Musmirės Cezario stalui

Musmirės Cezario stalui

Papūgžuvės, povai ir gandrai, austrių duona, begemotai ir netgi mumijos… Kaip ir kuo mito senovės romėnai ir egiptiečiai?

Taupumas ir sveiku protu nesuvokiamas švaistūniškumas – abu kraštutinumai buvo būdingi Antikos žmonėms. Varguoliams užtekdavo ir duonos bei sūrio, tačiau turtuolių stalai lūžo nuo prabangių patiekalų. Trumpai tariant, vienų ir kitų valgiaraščiai, kaip ir valgymo kultūra, skyrėsi kaip žemė nuo dangaus.

Košininkai ir smirdančio padažo gamintojai

Valgymo kultūra Senovės Romoje pradėjo audringai vystytis nuo III amžiaus prieš Kristų, tačiau eilinių imperijos žmonelių stalas liko nepakitęs: košė, duona, daržovės ir vaisiai. Kai kuriose provincijose dar prisidėjo alyvuogių aliejus ir alyvuogės, garum (labai populiarus padažas, gaminamas iš ančiuvių ir didelių žuvų kraujo bei vidurių, kelis mėnesius laikytų saulėje, – šiuo aitraus kvapo rudai geltonu skysčiu gardintas kone kiekvienas patiekalas). Taip pat kopūstai, kiaušiniai, paukštiena, porai, šparagai, dešra, sūris, rūkyti lašiniai, austrės.

Tačiau svarbiausias produktas būdavo duona.

Grūdų stygius romėnams reiškė visišką badą. Duoną jie kepė nuo II amžiaus visiems įmanomiems skoniams ir kišenės turiniui: baltą, juodą ir „liaudišką“ – kietą, neapetitiškos purvo spalvos iš rupiai maltų miltų.

Legionieriai valgydavo savą – stovyklos duoną, labiau panėšėjusią į džiūvėsius. Turtuoliams duona būdavo kepama specialiai, prie kiekvieno patiekalo vis kitokia. Pavyzdžiui, austrių, skirta užkąsti jūros gėrybėms.

Iš pradžių romėniško valgiaraščio pagrindą sudarė košės, virtos vėlgi iš grūdų. Žymiausias Romos komedijų autorius Titas Plautas net pravardžiavo tėvynainius košininkais.

Kai Amžinasis miestas tik kūrėsi, populiariausias maistas buvo tiršta košė, vadinta pulsu. Ją virdavo iš speltos kviečių, sorų ir trintų avinžirnių. Tai dar buvo prieš laikus, kai imti auginti kviečiai. Rugiai, avižos, miežiai Romoje išvis laikyti pirmiausia gyvulių pašaru – žmonės juos retai valgydavo. O kai pradėjo, miežinę košę virdavosi tik vargšai. Legionieriams toks meniu būdavo bausmė už prasižengimus.

Valgyti darbinius gyvulius nepriimtina

Vienas iš visiems prieinamų produktų Senovės Romoje buvo sūris, ypač ožkų ir avių pieno – tokie būdavo populiariausi. Tas pats ir su pienu: romėnai gerdavo tik ožkų ir avių pieną, nes karvės laikė nepakankamai maistingu. O ir tai iki to „nusirisdavo“ tik prastuomenė. Neskiestą pieną romėnai vadino barbarų maistu, miestiečiai jo nė į burną neimdavo – tik pildavo į duonos tešlą, virdami košes ar ruošdami omletą (varguoliai pastarąjį kepdavo iš vištų, rečiau – ančių ir žąsų kiaušinių, turčiai – iš povų, putpelių ir stručių).

Panašus požiūris buvo ir į jautieną. Karves romėnai laikė darbiniu gyvuliu, tad jų mėsa būdavo kieta. Tiesa, valgyta ji vis tiek ne taip retai. Tačiau romėnai iš tiesų dievino kiaulieną. Iš pradžių ją net ruošdavo tik per didžiausias šventes – paprastai dievų garbei, – ir suvalgydavo absoliučiai viską neišmesdami net vidurių.

Dar vienas populiarus Romoje produktas buvo triušiena. Gal kad kiškiena laikyta delikatesu ir kainavo keturiskart daugiau?

Įdomu, kad barbarų maistu romėnai vadino ne tik šviežią pieną, bet ir sviestą, taigi išvis jo nevalgė.

Grybas cezariui

Romos piliečiams, ypač turtingiems, nevalgomų paukščių nebūdavo. Į puodą keliaudavo net patys gražiausi ir rečiausi sparnuočiai: fazanai, povai, perlinės vištelės, gerbės, juodieji strazdai, gandrai, lakštingalos, net papūgos bei flamingai. Ką jau kalbėti apie vištas, antis ar žąsis… Pats Seneka rašė, kad romėnai su tolimų kraštų gyvūnais susipažindavo per patiekalus ant savo stalo – taip dažnai keitėsi produktų mados.

Ne mažiau Senovės Romoje garbinta ir žuvis, buvusi brangesnė už daugelio rūšių mėsą. Patiekalai gaminti iš murenų, eršketų, plekšnių, papūgžuvių, menkių, ešerių, barzdočių (ypatingo delikateso ir prabangos simbolio), austrių, omarų, aštuonkojų, jūros ežių, šukučių. Žuvį romėnai virdavo, kepdavo grilyje, troškindavo.

Pasiturintys piliečiai daug išmanė apie maisto gamybą, ir jau tais laikais patiekalai neretai gaudavo juos sugalvojusių virėjų vardus.

Suprantama, neignoravo romėnai ir garnyro. Populiariausios daržovės buvo porai, svogūnai, česnakai. Juos valgydavo žalius, taigi yra išlikę apsčiai amžininkų liudijimų, kad romėnai visuomet atsiduodavo svogūnais ir česnakais.

Valgytos salotos, morkos, ropės, kopūstai (kelių rūšių), šparagai, agurkai, pupos, žirniai, avinžirniai. Nespjaudavo Romos žmonės ir į laukines balandūnes, dilgėles, rūgštynes, garstyčių lapus, pasternokus, kitus augalus.

Maistas būtinai gardintas garum padažu bei visokiausiais prieskoniais bei priedais (dažnokai nustelbdavusiais tikrąjį maisto skonį): medumi, actu, druska, krapais, anyžiais, mairūnu, salierais, kmynais, petražolėmis, juodaisiais ir baltaisiais pipirais.

Dar buvo delikatesinis „cezarių grybas“, arba Cezario musmirė (nėra priežasčių baisėtis – taip vadinta karališkoji musmirė, vienas geriausių valgomų grybų, kuris Lietuvoje, deja, neauga). Taip pat „stebuklinga“ žolelė Silphium, žinota ir graikišku silfijono pavadinimu, be kita ko, garsėjusi kaip gana veiksminga kontracepcijos priemonė. Silfijonas pardavinėtas sidabro kaina, tad turbūt nereikia stebėtis, jog ilgainiui išnyko – mūsų laikais jis priskiriamas jau nebeegzistuojantiems augalams.

Valgydavo romėnai keturis kartus per dieną: pusryčius (tai būdavo pats lengviausias maistas), antruosius pusryčius (juos patiekdavo mūsiškių pietų metu), pagrindinius pietus ir vakarienę. Pastaroji turtuolių namuose prasidėdavo tarp 14 ir 16 valandos, o pasibaigdavo kartais ir vėlią naktį – išgertuvėmis.

apatine

Senovės Egipto gyventojų valgis, viena vertus, buvo labai paprastas, tačiau dažnam šiuolaikiniam žmogui – egzotiškas.

Svarbiausia – stabilumas

Senovės Egipto gyventojai, nors ir priklausė nuo Nilo malonės, buvo ne ką mažesni gastromaniakai nei romėnai, bet sykiu garsėjo ir stabilumu. Per tris tūkstantmečius egiptietiška virtuvė, aišku, kito, bet pagrindus išlaikė iki pat įsigalint graikų valdžiai.

Viso ko pamatas Egipte taip pat buvo duona, kepta iš kviečių (įskaitant ir laukines jų rūšis) ir miežių. O štai jos įvairovės daug kas galėjo pavydėti! Iki mūsų laikų išliko apie 15 žodžių, kuriais egiptiečiai vadino duonos gaminius. Turėjo net įvairiausių skonių bei formų bandelių su visokiausiais priedais.

Skirtingai nei romėnai, egiptiečiai didžiai gerbė pieną. Laikydavo jį moliniuose ąsočiuose su žolių kamščiais, gaminosi bei valgė sviestą ir varškę.

Mėsos valgiaraštyje taip pat būdavo, tačiau ją valgydavo rečiau nei duoną. Tiesa, pasiturintys egiptiečiai mėsa mėgavosi gana dažnai – daugiausia afrikinių buivolų. Raguočius specialiai nušerdavo taip, kad tie praktiškai nebegalėdavo pajudėti.

Ankstyviausiais laikais egiptiečiai vertėsi vien medžiokle – gazelių, antilopių. Ir kartais net begemotų bei krokodilų, nors Egipte šie gyvūnai laikyti šventais. Paršelius gi egiptiečiai augindavo, tačiau nevalgydavo, – kiaulė buvo dievo Seto palydovė.

…ir šaukštas mumijų miltelių!

Paukštieną egiptiečiai mėgo labiau už galvijų mėsą. Valgydavo ją tiek virtą, tiek keptą, o labiausiai garbino balandžius, antis, vištas, žąsis, putpeles, gerves (sparnuočius augindavo specialiose fermose).

Kiek mažiau Senovės Egipte valgyta žuvies (atrodo, kad iki antrojo tūkstantmečio prieš Kristų būta tam tikrų periodų, kai drausta ją valgyti). O kai valgydavo, tai vytintą arba sūdytą. Mėgo kefales, nilines drambliažuves, šamus ir ešerius, jūrų kregždes.

Kaip ir romėnai, egiptiečiai neįsivaizdavo valgio be svogūnų, porų, česnakų. Išliko duomenų, kad net darbininkams, stačiusiems Cheopso piramidę, būdavo mokama svogūnais, česnakais ir ridikais – tokia anais laikais buvo šių daržovių vertė.

Lysvėse prie namų egiptiečiai augindavo salotas, obelis, melionus, arbūzus, agurkus, alyvuoges ir granatus. Bet štai apelsinų, citrinų ar bananų anuomet patys akyse nebuvo regėję. Kita vertus, jų valgiaraštyje nestigo vynuogių, datulių, šilkmedžio vaisių, figų. Turčiai mėgaudavosi delikatesiniais kokosų riešutais.

Neišsiversdavo senovės egiptiečiai, aišku, ir be ankštinių augalų, paprastų žirnių ir avinžirnių. Kas gyvendavo skurdžiau, valgydavo papiruso stiebų minkštimą, lotosų sėklas, kai kurių vandens augalų šaknis.

Būta tarp egiptietiškų maisto produktų ir šio to originalaus – mumijų miltelių. Tiesa, jie vartoti labiau kaip vaistas.

Vyrų maistas

Senovės Egipte tai buvo alus. Jį gamindavo iš kviečių, miežių ir datulių pagal labai įdomią technologiją. Iš pradžių kepdavo duoną iš ypatingos tešlos, bet jos vidų palikdavo žalią. Tada laužydavo kepalą, užpildavo datulių sultimis, gerai išmaišydavo ir filtruodavo. Po fermentacijos supilstydavo į ąsočius, kuriuos uždengdavo gipsinėmis plombomis.

Antru pagal svarbą gėrimu laikytas vynas. Archeologams pavyko rasti daugybę molinių ąsočių skeveldrų, ant kurių dar galima įskaityti užrašus „geras aštuntojo karto vynas“, „saldus vynas“, „trečiojo karto vynas“. Istorikų spėjimu, tai reiškia, kad senovės egiptiečiai vyną periodiškai perpildavo vildamiesi išlaikyti kuo ilgesnį laiką.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų