojas susikibo rankomis į nenutrūkstamą daugiau nei 600 km grandinę nuo Talino iki Vilniaus.

Panevėžys buvo išskirtinis. Tai buvo vienas iš dviejų šalies miestų, per kuriuos nusidriekė gyvoji grandinė. Kitur žmonės susikibo rankomis, aplenkdami miestus. Atgimstant trijų šalių Nepriklausomybei, buvo svarbu paneigti šias sutartis, kurių pagrindu prasidėjo okupacija ir aneksija. Daugiau nei 2 milijonai Baltijos šalių gyventojų dalyvavo Baltijos kelyje reikalaudami panaikinti pakto pasekmes ir atkurti šalių nepriklausomybę.

„Reikėjo mums patiems žinoti ir suprasti tą informaciją. Dėl to ir Baltijos kelias, ir visa tai, kas vyko rugpjūčio 23 dieną, buvo skirta pirmiausia ne tik parodyti, kad tautos dėl tų protokolų neteko savo nepriklausomybės, joms pusei amžiaus buvo atimtas valstybingumas, bet ir patys žmonės turėjo pajausti, kad tai jiems svarbu“, – kalba A. Anušauskas.

Jo teigimu, 1989 metais Sovietų Sąjunga buvo pripažinusi slaptųjų protokolų egzistavimą. Tai padaryta liaudies deputatų suvažiavimo nutarimu. Tų metų Kūčių dieną Sovietų Sąjungos liaudies deputatų antrasis suvažiavimas nutarime „Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ pripažino, kad buvo slaptieji protokolai, prieštaravę trečiųjų šalių suverenumui ir nepriklausomybei. Jie buvo pasmerkti, pripažinti negaliojančiais ir teisiškai nepagrįstais nuo jų pasirašymo momento.

Istorikas pažymi, kad dabartinėje Rusijoje dabar tarsi mėginama slėpti, ignoruoti šiuos protokolus, o tokie bandymai faktiškai yra neigimas teroro, vykdyto Baltijos valstybių piliečių atžvilgiu. A. Anušausko žiniomis, Rusijoje dabar yra nuteistas tinklaraštininkas, paskelbęs paprastą žinutę, kad Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalijo Lenkiją ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

„Dabar pagal Rusijos įstatymus to negalima teigti, nes tai yra pergalės neigimas ir taip toliau. Už tai baudžiama. Šiuo atveju matome, kad Rusijoje po šiai dienai slaptieji protokolų slepiami“, – sako jis.

Nenuslėpė

Pasak istoriko A. Kasparavičiaus, pakto originalai yra išlikę Rusijoje, Vokietijoje, JAV. Jo žiniomis, bene pirmą kartą plačiau apie juos pradėta kalbėti apie 1947–1949 metus.

Po Vokietijos žlugimo amerikiečiai paėmė didelę dalį Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyvų. Jie buvo išvežti į JAV ir per kelerius metus dokumentai buvo perkratyti. Istoriko žiniomis, net buvo išleista speciali šiems slaptiems dokumentams skirta knyga.

„Sovietai, aišku, bandė neigti. Tuometei valdžiai atrodė, kad jie tą sugebės. Iš tiesų sovietų propaganda ir spaudimas tam tikra prasme padarė savo. Vokiški originalai buvo paskelbti JAV, bet ypatingo platesnio tarptautinio atgarsio Europoje ir pasaulyje jie nesulaukė“, – istorikas sako, kad didelės negatyvios reakcijos nebuvo.

Jo manymu, greičiausiai taip buvo dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, visi puikiai prisiminė, kad neseniai lygiai taip pat elgėsi ir demokratinės valstybės. Kita vertus, sovietai, ypač po Antrojo pasaulinio karo, jau buvo politinė ir karinė supergalia, turėjusi savo svertus, milžinišką propagandos aparatą, kurį naudojo tiems negatyviems vertinimams neutralizuoti.

„Tie du momentai lėmė, kad tiktai pradėjus griūti pačiai Sovietų Sąjungai, griūnant Berlyno sienai ir nusimetant sovietinę okupaciją Baltijos valstybėms, protokolai su nauja galia iškilo į istorinę šviesą ir tapo didelių diskusijų, svarstymų objektu.“, – sako A. Kasparavičius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų