Vilniaus oro uostas.

Nykstanti Lietuva ir toliau nyksta

Nykstanti Lietuva ir toliau nyksta

Statistiniai duomenys ir vėl verčia sunerimti dėl emigracijos mastų: išvažiavo daugiau nei prieš metus, grįžo mažiau, o vidaus demografinė situacija irgi nedžiugina.

Ekonomistai tikina: būdų, kaip sustabdyti emigraciją, yra. Tačiau jų pasiraitojus rankoves reikia griebtis jau nedelsiant. Kitu atveju rizikuojama, kad jau po keliolikos metų susidursime su dar didesnėmis nykstančios šalies problemomis.

Pasekmės tik kol kas neryškios

Statistikos departamento duomenimis, 2017 metų sausio 1 dieną šalyje gyveno 2 mln. 849 tūkst. nuolatinių gyventojų. Tai reiškia, jog pernai mūsų sumažėjo 39,2 tūkst., arba 1,4 procento. Ir pagrindinė to priežastis – emigracija.

Savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 51 tūkst. gyventojų, tai 14,5 procento daugiau nei 2015 metais. Grįžusiųjų skaičius buvo mažesnis nei 2015 metais 10,4 procento. Natūrali gyventojų kaita buvo neigiama – 9,6 tūkst. daugiau žmonių mirė, nei gimė.

Tokia statistika, žinoma, nedžiugina. Tiesa, Vilniaus universiteto profesorius Rimantas Rudzkis, nors patvirtina, kad emigracija Lietuvoje didelė ir neslopsta, statistinius duomenis vertina gana atsargiai. Anot jo, skaičiai atspindi tik deklaruotą emigraciją. O lietuviai, pasak ekonomisto, dėl įvairių priežasčių savo išvykimą ir grįžimą kartais deklaruoja labiau, kartais mažiau. Pavyzdžiui, kai buvo įvestas privalomasis sveikatos draudimas atrodė, kad emigracija labai išaugo, nors iš tikrųjų savo išvykimą deklaravo ir jau seniai išvykusieji. Kitas šuolis fiksuotas įvedus privalomąją karinę tarnybą.

„Vargu ar emigracija išaugo. Ji visą laiką buvo didelė ir neslopsta – tą rodo ir apklausos. Vaizdas, aišku, tikrai labai liūdnas“, – konstatavo „Panevėžio balso“ pašnekovas.

„Vyksta ne tik didelė tarptautinė emigracija, bet ir didelė vidinė migracija. Tokie miestai, kaip Šiauliai, Panevėžys, tuštėja. (…) laukia rimtos problemos – reikės galvoti, ką daryti su regionais.“
R. Rudzkis, ekonomistas

R. Rudzkis primena, kad egzistuoja ir nedeklaruota emigracija, kuri paprastai paaiškėja per gyventojų surašymą. Jo duomenimis, per 2001-ųjų surašymą pasigesta 200 tūkst. gyventojų, 2011 metais – 180 tūkst. Profesorius net neabejoja, kad 2021 metais atliekant surašymą vėl dalies žmonių nebus rasta.

Be to, gyventojų išvyksta daugiau, nei grįžta, o ir Lietuvoje miršta daugiau žmonių, nei gimsta.

„Per 2016 metus pas mus gyventojų sumažėjo trisdešimt devyniais su trupučiu tūkstančio. Lietuva akivaizdžiai nyksta“, – sako jis. Tik pastebimų ekonominių emigracijos pasekmių, anot R. Rudzkio, kol kas nematyti.

Paradoksą, kad išvažiuojant darbingiausio amžiaus žmonėms darbuotojų skaičius Lietuvoje vis dar auga, profesorius aiškina mūsų šalies specifika. Esą kai įstojome į ES, didelis skaičius gyventojų gyveno kaime, vertėsi žemės ūkio veikla. Tuo metu žemės ūkyje buvo daugiausia užimtųjų. Bet su laiku situacija pasikeitė. Dabar žemės ūkyje vyrauja augalininkystė, nereikalaujanti daug darbo rankų. Ūkininkai prisipirko našios technikos, tad darbuotojai iš žemės ūkio sektoriaus plūdo į miestus ir papildė darbo jėgos išteklius.

R. Rudzkio vertinimu, ko gero, praėjusieji metai buvo paskutiniai tokie – po metų kitų darbo jėgos kiekis pradės mažėti.

„Tada mes pradėsime justi tikrąjį emigracijos ir demografijos poveikį, ir jis bus ilgalaikis“, – sako ekonomistas, įspėjantis, jog visos bėdos mus užpuls ne dabar, ne po metų ar dvejų, o po kokių septynerių.

Prognozuojamas didelis darbo jėgos stygius

„Bus tikrai didelė problema, – atvirai sako R. Rudzkis. – Senyvų žmonių procentas stipriai padidės, jaunų žmonių gerokai sumažės, ir kils klausimai, kaip išlaikyti visą infrastruktūrą, kaip vykdyti socialinius įsipareigojimus, apmokėti valstybės skolą. Tie sunkumai didės pamažu, ir realiai taps itin aštrūs, man atrodo, po kokių penkerių metų.“

R. Rudzkio teigimu, jei žiūrėsime į 20–24 metų žmonių grupę – žmones, kurie į darbo rinką įsilieja po mokyklos baigimo ar studijuodami, 2001 metais jų buvo 274 tūkst., 2008 metais – 237 tūkst., o praėjusių metų pradžioje – tik 196 tūkst. Dar po dešimtmečio jų bus mažiau nei 160 tūkst. – ir tai su sąlyga, kad niekas neemigruos.

„Darbo rinka pasipildys vos ne per pus mažesniu skaičiumi jaunuolių, tuo tarpu į pensiją išeis maždaug tiek pat, – prognozuoja profesorius. – Senų žmonių pas mus nemažėja. Mūsų laukia didelis darbo jėgos stygius.“

Be to, blogybė ir tai, jog dabar Vilnius susiurbia jaunų žmonių išteklius iš visos Lietuvos. Kadangi sostinėje pilna žmonių, ne visada pastebimi pokyčiai regionuose. Tačiau dar po kelerių metų jau ir sostinė nebeturės, ką siurbti.

„Vyksta ne tik didelė tarptautinė emigracija, bet ir didelė vidinė migracija, – primena R. Rudzkis. – Tokie miestai, kaip Šiauliai, Panevėžys, tuštėja. Pakis visa infrastruktūra. Ji apskaičiuota ne tam gyventojų skaičiui, koks yra dabar. O miestai toliau mažėja, ir Lietuvos laukia rimtos problemos – reikės galvoti, ką daryti su regionais.“

„Labai gaila, kad Lietuva neturi regionų vystymo strategijos“, – apgailestaudamas priduria ekonomistas.

Niekaip nepasivejame

Pasak R. Rudzkio, pagrindinė gyventojų išvykimo priežastis yra didžiulis perkamosios galios, pajamų skirtumas tarp išsivysčiusių ES šalių ir Lietuvos. Per metus šalies ekonomika auga 2 procentais.

„Ką reiškia, kad mes augame 2 procentais, jeigu Airija auga 5–6, o Didžioji Britanija 2,5 procento? – klausia jis. – Vadinasi, atsilikimas nemažėja ir nesiformuoja teigiami lūkesčiai. Jaunimas, kuris baigia mokyklą, nemato perspektyvos. Jis mato, kad atstumas tarp Lietuvos ir Anglijos nemažėja. Tada susiformuoja tokia pasaulėžiūra, kad tas, kuris neišvažiuoja iš Lietuvos, yra nevykėlis.“

Ekonomisto manymu, stabdant emigraciją būtinas nacionalinis susitarimas, ir prioritetą reikėtų skirti sparčiam ekonominiam užtikrinimui bei teigiamiems lūkesčiams formuoti. Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas ne kovai su alkoholizmu, ne mokesčių perdalinimui, bet investiciniam klimatui gerinti, specialistų ruošimo sistemai pakeisti. R . Rudzkio įsitikinimu, praeis keleri metai, ir kova su alkoholizmu neberūpės, nes paaiškės, kad nėra iš ko dengti valstybės skolos.

„Kaip kadaise prioritetas buvo įstoti į ES, taip dabar turėtų būti užtikrinti spartų ekonomikos augimą. Kitaip emigracija sužlugdys mūsų šalį, – neabejoja jis. – Spartų ekonomikos augimą galima užtikrinti vienu būdu – pagerinti investicinį klimatą, kad tiek užsienietis, tiek lietuvis investuotų, keltų darbo našumą, kurtų vadinamąsias geras, gerai mokamas, darbo vietas. Čia vienintelė reali priemonė, kuri galėtų pristabdyti emigraciją.“

Tai Lietuvai jau buvo pavykę – 2006–2007 metais emigracija buvo prislopusi. Tiesa, tai nutiko ne dėl valstybės veiksmų, o dėl aktyvios bankų skolinimo politikos, ir ekonomikos augimas nebuvo tvarus.

„Tas laikotarpis parodė, kad kai yra augimas, kai atlyginimai auga po 12 ar net 15 procentų per metus, emigracija sustoja, susiformuoja geri lūkesčiai, – sako R. Rudzkis. – Jeigu mes sugebėtume pasiekti tvarų augimą, kad BVP augtų ne po 2, o po kokius 8 procentus, kas tikrai yra įmanoma, jeigu pritrauktume investuotojus, sukurtume palankią augimui aplinką, reformuotume švietimą, sumažintume biurokratines kliūtis verslui, galima pasiekti.“

Dar vienas būdų pristabdyti emigraciją, ekonomisto vertinimu, būtų smulkiojo verslo skatinimas, pagalba jį kuriant.

„Žinoma, kad labiausiai žmogų „pririša“, stabdo nuo emigracijos, jeigu jis susikuria savo versliuką, Gali ir mažiau uždirba, tačiau jo širdis ten įdėta, jis tuo džiaugiasi, didžiuojasi.“

Išvykimą iš Lietuvos pernai deklaravo 51 000 gyventojų – tai 14,5 procento daugiau nei 2015 metais.

Išvykimą iš Lietuvos pernai deklaravo 51 000 gyventojų – tai 14,5 procento daugiau nei 2015 metais.

Svarbu ir psichologiniai veiksniai

„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė sako, kad emigracijos augimas atsiliepia keliais aspektais. O pirmiausia – per darbo jėgos pasiūlą. Šiuo metu darbdavių poreikių ji jau nebetenkina ir stabdo bendrą ekonomikos augimą.

Kitas aspektas – vyksta didelė emigracija ne vien iš regionų, bet ir iš Vilniaus. Sostinės žmonės irgi ieško galimybių įsitvirtinti bei aukštesnių pajamų.

„Turbūt visi kompetencijų ir IT centrai negali visiems pasiūlyti darbo vietų“, – labai paprastai paaiškina O. Bložienė, sakanti, kad dalies gyventojų pasirinkimas išvykti ilgu laikotarpiu tikrai turės neigiamų pasekmių tiek bendrai visos Lietuvos ekonomikai, tiek verslui.

Ekspertės manymu, verta paminėti ir atsitolinimą nuo Lietuvos. Kurį laiką grįžtančiųjų skaičius kasmet po 20 procentų didėjo, o dabar jis sumažėjęs. O juk dar neseniai išvykstančiųjų ir grįžtančiųjų skaičiaus skirtumas artėjo prie nulio.

Užsienyje gyvenančių lietuvių piniginės perlaidos namo taip pat mažėja. Spėjama, kad ir žmonių santykis su Lietuva silpsta, ryšiai trūkinėja. Jau keletą metų užsienyje gyvenantys tautiečiai jaučiasi ten įsitvirtinę: po išvykimo prabėgus daugiau nei trejiems metams, susiformuoja naujas draugų ratas, užsimezga socialiniai ryšiai, o ryšys su sava šalimi ima silpnėti. Juolab kad dažnai paskui emigravusiuosius išsikrausto ir jų šeimos nariai, giminaičiai, kurie sukuria savą bendruomenę.

„Žmonės tiesiog negali įsitvirtinti grįžę, nesugeba taip greitai prisitaikyti. Visi nori būti savo šalyje, visi nori gerai uždirbti, tačiau kad ir kaip mylėtų Lietuvą, jeigu žmogus negali išmaitinti savo šeimos, jis renkasi gyvenimą kažkur kitur“, – apibendrina O. Bložienė.

Pasak jos, natūralu, kad grįžusieji iš emigracijos dairysis darbo. Tad tos darbo vietos turi būti sukurtos. Darbo jėgos apmokestinimo mokesčiai mūsų šalyje didžiuliai – juos reikia mažinti. Antraip buvusieji emigrantai apsigręš ir vėl išvyks ten, kur geriau.

„Žmonės važiuoja į Lietuvą ne gražiose aikštėse pašokti ir ne slėniuose pasėdėti. Pirmiausia jiems rūpi kasdienybė ir pajamos, galimybės gyventi visavertį gyvenimą, o ne skaičiuoti kiekvieną išleidžiamą centą“, – tiesiai šviesiai sako ekspertė, pabrėžianti, jog žmonėms pirmiausia reikia galimybių. O Lietuva iš tiesų yra galimybių šalis.

„Tačiau tos galimybės turi virsti realiomis pajamomis žmonėms. Be pajamų ir be gerai mokamo darbo – gundyk negundęs, žmogus negrįš. Jis galvoja apie kasdienius savo poreikius.“

Be to, yra dar ir tolerancijos klausimas. Išvažiavus emocinė būsena pasikeičia. O savoje šalyje daug negatyvumo, spaudimo.

„Priklauso ir nuo to, kaip pati visuomenė keičiasi, kokia ji yra, nes jeigu jisai prisitaiko kitoje šalyje ir galbūt daug draugiškesnėje aplinkoje, natūralu, nekyla didesni patriotiniai jausmai grįžti į savo surūgusį ir paniurusį kaimą“, – O. Bložienė primena, kad, be finansinių, egzistuoja ir psichologiniai dalykai.

Bėga iš „skęstančio laivo“

„Nordea“ banko Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas mato kelis būdus emigracijai pristabdyti. Ir didesnis darbo užmokestis į rankas bene svarbiausias iš jų. Dabar gi mūsų algos yra didesnės tik už rumunų ir bulgarų.

Ž. Maurico manymu, reikėtų sekti Airija, kuri savo laiku susigrąžino žmones. Gerokai sumažinti darbo jėgos apmokestinimą, pasiekti susitarimą su didžiaisiais darbdaviais, kad jie per metus bent 5 procentais keltų atlyginimus.

„Dabartinė emigracijos tendencija ateityje pakenks tiek valstybei – nes nebus kam mokėti mokesčių, –tiek verslui, nes nebus kvalifikuotos darbo jėgos“, – sako jis.

Aiški Lietuvos vizija – dar viena būtinybė. Štai, estai, pasak eksperto, labiau pasitiki savo šalies perspektyva, mato ateitį. „O Lietuvoje vyrauja skęstančio laivo mąstymas“, – Ž. Mauricas įvardija dar vieną priežastį, kodėl žmonės stengiasi išvykti.

Tai gaju tarp vidutinio amžiaus darbuotojų. Galbūt todėl, kad šie žmonės nukentėjo per ekonominę krizę ir vos ne dešimt metų neaugo atlyginimai, tad dingo viltis, kad kažkas keisis.

Trečias dalykas – socialinio klimato gerinimas Lietuvoje, ypač kova su korupcija, nelygybės jausmas. Pasak Ž. Maurico, nelygybę reikia suprasti ne taip, kaip deklaruota sovietmečiu, kai visi buvo lygūs. Tiesiog, jei žmogus investuoja į save, kelia kvalifikaciją, turi gauti atitinkamą darbo užmokestį.

Problema ir tai, kad vis dar toleruojama korupcija. Dėl to Lietuva nukenčia trejopai. Visų pirma tuo, kad tie, kuriems priklauso, negauna pinigų, sako Ž. Mauricas. Tie, kurie pasisavina pinigus, sukelia kainas ir sąžiningas verslas nukenčia, susiduria su didesne konkurencija. Trečias ir pats svarbiausias poveikis – biudžetas negauna pinigų.

Pagal perkamąją galią, eksperto vertinimu, esame netoli vidurkio, vadinasi, žmonės išvyksta ne vien dėl ekonominių dalykų. „Vyrauja ir negatyvi nuostata, kad Lietuvoje po dvidešimties metų viskas sugrius, pensijos mažės – jei liksi, rizikuosi“, – neneigia Ž. Mauricas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų