BNS nuotr.

Mikologas: grybavimas – kaip medžioklė

Mikologas: grybavimas – kaip medžioklė

Jei tikėsime apklausomis, šiuo metų laiku į miškus traukia lygiai pusė Lietuvos. Vieni grybautojai tempia pilnas pintines baravykų, kiti stebisi nieko nerandantys, bet vis tiek neatsisako šios medžioklės malonumų. O kaipgi kitaip, kai grybų manija sergame praktiškai visa tauta?

Apie juos ir apie nacionalinius grybavimo ypatumus šią savaitę kalbamės su tikru dzūku, o sykiu ir Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotoju, mikologu Jonu KASPARAVIČIUMI.

Kiek gi Lietuvoje priskaičiuojama valgomųjų grybų?

– Skaičiai skirtingi ir šiek tiek keičiasi, bet grybų yra per 200 rūšių. Aišku, tų šimtų niekas čia nerenka – niekas tiek nepažįsta, – tad paprastai apsiribojama 10–15 rūšių.

Pavyzdžiui, žmonės sako: aš renku raudonviršius. Ir grybautojams viskas aišku! Bet man neaišku, nes raudonviršių yra keliolika rūšių. Kurias iš jų renka?

Tas pats su baravykais ar kitais grybais. Mokslininkams atrodo vienaip, grybautojams – kitaip.

Visų rūšių valgomųjų grybų niekas nerinko ir nerinks, nes dauguma nei skonio kažkokio, nei aromato turi. Bus arba kietoki, arba labai smulkūs ir reikės surinkti šimtus…

Vieni iš miško grybus tempia kone maišais, kiti tvirtina nieko nepešantys. Kodėl ne visi randa grybų?

– Turbūt nueina į skirtingus miškus. Gali būti ir kitaip – eina paskui tuos, kurie su pilnomis pintinėmis, ir randa tik nupjautus kotelius arba iš viso nieko.

Lietuvoje orų sąlygos skirtingos. Vilniuje sėdint atrodo, lyg ir visur turėtų lyti – lyja kasdien ir po daug. Pasirodo, kad ne. Yra vietovių, kur nelyja, yra, kur daug mažiau lijo, yra, kur tik neseniai palijo. Sąlygos skirtingos. Net ir tame pačiame rajone skirtinguose miškuose jos šiek tiek skiriasi. Todėl sakyti, kad visoje Lietuvoje dygsta baravykai, nesiryžčiau. Tai būtų melas.

Jonas Kasparavičius. BNS nuotr.

Kur dabar verta dairytis ir kokių grybų?

– Reikia orientuotis pagal tai, kur lijo, kokios sąlygos buvo. Iš principo kiekviename miške gali būti grybų – tiek pušyne, tiek mišriame. Konkrečiame miške yra truputį kitaip: skiriasi reljefas, dirvožemis, gruntinių vandenų kiekis, aukšta ar žema tai vietovė. Reikšmės turi medžių amžius, kokios rūšys auga, kaip gausiai.

Grybavimas yra kaip medžioklė – sėkmės reikalas. Medžiotojai taip pat grįžta nieko nepešę. Galima eiti grybauti į bet kurį mišką, galima paklausinėti, kur kiti važiuoja, kur grybų rado. Bet dažniausiai grybavimas yra it koks bėgimas, estafetė prie grybų. Kai kas stoja prie miško, kur kuo daugiau mašinų. Kažkas ieško kaip tik toliau, kur nėra jokių automobilių, kiek įmanoma toliau nuo gyvenviečių, kur tikimybė, kad vietiniai paryčiais nesurinko, – ypač tose vietovėse, kur tradiciškai grybaujama, net pardavinėjama.

Vieno recepto, kur ieškoti grybų, nėra ir negali būti. Akivaizdu, kad Dzūkijoje dabar buvo labai daug grybų, ypač baravykų, bet sakyti, kad dar jų bus, negalima. Grybai lyg bangomis eina – pradeda derėti, pasiekia piką, tada atslūgsta ir kiti grybai pradeda augti.

Priklauso ir nuo to, kokius grybus žmogus renka. Tie patys raudonviršiai kažkur auga, kažkur – ne. Tai labai individualu ir priklauso nuo miško.

Nuo ko priklauso, ar bus tais metais grybų? Kai kas sako, kad mėnulio fazės turi įtakos augimui – esą grybai pradeda dygti joms keičiantis. Kiek tame teisybės?

– Jei paieškosite mokslininkų straipsnių konkrečiai apie mėnulio poveikį grybams, nerasite. Žinome, kad mėnulis veikia ne tik vandenį, bet ir sausumą, šiek tiek veikia ir augalus. Buvo atlikti tyrimai, kad sulig potvynio ir atoslūgio ritmu svyruoja medžio skersmuo, bet labai nežymiai, plika akimi nematoma. Jeigu veikia medį, o grybas su juo suaugęs, kažkaip turi veikti ir jį.

Lyg ir stebima, kad baravykų daugiau užauga per jaunatį, tačiau, jeigu geros sąlygos, grybas pasiruošęs derėti, prikaupęs medžiagų, tai jis dygsta ir ne per tą fazę.

Aš irgi bandžiau anksčiau tyrinėti šį aspektą, bet nepavyko įrodyti, kad yra didelis skirtumas.

O šiaip derėjimas nuo daug ko priklauso. Nuo to, kokie buvo praeiti metai tiek grybui, tiek augalui, su kuriuo jis susijęs, ar žiema buvo šalta, šilta, besniegė ir panašiai.

Taip pat egzistuoja augimo ciklai. Baravykai, pavyzdžiui, pramečiuoja. Kitų grybų gali būti kitokie ciklai. Kadangi baravykas auga ir po pušimi, ir po beržu, ir po egle, ir po ąžuolu, yra skirtingi medžių ritmai, todėl viskas niveliuojasi.

Grybų sezonas priklauso nuo konkrečių metų orų: jeigu sausa vasara, derėjimas nusikels į rudenį. Tačiau būna metų, kurie atrodo lyg ir nieko, bet grybai dygsta ne itin gausiai. Vadinasi, yra ir kažkokie vidiniai grybų ritmai.

Patyrę grybautojai, radę peraugusį grybą, būtinai jį pakabins ant šakos, kad pasisėtų sporos, kad daugiau grybų kitais metais būtų. Ar gerai daro?

– Teisybės tame esama. Ką mes vadiname grybu, išauga tam, kad išbarstytų sporas. Tai vienintelė jo paskirtis. Grybas skirtas ne mums, kad išaugtų kaip maistas. Tad jei kurio neimame, būtų gerai palikti miške.

Iš tų sporų išauga grybiena. Kad grybų būtų ilgą laiką arba kad kiti neužimtų jų vietos, grybams reikia atsinaujinti. Niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur neišnyksta. Jei atsirado naujas grybas, vadinasi, užima kažkokio senbuvio vietą. Gerai, jei užima musmirės vietą, o jei tikrinio baravyko? Naujasis grybas, tarkime, prastesnis? Tokiu atveju reikia, kad baravykas galėtų atsinaujinti, kad atsilaikytų.

Gamtoje vyksta nuolatinė konkurencija. Augalai kasmet leidžia ne tik naujas šakas, bet ir šaknis. Grybai gyvena suaugę su jaunomis šaknelėmis ir jų turi būti pakankamai. Jei mes surenkame baravykus nuo ką tik išdygusio iki paskutinio, būtų gerai bent džentelmeniškai kažkur padėti kažką nepaimtą.

Kodėl grybai auga kartais sunkiai suvokiamose vietose – pievoje ar po daugiabučio langais mieste?

– Auga mieste ir musmirės, ir kiti grybai, ypač pievagrybiai. Grybas auga, jeigu sąlygos geros. Jam miestas neegzistuoja. Į miestą atskrido sporų, sudygo grybiena, konkurentų mažai – jam tiesiog tinkamos sąlygos. Tik tiek, kad mieste geriau nerinkti grybų. Oras nėra toks tyras, visur stovi ir važinėja automobiliai, kurių dauguma nenauji. O grybai viską kaip siurblys susiurbia – sunkiuosius metalus, kai kuriuos junginius. Jei mes juos renkame, gauname to porciją. Gal nuo vieno pavalgymo nenusinuodysite, bet mums ir taip netrūksta visokių teršalų. Kvėpuojame tokiu oru, dar ir valgyti neverta. Geriau jau pavažiuoti kur nors truputį toliau nuo miesto, nuo gamyklų, nuo kelio nueiti kelis šimtus metrų.

Po kiek laiko verta užsukti į jauną mišką pasidairyti grybų?

– Žiūrint kokių. Augant miškui, keičiantis medžių amžiui, keičiasi ir grybai. Tarkime, jauname pušyne bus kazlėkų, eglyne – galbūt rudmėsių. Vidutinio amžiaus miške intensyviai pradeda augti baravykai, voveraitės, kiti grybai. Sename – vėl kiti. Paprastai čia grybų įvairovė didesnė, bet jų auga po mažiau.

Tiltais grybai paprastai auga vidutinio amžiaus miške. Neseniai pasodintame miške gal po kelių metų jau būna grybų. Atrodo, pušaitės, eglės dar labai nedidelės, o jau vienas kitas kazlėkas, kitų grybų pasirodo.

Kartais grybai būna labai sukirmiję, o kartais visi sveikutėliai. Kodėl taip yra?

– Lemia grybų kiekis ir orai. Būna orų, labai tinkamų įvairių vabzdžių tuoktuvių skrydžiams. Jie padeda kiaušinėlius į grybus ir iš jų išsiritusios lervos sukelia kirmijimą. Graužiasi, maitinasi, po to virsta lėliukėmis pačiame grybe arba keliauja į dirvožemį.

Vasarą grybų gal būna mažiau, tad vabzdžiai spėja atskristi, pridėti kiaušinėlių. Rudeniop blogėja sąlygos, atvėsta orai, vabzdžiai būna ne tokie aktyvūs – arba neatitinka tuo metu jų fazė, dauguma dar nebūna išsiritę iš lėliukės, o grybai dažnai auga gausiau, tad visi nespėja sukirmyti.

Grybe slypi savotiškas mikrokosmosas. Gyvūnai, vabzdžiai minta vabzdžiais, mintančiais grybais, kažkas dar atskrenda prie grybo tik šiaip slėptis nuo lietaus ar tiesiog dėl geros aplinkos ir tą grybą truputį pagraužia… Tai atskiras pasaulėlis.

Niekaip netyla ginčai, ką geriau valgyti – visą grybą ar tik atskiras jo dalis.

– Laikoma, kad tų visų medžiagų, vitaminų, mikroelementų, aminorūgščių yra kepurėlėje. Bet skonio atžvilgiu… Buvo daryti įvairūs tyrimai, degustavo, ėmė tik kepurėlę, ėmė tik kotą… Nustatė, kad visgi skaniau visas grybas. Net jei supjaustytas. Dėl skonio nesiginčijama.

Gal teko girdėti apie kitų šalių gyventojų pomėgį grybauti?

– Tolstant į Vakarus jis mažėja. Belgijoje, Šveicarijoje, kitose šalyse vietiniai nelabai grybauja. Nežinau kodėl. Nepasakyčiau, kad grybų ten mažai. Aišku, tos šalys labiau urbanizuotos, gal mentalitetas kitoks. Prancūzai, italai valgo grybus. Vokiečiai lyg ir norėtų, bet pas juos daug draudimų. Pas mus grybas sąlyginai valgomas, pas juos draudžiama. Bet, kita vertus, Vokietija yra labai ekonomiškai išsivysčiusi šalis, išplėtota metalurgijos, kalnakasybos pramonė, vadinasi,

aplinka gana stipriai užteršta.

Galbūt vakariečiai viską įpratę nusipirkti parduotuvėje. Tad nors negalima sakyti, kad jie visiškai negrybauja, bet ramiau į tai žiūri, be tokio ažiotažo, kaip Rytų Europoje.

Kokių grybų lietuviai nerenka? Jie galbūt vertingi, bet žmonės nepažįsta ar dėl kitų priežasčių?

– Dėl to, kad painioja. Yra toks grybas skėtinė žvynabudė. Daug kam atrodo, kad tai kažkokia musmirė, nes turi visus požymius: gumbas koto apačioje, sijonėlis ir bendra išvaizda. Tiesa, kepurėlės viršus nelygus, ne pilkšvai rudas, su žvyneliais, kerpelėmis. Dažnai būna ypač aukšta, kur pušyne išaugusi. Ne veltui skėčiu vadina.

Kiti grybautojai suabejoja dėl kai kurių pievagrybių.

Yra grybų, kuriuos gal ne kiekvienas valgys – tarkime, gauruotasis mėšlagrybis. Jau vien pavadinimas atstumia: su mėšlu susiję – koks čia maistas? Nors ant mėšlo tas grybas neauga.

Arba melsvėjantysis šilbaravykis. Geras grybas, bet perlaužus žaibiškai mėlynuoja. Šviesus grybas, auga pušynuose, bet kas nežino, neima. Kaip galima imti – čia gi nuodingas, mėlynuoja! Tas mėlynavimas nieko nereiškia ir apie valgomumą nieko nesako. To bijoti nevertėtų. Mėlynuoja ir kai kurių rūšių baravykai.

Ką galėtumėte patarti grybautojams?

– Patyrusiems grybautojams nelabai yra ką patarti. Bet tiems, kas nelabai patyrę, patarčiau rinkti pažįstamus grybus – kurie kelia abejonių, geriau neimti.

Jei imate grybą ir abejojate, vadinasi, reikia rauti – negalima pjauti. Ypač žalsvų ir kitokių grybų. Kitaip, be koto, – tik su kepurėle – nepavyks jo niekaip apibūdinti. Pavyzdžiui, žalsvoji musmirė labai panaši į žaliuokę. Jos gali net augti netoliese mišriuose miškuose. Ir nusipjovus galima apsirikti. Aišku, patyręs grybautojas matys, kad kepurėlės apačia ne tokios spalvos, bet skubant visko pasitaiko. Yra apsinuodijusių „žaliuokėmis“ net ir šiemet. Paskubėjo, labai norėjo paragauti pirmųjų grybų ir paragavo.

Grybaujant būtina tam tikra paranoja. Net ir specialistai, rinkdami grybus, labai įsižiūri: kodėl grybas šviesesnis, nei turėtų būti, kas atsitiko. Nepatyręs grybautojas turi būti dar atidesnis. Bepigu, jei grybaujama kur nors Dzūkijoje, kur kelios grybų rūšys auga ir jokių kitų ten nebus, bet kituose miškuose, lapuočių, pavojinga lengvabūdiškai žiūrėti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų