Lietuvių organizacijų atstovų suvažiavimas, skirtas karo pabėgėlių šelpimo reikalams Peterburge, 1916 metų vasario 23 dieną. KTU MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Lietuvos laisvės vėjai neatpūtė

Lietuvos laisvės vėjai neatpūtė

Ar dažnas lietuvis, Vasario 16-osios proga keldamas Trispalvę, bent trumpam susimąsto, kaip, kokiomis priemonėmis, kokiais keliais einant buvo įgyta pati svarbiausia Lietuvos vertybė – Nepriklausomybė? Nebuvo ir negalėjo būti taip, kad kartą susitikę garbingi vyrai tiesiog sutarė, surašė, parašais sutvirtino ir paskelbė Nepriklausomybės aktą. Iki tos iškilmingos akimirkos teko eiti netrumpu ir nelengvu keliu, kuris galėjo nuvingiuoti ir visai į kitą pusę. Lietuva galėjo likti carinės Rusijos autonomija ir kartu su ja nerti į grėsmingą revoliucijos sūkurį.

Istorijos mokslų daktaras Algimantas Kasparavičius atkreipia dėmesį, kad valstybingumo, nepriklausomybės idėjos Rusijos imperijos sudėtyje esančioje Lietuvoje ypač pradėtos kelti Pirmajam pasauliniam, arba, kaip tuomet vadinta, Didžiajam karui prasidėjus.

Situacija Lietuvos teritorijoje tuomet buvo labai sudėtinga. Dar blogiau tapo Vokietijai okupavus mūsų šalį ir jai tapus vadinamojo Oberosto dalimi, kai mus buvo siekiama prijungti prie Vokietijos.

Tuo metu gyventojams buvo uždrausta važinėti iš vienos apskrities į kitą, siųsti laiškus lietuvių kalba. Nuolat buvo vykdomos rekvizicijos, renkami įvairūs mokesčiai, įvesta kortelių sistema. Vyrai pradėti vežti į priverstinius darbo batalionus Vokietijoje, už pasipriešinimą baudžiama mirties bausme, kalėjimu, piniginėmis baudomis.

Nuo 1915 metų rudens, kai vokiečiai okupavo šalį, padėtis vis blogėjo, o netrukus didesniuose miestuose prasidėjo tikras badas. Gal dabar sunku tą įsivaizduoti, bet Vilniuje, tuomet turėjusiame apie 160 000–180 000 gyventojų, kas mėnesį iš bado mirdavo po kelis šimtus žmonių.

Tuomet prasidėjo masinis bėgimas iš Lietuvos.

A. Kasparavičius sako, kad tuo sudėtingu laikotarpiu iš Lietuvos pasitraukė apie 400 000 gyventojų. Didžioji jų dalis – išsilavinę žmonės. Tad 1915 metų pabaigoje – 1916 metų pradžioje pradėtos uždarinėti mokyklos. Dažniausiai pradinės, nes tokių Lietuvoje ir buvo daugiausia. Mokytojai išvažinėjo – nebebuvo kam dirbti.

Užsidarė vaistinės, advokatų kontoros, nebeveikė parduotuvės – daugybė specialistų traukėsi į imperijos gilumą. Ir labai greitai Sankt Peterburge, Maskvoje, Voroneže, kituose miestuose susidarė didžiulės, įtakingos išsilavinusių lietuvių kolonijos.

„Lietuvos centras pasislinko į Rytus“, – situaciją apibūdina istorijos mokslų daktaras.

Tačiau jis primena, kad tuo pačiu metu dalis lietuvių buvo išvykę į Vakarus – mokytis, tobulintis.

Tiesa, ne į visas Europos šalis iš carinės Rusijos imperijos buvo galima lengvai patekti. Pavyzdžiui, uždaryta buvo su Rusija kariaujanti Vokietija ar kitos karo veiksmuose dalyvavusios šalys.

Tad didžioji dauguma suko į neutraliąją Skandinaviją. Daug lietuvių studijavo Švedijos universitetuose, buvo populiarios teologijos studijos Šveicarijoje.

Trys generavimo taškai 

Istorikas primena, kad ir Lietuvoje liko nemaža nepriklausomybės idėjas puoselėjanti inteligentų dalis. Tarp jų Antanas Smetona, Jonas Basanavičius ir kiti daugeliui žinomi žmonės.

Taip susiklostė, kad Lietuvos nepriklausomybės idėjos pasklido gana plačiai. Ir, kaip sako A. Kasparavičius, išsiskyrė trys tos idėjos generavimo taškai – Lietuvoje, Rusijoje ir Europos šalyse.

Juk kur tik būta lietuvių, ten arta dirva nepriklausomybės daigui sėti.

Nors būta skirtingų nuomonių, tikslų, sumanymų, sėja buvo sėkminga – sudygo Lietuvai pats teisingiausias ir reikšmingiausias sprendimas.

Vis dėlto pirmieji nepriklausomybės idėją pradėjo kelti Lietuvoje likę politikai. A. Smetona sutelkė būrelį bendraminčių, pavadino juos draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti, ir po ją paslėpė politinę veiklą.

Tačiau veikėjų galimybės buvo ribotos – net negalėta palaikyti taip reikalingų kontaktų. Todėl visi svarbūs susitikimai, konferencijos perkeliami į užsienį.

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, istorijos mokslų daktaras Algimantas Kasparavičius sako, kad valstybingumo idėjos ypač garsiai pradėtos reikšti Pirmojo pasaulinio karo metais. ASMENINĖ nuotr.

„Lietuva nebegali kęsti daugiau rusų jungo ir nesutiks už jokią kainą jam vėl pasiduoti. Bet ji mato reikalą pabrėžti, jog ji nieku būdu nenori pakeisti vieną jungą kitu. Lietuva reikalauja grąžinti jai visišką nepriklausomybę“ – toks nutarimas buvo priimamas konferencijoje, vykusioje Šveicarijoje 1916 metų balandžio 25–30 dienomis.

Tai buvo jau trečioji Šveicarijoje rengta lietuvių konferencija. Bet ji specialiai pavadinta kitaip – Hagos konferencija, kad pavyktų nuslėpti tikrąją veiksmo vietą.

Ir kovo mėnesį Berne priimtoje rezoliucijoje nutarta „reikalauti Taikos konferencijoje grąžinti Lietuvai visišką laisvę ir nepriklausomybę“ bei reikalaujama „grąžinti Lietuvai visišką nepriklausomybę“.

Svarbius sprendimus priimančios konferencijos vyko Švedijoje, Šveicarijoje. Viena svarbiausių iš jų vyko Lozanoje 1916 metų birželį. Į ją suvažiavo atstovai iš Lietuvos, Rusijos, Amerikos. Konferencijos dalyviai galutinai apsisprendė siekti ne autonomijos Rusijos sudėtyje, o visiškos nepriklausomybės.

Liko už borto

 Iš to laikotarpio į Lietuvos istorijos puslapius įrašyta daug garsių lietuvių vardų. Daugelio jų likimai susiklostė skirtingai, bet kiekvienas jų įnešė didesnį ar mažesnį indėlį į nepriklausomybės atkūrimą.

Istorikas A. Kasparavičius atkreipia dėmesį į vieną garsų to meto vyrą – Juozą Gabrį-Paršaitį.

Lietuvos visuomenės veikėjas, teisininkas, žurnalistas dar besimokydamas Marijampolės gimnazijoje organizavo slaptą mokinių būrelį, kuris platino „Varpą“, „Ūkininką“ ir kitus leidinius.

Jis buvo suimtas, pašalintas iš 8-osios gimnazijos klasės ir pasodintas į Kalvarijos kalėjimą, vėliau ištremtas į Rusiją. Odesoje išlaikė abitūros egzaminus ir įstojo į universitetą.

Prasidėjus 1905–1907 metų revoliucijai buvo metęs mokslus, grįžęs į Lietuvą, įstojęs į Lietuvos demokratų partiją.

Vėliau jam vėl teko išvykti į Odesą, kur baigė universitetą. Į Lietuvą grįžti J. Gabrys-Paršaitis negalėjo – buvo ieškomas policijos, tad 1907 metais apsigyveno Paryžiuje, studijavo Sorbonoje.

1916 metų birželį Lozanoje vykusios konferencijos dalyviai, atvykę iš Lietuvos, Rusijos, JAV, galutinai apsisprendė siekti ne autonomijos Rusijos sudėtyje, o visiškos nepriklausomybės.

Žinoma, kad dar 1911 metais Pavergtų tautų suvažiavime kaip Lietuvos atstovas įteikė memorandumą, skaitė paskaitas apie Lietuvos praeitį. Norėdamas imponuoti prancūzų aukštuomenei, jis ėmė vadintis grafu de Garliava, nes tame miestelyje gimęs.

Lietuvą užėmus vokiečiams, J. Gabrys-Paršaitis persikėlė į Šveicariją. Pirmojo pasaulinio karo metais per spaudos agentūras platino informaciją apie Lietuvą, o būtent jo iniciatyva 1916 metais birželio mėnesį kongrese Lozanoje pirmą kartą tarptautiniu mastu lietuviai paskelbė pareiškimą dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Aktyvus visuomenės veikėjas parašė darbų, pasakojančių apie Lietuvą, jos reikalus. Dėl jo veiklos ir darbų Europos visuomenė sužinojo apie Lietuvą, pradėta skirti lietuvių tautą nuo lenkų.

Tačiau toks aktyvus kovotojas už laisvę atgavus nepriklausomybę Lietuvoje negavo jokių postų – tiesiog liko už borto. Koją jam pakišo savotiškas elgesys, įtarimai bendradarbiavus su Vokietijos, Prancūzijos žvalgybomis. Jo laisvės siekimo veikla buvo vertinama kaip netinkama.

Lietuviai Rusijoje

Apie atsiskyrimą nuo Rusijos buvo kalbama ir gerokai anksčiau. Tiesa, nepriklausomybės viltys dar nebuvo įžiebtos – siekta autonomijos.

Prasidėjus 1905 metų revoliuciniams pokyčiams Rusijos imperijoje, Vilniuje susirinkęs Seimas pareikalavo autonomijos ir įvardijo carinę vyriausybę kaip svarbiausią priešą dėl amžiaus represijų.

Rusijos Dūmoje, kuri susirinko 1906 metų balandį, Lietuvai atstovavo 15 deputatų.

Antros, trečios ir ketvirtos Dūmos veikloje – iki 1916 metų, politinę veiklą plėtojo žymios Lietuvos asmenybės, iš kurių, kaip sako istorikas A. Kasparavičius, išsiskiria Martynas Yčas.

Biržų krašte gimęs, jis tapo žymiu teisininku, politiku, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėju.

M. Yčas – pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministras, vienas pirmųjų Lietuvos bankininkystės ir pramonės kūrėjų.

Per visą savo kadenciją Rusijos valstybės Dūmoje, gindamas lietuvių tautos reikalus, plenariniuose posėdžiuose jis kalbėjo 26 kartus.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, M. Yčas Vilniuje įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti. Vokiečiams okupuojant Lietuvą pasitraukė į Rusiją ir įsikūrė Sankt Peterburge.

Lietuvos valstybės priešaušrio istorijoje įrašyta daug iškilių nepriklausomybės siekusių veikėjų vardų, tarp jų išsiskiria Martynas Yčas (nuotraukoje – 1913-aisiais su Jonu Basanavičiumi pakeliui į JAV) ir Juozas Gabrys-Paršaitis. PB ARCHYVO nuotr.

M. Yčas kartu su draugija globojo pabėgėlius iš Lietuvos, teikė jiems materialinę paramą, steigė mokyklas.

Šis visuomenės veikėjas įėjo į istoriją, kai 1916 metais gavęs audienciją pas Katalikų bažnyčios vadovą popiežių Benediktą XV prašė jį moraliai paremti lietuvių tautos siekį išsivaduoti iš tautinės priespaudos.

Po 1917 metų Vasario revoliucijos Valstybės dūmos Vykdomasis komitetas jį paskyrė vyriausiuoju švietimo reikalų komisaru, o Laikinoji vyriausybė pakvietė užimti švietimo viceministro postą.

Dirbdamas vyriausybėje lietuvis rūpinosi, kad naujoji Rusijos valdžia paskelbtų Lietuvos nepriklausomybę.

Tačiau spalio revoliucija daug ką pakeitė. Po bolševikų perversmo M. Yčas kartu su kitais lietuvių veikėjais buvo suimtas ir įkalintas Voronežo kalėjime. Laiku ištrūkęs, 1918 metais grįžo į Lietuvą.

Paskutinę akimirką

Istorijos mokslų daktaras A. Kasparavičius mano, kad nereikėtų pervertinti lietuvių veiklos Rusijos Dūmoje reikšmės. Tarp penkių šimtų Dūmos deputatų buvo vos keliolika Lietuvos teritorijai atstovaujančių, o lietuvių – vos keletas. Jų balsai nieko nereiškė.

Ilgą laiką didelė dalis Rusijoje gyvenančių lietuvių laikėsi tradicinio požiūrio – geriausia būtų siekti Lietuvos autonomijos Rusijos sudėtyje.

Nedaug trūko, kad tokį nutarimą būtų priėmęs 1917 metų gegužės mėnesį vykęs visos Rusijos lietuvių Seimas. Jame dalyvavo 350 lietuvių, darbas vyko 3,5 dienos.

Tame suvažiavime ir kairieji, ir centristai ragino balsuoti už pasilikimą Rusijos sudėtyje, traktuodami, kad pasitraukimas iš imperijos dabar būtų durklo smūgis į nugarą rusų demokratams. Manyta, kad su Rusijos revoliucionieriais reikia eiti tuo pačiu keliu.

A. Kasparavičius sako, kad tik pačiu paskutiniu momentu dešiniesiems su Augustinu Voldemaru pavyko pakeisti kai kurių deputatų nuomonę ir labai nedidele persvara, kelių balsų dauguma buvo nubalsuota už tai, kad Lietuva taptų nepriklausoma valstybe.

Vis dėlto vykstant lemiamam balsavimui keli kairieji, giedodami Internacionalą, pasitraukė iš salės.

Po šio sprendimo kelias iki Lietuvos nepriklausomybės buvo nebetolimas.

Lietuvos Taryba 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje pasirašė dokumentą, skelbiantį, kad atkuriama Lietuvos valstybė, ir ji atsižada nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis.

Dokumentas pasirašytas po to, kai Jonas Basanavičius rado kompromisą tarp dešinesnių ir socialdemokratinių pažiūrų politikų.

Tolesnį valstybės likimą bei santvarką pavesta kurti Atkuriamajam Seimui.

Po Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo Lietuvą toliau valdė vokiečiai. Jie reikalavo, kad Lietuvos Taryba paskelbtų amžinąją sąjungą su Vokietija, tačiau, lapkritį Vokietijoje kilus revoliucijai, Lietuva liko neprijungta prie Vokietijos ir Lietuvos nepriklausomybė buvo galutinai pripažinta.

Sovietų Rusija Nepriklausomybės aktą pripažino 1920 metais ir su atkurta Lietuva pasirašė taikos sutartį.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų