Lietuvoje dalinti pinigus – per anksti?

Lietuvoje dalinti pinigus – per anksti?

Universalių bazinių pajamų idėja pasaulio visuomenėje sklando jau seniai, o pastaruoju metu susidomėjimas tokia galimybe dar išaugęs. Ji grindžiama tuo, kad visiems be išimties gyventojams – dirba jie ar ne – kas mėnesį būtų skiriama tam tikra pinigų suma.

Pasaulyje jau išbandomi šie modeliai – tiesa, dažniausiai tik tam tikrose ribotose teritorijose ir ne su visais gyventojais. Pavyzdžiui, Nyderlanduose, Kanadoje, JAV ir Suomijoje. Pastarojoje daliai bedarbių kas mėnesį išmokama po daugiau nei 500 eurų. Šiuos pinigus jie gauna ir įsidarbinę. Mokslininkai tiria, kaip dėl to pasikeičia žmonių gyvenimas. Ši idėja prieš dešimtmetį svarstyta ir Vokietijos parlamente. Ispanai taip pat galvojo apie pinigų padalijimą, o šveicarai referendume šią mintį atmetė. Tiek už, tiek prieš šią idėją pateikiami įvairūs argumentai: pati socialinė sistema bus efektyvesnė, mažės pajamų nelygybė, žmonės jausis saugiau, taps kūrybingesni. Kiti argumentuoja, kad dar daugiau žmonių nenorės dirbti, tiek pinigų per mažai žmonėms, o valstybės biudžetui – per daug. Apie universalias bazines pajamas ir šios idėjos įgyvendinimo galimybes Lietuvoje kalbamės su „Luminor“ banko vyriausiuoju ekonomistu Žygimantu Mauricu.

– Kada pasaulyje kilo bazinių pajamų idėja ir kodėl pastaruoju metu ji taip išpopuliarėjo?

– Ši idėja jau senoka. Pradžioje ji kilo labiau akademiniame pasaulyje. Yra įvairių bandymų tą eksperimentą įgyvendinti Kanadoje, JAV, Suomijoje akcentuojant arba tam tikras grupes, arba atskirus regionus. Valstybės mastu ji pasaulyje niekada nebuvo pritaikyta. Ši mintis dabar atgyja dėl to, kad auga pajamų nelygybė, tikėtina, jog ji augs ir toliau dėl globalizacijos, ypač dėl sparčių technologinių pokyčių. Norint išlaikyti valstybės gerovės modelį, apie pajamas visiems diskutuojama vis labiau. Negalėčiau pasakyti, kad ši idėja tampa labai populiari, bet diskusijų apie ją nemažai.

– Ne vienas žymus pasaulio verslo atstovas yra sakęs pritariantis tokiai idėjai. Kodėl?

– Nelygu, kaip vertinsi tą idėją. Vienas dalykas, kad vis tiek gyventojai vienaip ar kitaip iš valstybės gauna tas išmokas. Kuo valstybėje didesnė gerovė, tuo socialinės išmokos didesnės ir sudaro didesnę biudžeto išlaidų dalį. Kai kurios šalys socialinei apsaugai skiria daugiau lėšų nei visoms kitoms reikmėms. Pajamų perskirstymas vis tiek vyksta, bet dažnu atveju labai jis neefektyvus – kad gautų paramą, žmogui reikia įrodyti savo neturtą. Vieni tą daro agresyviau, kiti šiek tiek drovesni. Tuomet perskirstymo mechanizmas nėra efektyvus. Taip pat reikalingi darbuotojai, kurie įvertintų, ar prašančiajam reikia paramos, ar ne.. Tokie dalykai labai daug kainuoja. Paprasčiau gal būtų mokėti visiems vienodą pinigų sumą tam, kad būtų sumažinti administraciniai kaštai. Kitas dalykas – tai būtų gana radikali priemonė drastiškai mažinti pajamų nelygybę ir pasirūpinti žmonėmis, kurie, tarkime, praranda darbus dėl technologinių pokyčių. Tai jau taptų netgi nauju valstybės modeliu: galbūt ne gerovės valstybės, bet bazinių pajamų valstybės.

Tarkime, vaiko pinigai irgi yra ne kas kita, kaip bazinės pajamos. Lietuva jau realiai turi bazines pajamas – išmokas, kurios mokamos visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų tėvų gaunamų pajamų. Aišku, jos nėra didelės – 30 eurų, bet tai vis tiek jau šioks toks pavyzdys. Bazinę pensiją irgi galima įvertinti kaip bazines pajamas.

Taigi Lietuvoje jau dabar turime bazines pajamas vaikams ir senjorams. Neturime bazinių pajamų dirbantiesiems, tačiau jiems nustatyta aibė kitų išmokų – ligos, nedarbo, neįgalumo ir pan.

– Kokia, Jūsų manymu, bazinių išmokų visiems gyventojams mokėjimo nauda ir žala?

– Be abejonės, didžiausia nauda yra administracinių kaštų sumažėjimas. Pavyzdžiui, vaiko pinigai. Užpildai prašymą ir viskas. Valstybės tarnautojams nereikia vertinti pajamų dydžio, šeimos. Bet trūkumas tas, kad visi vienodai juos gauna. Šiuo atveju horizontalus teisingumas – visi žmonės lygūs – yra, bet vertikalaus teisingumo nelabai daug. Turtingi žmonės gal turėtų gauti mažiau, nes ir taip turtingi.

Ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Manyčiau, didžiausias iššūkis yra paskatų suderinamumas. Jeigu bazinės pajamos būtų mokamos suaugusiesiems, tai keistų jų paskatas. Gali būti, kad, pavyzdžiui, dalis gyventojų būtų mažiau suinteresuoti dirbti, nes ir taip gautų pinigų. Reikėtų galvoti, kokio dydžio išmoka turėtų būti, kad sumažintų socialinę atskirtį, bet nepadarytų meškos paslaugos ir netaptų įrankiu, kuris žmones išvaro iš aktyvaus gyvenimo. Užuot dirbęs, kažkur aktyviai dalyvavęs, kitas gal patenkintas sėdės ant sofos, žiūrės televizorių, o pinigų vis tiek gaus. Bazinės pajamos turi būtinai turėti ir progresinį tarifą arba tektų duoti tik neturtingiesiems. Jeigu visi vienodai gauna, tada turtingieji turi mokėti daugiau. Bet kokiu atveju administraciniai kaštai vis tiek sumažėtų.

– Bazinių pajamų idėja buvo ir iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ vienas iš siūlymų. Kaip manote, kiek toks modelis pasiteisintų mūsų šalyje?

– Kaip minėjau, reikėtų pradėti nuo pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių, tai yra vaikų ir galbūt senjorų. Reikėtų aiškiai iškomunikuoti, kad pasiekėme tam tikrą išsivystymo lygį, kad Lietuva nepalieka likimo valiai nei vaikų, nei senjorų. Vaikų atveju galimas ir moralinis pagrindimas. Kodėl mažylis turi kentėti, jeigu jo tėvai negali, nenori dirbti ar neranda darbo? Jei jis, užaugęs skurde, išeis į visuomenę, tikėtina, nebus labai patenkintas ja, o iš to pykčio gali būti linkęs daryti blogus darbus. Pensininkams irgi turėtų būti tam tikros bazinės pensijos, kurios užtikrintų, jog žmogus bent jau turės už ką nusipirkti valgyti ir galės patenkinti būtiniausius poreikius. Nėra normalu, kai valstybėje skursta žmonės. Juolab kad pačiai valstybei tokių žmonių padaroma žala dažnai didesnė negu tie kaštai, kurių reikia bazinėms pajamoms išmokėti. Skurstantys žmonės labiau linkę į nusikalstamumą ir kitus negerus dalykus. Dirbantiesiems įvesti bazines pajamas Lietuva dar nėra pribrendusi. Apskaičiuota, kad ta suma Lietuvoje galėtų būti apie 200 eurų. Ji vis tiek nėra pakankamai didelė ir gerokai mažesnė už minimalų atlyginimą. Biudžetui kainuotų daug, o suaugusiam žmogui tiek pinigų nepakaktų. Mūsų šalyje apie bazines pajamas dar anksti galvoti – nesame dar tiek pasiturintys. Jos galėtų būti, bet vis tiek būtų dar nedidelės ir neužtikrintų normalesnio pragyvenimo lygio.

– Kalbant apie bazines pajamas, neretai akcentuojama, kad žmogus jaučiasi saugesnis. Kartu tai paskata siekti kažko daugiau, pagaliau išsikapstyti iš skurdo ir panašiai. Ką manote?

– Sutinku, bet yra kitų būdų, mažiau kainuojančių. Pavyzdžiui, nedarbo draudimas Lietuvoje kol kas labai silpnas. Jis kol kas nepakankamai adekvatus. Juk pats darbo netekimo faktas sukelia didelį stresą, o siekiant vėl įsidarbinti dažniausiai pasirenkamas emigracijos kelias. Draudimą reikėtų reformuoti ir imti pavyzdį iš kitų. Man patrauklus yra Šveicarijos pavyzdys. Ten nedarbo išmoka siekia apie 80–90 procentų buvusio darbo užmokesčio. Jei neklystu, taip yra pirmus šešis mėnesius, vėliau kas tris mėnesius ji mažėja ir sumažėja iki 40–50 procentų. Pusė metų yra pakankamai, kad žmogus persikvalifikuotų, be streso pagalvotų, ko nori gyvenime.

Ligos išmokų lubos Lietuvoje irgi šiek tiek per mažos, nes daugiau uždirbantys žmonės neskatinami imti nedarbingumo pažymėjimo. Visų pirma reikia sutvarkyti šiuos procesus. Geriau mokėti didesnes nedarbo išmokas, bet su laiku mažėjančias, negu mažesnes, bet stabilias. Gaunant mažesnes stabilias pajamas yra rizika, kad darbingas žmogus gali priprasti prie mažų pajamų ir nebūtų suinteresuotas dirbti. Pašalpa ilgalaikiams bedarbiams turi būti protingai paskirstoma ir labai protingai nutraukiama. Kai žmogus pradeda dirbti, dažnai praranda didesnę dalį pajamų ir tai skatina negrįžti į darbo rinką, priešingai nei bazinės pajamos. Jos būtų mokamos bet kuriuo atveju. Aš galvočiau, kad Lietuvoje dar truputį per anksti įvesti bazines pajamas suaugusiesiems. Labiau reikėtų pažiūrėti į geras kitų šalių praktikas, kurios turi nedarbo, ligos draudimą, ir didinti pasitikėjimą šiais įrankiais. Vaikams išmokas reikėtų didinti. Esu paskaičiavęs, kad norint pasiekti EBPO vidurkį, vaiko pinigai turi siekti bent 80 eurų. Manau, šiuo atveju galime nepabijoti pajudėti ir virš vidurkio – gali būti ir 100 eurų, ir 120. Vaikus auginančios šeimos yra labai smarkiai apmokestinamos. Panaikinus papildomą NPD, lengvatų praktiškai nebelieka. Skurdo lygis tarp šeimų, turinčių tris ir daugiau vaikų, didesnis negu tarp pensininkų. Tik mažai apie tai šnekama. Vaikų auginimas brangiai kainuoja. Vaikas neturėtų būti priežastis, kuri įstumia šeimą į skurdą.

Vaiko pinigai sumažintų tą krūvį šeimoms, tačiau gal tik per pusę to, ko reikia.

– Keliose pasaulio šalyse vyksta eksperimentai ir bazinės pajamos yra mokamos, tačiau tikriausiai dar nėra apibendrinančių rezultatų?

– Tie eksperimentai dažniausiai daromi tik tam tikrame regione ir tik tam tikrą laiką. Žmonės suvokia, kad kitame rajone ar mieste to nėra, ir elgiasi kitaip negu elgtųsi, jeigu visiems būtų mokamos bazinės pajamos. Aš manau, kad reikėtų paanalizuoti šalių, kurios turi panašias sistemas į bazines arba, tarkime, labai dosnias socialines išmokas, pavyzdžius. Deja, sakyčiau, išvados yra prieštaringos. Viena vertus, kur tos išmokos didesnės, skurdo lygis mažesnis, darbuotojų įsitraukimas į darbo rinką didesnis. Kita vertus, dažnu atveju būna gerokai išaugęs struktūrinis nedarbas. Kol kas labai puikus šveicarų modelis. Nedarbas ten labai mažas. Mažas nedarbo lygis ir Norvegijoje, Olandijoje. Jie turi gana dosnias išmokas, bet dažnai jos būna laikinos. Kitaip tariant, mokamos pakankamai ilgai, bet skatina žmogų keisti elgseną. Anksčiau ar vėliau leidžiama suprasti, kad valstybė amžinai nepadės.

Daug priklauso ir nuo visuomenės, jos lūkesčių. Vienoje šalyje tokia sistema veiks, kitoje – ne. Tarkime, Skandinavijoje išmokos dosnios, tačiau jie vis tiek labai daug dirba. Dosnios išmokos ir Pietų Europos šalyse, bet Italijoje, pavyzdžiui, kas antra moteris nedirba – yra namų šeimininkė, nors šeimose ten vaikų mažiau nei skandinavų šeimose. Jos paprasčiausiai nedirba, nes toks mentalitetas. Šveicarai referendume atsisakė bazinių pajamų idėjos. Jie daug ko atsisako. Pavyzdžiui, atsisakė kelti bazinę pensiją. Šveicarų mentalitetas toks, kad žmogus turi rūpintis savimi, o kažkam nutikus, suveikia pakankamai draudimo instrumentų – dosnus ir nedarbo, ir sveikatos draudimas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų