Nuo nepritekliaus prie kultūros

Nuo nepritekliaus prie kultūros

Prie Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėjo vairo stojusi 34-erių Asta ČEPONIENĖ tikisi, kad dirbant „Maisto banke“ įgyta ilgametė patirtis pasitarnaus ir puoselėjant Aukštaitijos kultūrinę padangę, kurios ateitį ji piešia tik šviesiomis spalvomis.

Asta, ilgai dirbote organizacijoje „Maisto bankas“, buvote Panevėžio-Šiaulių padalinio vadovė. Kas paskatino pokyčiams, kai nusprendėte dalyvauti konkurse Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėjo pareigoms eiti?

– „Maisto bankas“ buvo mano pirmoji darbovietė, tad aš ten užaugau ne tik kaip darbuotoja, bet ir kaip asmenybė, Lietuvos Respublikos pilietė. Tai buvo pati geriausia mokykla, kokią tik galėjau turėti. Ten sutikti žmonės paliko pėdsaką mano gyvenime ir jame visuomet užims svarbią vietą.

Tačiau laikui bėgant ateina suvokimas, kad užaugai, ir imi dairytis, kur išbandyti save, kaip pritaikyti įgytas žinias, praktiką, patirtį, o buvusią organizaciją palikti augti jau be manęs. Tai buvo labai ilgas, gražus laikotarpis, per jį padaryta daug didelių darbų.

Sprendimas nebuvo priimtas per mėnesį ar du – ilgai galvojau ir svarsčiau. Atėjus tinkamam laikui, ėmiau dairytis ir ieškoti sprendimų, kur save matau. Viena iš sričių, kurioje norėjau save išbandyti, buvo valstybės tarnyba.

Darbas su žmonėmis ir darbas žmogui buvo pagrindiniai kriterijai, kodėl nusprendžiau dalyvauti konkurse. Mačiau nemažai buvusio darbo ir kultūros bei meno srities panašumų.

Jau mėnesį esate naujame darbe. Kaip jaučiatės? Ar lengvai prisijaukinote aplinką? Neišgąsdino pirmosios darbo dienos?

– Nemeluosiu – pirmomis dienomis jaudulio buvo. Kita struktūra, kiti žmonės ir daug pokyčių, bet baimės nejutau.

Jaudulys yra akcentas, kuris stumia į priekį. Verčia akumuliuoti, galvoti, kaip išspręsti vieną ar kitą klausimą.

Iki šiol aplanko jaudulys, nes pasitaiko situacijų, kad vis dar būna pirmų kartų ir, manau, kad jų dar bus ne vienas.

Vadovavimas Kultūros ir meno skyriui – rimtas įsipareigojimas. Ar, palyginus su ankstesniąja veikla, ši leis lengviau atsipūsti ar, priešingai, teks kur kas labiau susitelkti?

– Į visus darbus žiūriu labai atsakingai ir jeigu jų imuosi, tai darau tik gerai apgalvojusi. Nėra taip, kad vienas ar kitas darbas reikalauja daugiau ar mažiau pastangų.

Tai yra darbas, kuris reikalauja žinių, atsidavimo, matymo, koordinavimo, organizavimo, bendravimo, energijos. Be to – niekaip. Tačiau, norint pasiekti rezultato, reikia visa tai turėti ir naudoti.

Manau, kad esu užsispyrusi, turiu energijos, noro. Tenka susidurti su daug naujų dalykų, bet suprantu, jog kiekviename darbe pirmiausia reikia atiduoti visą save nenagrinėjant, tai bus lengviau ar sunkiau – tiesiog eiti į priekį geriausio rezultato link.

Kokios patirties įgijote dirbdama „Maisto banke“, kurią manote sėkmingai pritaikysite ir eidama naujas pareigas?

– Kaip ir minėjau, „Maisto bankas“ buvo mokykla, kurioje išmokau visko nuo koordinavimo, vadovavimo, organizavimo iki komunikacijos bei tarpininkavimo. Toje srityje reikia labai daug lankstumo bendraujant su įvairiais žmonėmis: ne tik tais, kurie gauna, bet ir tais, kurie gali teikti paramą, pavyzdžiui, verslo ar savivaldų atstovais.

Tai, kokį patirties bagažą gavau, labai vertinu ir jau dabar matau, kad viską galiu perkelti ir čia. Mano patirtis padeda man rasti tam tikrus sprendimus, pasiūlymus.

Natūraliai norisi klausti: apie ką pirmiausia pagalvojate, kai kalbama apie kultūrą?

– Galima apie šią struktūrą kalbėti iš įvairių pusių, bet visų pirma, išgirdus žodį „kultūra“, pagalvoju apie žmones plačiąja prasme. Tai yra tie, kurie kuria kultūrą ir nori, kad ji pasiektų kitus, bei tie, kurie ją vartoja: lankosi renginiuose, vertina kuriančiuosius, nes jiems labai reikia palaikymo, stiprybės.

Kokią matote Panevėžio kultūrinę padangę? Kokią prognozuojate jos ateitį?

– Miesto kultūrinę padangę šiuo metu matau įvairią. Yra tiek stiprių, tiek silpnų vietų, tad reikia rasti sprendimus, kad šios imtų judėti į priekį.

Norėtųsi, kad padaugėtų ne tik žiūrovų, bet ir kūrėjų. Man atrodo, labai svarbu, kad jauni menininkai grįžtų kurti pas mus. O tie, kurie yra čia, būtų skatinami, puoselėjami, steigtųsi įvairios iniciatyvos.

Neseniai vykusiame „Panevėžio forume“ buvo diskutuojama apie kultūrą. Jaunimas labai aiškiai parodė, kad yra aktyvus, jam rūpi, jis nori pokyčių.

Buvo pakviesti lektoriai, parodyti puikūs organizavimo sugebėjimai – tai buvo aukšto lygio renginys. Esu dėkinga organizatoriams, nes tai įrodo, kad esame gerame kelyje.

Ateitį piešiu tik šviesiomis spalvomis. Bet tam, kad pasiektume gražius tikslus, reikia žengti komandoje ir ieškoti sprendimo būdų, jog problemos, kurios dabar trukdo atlikti tam tikrus žingsnius, tiesiog pasitrauktų iš kelio.

Kultūros vieta ne tik Panevėžyje, bet ir plačiąja prasme neretai vis dar atsiduria paraštėje. Kaip manote, kas jai trukdo būti lygiagrečiai su kitomis sritimis?

– Mano nuomone, tai yra diskutuotinas klausimas, priklausomas nuo to, su kuo apie kultūrą kalbėtume. Kultūra yra ir Panevėžyje, ir visoje Lietuvoje. Renginių formų yra įvairių, tik kaip žmonės visa tai vertina?

Kultūra tikrai nėra paraštėje. Manau, šiuo metu kultūra kaip tik išgyvena atgimimą, augimą, yra skatinama. Tokie dalykai galbūt labai greitai nesikeičia, tačiau galima pastebėti, kad judama tinkama linkme, ir kultūra tikrai eina lygiagrečiai su kitomis sritimis.

Panevėžyje turime renginių, kurių neturi joks kitas Lietuvos miestas, o ir šalyje yra didelių kultūrinių renginių, pavyzdžiui, „Art Vilnius“. Teko aplankyti Panevėžio menininkų stendus – galiu patikinti, kad prisistačiusios mūsų galerijos tikrai labai gerai atrodė toje terpėje.

Ar pritariate skambiam teiginiui, kad jeigu neinvestuosime į kultūrą, ateityje teks investuoti į kalėjimus?

– Tai – labai drastiškas, verčiantis susimąstyti teiginys, bet yra dalis tiesos.

Manau, kad reikia investuoti ne tik į kultūrą, bet ir į mažamečių auklėjimą. Sutinku, jog šiuolaikiniame pasaulyje svarbią vietą užima technologijos, bet tėvams, auginantiems mažus vaikus, reikia imtis iniciatyvos supažindinti juos su pasauliu – eiti į renginius, dalyvauti įvairiuose edukaciniuose užsiėmimuose.

Atsiranda įvairių iniciatyvų, ir net patiems mažiausiems kuriamose visapusiško lavinimo mokyklėlėse ugdomi meniniai, muzikiniai pasiekimai. Manau, kad tai jau yra išeitis norint nepasiekti antros šio skambaus teiginio dalies.

Man atrodo, kad pokyčiai jau yra apčiuopiami. Žinoma, tai yra individualus kiekvienos šeimos reikalas: vieni eina didesniais, kiti – mažesniais žingsneliais.

Norisi supažindinti mūsų skaitytojus ir su jūsų asmenybe. Kas yra Asta Čeponienė, kai užveria darbovietės duris?

– Tikriausiai, kaip ir daugelis moterų, – esu šeimos žmogus. Turiu penkerių metų sūnų, tad uždariusi darbovietės duris pirmiausia skubu pas savo šeimos narius. Su sūnumi praleidžiu ir didžiąją dalį savo laiko.

O turint šeimą, darbų yra nuolat ir jie visokie. Vieni iš jų yra mėgstami, kiti – nelabai. Galbūt labiau mėgstu tvarkytis nei gaminti maistą, bet esu tradicinė mama, atsakinga tiek už savo šeimą, tiek už darbą.

Ką mėgstate veikti laisvu metu? Kur dažniausiai jus galima sutikti? Turite Panevėžyje mėgstamiausią vietą?

– Priklauso nuo metų laiko. Vasarą daugiausia laiko praleidžiame gamtoje – turime sodybą, į ją patinka nuvažiuoti pailsėti, pasisemti energijos.

Kelionės, gera knyga – dar vieni mano vasaros pomėgiai.

Šaltuoju laikotarpiu su savo penkiamečiu mėgstame eiti į renginius, įvairius spektaklius, koncertus. Pati domiuosi kultūriniais renginiais, juose tikrai aktyviai dalyvauju.

Panevėžyje yra nemažai mėgstamų vietų. Labai patinka važinėtis dviračiais Kultūros ir poilsio parke. Jis netoli mūsų namų ir nors šiuo metu atnaujinamas, todėl kiek sunkiau judėti, mums šis dviračių takas tikrai labai patinka, o sūnus randa pramogų.

Mėgstame pasivaikščioti ir Skaistakalnio parke, pasivaišinti ledų porcija, pasėdėti ant suoliuko, pabendrauti, pabūti gamtoje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų