Neužmirštas valstybingumo simbolis

Neužmirštas valstybingumo simbolis

Lietuviška trispalvė, virš miesto pirmą kartą suplevėsavusi prieš beveik šimtą metų, šiuo metu plazda kiek kitoje vietoje, tačiau yra ne mažiau svarbi.

Lietuvos Respublikos valstybinė vėliava yra tautinė vėliava, kurią sudaro audeklas, susidedantis iš trijų lygių horizontalių juostų: geltonos, žalios, raudonos. Šis valstybės simbolis lietuvius lydėjo ir okupacijų metais, pokario kovose, neginkluoto pasipriešinimo metu.

Lietuvos nacionalinė vėliava, patvirtinta 1918-ųjų balandį, anuomet sukėlė daug diskusijų dėl spalvų išdėstymo ir bendro vaizdo. Būta ne vieno siūlymo ją pakeisti. Nepaisant to, šis simbolis lydėjo ir tebelydi lietuvius nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo iki šių dienų. Net ir gūdžiais okupacijos laikais, nepaisant pavojų, sankcijų grėsmės, ji kelta ir nelegaliai.

Iškėlė išvadavę miestą

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Trispalvė Panevėžyje pirmą kartą iškelta ypatingą dieną 1919-aisiais – kai pirmą kartą iš bolševikų rankų išvaduotas Panevėžys. Tąkart vėliava suplevėsavo ant Mykolo Rosako namo, pasižyminčio turtinga ir įdomia istorija.

Pasak D. Pilkausko, 1918 metų pabaigoje karininkas Jonas Variakojis pradėjo organizuoti Panevėžio srities savanorius. Raginimai nebūti abejingiems Lietuvos likimui ir stoti į savanorių gretas skambėjo pačiose įvairiausiose žmonių lankomose vietose – turgavietėse, bažnyčiose. O pats savanorių priėmimo štabas buvo įrengtas M. Rosako namo antrame aukšte.

Tačiau besiveržianti Raudonoji armija vertė Panevėžio srities apsaugos būrį trauktis iš miesto, ir Lietuvos nepriklausomybės metų sukaktį tąsyk savanoriai paminėjo Kėdainiuose – čia vasario 16-ąją buvo surengtas iškilmingas būrio sutikimas, net surengtas nedidelis karinis paradas ir koncertas. Mat, nepaisant atsitraukimo, turėta ką švęsti: vasarį įvyko Kėdainių ir kiti mūšiai, sustabdytas Raudonosios armijos veržimasis link Kauno.

Nuo kovo vidurio Panevėžio atskirasis batalionas su vokiečių pagalba ėmėsi išstumti bolševikus iš Panevėžio ir netrukus vėl užėmė miestą. Tame pačiame M. Rosako name, kur vyko savanorių priėmimas, dabar įsikūrė J. Variakojo štabas.

Čia 1919 metais veikė ir komendantūra.

„1919 metų kovo 27-ąją išvaduotame mieste suplevėsavo Trispalvė, o vėliavą J. Variakojui įteikė Katalikių moterų draugijos narės“, – pasakoja D. Pilkauskas apie vėliavą, tapusią istorine vertybe ir vėliau perduotą saugoti Karo muziejui Kaune.

Pasak istoriko, nors Panevėžio atskirajam batalionui mieste pavyko išsilaikyti tik iki kito mėnesio pradžios, nes jau balandžio 5-ąją savanorius išstūmė Raudonoji armija, gyventojai bent trumpai galėjo pasidžiaugti plevėsavusia Trispalve – savo valstybės simboliu.

Panevėžio miesto tarybos nario Mykolo Rosako namas ypač išgarsėjo Lietuvoje prasidėjus nepriklausomybėms kovoms. Čia, antrajame aukšte, 1919-ųjų sausį buvo įsikūręs savanorių priėmimo štabas, tų pačių metų kovą – miesto išlaisvintojo nuo Raudonosios armijos Jono Variakojo štabas, o dar po kelių dienų – kovo 27-ąją – pirmąkart Panevėžio mieste suplevėsavo Trispalvė. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotrauka

Mena ilgą istoriją

D. Pilkausko teigimu, verčiant šiuos reikšmingus miesto istorijos puslapius, neįmanoma nepapasakoti apie pastatą, ant kurio pirmą kartą prieš šimtą metų suplevėsavo vėliava, – tokia įdomi jo paties istorija.

1889 metais Mykolas Rosakas – verslininkas, filantropas, politikas, tuomet jau ilgametis miesto tarybos narys (šias pareigas žinomas panevėžietis ėjo iš viso net 39-erius metus) iš savivaldybės nusipirko sklypą dabartiniame Panevėžio centre. Kaip spėjama, per gaisrą sudegusių statinių vietoje. Ir netrukus pradėjo statybas.

Namas – manoma, pagal Šveicarijos piliečio architekto Jokūbo Fridricho Lemano projektą – baigtas statyti 1894 metais. Tai buvo gerai įrengtas pastatas su medinėmis grindimis, geromis olandiškomis koklinėmis krosnimis. Miesto dūma čia leido įrengti ir pagrindinį miesto viešbutį, prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvusį geriausiąan Panevėžyje. 1897-aisiais, primena D. Pilkauskas, jame net gyveno žymus latvių poetas Janis Rainis.

Pats savininkas buvo įsikūręs trečiajame aukšte, mat solidaus dydžio statinyje vietos pakako ne tik viešbučiui bei daugybei parduotuvių. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą name įrengta didžiulė telefono stotis.

Istorikas pasakoja, kad filantropine, fundatoriška veikla garsėjęs M. Rosakas testamentu užrašė dviejų savo namų gryną pelną neturtingiesiems šelpti. Teigiama, jų šeimininkas mėgdavęs sakyti: „Už jaunystės griekus atiduosiu namus ubagams.“

Tarybos nariui mirus 1934-aisiais, testamento vykdytojai 1935–1937 metais neturtingiesiems šelpti išdalijo daugiau nei 19 tūkst. litų. Paramą gaudavo ne vien lietuvių, bet ir lenkų, žydų moksleiviai. 1940 metais M. Rosako namas nacionalizuotas ir buvo vienas brangiausiai įvertintų pastatų mieste – 237 tūkst. litų.

Kėlė taip, kad nepasiektų

Įsimintinai Vasario 16-oji Panevėžyje buvo paminėta ir Antrojo pasaulinio karo metais.

1942 metais, D. Pilkausko pasakojimu, mieste, kaip ir visoje šalyje, buvo okupacinė vokiečių valdžia.

„Vasario 16-oji tautos atmintyje buvo labai svarbi šventė, taigi, nepaisant okupacijos, organizuotas jos paminėjimas“, – pabrėžia, kad miestas nepriklausomybės dieną šventė ir tada, istorikas.

Renginys vyko miesto teatro salėje. Kiek žinoma, minėjimą pradėjo vienas Panevėžio nacionalistų partijos organizatorių – tuometinis „Kalnapilio“ direktorius, atsargos kapitonas Petras Gumbinas. Vėliau kalbėjo ir kiti asmenys, nuskambėjo Lietuvos ir nacistinės Vokietijos himnai.

Po kalbų prasidėjo meninė dalis – deklamuotos eilės, dainuotos dainos, šokti tautiniai šokiai.

Tačiau netrukus prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, viską, kas siejosi su nepriklausoma Lietuvos valstybe, stengtasi sunaikinti, išplėšti iš žmonių atminties svarbius simbolius. Už tautinės vėliavos iškėlimą grėsė rimtos sankcijos, o Vasario 16-ąją net budėta – kad tik kur mieste neatsirastų nacionalistinių užrašų, nesuplevėsuotų vėliava, nesibūriuotų žmonės. Ir vis tiek, ignoruodami okupantų pastangas, grėsmę būti įkalintiems, lietuviai vėliavas Vasario 16-ąją kėlė slapčia.

Štai 1958-ųjų vasarį, praėjus keturiems dešimtmečiams nuo nepriklausomybės paskelbimo, šalyje buvo iškelta bent dešimt trispalvių. Viena jų – ir Ramygaloje.

1976 metų vasario 16-osios išvakarėse vėliava suplevėsavo medyje Plungėje, o Panevėžyje kažkas ją pritvirtino Tulpių gatvėje prie kolektyvinės televizijos antenos. Trispalves stengtasi kelti ten, kur taip greitai nebūtų nuimtos – sunkiau pasiekiamose vietose.

Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas „Panevėžio balsui“ yra pasakojęs apie jo studijų metais galiojusią tvarką. Vasario 16-ąją vykdavo net tikrinimai namuose, ar studentai nesibūriuoja viešose vietose ir net ar nėra didesnių nei penki asmenys grupių bendrabučių kambariuose.

Pradėjęs dirbti mokykloje, pedagogas kaip košmarą pamena vieną budėjimą naktį į vasario 16-ąją, kuomet, valdžios nurodymu, teko saugoti, kad nevyktų susibūrimų, niekas nesugalvotų iškabinti trijų spalvų vėliavos. Žinoma, sako R. Dambrauskas, niekas tų nurodymų neklausė – su kolegomis šį laiką išnaudojo prisiminti, kokią ypatingą dieną mini.

Saugojo, bet nenusaugojo

1988-aisiais Lietuva jau budo, stiprėjo poreikis būti laisviems. Tie metai buvo reikšmingi ir tuo, jog vasario 16-ąją sukako 70 metų nuo nepriklausomybės paskelbimo. Be to, tai buvo paskutinis kartas, kai šaliai svarbi data dar švęsta nelegaliai, baiminantis sankcijų.

Sąjūdžio laikų Sąjūdžio Panevėžio tarybos leidinio „Laisvas žodis“ redaktorius ir antrasis skyriaus pirmininkas, dabar Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vieno iš centrų vadovas Arnoldas Simėnas pasakojo pamenąs, kad tądien valdžia taip pat organizavo naktinius budėjimus įstaigose, organizacijose. Baimintais, kad žmonės švęs, bus iškeltos vėliavos. Bet nenužiūrėjo: tą naktį Panevėžyje ant vieno Respublikos gatvės pastatų atsirado užrašas „Laisvę Lietuvai“.

Kai tais pačiais metais buvo įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, šalyje jau drąsiai suplevėsavo trispalvės. 1988 metų spalio 7-ąją vėliava iškelta Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, po poros dienų – Kaune virš Karo muziejaus bokšto, o po dviejų savaičių ir Panevėžyje, ant tuomečio Dramos teatro stogo.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Emilija Juškienė pasakoja prisimenanti, kaip spalio 21-osios vakarą prie teatro susirinko tūkstančiai panevėžiečių. Miniai iškilmingai giedant „Tautišką giesmę“, Kristaus Karaliaus katedroje pašventintą vėliavą iškėlė miesto Garbės pilietis režisierius Juozas Miltinis. Po šių iškilmių panevėžiečiai į spalio 22–23 dienomis Vilniuje vykusį Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą išlydėjo savo sąjūdininkus.

Po šio įvykio praėjus trims dešimtmečiams, praėjusių metų spalį, įprastą trispalvę ant Juozo Miltinio dramos teatro pakeitė milžiniška – 4×6,8 metro dydžio vėliava, dabar plazdanti virš miesto.


Įdomūs faktai

Nacionalinės, arba tautinės, juostuotos vėliavos atsirado vėlai. Didžiausią impulsą jų raidai davė 1789 metų Prancūzijos revoliucija, pakeitusi iki tol naudotą karališkąją baltą vėliavą į trispalvę. Trys lygios juostos reiškė visų lygybę prieš įstatymą. Jas taip pat simbolizavo naujasis šūkis: „Laisvė, lygybė, brolybė“, iki šiol naudojamas Prancūzijos Respublikos ženkle. XIX amžiuje jau dauguma Europos valstybių turėjo nacionalines trispalves vėliavas. Paprastai jos buvo sudaromos iš valstybės herbo spalvų. Lietuvos vėliavos variantų buvo ne vienas. Diskusijos dėl Lietuvos valstybės vėliavos tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo, mat geltonos, žalios ir raudonos spalvų derinys heraldikos požiūriu buvo netinkamas.

1940 metų birželio 15 dieną Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo uždrausti visi valstybingumo simboliai. Už jų naudojimą iki pat Atgimimo buvo taikomos griežtos bausmės. 1940 metais Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas vietoj trispalvės valstybine paskelbė raudoną vėliavą su auksiniu pjautuvu ir kūju kairiajame kampe (nuo 1953 m. – raudonos, baltos ir žalios spalvų vėliavą su pjautuvu ir kūju kairiajame kampe). Tačiau nepriklausomos Lietuvos trispalvė nenugrimzdo užmarštin, ji būdavo slapčia iškeliama viešose vietose Vasario 16-osios proga, slapčia saugoma lietuvių namuose, naudota rezistencijai išreikšti.

Nepriklausomos Lietuvos trispalvė vėliava oficialiai į viešąjį gyvenimą grįžo Sovietų Sąjungoje prasidėjus persitvarkymui, o Lietuvoje – Atgimimui. 1988 metų vasarą Lietuvos trispalvė suplevėsavo Sąjūdžio ir kituose visuomeniniuose renginiuose. 1988 metų spalio 7 dieną ji pirmą kartą po karo buvo iškelta Gedimino pilies bokšte kaip svarbus tautos istorinis simbolis. 1988 metų lapkričio 18 dieną Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba, spaudžiama visuomenės, buvo priversta suteikti jai valstybės vėliavos statusą. Vėliavos spalvinį etaloną ir naujas proporcijas Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas patvirtino 1989 metų sausio 25 dieną. Vėliavos spalvos (geltona, artima oranžinei, sodriai žalia ir raudona, artima purpurinei) buvo atkurtos pagal nepriklausomos Lietuvos Respublikos vėliavas, kurias išsaugojo muziejai ir privatūs asmenys.

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO INFORMACIJA

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų