2015-09-01. Šolomo Aleichemo ORT gimnazija oficialiai atvėrė duris. I.Kraševskio gatvėje esančias mokyklos patalpas gimnazija gavo 2013 metų gruodžio vidury, dvejus metus apleistos klasės, koridoriai, salės buvo remontuojami.

Mokytojams – ne tik gėlės, bet ir kumščiai

Mokytojams – ne tik gėlės, bet ir kumščiai

Praėjusią savaitę itin daug diskusijų sukėlė vienos mokyklos devintokų paviešintas vaizdelis, kai per pamoką moksleivė apstumdė muzikos mokytoją, o visa klasė vykusį konfliktą palydėjo šūksniais ir trypimu. Nors kaltę bandoma suversti smurtavusios merginos negaliai, realybė tokia, kad smurtas prieš pedagogus jau tapo mokyklų kasdienybe. Tik paprastai tai ir lieka už mokyklos durų.

Piktos pašaipos, keiksmai, įžeidžiamos pravardės, į mokytojus lekiantys popierėliai, rašymo priemonės ar vadovėliai, apsistumdymai, deja, yra tik smulkmena. Ne vienas pedagogas galėtų papasakoti apie mokinių subadytas automobilio padangas, suniokotus asmeninius daiktus ar net per pamoką padegtus drabužius. Ir baisiausia, kad šiame kare pedagogai yra palikti vieni: nevaldomų mokinių tėvai kaltina pačius mokytojus, kad šie nesugeba sudominti vaikų, mokyklos vadovybė, saugodama įstaigos gerą vardą ir mokinio krepšelio pinigus, stengiasi tyliai užglaistyti visus konfliktus. O nepilnamečių reikalų inspektoriai gali tik pagrūmoti pirštu ar, geriausiu atveju, tėvams skirti simbolinę vos kelių eurų baudą. Tad savotiškas teroras ir psichologinis smurtas prieš neįtikusius pedagogus tampa nuolatinis. Ir tai nėra tik jaunimo mokyklų problema.

Kaip „Panevėžio balsui“ pasakojo norėjusi likti neįvardinta – kad neužsitrauktų vadovybės bei kai kurių kolegų nemalonės, – lietuvių kalbos mokytoja, dirbanti vienoje rajono mokyklų, pedagogų darbas – lyg vaikščiojimas peilio ašmenimis.

Prieš trejetą metų atlikti tyrimai rodo, kad net 70 procentų pedagogų darbe patiria psichologinį, fizinį ar net seksualinį smurtą. Tačiau kol kas nieko nedaroma, kad situacija pasikeistų.

Kol savaitraščio pašnekovė rado nuolatinį darbą, net keletą metų jai teko dirbti vaduojančia mokytoja, tad galinti pasakyti, jog atmosfera mokymo įstaigoje ir patyčios bei smurtas tiek prieš silpnesnius vaikus, tiek prieš pačius pedagogus didžiąja dalimi priklauso nuo mokyklos direktoriaus. Vienose įstaigose pakakdavo tik apie elgesio problemų turinčius vaikus pakalbėti su mokyklos vadovu ir šis pats imdavosi veiksmų, kol situacija dar lengvai suvaldoma. Tačiau tokių vadovų – vienetai. Daugelyje įstaigų mokytojas paliekamas vienas spręsti nederamo vaikų elgesio problemą.

Sutinku su nuomone, kad mokytojas turi pelnyti vaikų pasitikėjimą ir pagarbą, tačiau tai nėra taip paprasta. Kai klasėje yra kokie trys nemotyvuoti ir elgesio ar net kai kurių sveikatos problemų turintys vaikai, jie sugeba taip išbalansuoti darbą, kad net ir geri vaikai ima elgtis netinkamai. Su tokiais mokiniais dirbti reikalingas mokytojo padėjėjas, tačiau apie tai tegalima tik pasvajoti. O tokių specialiųjų poreikių turinčių vaikų tik daugėja…“ – atvirai kalbėjo pedagogė.

Į darbą kaip į karą

Aišku, susiklosčius kritinei situacijai į mokyklą yra kviečiami ir tėvai. Net prašoma, kad šie sėdėtų suole kartu su savo vaiku per pamokas. Tačiau ir tai negelbsti.

Patys tėvai pripažįsta, jog nesugeba tinkamai auklėti vaikų ir šie visiškai jų neklauso. Nors iš pedagogų vis tiek reikalauja, kad jų atžalų mokymosi rezultatai būtų geri. Bet kaip tą padaryti, kai vaikui mokykla yra tik galimybė nemokamai pavalgyti šilto maisto ir linksmai praleisti laiką, klausimas lieka atviras.

Kitas kraštutinumas – vaikai iš pasiturinčių ar aukštas pareigas užimančių tėvų šeimų. Paprastai tokie moksleiviai tiesiog reikalauja gerų pažymių, nors visiškai nededa pastangų mokydamiesi. Ir mokytojas būna užspeistas į kampą, mat tokį jaunųjų teroristų reikalavimą savotiškai palaiko ir mokyklos vadovybė, nes mokykla yra priklausoma nuo tėvų finansinių injekcijų.

Kartą kolegė paprašė, kad ateičiau stebėti jos pamoką, nes mano auklėjamosios klasės vaikai visiškai nevaldomi, – pasakojo ta pati rajone dirbanti mokytoja. – Turiu pripažinti, kad tai, ką pamačiau, mane šokiravo: priekiniuose suoluose sėdintys mokiniai susikėlę kojas ant suolo, gale sėdintieji per pamoką gliaudo saulėgrąžas ir lukštus meta tiesiai po kojomis. O vienas vaikinukas, pasiėmęs šluotą ir mokytojos rankinę, laksto po klasę. Rėkimas toks, kad net ir norėdamas neišgirsi, ką sako mokytoja, nors ši ir bando perrėkti visą šį chaosą.“

Po auklėtojos išvystų vaizdų dalyvauti pamokose buvo kviečiami tėvai, tik situacija mažai kuo pasikeitė. Kol kartu suoluose sėdėjo vienas ar kitas tėvas, viskas buvo valdoma, bet vėliau vėl kartojosi. Socialinė darbuotoja ir mokyklos direktorius apie tai žinojo, tačiau nesiėmė jokių veiksnų ką nors pakeisti.

Ta mokytoja tik sulaukusi pensijos išėjo, bet kai kurių vaikų elgesio problemos liko. Jiems atrodė normalu savo susikaupusį pyktį įvairiais necenzūriniais žodžiais išlieti ant mokytojų, juos apspjauti lipančius laiptais ar prasilenkiant „netyčia“stumtelėti pečiais, – pasakojo pedagogė. – Deja, tokiems vaikams tėvai nėra autoritetai. Netgi patys tėvai siūlė kreiptis ne tiesiai į juos, o į policijos pareigūnus. Arba bandė viską paversti juokais – atseit juk ir jų laikais vaikai krėsdavo pokštus per pamokas. Kai toks požiūris, belieka apsišarvuoti kantrybe ir kasdien į darbą eiti kaip į karą.“

Palikti vieni

Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas Eugenijus Jeseninas „Panevėžio balsui“ papasakojo apie prieš trejus metus atliktą tyrimą, kurio rezultatai pribloškė. Net 70 procentų pedagogų prisipažino darbe patiriantys įvairaus pobūdžio smurtą: tiek psichologinį, tiek fizinį ar net seksualinį.

Į viešumą patenka tik vienas kitas galimo smurto prieš pedagogus atvejis. Mokyklų vadovai rūpinasi savo įstaigų prestižu, konkurencingumu, patrauklumu, tad apie tai linkę nutylėti ar net kruopščiai slėpti. Bet taip jie atima iš mokytojo net menkiausią galimybę apsiginti.

Psichologas Vaidas Arvasevičius įsitikinęs, kad kol nebus sukurta nauja švietimo sistema, atitinkanti šiandienos realijas, tol turėsime daug neišspręstų problemų švietimo srityje.

Net ketvirtadalis pačių mokytojų prisipažino, kad apie patiriamą smurtą niekam nesisako. Daugelis baiminasi, jog tai bus traktuojama kaip kompetencijos stoka.

Mokytojas neturi jokių teisių, tik pareigas, dabar net aštresnis žodis mokiniui gali būti vertinamas kaip psichologinis smurtas. Anksčiau, esant smurto apraiškoms prieš mokytoją, smurtaujantį vaiką buvo galima išvesti iš klasės, o dabar ir to padaryti jau nebegalima. Ir vaikų teisės tik auga“, – pažymi profsąjungos lyderis.

Ne kartą buvo kalbėta su atsakingomis institucijomis apie tai, kad reikia griežčiau apibrėžti tiek mokytojų, tiek mokinių ir jų tėvų pareigas, kad šie prisiimtų atsakomybę už savo vaikų auklėjimą ir tinkamą tėvų galių panaudojimą. Kol kas numatytos tik 14–28 eurus siekiančios baudos neklaužadų tėvams. Turbūt nereikia nė sakyti, jog tai visiškai neveiksminga priemonė: vieniems tokio dydžio baudos sukelia tik šypseną, o gyvenantieji iš pašalpų jų visai nemoka.

Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse bet koks pasikėsinimas į mokytoją vertinamas kaip nusikaltimas ir tokie mokiniai traukiami baudžiamojon atsakomybėn, o pas mus tokios galimybės net nėra, – apgailestauja E. Jeseninas. – Mokytojai gali kreiptis į teismą tik privačia tvarka, tačiau tai labai ilgas procesas, kuris paprastai baigiasi niekuo. Mokiniai yra visiškai nebaudžiami, ir jie tą puikiai žino, todėl ir smurtauja tiek psichologiškai, tiek ir fiziškai.“

Pajutę laisvę, tokie vaikai agresyviai elgiasi ne tik mokykloje, bet ir kitur. Jau 9–12 metų jaunuoliai buriasi į grupuotes, kurios plėšia žmones ar vagia iš parduotuvių. Nors yra Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas, pagal kurį kraštutiniu atveju vaikas gali būti siunčiamas į socializacijos centrą, tačiau bėda, kad ir tuose centruose dirbantys pedagogai neturi galimybių ir priemonių perauklėti destruktyviai besielgiančių vaikų. Tad šie iš tokių „perauklėjimo“ įstaigų grįžta tik dar labiau „patobulėję“.

Problema labai rimta, – konstatuoja E. Jeseninas, – bet kol neįvyks koks rezonansinis įvykis, tol niekas nieko nedaro. Visi tik stebisi, iš kur toks vaikų žiaurumas. Bet juk tai ateina iš šeimos.“

Dauguma tėvų, anot pašnekovo, vaikų auklėjimą yra tiesiog perleidę mokykloms.

Tačiau šios neturi galimybių ir sąlygų paveikti blogai besielgiančių vaikų. O šie greitai pajunta, kad yra nebaudžiami ir jiems viskas galima, todėl turime tokią situaciją. Smurtaujantys vaikai – mūsų visų dabarties produktas“, – daro išvadą jis.

Baimė ir pagarba

Kalbant apie smurtaujančius vaikus kaip didžiausia blogybė įvardijama tai, kad šiuolaikinė karta visiškai nebegerbia suaugusiųjų, iš ko esą ir kyla daugelis bėdų. Tačiau psichoterapeutas, psichologas, vedantis įvairius seminarus pedagogams ir tėvams, trijų vaikų tėtis Vaidas Arvasevičius atviras: dažnai pagarba suaugusiesiems yra painiojama su baime.

Ankstesnioji karta to baimės jausmo turėjo gerokai daugiau, tad ir drausmės problemų mokykloje buvo mažiau. Dabar pedagogai nebeturi tų instrumentų, kuriais galėjo naudotis anksčiau, ir vaikai puikiai suvokia, jog kokių nors pasekmių už savo elgesį nesulauks.

Būčiau labai atsargus vertindamas, kur dingo ta pagarba ir kas pasidarė su mūsų vaikais, – pabrėžia V. Arvasevičius. – Pagarbos tikrai nesumažėjo – anksčiau vaikai tiesiog daugiau bijojo.“

Pagarba mokytojui, kaip ir bet kuriam kitam suaugusiajam, savaime neegzistuoja, mano pašnekovas.

Mokytojas tą pagarbą kažkokiu būdu turi pelnyti, – sako jis. – Labai svarbus požiūris į patį vaiką, ar priima ir vertina jį kaip lygiavertį bendrijos narį, jį išklauso, skiria pakankamai dėmesio, ar laiko jį menkesniu. Jeigu pagarbos nėra iš suaugusiųjų, tai kaip jos gali išmokti vaikas?“

Nuo mažumės mokyti ir auklėti vaiką, ugdyti pagarbą kitam galima tik savo pavyzdžiu, įsitikinęs V. Arvasevičius. Dabar gi dažnai išeina užburtas ratas: patys žmonės negerbia kitų, bet tikisi, kad aplinkiniai juos gerbs. Ta kaita turėtų prasidėti ne nuo vaikų, o suaugusiųjų, kiekvieno asmeniškai. Suaugę žmonės jau yra brandžios asmenybės, tad ir keistis jiems daug lengviau.

Pasenusi švietimo sistema

Jau kone banalybe tampantis posakis, kad šiais laikais vaikai turi tik teises ir jokių pareigų, psichologui V. Arvasevičiui kelia tik šypseną. Jokių pareigų jaunoji karta niekada neprarado. Juk ir anksčiau vaikai nejautė pareigos rengti namų darbus, gerbti suaugusiuosius ar prisidėti prie namų ruošos. Tai buvo daugiau baimė ir nejaukumas, bet ne tai, kas įvardijama kaip pagarba.

Tikrai nebuvo tokio pareigos jausmo, apie kurį čia visi kone kliedi. Greičiau yra kalbama apie motyvaciją elgtis vienaip ar kitaip“, – dalijasi įžvalgomis specialistas.

Pagrindinė problema, kad vaikus mokyklose mokome lygiai taip pat, kaip prieš trisdešimt metų. Bet laikai pasikeitė ir neįtikėtinais tempais keičiasi toliau, – priduria V. Arvasevičius. – Vaikai jaučia skirtumą tarp realybės ir to, ko mokytojai iš jų dar bando reikalauti. Dėl to jie praranda susidomėjimą ir motyvaciją. O suaugusieji tai įvardija kaip pareigos praradimą.“

Vaikai yra kritiški ir vertina tai, kas jiems yra įdomu ir svarbu. Šiais laikais mokiniai dviem pirštų spragtelėjimais gali prieiti prie neįtikėtinų informacijos klodų ir patikrinti kiekvieną suaugusiojo žodį. Jiems nebėra svarbu mokėti upių pavadinimus ar matematikos formules, nes ši informacija lengvai prieinama. Tačiau kažkodėl kalimas vis dar yra svarbiausia mokymo dalis. Vaikų psichika perkraunama nereikalingos informacijos, todėl kyla konfliktų.

Mūsų švietimo sistema atsilieka nuo laikmečio ir gerokai iškreipia realybę. Dėl to kyla konfliktai, emocijos veržiasi per kraštus, nes reikalavimai vienokie, realybė – kitokia, – didžiausias švietimo sistemos spragas įvardija pašnekovas. – Tėvai reikalauja gerų įvertinimų, nes tiki, kad nuo to priklausys vaikų ateitis. Taip, iš dalies priklausys, bet mokykloje turi būti ugdomos visai kitos savybės – ne faktų kalimas, o asmenybės kūrybiškumas, drąsa, savęs pažinimas.“

O karalius tai nuogas

Pasak psichoterapeuto, mokytojų kaltinti nereikia – jie yra lygiai tokie patys švietimo sistemos įkaitai, kaip ir vaikai. Išeitis yra, bet klausimas, kas turėtų atidaryti duris ir išdrįstų pasakyti, kad tai, ko dabar yra mokoma mokyklose, yra pasenę ir nenaudinga.

Kažkas turi pasakyti, kad karalius nuogas – mūsų švietimo sistema beviltiškai pasenusi, – sako V. Arvasevičius. – Nuobodžias pamokas turi pakeisti kūrybinės užduotys, projektinė veikla. Dalyvavimas mokyklos gyvenime turi būti visai kitoks. Mokiniai turi jausti, kad yra mokyklos dalis, atlieka kažkokį vaidmenį. Būtent iš šitų vaidmenų ir kyla tam tikros pareigos, įsipareigojimas elgtis vienaip ar kitaip.“

Pasak specialisto, atsakingai vaikai elgsis tik tuomet, kai bus motyvuoti būti mokykloje, klasėje: pareigingumas atsiranda tuomet, kai jie nori išmokti tai, ko juos moko. Vienintelė išeitis – suburti mokslininkų komandą, kuri sukurtų visiškai naują švietimo sistemą, orientuotą į asmenybės augimą. Ir kasmet analizuoti, kas vyksta tikrame gyvenime ir ko reikia mokyti vaikus. O dar svarbiau – ko nereikia mokyti. Nes dabar vaikai gauna per daug nereikalingos informacijos, krūviai milžiniški, bet naudos iš to mažai: Lietuvos mokinių mokymosi rezultatai vieni prasčiausių Europoje. Iš to kyla ir daugybė elgesio bėdų.

Pagrindinė problema, kad švietimo sistema nesugeba greitai atsinaujinti. Kalbu ne apie naujų vadovėlių perspausdinimą, o naujos ir efektyvios sistemos sukūrimą. Iš tikrųjų nieko nėra daroma, todėl tiek daug bėdų ir turime švietimo srityje“, – mano V. Arvasevičius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų