1991-ųjų sausis, laisvės gynėjų barikados prie Seimo. Archyvų nuotrauka

Be motyvo nebus ir laisvės

Be motyvo nebus ir laisvės

Gynusieji Lietuvos nepriklausomybę stengiasi išsaugoti istorinę atmintį apie laisvės kovas.

Prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus, nepriklausomybės pradžioje, dar labai jaunos Lietuvos valstybės žmonės kiekviename žingsnyje liudijo laisvės troškimą. Net jei už tai teko mokėti nemenką kainą, jie turėjo labai svarų motyvą – savo šalies istoriją.

Tikrieji gynėjai

Nepriklausomybės gynėjų sąjungos valdybos pirmininkas Arnoldas Kulikauskis atviras: šis garbingas vardas įsitvirtino nelengvai, per ginčus. Pati idėja atkeliavo iš Seimo, subūrusio visuomeninę komisiją nepriklausomybės gynėjams pripažinti.

„Ne paslaptis, kad buvo žmonių, kurie atėjo, nusifotografavo prie barikadų, pabuvo ir viskas, – prisimena neramų laikmetį nuo 1990-ųjų kovo 11-osios iki 1991 metų įvykių – Sausio 13-osios tragedijos ir Rugpjūčio pučo Maskvoje, A. Kulikauskis. – Tuo jų veikla kaip ir baigėsi. Ar galima laikyti juos gynėjais? Tikrai turbūt ne. Vien dėl to buvo sudaryta komisija, kuri išanalizavo, nustatė kriterijus.“

Po svarstymų nepriklausomybės gynėjais nutarta pripažinti asmenis, kurie savo nepertraukiama veikla įrodė, jog skyrė laiką vienokiam ar kitokiam valstybės, valstybei svarbių objektų gynimui.

Pasak A. Kulikauskio, tai nebūtinai turėjo būti Vilnius Sausio 13-osios išvakarėse. Kituose miestuose taip pat buvo saugotinų objektų. Galų gale, reikėjo ginti ir valstybės sieną. Ir žmonės tą darė savo noru, laisva valia, nepaisydami galimų grėsmių ir išpuolių, kurie pasienyje buvo ypač dažni.

Vis dėlto svarbiausias objektas, kur tuo metu telkėsi daugiausia laisvės gynėjų, buvo Aukščiausioji Taryba.

Dviem frontais

Ką tik nepriklausomybę susigrąžinusios valstybės valdžios rūmų sergėtojai buvo pasidaliję į dvi stovyklas.

Vieni Aukščiausiąją Tarybą gynė iš vidaus: davę priesaiką nesitraukti iki paskutinio atodūsio, ėjo sargybą, budėjo postuose. Pasak A. Kulikauskio, šią, vidinę rūmų gynybą daugiausia užtikrino struktūriniai padaliniai: Krašto apsaugos departamento, tuo metu veikusios pasienio tarnybos, šaulių organizacijos, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus žmonių. Būta ir kažkiek policijos pareigūnų. Viduje taip pat budėjo savanoriai, atėję tiesiog iš gatvės.

Antrasis gynėju frontas buvo gyvoji žmonių barikada, stovėjusi lauke, Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigose.

„Be to gyvo žiedo viduje buvusiems gynėjams būtų buvę riesta, būtų praktiškai nuogas visas priekinis flangas“, – A. Kulikauskis neabejoja, jog tuo metu visi suprato, kad minia po Aukščiausiosios Tarybos langais, įvykiams pasisukus nepalankia linkme, galėjo bet kada pasitraukti. Pastato viduje buvusieji tokios galimybės iš esmės neturėjo.

Tačiau žmonės nesiskirstė. Priešingai – intensyviai statė barikadas, išorines gynybos linijas.

„Tie, kurie liko, budėjo, buvo prieš laužų, – tai yra gynėjai, – pabrėžia Nepriklausomybės gynėjų sąjungos valdybos pirmininkas. – Ne tie, kurie atėjo po darbo, nes žinojo, kad mitingas, kad žmonės renkasi, pabuvo ir išėjo. Tai žmonės, kurie vykdė tam tikras užduotis: lauko gynybos štabas, barikadų statytojų vadovai… Jie tikrieji gynėjai. Visi kiti – galbūt atnešę sumuštinį, arbatos, pavaišinę, pasidaliję, dalį savęs atidavę ir išvažiavę, turėtų būti gynybos dalyviai.“

Arnoldas Kulikauskis (dešinėje) ir buvęs Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabo viršininkas, pirmasis Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos vadovas, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos garbės pirmininkas dimisijos pulkininkas Jonas Gečas. NGS nuotrauka

Galimybė išsaugoti laisvę

Dalyvavusiųjų vidaus gynyboje, A. Kulikauskio manymu, turėtų būti apie 800–1000, išorinėje – galima kalbėti apie kelis tūkstančius.

„Skaičiuoju tik tuometės Aukščiausiosios Tarybos gynybą, – pabrėžia jis. – Bet buvo ir Sitkūnų radijo stoties, ir kitų valstybinių objektų gynėjų, apie kuriuos mes turime mažiau informacijos. Aišku, juos visus reikėtų identifikuoti, suskaičiuoti, kas ir kur kokias funkcijas atliko.“

Objektų vidaus gynybai buvo atrenkami vyrai, turėję karinės patirties: mažų mažiausiai tarnavę kariuomenėje, žinantys, kaip elgtis su ginklais. Tačiau tarp savanorių gynėjų A. Kulikauskis prisimena sutikęs įvairiausių profesijų žmonių, atėjusių iš patriotizmo.

„Tų, kurie buvo lauke, dvasia buvo tikrai labai stipri. Jie žinojo, ko ten atėjo, budėjo ir nesitraukė. Vėliau gavo atitinkamas užduotis, bet daugiausia tarp jų buvo civilių. Galima kalbėti atvirai – visa lauko gynyba buvo civiliai“, – sako A. Kulikauskis, kurio teigimu civilių gretos ėmė retėti tik po 1991-ųjų sausio įvykių, kai jau kūrėsi Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba ir viskas po truputį pradėta sisteminti.

Pats buvęs gynėjų gretose, pašnekovas prisimena, kaip karštai anuomet liepsnojo patriotizmo, laisvės ugnis žmonių širdyse. Kiekvienas žinojo, kad rizikuoja. Nebuvo aišku, kaip viskas gali pakrypti, kaip toks elgesys bus traktuojamas vėliau. Nebuvo jokių garantijų, kad niekas nenukentės. Vis dėlto tėvų ir senelių auklėjimas, iš jų girdėti pasakojimai apie Lietuvos partizanų žygdarbius kovose prieš sovietų valdžią teikė ryžto nesitraukti nė per žingsnį. Kaip ir supratimas, jog tai bene vienintelė viltis likti laisviems.

Tikėjosi Lietuvą suklysiant

Kaip primena A. Kulikauskis, 1990 metų kovo 11-ąją šalis paskelbė nepriklausomybę, tačiau visas struktūras tebevaldė Sovietų Sąjunga. Tik balandžio pabaigoje buvo įkurtas pirmasis Krašto apsaugos departamentas. O lapkričio 23 dieną Lietuvos kariuomenės įkūrimo sukakčiai paminėti Kaune įvyko pirmasis po pusės šimtmečio okupacijos Lietuvos karių paradas.

„Jūs neįsivaizduojate, kiek tuo metu susirinko žmonių stebėti to parado, – pasakoja A. Kulikauskis. – Žiūrėjo, verkė – visiems ašaros byrėjo, kai žygiavo mūsų vyrai. Tai buvo tarsi atgaivos lašas: štai, atsikuria Lietuvos valstybė!“

Nepriklausomybės gynėjų sąjungos valdybos pirmininko teigimu, ne paslaptis, jog dalis visuomenės nebuvo patenkinta to meto įvykiais. Ir tų, kurie priešinosi nepriklausomybės paskelbimui, buvo ne taip ir mažai. Kad ir kai kurių stambių įmonių, gamyklų vadovai – daugiausia „nuleisti“ iš Maskvos, – atvirai reiškę nepasitenkinimą bei darę spaudimą darbuotojams.

„Jie norėjo būti Sovietų Sąjungos sudėtyje. Darė bet kokius žingsnius, kad būtų kažkoks pasipriešinimas, kad tuo remiantis būtų įvesta ypatingoji padėtis, papildoma kariuomenė ir panašiai“, – sako A. Kulikauskis ir primena, jog besikeičiančios ekonomikos sąlygos šalyje, o ypač augančios kainos irgi daugino nepatenkintųjų balsų.

1991 metų sausio 11 dieną sovietų kariuomenės tankai ir šarvuočiai užėmė Vilniaus Spaudos rūmus. Kariškiams iš automatų apšaudžius fasadinę pastato sieną keli rūmų gynėjai su šautinėmis žaizdomis pateko į ligoninę, dar keli – tarp jų ir moterys, – buvo sumušti ir sužaloti.

Nepriklausomybės gynėjo įsitikinimu, Lietuvos atžvilgiu priešiškai nusiteikusių asmenų grupės buvo gerai finansuojamos, turėjo vadovus, o struktūra atkeliavo iš Sovietų Sąjungos. Taigi toji priešprieša nenumaldomai augo ir 1991 metų sausio 8 dieną išsiliejo organizacijos „Jedinstvo“ bei vietos komunistų protesto mitingu Vilniuje bei bandymu įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus.

„Tai buvo planas, sukurtas Maskvos, tik nepavykęs, – neabejoja A. Kulikauskis. – Būtų užtekę mažiausios mūsų tuometės valdžios klaidos ir viskas būtų apsivertę aukštyn kojomis, mes šiandien nepriklausomybės neturėtume.“

Priešą sutiko ugnimi

A. Kulikauskiui, tuomečiam Krašto apsaugos departamento apsaugos tarnybos vadovui, 1991 metais Krašto apsaugos departamento apsaugą pavedė departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius.

„Man asmeniškai tomis dienomis teko patirti viską: į mane šaudė, dalyvavau vieno pirmųjų pultų objektų – Krašto apsaugos departamento Viršuliškių gatvėje gynyboje…“ – pasakoja nepriklausomybės gynėjas, pasak kurio, dabar ne visi gal ir pamena, jog Spaudos rūmai Vilniuje anaiptol nebuvo jėgas Sausio 13-osios nakčiai kaupusiu sovietų pajėgų pirmasis taikinys.

„Tai buvo pirmas puolimas ir pirma mūsų, jaunų vyrų, gynyba“, – sako A. Kulikauskis, tądien, sausio 11-ąją, švilpiant tikroms kovinėms kulkoms vienintelis vilkėjęs uniformą. Visi kiti Krašto apsaugos departamento gynėjai buvo apsirengę civiliais drabužiais.

„Mes pirmieji gynyboje panaudojome Molotovo kokteilius, parodėme pasipriešinimą, – atvirai pasakojo pašnekovas, lig šiol neatsistebintis, kaip jiems tada pavyko ištrūkti nenukentėjusiems. – Ką reiškia numesti Molotovo kokteilį į ginkluotą kariuomenę, kuo tai galėjo baigtis, turbūt tik galite įsivaizduoti…“

Prieš šį įvykį būta ne vienos provokacijos – važinėjo kariniai „viliukai“, apšviesdavo langus, imitavo puolimą. Galiausiai pradėtas blokuoti telefono ryšys.

„Jie tą puolimą planavo. Mes irgi planavome, kaip tokiu atveju elgtis, – pripažįsta A. Kulikauskis. – Ne paslaptis, kad ruošėmės ir žinojome, jog taip gali nutikti.“

Omenyje jis turi ne tik sunkiomis grandinėmis su spyna užblokuotas pastato duris – sovietų kariams teko automatais daužyti langų stiklus, kad patektų į vidų.

„Paleidome Molotovo kokteilius… Aš ilgai apie tai tylėjau, bet jau tiek metų praėjo ir šiais metais apie tai pasakiau garsiai. Tai buvo pavojinga, bet, ačiū Dievui, visi pasitraukėme laimingai.“

Baisiausia naktis

Apie tai, kad Krašto apsaugos departamento būstinė užgrobta, o sovietų tankai patraukė link Spaudos rūmų, Aukščiausiosios Tarybos gynėjai išgirdo iš rūmus laimingai pasiekusių A. Kulikauskio ir jo bendražygių. Pats Krašto apsaugos departamento apsaugos tarnybos vadovas tada dar nenumanė, kad vienas jo kareivių – Vytautas Lukšys – Spaudos rūmuose buvo sužeistas į galvą.

Iki juodžiausių 1991-ųjų sausio įvykių tada buvo belikę pusantros paros.

Sovietų kareiviai prie Lietuvos radijo pastato. Archyvų nuotraukos

„Po pirmųjų žuvusiųjų mes supratome, kaip tai baisu ir gali paliesti kiekvieną mūsų“, – sako A. Kulikauskis, niekada neužmiršiantis, ką sausio 13-osios naktį jautė Aukščiausiosios Tarybos gynėjai – ir tie, kurie buvo viduje, ir buvę išorėje.

Pasklidus žiniai apie prie Televizijos bokšto pralietą kraują ir gavus signalą apie galimą Aukščiausiosios Tarybos puolimą, A. Butkevičius, Vytautas Landsbergis kreipėsi į žmones, kad tie, kurie turi šeimas, įsipareigojimų, gali pasitraukti. Tačiau minia neretėjo.

Tuo metu dalis A. Kulikauskio kariūnų užėmė pozicijas prieš Seimą – tam atvejui, jeigu būtų pralaužtos barikados. Tik kuo gintis, deja, beveik nebuvo. Vyravo medžiokliniai, sportiniai šautuvai, o ir tų – po vieną ginklą keturiems žmonėms. Jei šaudantysis būtų nukautas, ginklą perimtų kitas.

Tik šovinių padalyta visiems ir, pasak A. Kulikauskio, duotas nurodymas, kur šaudyti, kad pavyktų pataikyti į silpniausias priešo vietas.

„Įsivaizduokite, kokia tai buvo padėtis ir kaip turėjo viskas atrodyti“, – priduria nepriklausomybės gynėjas, pasakodamas apie didžiausios įtampos valandas. Atsikvėpta tik sausio 13-ajai gerai įdienojus.

Išsaugoti prisiminimus apie tuos įvykius itin svarbu, sako A. Kulikauskis. Todėl Nepriklausomybės gynėjų sąjunga rūpinasi visais klausimais, susijusiais su Lietuvos gynyba, istorine atmintimi.

„Mūsų pagrindinis laikotarpis yra nuo 1990 metų iki 1991 metų pučo, bet apimame ir ankstesnį. Mus domina partizaninė kova, nes tai mūsų ištakos, istorija, mūsų gyvastis. Jeigu apie tai nekalbėsime, nerinksime medžiagos, neskleisime dabartiniam jaunimui, jis praras arba neturės to, ką tuomet turėjome mes – motyvo, dėl ko ėjome ginti. Motyvas turi būti, ir tas motyvas yra mūsų istorija“, – sako A. Kulikauskis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų