Labanoro giria – viena tų retų vietų, kur dar gyvena beveik visų rūšių Lietuvos miško žvėrys ir paukščiai. Yra čia ir į Raudonąją knygą įrašytų gyvūnų.

Meška – tik į svečius, arba Kodėl Lietuvoje nebegyvena šiaurės elniai

Meška – tik į svečius, arba Kodėl Lietuvoje nebegyvena šiaurės elniai

Dar prieš kelis šimtmečius Lietuvos miškai atrodė kiek kitaip – juose knibždėte knibždėjo gyvūnų, kuriuos dabar dažniau išvysi nelaisvėje.

Kaip visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, dalies laukinės faunos jau kadaise nebelikę. Kai kuriuos gyvūnus, pavyzdžiui, stumbrus, teko kantriai veisti nemažai metų, kad jie vėl vaikštinėtų po girias. Tačiau mešką dabar teužtiksi tik atšleivojusią iš Baltarusijos ar labai retai – iš Latvijos. Ar atsikurs jų populiacija ir mūsų krašte, nežinia. Kaip ir nežinia, kas laukia afrikinio kiaulių maro užkluptų šernų.

Gamta greita, bet žmonės greitesni

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako, kad duomenys apie pasaulio mastu nykstančias rūšis pribloškia, tačiau ne visada tie skaičiai žmonėms ką nors sako.

Kalbant apie žvėris, Lietuvoje yra keletas rūšių, kurias mokslininkai jau vadina labai retomis. Kitų – pavyzdžiui, jau minėtų meškų, – mūsų gamtoje kaip ir neliko, tik keliaujančios „tranzitu“. Panaši situacija ir su lūšimis: jų šalyje yra vos apie šimtą.

„Mūsų akyse per pastaruosius maždaug 40 metų išnyko europinė audinė. Buvo gyvūnas ir gyvūno nėra…“ – apgailestauja S. Paltanavičius. Jam apmaudu ir dėl žmonių abejingumo.

„Kaip sakoma, jeigu tai mūsų kiemo neliečia, galime šito ir nepastebėti. Man atrodo, kad nežinojimas mus užmigdo, o staiga sužinoję žmonės labai nustemba. Gyvūnų rūšys nyksta lėtai. Tai – ilgas procesas ir jis vienokiu ar kitokiu būdu yra žmonių veiklos rezultatas“, – tvirtina gamtininkas.

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius primena, kad gyvūnų rūšys nyksta lėtai, tačiau mes tą pastebime ir pavojaus varpais skambinti imame kai jau beveik būna per vėlu.

Archeologiniai duomenys rodo, kad Lietuvos teritorijoje kažkada gyveno erniai, šiaurės elniai, tarpanai (laukinių arklių porūšis). Pastarieji dar minimi 1409 metais, kaip buvę Vytauto žirgyne Trakuose.

Pasak S. Paltanavičiaus, nemažai gyvūnų šylant klimatui pasitraukė į šiaurę. Tai ir erniai, ir sabalai, ir poliarinės lapės, šiauriniai elniai, baltieji tetervinai.

„Baltieji tetervinai dar ne taip seniai – XX amžiaus pradžioje – buvę Šepetos balose, dabar sutinkami tik Estijos pietuose ir Latvijos šiaurėje. Gamta kinta ir gana greitai“, – konstatuoja gamtininkas.

Veiksnių, lemiančių rūšies nykimą, yra labai daug. S. Paltanavičius primena biologų žodžius: praktiškai kiekviena rūšis gamtoje gyvena apie milijoną metų.

„Daugelis rūšių tiesiog nesugeba prisitaikyti prie kintančių sąlygų“, – aiškina specialistas.

Gamtininko teigimu, kai kuriose šiuolaikinės Europos teritorijose nebegali gyventi nei briedžiai, nei vilkai, nei meškos ar stumbrai. Kitaip tariant, labai daug rūšių nebeturi sąlygų egzistuoti.

„Prasilenkė tos rūšies poreikiai su šių dienų gyvenimu, su tuo, kokia aplinka, kokios mitybos sąlygos“, – sako gamtininkas ir pabrėžia, jog vienokie ar kitokie gyvūnai tam tikrose Europos teritorijose išnyko ne todėl, kad buvo šaudomi, o dėl jų veisimosi ir gyvenimo sąlygų sunaikinimo.

Mes ir patys negalime būti tikri, kad ateityje mūsų miškuose bus šernų. Pasak S. Paltanavičiaus, tai kol kas sunku numatyti, nors jis abejotų šiems gyvūnams, kaip rūšiai, iškilusia grėsme. Esą klasikinis kiaulių maras užklupdavo protrūkiais kas 10–15 ar 20 metų. Tada daug šernų krisdavo, bet praėjus kuriam laikui populiacija atsikurdavo. Lietuvoje ši liga siaučia dar tik trečius metus.

Iš nelaisvės – į laisvę

Vienas iš žvėrių, visame pasaulyje buvusių ant pavojingos išnykimo ribos, bet sugrąžintas – stumbras, – dabar jau gyvena ir laisvėje. S. Paltanavičiui šiemet teko dar kartą lankytis Lenkijoje, Belovežo girioje, kuri yra tarsi stumbrų lopšys.

„Vidurio Lietuvos gyventojams stumbrai puikiai žinoma rūšis. Kai kam dabar galbūt probleminė, bet XX amžiaus pradžioje buvo visiškai išnaikinta. Visame pasaulyje nelaisvėje buvo likę kelios dešimtys individų“, – primena gamtininkas.

Jis pasakoja, kad praėjusio šimtmečio 3-iajame dešimtmetyje mokslininkai rinkosi į specialų kongresą ir sprendė, kaip išsaugoti šiuos didingus žvėris. Iš likusių stumbrų buvo atrinkti galintys tapti naujais atkuriamos rūšies pradininkais, ir dabar matome viso to rezultatą.

„Svarbiausia, kad niekas nesusimąsto, jog šiandieninės Lietuvos teritorijoje daugiau nei du šimtus metų šitos rūšies nebuvo“, – primena S. Paltanavičius.

Jo įsitikinimu, 1969-aisiais į Panevėžio rajone esančius aptvarus atvežus pirmuosius stumbrus buvo atkurtas teisingumas. Mat žvėrys atgabenti iš pamaskvės – iš tų pačių stumbrų, kurie Antrojo pasaulio karo pabaigoje buvo paimti Lenkijoje kaip kontribucija: veisti, auginti ir keli perduoti Lietuvai.

Mūsų šalyje laisvėje dabar gyvena apie 200 stumbrų. S. Paltanavičius neneigia, kad Panevėžio ir Kėdainių rajonuose jie kelia didesnių ir mažesnių problemų. Aplinkos ministerija bando jas spręsti, skiria lėšų stumbrams gaudyti ir šiuos žvėris ketina perkelti į Dzūkijoje esantį didžiulį aptvarą. Vėliau, gamtininko teigimu, jie bus išleidžiami, kad lietuviškų stumbrų populiacija galėtų susisiekti su baltarusiška.

„Gyvūnams valstybių sienų nėra. Jie visai kitaip supranta pasaulį, todėl mes negalime eiti prieš gamtą“, – aiškina specialistas.

Dar viena benykstanti ir atkurta rūšis – lūšys. S. Paltanavičiaus pasakoja, kad ketvertą metų penkiose šalies vietose jos buvo veisiamos nelaisvėje. Lietuvos raudonojoje knygoje, leistoje 2007 metais, pažymėta, kad jų buvo 40, – kitaip tariant, rūšis laikyta praktiškai išnykusia. Dabar šių plėšrūnių yra apie 100–110.

„Daug kas, ypač medžiotojai, dabar sako, kad jų labai daug. Tada atsakau: pagalvokime, kaip atsitiktų, jei Lietuvoje gyventų šimtas žmonių, taigi jų beveik nebūtų, tad lygiai tas pats su lūšimis“, – gamtininko nuomone, lūšių populiacija šalies teritorijoje tikrai nėra didelė.

Specialiuose voljeruose auginti lūšių jaunikliai buvo išleidžiami į laisvę įvairiose Lietuvos vietose.

„Kad genetiškai būtų pastiprinta vietinė populiacija, – aiškina S. Paltanavičius. – Kazlų Rūdos girioje, kuri yra trečias pagal dydį Lietuvoje miškų masyvas, buvo išleistos aštuonios lūšys. Kadangi esu iš tų kraštų, pamenu, apie 1970-uosius dar buvo lūšių, bet paskui jos buvo iki paskutinės išnaikintos. Didžiajame miškų masyve nebeliko šitų žvėrių, nors jų turėtų būti. Mes tiesiog sugrąžinome. Šiuo metu ten lūšys gyvena, veda jauniklius. Tapo to krašto teisėtu gyvūnu.“

„Daug kalbama, kad šiuolaikiniam žmogui reikėtų pamatyti natūralią gamtą. Tik kad šiandien jau tokios įsivaizduojamos laukinės – natūralios, neliestos – nėra. Ji vienaip ar kitaip paliesta žmogaus. Tie gyvūnai, kurie gyvena joje, vis tiek daugiau ar mažiau priklausomi nuo žmogaus, todėl kartais reikia jų gausą reguliuoti, sudaryti sąlygas gyventi, nes kitaip jie negalėtų išlikti“, – sako S. Paltanavičius.

Jei ne grybai ir ne uogos…

Dirbtinai atkurti rudųjų lokių populiaciją Lietuvoje planų nėra. S. Paltanavičiaus teigimu, tai būtų nevykęs poelgis – gamta esą tokių išsišokimų nemėgsta. Tačiau jeigu kada nors susidarys tinkamos sąlygos šleivakojėms sugrįžti, jos tikrai taip ir padarys: tuščios vietos gamtoje nebūna.

Beje, maždaug prieš dešimtmetį viena tokia užklydusi viešnia buvo nušauta Panevėžio krašte ir vėliau aptikta jau suirusi.

Stumbrai tapo viena svarbiausių Panevėžio rajono atrakcijų – juos pamatyti važiuojama iš viso pasaulio. (BNS nuotr.)

Kada Lietuvoje išnyko meškos, niekas tiksliai nepasakys. Gamtininkas „Panevėžio balsui“ pasakojo daugelyje šaltinių aptikęs įrašų, primenančių savotiškas varžybas, – pranešimus apie paskutinę sumedžiotą šalyje mešką. Tai buvo XIX amžiaus pabaiga: minėti labai įvairūs metai ir skirtingos vietovės.

„Man atrodo, kad tie duomenys nelabai prasmingi, nes meškos, apie kurias pranešama, nebuvo lietuviškos populiacijos žvėrys – jau seniai nebuvo įrodymų, kad Lietuvoje jos gyveno ir veisėsi. Reikia manyti, kad bent jau nuo XIX amžiaus vidurio meškų Lietuvoje negyveno. Taigi jų čia jau 160 ar 170 metų nėra“, – skaičiuoja S. Paltanavičius.

Į Lietuvą dažniausiai atklysta meškos iš Baltarusijos, tačiau pasitaiko ir iš Latvijos ar Estijos. Anot pašnekovo, Estijoje meškų gyvena šimtai ir jos medžiojamos pagal limitą – panašiai kaip pas mus vilkai. Populiacijos gausą lemia dideli miškų masyvai ir mažesnis trikdymas.

„Nei Latvijoje, nei Estijoje taip, kaip Lietuvoje, į miškus grybauti ir uogauti žmonės neina. Tokio verslo iš miško uogų ar grybų nėra, todėl ir laukiniai žvėrys vasarą, ypač veisimosi metu, turi didesnę laisvę ir ramybę. Labai sunku būtų įsivaizduoti, kur vasarą galėtų dėtis meškos, sakykime, Varėnoje. Varėnos rajonas bene miškingiausias – daugiau nei 60 procentų teritorijos užima miškai – bet žmonių tiek, kad šmižinėja kiekviename hektare po kelis. Meška nebent į pušies viršūnę įkopusi galėtų dieną išlaukti“, – liūdnai juokauja gamtininkas.

Vis dėlto, jo teigimu, daug kas klausia, ar meškos sugrįš pas mus. Bent artimiausiu metu tokios galimybės neįžvelgiama.

„Tai, kad pavienės užklysta, dar nėra rodiklis, – tikina S. Paltanavičius. – Kad jos apsistotų, turi būti ramūs, platūs miškai, kur meškos turėtų vietos keliauti, kur galėtų žiemą susirasti irštvą ir miegoti iki pavasario. Tai ne kiškis ir ne lapė. Tai stambus gyvūnas, jam reikia daug ėdesio, daug ramybės. Ir labai didelės teritorijos.“

Garsusis gamtininkas Tadas Ivanauskas dar XX amžiaus pradžioje rūpinosi, kad Lietuvoje lūšių liko „tik menki likučiai“. Dabar šių plėšrūnių populiacija atkuriama dirbtinai.
(BNS nuotr.)

Kad išsaugotume, turime būti protingesni

Dar vienas plėšrūnas, kurio medžioklė Lietuvoje nedraudžiama, bet ribojama, yra vilkas.

Kaip sako S. Paltanavičius, vilkas yra viena seniausių rūšių. Nors ne pati seniausia.

„Kai pradedame kalbėti apie Lietuvos gamtą, daug kas neįsivaizduoja, kad ji yra palyginti jauna, – primena jis. – Paskutinis ledynmetis, vadinamas Nemuno, traukėsi iš Panevėžio krašto prieš maždaug 11–12 tūkstančių metų. Gamtoje tai labai mažas laiko tarpas.“

Po ledynmečio tyvuliavo ežerai, buvo tundros kraštovaizdis, tada pradėjo augti miškai. Per tą laiką būta keleto staigių atšalimų ir atšilimų. Ir tais laikais mūsų krašte jau buvo tam tikra vilkų populiacija. Tokia, kokia natūraliai galėjo būti gamtoje, – nei per didelė, nei per maža. Žmonių tais laikais nebuvo daug ir jie vilko nelaikė konkurentu.

„Kodėl vilkų populiacija pradėjo augti? Svarbiausias dalykas buvo gamtoje atsiradę dirbami plotai ir naminiai gyvūnai, – dėsto S. Paltanavičius. – Taigi vilkas visą laiką turėjo savotiškų atsargų: jei nepakakdavo sumedžiotų žvėrių, galėdavo sugauti naminį gyvulį ar pasisotinti žmogaus išmestu kokiu nors maistu. Žmogus ir buvo tas stimulas, kuris išplėtė natūralią jų populiaciją.“

Pasak gamtininko, šiandien niekas neturi teisės sakyti, kad yra natūrali rūšies populiacija, kad rūšis vystosi ir gyvena natūraliai. Jau ne vieną šimtmetį vilkų gausa reguliuojama – jie buvo ir tebėra medžiojami, tik dabar tai daroma pagal limitą. Lietuvoje, S. Paltanavičiaus teigimu, optimali populiacija dabar yra 300–350 vilkų.

Tiesa, kertasi skirtingos nuomonės ir poreikiai: mokslininkų, ūkininkų (dalis pastarųjų tikriausiai norėtų, kad vilkų visai nebūtų), taip pat kovojančiųjų už šiuos grobuonis ir norinčiųjų, kad jų būtų kuo daugiau. Rasti balansą nėra lengva.

„Manau, Lietuvoje vilkai gyvens, – sako S. Paltanavičius. – Tik žmonės turėtų būti protingesni už laukinį žvėrį ir bent jau tarpusavyje susitarti.“

 

Traukia iš viso pasaulio

Panevėžio rajonas – kraštas, kuriame galima savomis akimis pamatyti išdidžiuosius stumbrus.

Panevėžio miškų urėdijos Pašilių stumbryno stumbrininkas-jėgeris Eugenijus Družas sako, kad aptvare gyvena 21 stumbras. Šie gyvūnai buvo atvežti iš Rusijos. Kiek jų yra laisvėje – sunku pasakyti, nes skaičiavimai, pasak stumbrininko, įvairūs.

Nelaisvėje nesistengiama laikyti daug stumbrų, kad nebūtų nualintas aptvaras. Manoma, kad minėtos dvi dešimtys – optimalus skaičius. Juolab kad kasmet stumbrai atsiveda jauniklių. E. Družo teigimu, dabar jų auga trys, tačiau būta metų, kai džiaugtasi ir vienu, o buvo, kad ir penketu.

Stumbrininko teigimu, Europoje stumbrų yra apie 7 000. Devynerius metus su jais dirbantis specialistas vadina stumbrus neeiliniais gyvūnais. „Ne stirna ir ne elnias. Jų bebuvo likę apie 50“, – žavisi stumbrais E. Družas.

O svarbiausia, sako specialistas, kad žmones šie milžinai domina. „Tai vieni rečiausių gyvūnų. Jų pažiūrėti pas mus atvažiuoja praktiškai iš viso pasaulio“, – džiaugiasi.

Faktai

1923 metais buvo įkurta Tarptautinė stumbrų išsaugojimo draugija inventorizavo visus įvairių šalių zoologijos soduose, parkuose ar privačiose valdose išlikusius stumbrus. Paaiškėjo, kad išlikę tik 54 grynakraujai stumbrai, iš jų 42 priklausė lietuviškai kilmei.

Per Antrąjį pasaulinį karą Sovietų Sąjungos teritorijoje stumbrai buvo išnaikinti.

1972 metais pasaulyje jau buvo 1 288 grynakraujai stumbrai.

Panevėžio miškų urėdijos informacija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų