Naują Lietuvą kėlė ant bažnyčių pamatų

Naują Lietuvą kėlė ant bažnyčių pamatų

Kuriant kitokį, jau laisvą, gyvenimą po Nepriklausomybės atgavimo, atsigręžta į dvasinį tautos paveldą.

Nepriklausomybės siekis pakylėjo ir sustiprino tautą, tačiau pati laisvės kelio pradžia prieš beveik tris dešimtmečius nebuvo lengva. Kamavo ekonominės problemos – griuvo bankai, užsidarinėjo didžiosios gamyklos. Nepaisant to, žmonės neužmiršo ir dvasinių dalykų: buvo atgaunamos bažnyčios, statomos ir naujos. Kartais 1994-ieji minimi kaip bažnyčių atgimimo metai.

Atgimė iš griuvėsių

Viena tuo laikotarpiu iškilusių bažnyčių buvo Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčia. Jos statybomis rūpinosi dabartinis Salamiesčio, Antašavos ir Palėvenės klebonas Rimantas Gudelis. Berčiūnuose dvasininkas dirbo nuo 1993-iųjų metų: prieš tai Klaipėdoje rūpinęsis Šv. Juozapo darbininko bažnyčios statyba, tačiau neilgai trukus buvo paskirtas dirbti į Panevėžio vyskupiją.

Berčiūnų bažnyčios statybos istorija pilna simbolių ir susijusi su praeitimi.

Viskas prasidėjo Panevėžio miesto savivaldybė Ateitininkų federacijai perdavus Berčiūnų stovyklą, kurios teritorijoje buvo senosios Berčiūnų bažnyčios griuvėsiai. Nebuvo nė abejonės, kad ją reikia atstatyti, tačiau šventovei parinkta kita vieta.

Tuo metu R. Gudelis buvo Ateitininkų federacijos vicepirmininkas, keletą kartų lankęsis JAV. Užsitikrinus Amerikos ateitininkų federacijos paramą, tuometinis vyskupas Juozas Preikšas projektui pritarė ir buvo paskelbtas konkursas.

Nugalėjo architekto Algimanto Širono projektas.

Visa tai vyko 1993–1994 metų sandūroje. Pati bažnyčia statyta nuo 1994 iki 1997 metų.

„Kai išvažiavau į Ameriką ginti doktorato, buhalterė man įteikė tokį tarsi atsisveikinimo segtuvą – jame buvo nurodyta suma, kiek per tą laiką iš įvairių fondų į statybas buvo investuota lėšų“, – pasakoja klebonas R. Gudelis, prisimenantis, jog suma buvusi nemenka – per milijoną JAV dolerių.

Maždaug 60 procentų lėšų atiteko bažnyčios statybai, likusioji dalis – stovyklos infrastruktūrai.

Kunigas Rimantas Gudelis apgailestauja, kad dešimtajame dešimtmetyje mūsų mieste neiškilo naujų maldos namų, nesirado daugiau tikinčiuosius vienijančių parapijų.

Su bažnyčia suaugo

Berčiūnų bažnyčia lig šiol itin populiari tarp tikinčiųjų. Kas tam turėjo daugiausia įtakos – pati jos įkūrimo istorija, netipiškas tiems laikams projektas ar čia dirbusių dvasininkų asmenybės, būtų sunku nuspręsti. R. Gudelis pripažįsta, kad dvasininkų charizma labai svarbus traukos elementas. Tuo sako įsitikinantis kas kartą, kai į Berčiūnus atvyksta, pavyzdžiui, Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionas Virginijus Veilentas.

Kita vertus, svarsto klebonas, daug aplinkybių susiliejo į vieną, tarp jų ir faktas, jog ši bažnyčia yra originali.

„Tokią esu matęs dirbdamas Amerikoje prie Mičigano ežero ir labai patiko – ji buvo tarsi įsiliejusi į gamtą, – pasakoja. – Architektui A. Šironui taip pat pavyko perteikti bažnyčios ir gamtos susiliejimą.“

Statant bažnyčią daug prisidėjo ir vietos gyventojai – tiek darbu, tiek piniginėmis aukomis.

„Pamenu, kai kunigas kalėdodavo ir buvo skelbiama, kad visos lėšos bus skiriamos bažnyčios statybai, žmonės prisidėdavo savo aukomis“, – sako R. Gudelis.

Dar daugiau: pastačius Kryžiaus kelio stotis, jos buvo išdalytos vietos šeimoms prižiūrėti ir šios tebetęsia tradiciją.

„Parapijos branduolys – patys aktyviausieji – prižiūri jas: perdažo, pasodina gėlių, papuošia, – džiaugiasi klebonas. – Žmonės tikrai buvo geri ir padėjo. Su bažnyčios statyba Berčiūnai ir suaugo.“

Susaistytos simboliniais ryšiais

R. Gudelio teigimu, bažnyčios Berčiūnuose istorijoje yra daug reikšmingų ir simbolinių detalių, neįtikėtinų sutapimų.

Senąją Antrojo pasaulinio karo metais pastatė kanauninkas Povilas Šidlauskas ir skyrę tautos kankiniams, pirmiesiems tremtiniams atminti. Ji buvo pašventinta, tačiau taip ir nebaigta. Kai sugrįžę sovietiniai okupantai Berčiūnuose įkūrė pionierių stovyklą, bažnyčia atsidūrė jos viduryje.

Nereikia nė sakyti, koks smūgis tai buvo sovietinei ideologijai. Taigi įsakyta bažnyčią susprogdinti.

Tarp vietos gyventojų sklando pasakojimas, kad prieš sprogdinant nurodymą davusį sovietų funkcionierių kareiviai įspėjo: jiems esą kas – vykdo įsakymą, o liepusįjį nubaus Dievas. Po kelerių metų, sako R. Gudelis, netoli buvusios bažnyčios žmogus rastas negyvas.

Pirmajai bažnyčiai garsusis dailininkas, vitražistas Stasys Ušinskas buvo sukūręs ir vitražą su tautine bei religine simbolika, trėmimo data. Tačiau, prasidėjus antrajai okupacijai, jis taip ir liko neįdėtas. Kunigo žiniomis, iš pradžių meno kūrinys nuo sovietų slėptas Panevėžio katedroje po anglimis. Vėliau, išėmus datas, įrengtas Krekenavos bazilikoje. Ir tik pastačius naują bažnyčią sugrąžintas į Berčiūnus.

„Vitražas puošia pagrindinį altorių – tarsi jungtis tarp senosios ir naujosios bažnyčios“, – sako dvasininkas.

Naująją bažnyčią su senąja jungia ir medžio drožėjo Adolfo Teresiaus keturiolika Kryžiaus kelio stočių. R. Gudelis primena: autorius vienoje stočių išdrožė ir du bažnyčios statybų pagalbininkus – tuometį miesto savivaldybės tarybos pirmininką Tomą Josą, palankiai vertinusį statybas, duodavusį leidimus, ir vyriausiąjį miesto architektą Algį Graužinį.

Dar vienas įdomus niuansas, priduria kunigas, susijęs su bažnyčios varpais. Anksčiau jie kabojo Šv. Juozapo bažnyčioje JAV, kurioje 1892 metais pirmą kartą šioje šalyje lietuvių kalba aukotos šv. Mišios. Kai bažnyčią nuspręsta nugriauti, varpai Čikagos lietuvių pastangomis atgabenti į Berčiūnus.

„Berčiūnų bažnyčioje skamba varpai iš Šv. Jurgio bažnyčios, 1892 metais Čikagos lietuvius kvietę į pirmąsias lietuviškas pamaldas. Tai seniausia Amerikos Vidurio Vakaruose lietuviška bažnyčia“, – kunigas mano, kad nederėtų pamiršti savo krašto paveldo.

Sovietų susprogdintos nebaigtos įkurti Berčiūnų bažnyčios vietoje iškilę maldos namai kupini reikšmingų relikvijų, pradedant stebuklingai per sovietmeti išsaugotais vitražais, iš Amerikos lietuvių bažnyčios atgabentais varpais ir baigiant tikinčiųjų šeimų puoselėjamomis Kryžiaus kelio stotimis. M. Garucko nuotrauka

Širdys degė tikėjimu

R. Gudelis patvirtina: dešimtojo dešimtmečio vidurys tikrai buvo ypatingo dvasinio pakilimo metas – dvasininkas sako savomis akimis tą regėjęs, patyręs.

Vien faktas, kad tuo metu ateitininkų stovykloje netilpdavo visi norintieji, labai iškalbingas – Berčiūnuose stovyklaudavo apie tūkstantį vaikų. Su jais dirbdavo 80–100 jaunų įvairių sričių profesionalų – ir savanoriškai, ne už pinigus.

„Tada stovyklavimui beveik niekas neskirdavo pinigų. Viską reikėdavo daryti savo lėšomis“, – prisimena klebonas.

„Tas dvasinis pakilimas, dvasingumas, pasiaukojimas, savanorystės dvasia iš tikrųjų buvo gerokai didesnė, negu turime dabar“, – priduria jis.

Nors šį laikotarpį įprasta traktuoti popiežiaus Jono Pauliaus II 1993-iųjų vizito į Lietuvą šviesoje, R. Gudelis tikras – ne vien tai lėmė žmonių užsidegimą.

„Pagrindinis dvasinis užsidegimas buvo dėl kito dalyko – kad mūsų tauta išsivadavo iš komunizmo, iš sovietmečio ir ieškojo kitų gyvenimo alternatyvų, kitų gyvenimo kelių. Ir daugelis žmonių rėmėsi į bažnyčią, į dvasingumą“, – mano, kad po sovietmečio tauta buvo išsiilgusi kitokio gyvenimo būdo, tikėjimo, kunigas.

Jo manymu, tai buvo itin palankus metas statyti maldos namus. Ir kiti miestai juo pasinaudojo – ne viena bažnyčia iškilo Šiauliuose, Kaune, Alytuje, Klaipėdoje, kitur. Panevėžyje, nors ir buvo panašių planų, jie taip ir liko neįgyvendinti.

„Iš to laiko, žinote, ko man labiausiai gaila? Kad Panevėžys faktiškai turi tik dvi parapijas, – atviras R. Gudelis. – Tuo laiku, manau, buvo padaryta klaida mūsų mieste neįkuriant 5–6 parapijų. Žmonės jaustų arčiau bažnyčią ir per 20 metų būtų susiformavusi tam tikra religinė infrastruktūra. Dabar Panevėžyje žmogus ir bažnyčia dėl įvairių priežasčių labai toli vienas nuo kito…“

Pasiekimų ir praleistų progų metas

Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas dešimtojo dešimtmečio pradžioje dirbo Telšių vyskupijoje – su Panevėžio vyskupija aukštą dvasininką likimas susiejo jau vėliau. Bet tą ypatingo laikotarpio aurą jis sako jutęs ir Žemaitijoje – ir daug anksčiau.

Pasak J. Kaunecko, Telšių vyskupijoje dar 1989 metais vyskupas Antanas Vaičius paskelbė apie atidaromą kunigų seminariją ir kone iš karto – apie atstatomas bažnyčias.

„Projektai buvo paruošti septyniolikai bažnyčių, – prisimena. – Nė viena kita vyskupija tiek neturėjo.“

Aišku, visų bažnyčių nepastatė iš karto, kai kurie planai įgyvendinti ir po dešimties penkiolikos metų.

„Panevėžys, tikrai galima drąsiai sakyti, neišnaudojo to momento. Ir daugelis vyskupijų neišnaudojo“, – J. Kauneckas mano, kad praleista ypatingą progą.

Ši banga, vyskupo emerito teigimu, pakilo kartu su Sąjūdžiu. Todėl jis nemanantis, kad būtent 1994-uosius reikėtų vadinti tais didžiaisiais dvasinio pakilimo metais. Jau 1990–1992 metais daugėjo į Telšių seminariją stojančių klierikų, tačiau 1993–1995-aisiais jų pradėjo smarkiai mažėti. O ir Panevėžyje Švč. Trejybės bažnyčia, Marijonų koplyčia tikintiesiems buvo grąžintos dar iki tol.

„Kai dirbau Telšių vyskupijoje, bažnyčiose tikinčiųjų pagausėjimo irgi nebuvo, – patikina. – Pagausėjimas buvo Vilniuje, kur vyko įvairūs mitingai, Sausio 13-oji, kai stovėta ir su giesmėmis, maldomis… O šiaip pagausėjimo, palyginti su sovietiniais laikais, nebuvo.“

Vyskupauti J. Kauneckas į Panevėžį atvyko 2002 metais. Pasak dvasininko, miestas tuo laiku tarsi miegojo – čia nebuvo net pastoracinio centro, vyskupijos kurijos. Buvo grąžinamos bažnyčios, tačiau šis procesas vyko daugiau atskirų aktyvių kunigų iniciatyva.

J. Kauneckas mena, jog tais laikais mieste bažnyčiai statyti siūlytas sklypas Klaipėdos gatvėje, tačiau, jo žiniomis, tuometis vyskupijos vadovas pasakęs, kad pirmiau reikia užpildyti katedrą, o tada statyti naują bažnyčią. Tad dabar toje vietoje vietoj maldos namų stūkso degalinė.

„Buvo galima daug daugiau padaryti, – apgailestauja J. Kauneckas. – Kai atvažiavau 2002 metais, jau buvo labai sunku gauti iš Vakarų fondų pagalbą. Ir tai daug nuveikėme. Bet viską buvo galima daug lengviau padaryti dešimčia metų anksčiau… Deja, niekas nieko nedarė.“

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų