Lietuvos kariuomenės kavaleristas, buvęs savanoris Boleslovas Žitkevičius, 1924-aisiais Aukštuosiuose Šančiuose surengtose pirmosiose žirgų lenktynėse su kliūtimis užėmęs pirmąją vietą. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotrauka

Meilės Tėvynei neatšaldė ir Laptevų jūros ledai

Meilės Tėvynei neatšaldė ir Laptevų jūros ledai

Garsios Žitkevičių šeimos jauniausiai atžalai – savanoriui, nepriklausomos Lietuvos karininkui Boleslovui teko nelengva dalia.

Gausioje Žitkevičių šeimoje gimęs Boleslovas už savo brolį, vėliau pagarsėjusį fotografą Joną Žitkų buvo jaunesnis visu dešimtmečiu, o jį ir vyriausiąjį brolį Rapolą, grįžusį iš JAV ir Panevėžyje atidariusį „Rambyno“ viešbutį, skyrė net aštuoniolika metų.

Kelią nulėmė nauji priešai

B. Žitkevičius sąmoningai pasirinko kario dalią. Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja daktarė Zita Pikelytė, kurios straipsnis apie Žitkevičių šeimą buvo publikuotas knygoje „Tarp Žaliosios ir Lėvens. Karsakiškis“, pasakoja, jog Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai Boleslovą buvo paėmę priverstiniams darbams. Taigi 1919 metų pradžioje bolševikams artėjant link miesto, o jame vis dar tebebūnant vokiečiams, gimnazistas, kaip ir daugelis kitų, labai gerai suvokė grėsmę.

„Jis suprato, kad ginti Tėvynę reikės nuo dviejų priešų, tad ilgai nedvejodamas stojo į Lietuvos savanorių gretas“, – sako Z. Pikelytė.

Gero pažįstamo – tuometės Valstybės tarybos nario Kazio Bizausko – paragintas B. Žitkevičius, anot istorikės, pasirinko kavaleriją ir buvo priimtas į 1-ąjį husarų eskadroną. Tarnybos pradžia, kiek žinoma, nebuvo lengva jau vien dėl to, kad teko persirgti sunkiomis, vadinamosiomis karo ligomis: difteritu, šiltine.

Z. Pikelytė pasakoja, kad jau po pusmečio tarnybos B. Žitkevičius išėjo į atsargą ir grįžo į gimnaziją. Visgi 1920 metų ginkluotas Lenkijos ir Lietuvos konfliktas nulėmė, kad 21-erių jaunuolis apsisprendė tapti kariškiu. Tad nespėjęs išlaikyti baigiamųjų egzaminų, įstojo į Kauno karo mokyklą. Po jos paskirtas į 2-ąjį kavalerijos pulką.

Istorikė pasakoja, kad 1924 metais Aukštuosiuose Šančiuose surengtose pirmosiose žirgų lenktynėse su kliūtimis B. Žitkevičius užėmė pirmąją vietą. Pasirodymą stebėjęs Vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas ne tik pasveikino lenktynių nugalėtoją, bet ir pakvietė jį dirbti Karo mokykloje.

„Joje dėstydamas kavalerijos dalykus, B. Žitkevičius lygiagrečiai baigė gimnaziją ir išklausė teisės mokslų kursą Lietuvos universitete. Vėliau tęsė tarnybą tai 1-ame ar 2-ame ulonų pulke, tai Karo mokykloje“, – pridūrė pašnekovė.

Tit-Arų gyvenvietė Jakutijoje, kur buvo ištremtas Boleslovas Žitkevičius su šeima. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotraukos

Lūkesčiai neišsipildė

Pasak Z. Pikelytės, per atestacijas B. Žitkevičius sulaukdavo tik teigiamų vadovybės atsiliepimų: būdavo apibūdinamas kaip mandagus, drausmingas ir trokštantis žinių žmogus, gerai išmanąs karo dalykus karininkas.

„Kartais kiek griežtokas ir egoistiškas, – teigia istorikė, – bet sugebąs savarankiškai dirbti, pasižymintis nuoseklumu, sumanumu, energingumu, galintis vadovauti ir daryti įtaką pavaldiniams, draugiškai sutariantis tiek su civiliais, tiek su karininkais.“

Pripažintas Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu, B. Žitkevičius 1928-aisiais apdovanotas savanorio medaliu. Kaip savanoris, Pajuosčio dvare gavo 8,5 hektaro žemės.

Tais pačiais metais, Z. Pikelytės žiniomis, B. Žitkevičiaus ištikimybė Tėvynei įvertinta Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio medaliu, 1933-iaisiais – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.

1933 metų rudenį jam buvo suteiktas kapitono, o 1939-ųjų metų vasarą – majoro laipsnis.

Kaip pasakojo istorikė, 1938 metais B. Žitkevičius, paėmęs iš banko paskolą ir padedamas brolių, nusipirko dar 132 hektarus žemės Jaskaičių dvare, tuometėje Kėdainių apskrityje. Ten su šeima ir ėmė kurtis.

Apie 1920-uosius darytoje nuotraukoje Boleslovas Žitkevičius įamžintas dar savanorio uniforma.

1940 metų rugsėjo 1-ąją B. Žitkevičius jo paties prašymu išleistas į atsargą – dėl ligos. Tačiau taikaus gyvenimo ūkyje viltis sužlugdė į šalį įžengę okupantai.

„Pagal liudininkų parodymus, naujakuriai įsigijo 30 karvių, apie 17 arklių, kelias kiaules, tačiau dar nespėjus nė įsitvirtinti, užėjusi sovietų valdžia ūkį išbuožino palikdama 30 hektarų žemės, 5–6 karves, 2–3 arklius. Nors šeimą dar slėgė neišmokėta skola bankui, Žitkevičiai, kaip buožės, 1941 metų naktį į birželio 14-ąją buvo išvežti į Jonavos stotį, o vėliau – į Jakutiją“, – sako Z. Pikelytė.

Neprarado vilties ir tikėjimo

Žitkevičių šeima atsidūrė už poliarinio rato Lenos žemupyje speiguotoje Tit-Arų gyvenvietėje Bulunsko rajone. Pagrindiniu užsiėmimu tapo žvejyba kolūkyje „Poliarnik“. Čia nebuvo saldu – gamtos sąlygos itin atšiaurios.

Pasak Z. Pikelytės, kiek galėdamas brolio šeimai tremtyje pagelbėjo B. Žitkevičiaus brolis kunigas Jurgis – siuntė jiems pinigų.

„Pats Boleslovas turėjo galimybę pagerinti savo ir šeimos situaciją – jam buvo pasiūlyta jungtis prie 16-osios lietuviškosios divizijos. Tačiau jo atsakymas buvo aiškus: už Lietuvą kovoti eitų nedvejodamas, už okupantus – jokiu būdu“, – istorikė sako, iš B. Žitkevičiaus byloje esančių dokumentų matyti, jog šeima ir tremtyje neprarado savo vertybių. Net ir atšiauriomis sąlygomis kabinosi į gyvenimą, dirbo, puoselėjo viltį grįžti į Lietuvą.

Z. Pikelytė žiniomis, Žitkevičių vaikams buvo leista siekti aukštojo mokslo, tęsti studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose, tačiau patys tėvai tik 1956-aisiais gavo teisę apsigyventi Krasnojarske, o galimybę grįžti į Lietuvą – 1962 metais.

Istorikės pasakojimu, iš pradžių Žitkevičiai apsistojo pas Boleslovo seserį Pauliną Prastavonių kaime. Ji, kaip teigiama jos pareiškime LTSR vidaus reikalų ministrui, gyvenanti pasiturimai, esanti kolūkietė, dirbanti mokytoja, gaunanti pensiją, turinti namus ir todėl galinti visiškai išlaikyti pasenusius bei pasiligojusius brolį su žmona.

Vėliau giminių padedami Žitkevičiai įsikūrė Kaune. Šeimai, anot Z. Pikelytės, pragyvenimui reikėjo pinigų. Boleslovas, kaip buvęs kavaleristas, ne tik labai mylėjo žirgus, tad ilgą laiką dirbo žirgyne. Tiesa, ne savo, o žmonos vardu, kuriai trūko stažo pensijai gauti.

„Skaudžiausiai jis išgyveno dėl pažeminto orumo, pamintos garbės, – sako Z. Pikelytė. – Juk buvo karininkas, garbingas ir gerbiamas žmogus, savos tautos, Tėvynės patriotas. Tad grįžęs iš tremties nepaliovė rūpintis, kad ta garbė būtų atkurta.“

Reabilituotas B. Žitkevičius buvo 1988 metų spalio 2 dieną. Jam dar teko išvysti, kaip Lietuvoje stiprėjo Atgimimo judėjimas, sulaukė ir nepriklausomybės atkūrimo.

B. Žitkevičiaus gyvybė užgeso 1996 metų rudenį. Amžino poilsio jis atgulė Kauno Romainių kapinėse.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų