Bistrampolio knygnešių koplyčia ir Jurgio Bielinio kryžius. M. GARUCKO nuotr.

Nesusitaikę su lietuviško žodžio draudimu

Nesusitaikę su lietuviško žodžio draudimu

Lietuvos kelias link laisvės prasidėjo ne prieš pat 1918 metų vasario 16-ąją, o gerokai anksčiau.

Pirmaisiais kovotojais už laisvę drąsiai galima vadinti knygnešius, kurie spaudos draudimo metais rizikuodami viskuo nešė į Lietuvą atimtą lietuvišką žodį. Būtent jie – įvairių socialinių sluoksnių žmonės, pradedant dvasininkais, medikais ir baigiant amatininkais, ūkininkais, darbininkais, tarnais, – klojo pamatus 1918-ųjų įvykiams.

Knygnešių likimai taip pat buvo labai skirtingi: vieni kalėjo ar buvo ištremti, kiti vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, užėmė aukštus postus. Tačiau jų žygdarbis sunkiu šaliai laikotarpiu neužmirštamas.

Žadino tautą

Panevėžio rajone yra trys knygnešystei itin svarbios vietos. Pirmoji – Garšviai, kur veikė viena didžiausių knygnešių draugijų. Taip pat Ustronė, dabar garsėjanti Knygnešystės muziejumi, ir Bistrampolio knygnešių koplyčia. Ir visos jos liudija įvykius, nulemtus skausmingų Lietuvos istorijos vingių.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Emilis Jocius primena, kad po Trečiojo padalijimo 1795 metais Lietuva ilgam prarado valstybingumą. O nuslopinus 1831-ųjų ir 1863 metų sukilimus sulaukta griežto carinės Rusijos atsako – draudimo spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius, mokyti lietuvių kalba.

Žinoma, lietuviai su tuo nesitaikstė. Spauda leista užsienyje ir į Lietuvą gabenta knygnešių. Taip pat steigtos spaudos platinimo draugijos, veikusios pogrindyje, kurtos slaptos lietuviškos mokyklos. Visa tai skatino tautinį sąjūdį.

Pirmąją žinomą lietuviškų knygų platinimo knygnešių organizaciją įkūrė žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.

„To laikmečio žmonės, tapę knygnešiais, buvo tautos žadintojai, kovotojai už jos laisvę“, – pabrėžia E. Jocius, manantis, jog susidūrusi su tokiu pasipriešinimu carinė lietuvybės gniaužimo politika tiesiog negalėjo laimėti. Todėl ir lietuviškos spaudos draudimas galiausiai buvo panaikintas – tiesa, tai įvyko tik 1904 metų gegužės 7 dieną.

Pasak istoriko, nors Panevėžys buvo toli nuo prūsų pasienio, per kur atvykdavo didžioji dalis lietuviškos spaudos, tautinis atgimimas palietė ir mūsų kraštą. Čia taip pat vyko atkakli kova už lietuvybę, kūrėsi spaudos platinimo centrai ir būtent čia žmones tautiniam judėjimui kėlė knygnešių karaliumi vadinamas Jurgis Bielinis – dažnai besilankydamas aplinkinėse vietovėse, buvo užmezgęs nemažai ryšių.

„To laikmečio žmonės, tapę knygnešiais, buvo tautos žadintojai, kovotojai už jos laisvę.“

E. Jocius

Svarbus centras

Panevėžio rajone knygnešius menančioje Ustronėje lietuviškos spaudos sklaida rūpinosi ir Vadaktėliuose kunigavęs pats Juozas Tumas-Vaižgantas. Pasak E. Jociaus, čionai rašytoją už nepaklusnumą buvo ištrėmusi caro valdžia, tačiau dvasininkas nenurimo – bendradarbiavo su knygnešiais, slėpė leidinius, rinko aukas jiems pirkti.

Ne taip toli Panevėžio miesto esantys Garšviai buvo didžiausias draudžiamosios spaudos platinimo centras. Jį įkūrė J. Bielinis ir Garšviuose gyvenęs Kazimieras Ūdra, subūrę Garšvių knygnešių draugiją.

Draugija, gyvavusi apie dešimtmetį ir daug nuveikusi kovojant už laisvą lietuvišką žodį, muziejininko teigimu, skyrėsi nuo kitų tuo, jog ją įkūrė sodiečiai, susidėję po 500 caro rublių (tai seniausia sodiečių įkurta draugija visoje Lietuvoje). Anuomet tai buvo milžiniški pinigai, už kuriuos buvo galima spausdinti ir pervežti mūsų klasikų knygas, periodinius leidinius, brošiūras.

„Paprastai tokias draugijas įkurdavo išsilavinę žmones, o Garšvių knygnešių draugiją įkūrė paprasti kaimiečiai, – pabrėžia E. Jocius. – Ir ji Šiaurės Lietuvoje buvo pati žymiausia ir svarbiausia.“

Garšvių knygnešių draugija apėmė maždaug dešimtadalį visos Lietuvos – Panevėžio, Pasvalio, Kupiškio, Biržų, Pakruojo rajonus, kai kurias Ukmergės, Kėdainių ir Anykščių rajonų vietoves ir net dalį Latvijos.

Kiek žinoma, J. Bielinis ir K. Ūdra buvo pagrindiniai lietuviškos draudžiamos literatūros pirkėjai Rytprūsiuose – užsakydavo ne tik knygas, bet ir laikraščius, žurnalus.

Šiai draugijai priklausė kone šešios dešimtys knygnešių. Aktyviausi jų, žinoma, buvo patys įkūrėjai, tačiau turėjo ir nemenką talkininkų būrį.

Organizacijos finansais rūpinosi Adomas Ladukas, aktyviai darbavosi ir K. Ūdros sesuo Augustė Ūdraitė ir kiti. Draugija turėjo penkias knygų slėptuves, kurių dvi buvo pačiame Garšvių kaime, o trys – apylinkėje.

Įspūdingą Garšvių knygnešių draugijos veiklą liudijantis žemėlapis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Įspūdingą Garšvių knygnešių draugijos veiklą liudijantis žemėlapis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Lemtinga vieta

Mūsų krašte yra ir dar viena svarbi vieta, visiems laikams susieta su knygnešystės istorija ir J. Bieliniu. Sausio 18-ąją sukaks jau šimtas vieneri metai, kai Pasvalio rajone esančiame Katinų kaime, šalia Mitkų sodybos kryžiaus, mirė garsiausias šalies knygnešys.

Šis kryžius, ilgą laiką sovietmečiu slėptas šiene, dabar saugomas Bistrampolio knygnešių koplyčioje, o prie sodybos garsųjį knygnešį primena kitas – jau naujas.

Mitkų šeimoje pasakojama, kad J. Bielinis 1918 metų sausio 18-ąją atvažiavo su nepažįstamais žmonėmis arkliu kitapus Lėvens. Perėjęs ledu upę, užlipo ant kranto ir ties Mitkų kiemo vartais sukniubo prie kryžiaus. Sodybos šeimininkas parsinešė knygnešį į namus, kur tas ir mirė.

Pas tuomečio Joniškėlio valsčiaus gyventojus J. Bielinis atvažiavo neatsitiktinai – artimai bendravo su sodybos šeimininku Vincentu Mitka. Šios sodybos rūsyje knygnešys slapstydavosi nuo caro valdžios, ten laikytos ir knygos. Pasakojama, kad šiame rūsyje knygnešys glaudėsi ir po 1902 metų pabėgimo. Tuomet jis netikėtai susidūrė su valdžios atstovu, kuris ne tik iškratė, bet ir nusprendė nustatyti asmenybę – J. Bielinis prisistatė kitu vardu. Siunčiamas iš vienos vietos į kitą, galiausiai J. Bielinis pasinaudojo proga ir paspruko. Tiesa, žiemą, būdamas pusnuogis ir basas. Tai atsiliepė sveikatai, tad knygnešys ilgą laiką gydėsi Mitkų sodybos rūsyje.

Įamžinti akmenyje

Knygnešių atminimas, be kitų vietų, įamžintas Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje esančioje knygnešių sienelėje. Joje iškalta šimto žmonių, aktyviai dirbusių lietuviškos spaudos draudimo laiku, pavardės. Ši sienelė, nugriauta sovietmečiu, atstatyta atgavus nepriklausomybę. Šiame sąraše nemažai ir mūsų krašto žmonių, kurių visus nuopelnus lietuvybei, tautiniam atgimimui, būtų sunku išvardyti. Tegalima paminėti vos keletą gyvenimo aspektų. Pats paminklas padalytas į tris sieneles.

Tarp sunkiai nukentėjusių knygnešių įrašytas Adomas Ladukas, daraktorius, knygnešys, Garšvių knygnešių draugijos buhalteris. Įkliuvus K. Ūdrai, kartu su kitais knygnešiais kratytas, rasta draudžiamos spaudos. Buvo tardomas, nubaustas dvejiems metams kalėti ir trejiems metams tremties.

Karolina Laurinavičiūtė, gimusi Panevėžyje, besivertusi smulkia prekyba ir atlaiduose, mugėse, žmonių susibūrimo vietose platinusi draudžiamą spaudą. Suimta ne kartą su spaudiniais, neribotam laikui ištremta.

Kazys Ūdra – vienas Garšvių knygnešių draugijos steigėjų. Susektas, nubaustas 2 metus kalėti vienutėje ir penkeriems metams tremties Sibire. Grįžęs vėl platino spaudą.

Kaip pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai sienelėje įrašyti:

Felicija Bortkevičienė, gimusi Panevėžio rajone dvarininko bajoro šeimoje. Visuomenės veikėja, politikė, pirmoji Lietuvoje moteris masonė rūpinosi spaudos gabenimu į Vilnių, slėpimu, platinimu.

Jonas Burba, gimęs Kupiškio rajone, kunigas, knygnešys. Stipriai lenkinamuose kraštuose bažnytines apeigas atlikdavo lietuviškai, stengėsi didinti daraktorių skaičių, platino draudžiamą spaudą.

Stanislovas Didžiulis, gimęs Anykščių rajone, knygnešys, bibliotekininkas, politinis veikėjas. Vienas pirmųjų nelegalios spaudos platintojų. 1895 metais organizavo kelių valsčių prašymą carui, kad būtų leista lietuviška spauda.

Povilas Jakubėnas, gimęs Biržų rajone, Lietuvos knygnešys, evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas, mokslininkas, visuomenės veikėjas. Besimokydamas Mintaujos gimnazijoje, gaudavo ir platindavo draudžiamą lietuvišką spaudą. Tą darė ir vėliau. Bendravo su J. Bieliniu.

Felicijonas Lelis, gimęs Pasvalio rajone, palaidotas Panevėžyje. Kunigas, visuomenės veikėjas.

Dirbdamas Kupiškio parapijoje suorganizavo platų knygnešių tinklą, mokė jaunimą rašto, rengė lietuviškus vaidinimus.

Juozas Medeikis, gimęs Kupiškio rajone. Visą savo gyvenimą pašventė kovai su caro priespauda. Knygnešys bei draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo organizatorius.

Petras Vileišis, gimęs Pasvalio krašte, inžinierius, Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas. Mokėsi Panevėžyje. Dirbdamas Rusijoje kartu su kitais lietuviais geležinkelininkais, padėdavo knygnešiams gabenti uždraustas knygas, savo įmonėse įdarbindavo lietuvius darbininkus, materialiai rėmė lietuviškos spaudos leidybą.

Antanas Vytartas, gimęs Truskavoje, kunigas, religinės literatūros rengėjas, publicistas, knygnešys. Atvykęs į naują parapiją į knygnešystę įtraukdavo vyrus ir moteris, sakydamas, kad tai kova už katalikybę.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, gimusi Panevėžio rajone rašytoja, visuomenės ir politinė veikėja. Puziniškio dvaras buvo vienas didžiausių knygnešių, visuomenės veikėjų susibūrimo centrų Panevėžio krašte. Netoliese esančiame miškelyje buvo įrengta draudžiamų knygų slėptuvė. Rašytojai draudžiamą spaudą pristatinėjo J. Bielinis. Įtarta, kad ji platina spaudą, tačiau surengę kratą, valdžios atstovai nieko nerado.

Labai pasižymėję knygnešiai:

Antanas Bataitis, gimęs Panevėžio rajone, bendradarbiavo su J. Bieliniu, K. Ūdra ir kitais. Knygas veždavo G. Petkevičaitei-Bitei.

Jurgis Bielinis, gimęs Biržų rajone, laikomas pagrindiniu Lietuvos knygnešiu. Sėkmingai išvengė suėmimų, tačiau mirė pakeliui į Vilnių, eidamas į Lietuvių konferenciją. Iki Nepriklausomybės paskelbimo buvo telikęs mažiau nei mėnuo.

Kazys Gumbelevičius, gimęs Pasvalio rajone, Garšvių draugijos bendradarbis.

Juozas Maldžius, gimęs Anykščių rajone. Lietuviškos draudžiamos spaudos pasiskaityti gaudavo iš klebono, vėliau susipažino su S. Didžiuliu ir sulaukė pasiūlymo platinti. Pavyko neįkliūti caro valdininkams. Pardavęs iš tėvo paveldėtą turtą, pinigus investavo į knygas. Iš knygnešystės nepraturtėjo, tačiau džiaugėsi, prisidėjęs prie šios veiklos.

Juozas Milašiūnas, gimęs Anykščių rajone. Nelegalią spaudą platino Panevėžio, Rokiškio, Ukmergės, Biržų kraštuose. Bendradarbiavo su J. Bieliniu, K. Ūdra. Galima sakyti, kad prieš pat draudimo atšaukimą – 1903 metais – vengdamas suėmimo išvyko į JAV. Vėliau grįžo.

Konstantinas Narkevičius, gimęs Anykščių rajone. Knygnešys, platinęs literatūrą gimtajame krašte ir aplinkinėse vietovėse. Keletą kartų buvo įkliuvęs policijai, tačiau išsisukdavo, tačiau kartą nepavyko. Vyras buvo nubaustas, vėliau sumuštas sargybinio ir liko neįgalus.

Pranas Stakauskas, gimęs Biržų rajone. Žymus lietuviškos spaudos platintojas Biržų krašte, ne kartą areštuotas.

Stasys Stakelė, gimęs Panevėžio rajone. Kunigas. Kartu su knygnešiais pėsčias slapčia eidavo į Prūsiją pirkti draudžiamos literatūros. Vėliau ją parveždavo į Telšių, Šiaulių, Panevėžio kraštus.

Buvo ištremtas į Kretingos vienuolyną, kur gyveno ir kitas knygnešys Felicijonas Lelis. Abu knygnešiai savavališkai išsprukdavo į Prūsiją naujų leidinių.

Petras Šėmbelis, gimęs Pasvalio rajone. Vienas J. Bielinio ryšininkų, pats ne kartą vykęs į Prūsiją leidinių ir juos platinęs. Buvo įtariamas nelegalia veikla ir sekamas, tačiau pavyko pasprukti. Galiausiai, vengdamas arešto, išvyko į Ameriką, o į Lietuvą grįžo po Pirmojo pasaulinio karo.

Komentarai

  • Tai mūsų šviesuliai

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų