Vainiką ant savanorių kapų Liūdynėje deda Algirdo pulko kuopos vadas majoras Andrius Butkevičius, 1930 metai. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotraukos

Net ir naikinamą didvyrių atminimą išlaikėme

Net ir naikinamą didvyrių atminimą išlaikėme

Sovietmečiu nepriklausomybės kovų dalyvių poilsio vietos ir paminklai jiems valdžiai buvo it krislas akyje.

Nepriklausomybės kovose žuvę valstybės gynėjai amžinojo poilsio atgulė įvairiuose šalies kampeliuose – vieni specialiai šių kovų didvyriams įkurtose kapinėse, kitur kovotojų kapų kauburėliai buvo supilti bendrose vietos kapinėse.

Nepriklausomybės gynėjų kapų galima rasti ir ne vienose Panevėžio miesto bei rajono kapinėse. Nepaisant to, kad sovietmečiu valdžiai nepatiko įamžinimas tų, kurie kovojo už Lietuvos laisvę, apleistus, niekinamus jų kapus žmonės atkakliai tvarkė, slapta uždegdavo žvakutes ir taip padėjo išsaugoti istorinį atminimą.

Padėjo galvas už Panevėžio kraštą

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad ne vienas savanoris palaidotas ir Panevėžyje bei jo apylinkėse – juk čia vyko intensyvios kautynės.

Nors, pasak istoriko, 1919 metų gegužės 19 dieną Panevėžys buvo išvaduotas, mūšiai vyko ir gegužės 21–22 dienomis. Per kautynes prie Liūdynės dvaro žuvo 8 nepriklausomybės kovų dalyviai. Patekusius į nelaisvę karius bolševikai kapojo kardais, daužė šautuvų buožėmis. O paskui niekam neleido artintis prie žuvusiųjų kūnų. Tik bolševikams pasitraukus, buvo galima palaidoti palaikus.

Taip, D. Pilkausko duomenimis, Liūdynės dvaro kapinėse amžinąją ramybę rado 2-ojo pėstininkų pulko 7-osios kuopos kariai Pranas Mačiulionis, Bronius Sidabras, Vincas Šukaitis, Jonas Kilikevičius, Kazys Kulikauskas, Vincas Sniečkus, Antanas Mykolaitis, Antanas Kerezevičius. Vėliau sužinota dar vieno žuvusiojo pavardė – 2-ojo pėstininkų pulko karys Domas Mideris. Visi jie buvo kilę iš Vilkaviškio krašto.

Kapinaičių viduryje buvo supiltas simbolinis Nežinomo kareivio kapas. O 1922 metų rudenį iškilo katalikų jaunimo organizacijų lėšomis iškaltas ir pašventintas akmeninis kryžius. Renginys buvo iškilmingas – susirinko daug vietos jaunimo, dalyvavo karinis orkestras.

Kapinėmis rūpinosi ir Panevėžio krašto miškininkai, o nuo 1930 metų – 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko kapelionas Klemensas Jurkus. Jis buvo ir paminklo statymo komiteto pirmininkas.

Savanorių kapai per 1935-ųjų Vėlines. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotraukos

Atminimo ugnį kurstė ir sovietmečiu

Pasak D. Pilkausko, visi prie Liūdynės žuvusių karių kapai buvo papuošti cementiniais kryžiais su žuvusiųjų vardais ir pavardėmis, pasodinta daug gėlių, nužvyruoti takeliai, praretinti krūmai, centre suformuotas Vyčio kryžius.

Tvarkant kapines ypač prisidėjo Liūdynės ir Velžio pedagogai, Velžio valsčiaus viršaitis.

Kapinės iškilmingai buvo pašventintos 1930 metų liepos 13-ąją, sekmadienį. Į ceremoniją atvyko ne tik pulko karininkai ir kareiviai, bet ir policininkai, šauliai, visuomeninių organizacijų atstovai, dalyvavo vietos gyventojai. Istorikas pasakojimu, buvo atlaikytos pamaldos, Vlado Paulausko vadovaujamas šaulių ir bažnytinis choras atliko giesmę „Jūs žuvot“. 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko orkestras grojo gedulingą maršą. Netrūko ir iškilmingų kalbų. Žodį tarė I Karo apygardos viršininkas pulkininkas Kazimieras Tallat-Kelpša, Panevėžio burmistras Tadas Chodakauskas. Panevėžio apskrities valdybos narys, poetas Juozas Stanikūnas-Žemės Dulkė padeklamavo savo kūrybos eilėraštį.

Renginyje dalyvavo pats tuometis krašto apsaugos ministras Balys Giedraitis – jis ir atidengė paminklą.

„Savo kalboje jis pabrėžė, kad atidengtas dar vienas paminklas mūsų tautos sūnums, žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Jo teigimu, šiose kapinėse palaidotas ir 1941 metais tragiškai žuvęs šaulys Kazys Rakauskas. Deja, pokariu Liūdynės kapinaitės buvo apleistos. Nukentėjo paminklas nepriklausomybės kovų dalyviams, išverstos tvoros. Ir vis tik lapkričio 1–2 dienomis kažkas visada uždegdavo žvakutes, aptvarkydavo kapelius, padėdavo gėlių.

Kapinėmis vėl susirūpinta tik prasidėjus atgimimui. 1989 metais jos vėl aptvertos, pastatytas medinis kryžius už Lietuvos laisvę žuvusiems kariams, koplytstulpis. Atrastas ir tarpukariu suformuotas Vyčio kryžius.

Daugiau nei pora šimtų

Nemaža dalis Panevėžio krašte žuvusių nepriklausomybės gynėjų palaidota Panevėžio miesto Kristaus karaliaus katedros kapinėse – čia yra daugiau nei 200 tokių kapų.

D. Pilkausko žiniomis, paminklą jų atminimui įamžinti nuspręsta pastatyti dar 1927 metais. Paminklo projektą parengė garsusis skulptorius Juozas Zikaras, tačiau, pasak istoriko, kartais autoriumi nurodomas dailininkas Juozas Kaminskas.

Atidengimo iškilmės buvo numatytos 1930 metų rugsėjo 21 dieną. Nepaisant lietingo oro, susirinko daug žmonių. Ceremonija pradėta Panevėžio katedroje, kur atlaikytos šv. Mišios, aukotos Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko. Į iškilmes atvyko savanoriai, šauliai, moksleiviai, skautai, krašto apsaugos ministras B. Giedraitis, generalinio štabo I skyriaus viršininkas, generalinio štabo pulkininkas Vaclovas Griganavičius, 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vadas pulkininkas Viktoras Giedrys, kiti aukšto rango karininkai, nepriklausomybės akto signataras, vyriausiasis kariuomenės kapelionas Vladas Mironas, daugiau aukštų svečių.

Paminklas už Lietuvos Nepriklausomybę žuvusiems savanoriams.

Po pamaldų visi keliavo į kapines, kur sakytos kalbos, šaulių choras atliko patriotines dainas. Krašto apsaugos ministrui atidengus paminklą, žuvusieji pagerbti salvėmis. Memorialą pašventino vyskupas.

„Į paminklą įmūrytas aktas, kuriame rašoma, kad šis paminklas skiriamas garbingai už Lietuvos laisvę žuvusiems kariams. Perskaičius aktą, svečiai pakviesti jį pasirašyti“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Istoriko teigimu, be kitų vainikų, buvo padėti ir nuo prezidento bei Vyriausybės. Iškilmių pabaigoje pražygiavo pulkas.

1936 metais savanorių kapai buvo gražiai sutvarkyti – pastatyti cementiniai kryželiai, įrengti takai, žydėjo daug gėlių. Visu tuo rūpinosi 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko kapelionas Jonas Vaišnoras.

Deja, sovietmečiu paminklas nepriklausomybės gynėjams buvo nugriautas. Jis atstatytas tik 1992 metais pagal architekto Gintauto Diržio projektą. Taip pat sutvarkyti sunykę kryželiai. Dabar jų, D. Pilkausko duomenimis, yra apie 240.

Tai, žinoma, ne visos nepriklausomybės gynėjų amžino poilsio vietos. Atkūrus nepriklausomybę, jos tvarkomos, lankomos jau nebe slapta. Atstatyti ir paminklai. Pavyzdžiui, Šiluose tarpukariu pastatytas paminklas savanoriams sovietmečiu turėjo būti nugriautas, tačiau žmonės jį paslėpė po žemėmis, ir 1990-aisiais jis iškilo vėl.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų