Lietuva vėl turi palaimintąjį

Lietuva vėl turi palaimintąjį

Po trijų dešimtmečių mūsų valstybė gali didžiuotis dar vienu palaimintuoju. Juo paskelbtas XX amžiaus pradžioje gyvenęs ir sovietinės valdžios represijas iškentęs vyskupas Teofilius Matulionis.

Mūsų valstybė iki šiol per visą savo istoriją teturėjo tik vieną šventąjį ir vieną palaimintąjį. Todėl dvasininko pripažinimas Vatikane tapo svarbiu įvykiu ne tik lietuvių bažnytinei visuomenei, bet ir kiekvienam tautiečiui.

Tai – pavyzdys mums visiems, kaip T. Matulionis ir sunkiausiais savo metais gyveno vadovaudamasis Evangelija“, – sako Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras Algirdas JUREVIČIUS.

Jis minėtos beatifikacijos byloje ėjo notaro pareigas – surašė liudijimus ir rengė dokumentus svarbiam procesui užbaigti. Dvasininkas „Panevėžio balsui“ papasakojo, kaip vyko vyskupo T. Matulionio gyvenimo ir veiklos tyrimas, kuo jo asmenybė svarbi nūdienos Bažnyčiai ir tikintiesiems.

Kuo šių metų birželio 25 diena bus ypatinga Lietuvai?

Mūsų valstybei tai istorinis įvykis. Pirmą kartą Lietuvoje palaimintojo beatifikacijos iškilmės. Tokiu būdu mes pagerbėme vyskupą Teofilių Matulionį.

Lietuvių istorija neturi daug paskelbtų šventųjų ir palaimintųjų. Labai seniai šventuoju tapo šv. Kazimieras. Prieš 30 metų Romoje palaimintuoju paskelbtas arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Tačiau tada mūsų valstybėje buvo sovietmetis ir tokios iškilmės surengtos labai kukliai Italijoje.

O štai dabar, praėjus trims dešimtmečiams nuo paskutinės beatifikacijos, Lietuvoje vėl vyksta svarbios apeigos. Tai svarbus įvykis tiek šaliai, tiek jos Bažnyčiai.

Ir jis neabejotinai reikalauja ypatingų iškilmių.

Beatifikacijos iškilmės nėra tik vyskupijos ar parapijos šventė. Tai – istorinis, dvasinis įvykis visai Lietuvai. Todėl šią dieną minėti pasirinkta sostinė Vilnius.

Katedros aikštėje aukojamos Mišios. Jose perskaitomas popiežiaus laiškas, kuriame jis paskelbė T. Matulionį palaimintuoju. Atidengtas šio dvasininko naujai nutapytas paveikslas ir į aikštę atneštas specialiai ta proga pagamintas jo sarkofagas.

Šis daiktas yra kūno saugykla. Jame sudėtos palaimintojo relikvijos. Po tiek metų vyskupo palaikai jau gerokai apirę, bet tenka paimti tai, kas dar likę: kaulelius, kitas kūno dalis. Pagal senąją Bažnyčios tradiciją, kai paskelbiamas šventasis ar palaimintasis, jo relikvijos labai gerbiamos ir saugomos.

Pats vyskupas buvo palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje, rūsyje. Ir paskelbus jį palaimintuoju, atlikta šio dvasininko ekshumacija – paimti palaikai ir perkelti į sarkofagą.

Jis ir vėliau bus matomas tikintiesiems – Kaišiadorių katedroje sarkofagui bus skirta atskira vieta, jį dengs stiklo sienos.

Tai ne pirmas toks bažnyčioje saugomas karstas Lietuvoje. Vilniaus Arkikatedroje stovi sidabrinis šv. Kazimiero sarkofagas. Jį puošia tuometės Vilniaus didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos valstybės laisvės simboliai – ereliai.

Ar ir vėliau kasmet bus minima diena palaimintajam vyskupui Teofiliui Matulioniui atminti?

Kaip žinoma, kiekvienam šventajam yra skirta diena. Šv. Jonas pagerbiamas birželio 24-ąją, taip pat yra Oninės, Petrinės. Lygiai taip pat bus ir Teofilinėms skirta diena, kai Lietuvos Bažnyčia minės šį palaimintąjį. Kol kas negaliu pasakyti, kada bus tokia šventė, bet greit visi sužinos tai.

Kodėl Lietuva turi tiek nedaug šventųjų ar palaimintųjų?

Šventųjų kitos krikščionių šalys turi daug, tik ne Lietuva. Paskelbti palaimintuoju ar šventuoju reikalingas ilgas ir nuodugnus tyrimas. Jis atima daug jėgų, reikalauja kruopštaus darbo, užsidegimo, kompetencijos. Reikia išnagrinėti visą žmogaus gyvenimą, surinkti liudijimus. Ir visa tai būtina atlikti pagal Vatikano kongregacijos instrukcijas, kad toks darbas būtų priimtinas. Tyrimas išverčiamas į italų ar kitą populiarią užsienio kalbą. Po to visa medžiaga išsiunčiama ir dar daug metų tiriama Vatikane.

Kodėl mes turime tiek mažai šventųjų ar palaimintųjų? Galbūt tai priklauso ir nuo istorijos – juk mes ilgą laiką buvome okupuoti carinės Rusijos, vėliau sovietų.

Vyskupo T. Matulionio beatifikacija užtruko net 27 metus. Tyrimas dėl šios asmenybės pradėtas 1990 metais Kaišiadorių vyskupijoje. 2008-aisiais darbas baigtas ir išsiųstas į Šventųjų skelbimo kongregaciją. Taigi ten procesas užtruko apie 9 metus.

Per tokį laiką paprastai pasikeičia nemažai žmonių, atliekančių minėtas procedūras. Be to, Lietuva neturėjo daug galimybių atlikti panašius tyrimus. O sovietmečiu tai daryti išvis buvo labai sudėtinga – Lietuvos Bažnyčia negalėjo sklandžiai bendradarbiauti su Roma, Vatikanu. Mes tuo metu patys stengėmės išlikti, kad mūsų Bažnyčia neišnyktų, nenutrūktų katechetų mokymai.

Nuo ko prasidėjo vyskupo T. Matulionio tyrimas?

Viskas prasidėjo nuo įspūdingai pasiaukojančio paties Teofiliaus gyvenimo, jo laikmečio išgyvenimų. Ši žmogus gimė 1873 metais Kudoriškyje. Mokėsi Antalieptėje, 1887–1892 metais – Daugpilio realinėje gimnazijoje, vėliau studijavo Peterburgo dvasinėje katalikų akademijoje. 1900-aisiais buvo įšventintas į kunigus.

Dvasininko kančios prasidėjo praėjus dešimtmečiui nuo jo kunigavimo pradžios. Jam teko atlikti bausmę Sankt Peterburgo vienuolyne. 1923 metais atsisakęs valdžiai atiduoti brangius bažnytinius reikmenis, su vyskupu Jonu Ciepliaku ir kitais penkiolika Petrogrado katalikų kunigų T. Matulionis Maskvoje komunistų valdžios nuteistas dar 3 metus kalėti. O už neva antisovietinę veiklą SSRS saugumo tardytas, 1930-aisiais nuteistas 10 metų kalėti griežtojo režimo Solovkų lageryje.

1933 metais Lietuva keitėsi kaliniais su sovietine Rusija ir tuomet jau laikraščiai rašė, jog į tėvynę grįžo vyskupas kankinys. Per spaudą nuvilnijo Teofiliaus Matulionio nuotrauka, kur dvasininkas stovi su lazdele visas nukankintas, apsirengęs prastais drabužiais. Jau tada buvo aišku, kad tai – kažkas ypatingesnio, tai žmogus – kankinys. Bet jo kančios dar labiau sustiprėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai Lietuva tapo sovietine respublika. Tada vyskupas ir vėl buvo suimtas. Iš viso jis kalėjime praleido apie 16 metų, o paskutinius ketverius gyvenimo metus jam buvo skirtas namų areštas.

Būtent nelaisvės metais pasirodė tvirtas T. Matulionio tikėjimas, jo viltys dėl ateities ir meilė žmogui. Daug iškentęs vyskupas niekada blogai nekalbėjo apie savo skriaudėjus – jis netgi pateisino juos, esą toks šių žmonių darbas ir jų nereikia teisti.

Yra užrašytas toks gražus prisiminimas, kaip vienas žiaurumu pagarsėjęs tardytojas, kuris naktimis apklausinėdavo kalinius, susidūrė su lietuvių dvasininku. Tais laikais valdžioje buvo įprasta manyti, kad kunigija kažką slepia. Tačiau vyskupas Teofilius neturėjo tardytojui ko pasakyti ir kartą jį net paguodė sakydamas: „Atsiprašau, kad tu dėl manęs turi tiek vargsti, o aš neturiu tau ko pasakyti.“ Kitą vakarą tardytojas atnešė jam sumuštinį ir pasidalijo maistu. Tai reiškia, kad net ir pikto, žiauraus, minėtoje sistemoje dirbusio žmogaus širdyje buvo gėrio – tik reikėjo jį pastebėti ir pabudinti. Taigi T. Matulionis mokėjo kito sieloje rasti gėrio krislelį ir priversti jį pražysti.

O mintis įamžinti šį žmogų Bažnyčios istorijoje kilo dar 1989 metais. Tada Kaišiadorių katedros kanauninkas, popiežiaus garbės prelatas Stanislovas Kiškis pradėjo rinkti medžiagą apie T. Matulionį. Jiedu buvo pažįstami.

Minėto žmogaus pastangų pagrindu ir buvo pradėtas tikrasis tyrimas. Reikėjo sudaryti bylos komisiją, kuri numatė tolesnės veiklos gaires. Reikėjo surinkti liudininkus, kurie dar buvo likę gyvi. Dabar jų jau beveik nebėra arba tie žmonės – garbingo amžiaus. Juos turėjome apklausti pagal specialų klausimyną. Tyrėme rastą archyvinę informaciją. Teko kreiptis net į Rusijos, Sankt Peterburgo istorikus, nes T. Matulionis, kaip dvasininkas, savo veiklos metais sujungė daug tautų. Kaip kunigas priklausė Mogiliovo vyskupijai Baltarusijoje, dešimt metų darbavosi Latvijoje, taip pat Peterburge, patarnavo lenkų tautybės tikintiesiems. Todėl didelis būrys svečių, piligrimų į Teofiliaus Matulionio beatifikaciją atvyko ir iš minėtų valstybių.

Karo metais ne vienas dvasininkas buvo persekiojamas ar kankinamas.

Taip, Lietuvoje buvo suimta tikrai daug kunigų ir vyskupų. Tokio paties likimo sulaukė Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Rainys, Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Šioms asmenybėms taip pat pradėtas beatifikacijos tyrimo procesas. Tačiau vyskupas T. Matulionis buvo pirmas, dėl kurio minėtos procedūros jau baigtos.

Beatifikacijos tyrimai taip pat pradėti ir dėl Panevėžio apskrityje gimusio bei Štuthofo koncentracijos stovykloje kalėjusio kunigo Alfonso Lipniūno. Šiaulių vyskupija pradėjo procesą dėl Dievo tarno ir pirmojo blaivybės apaštalo Lietuvoje Ignaco Štacho bei Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės. Ji XVII amžiuje pasižymėjo herojiškomis, krikščioniškomis dorybėmis. Bet kaip toliau vystysis šios beatifikacijos bylos, dar neaišku. Viskas priklauso ir nuo pačių žmonių, jų pamaldumo, noro turėti palaimintųjų ar šventųjų Lietuvoje. Juk tokios iškilmės vyksta ne tik pačioms istorinėms asmenybėms pagerbti – jie jau danguje džiaugiasi ir tokie dalykai liko tik žemėje. Palaimintieji ir šventieji svarbiausi yra tikintiesiems. Norime turėti Dievo tautai reikšmingų pavyzdžių, kaip reikia gyventi pagal Evangeliją. Taip gyveno ir T. Matulionis.

Daug kas paklaustų, kuo gi išvis skiriasi šventieji ir palaimintieji.

Yra pavojus juos skirstyti karjeros laiptais. Bet ir iš tiesų tai nusistovėjo lyg nerašyta taisyklė: pirmiausia Bažnyčia įprastai paskelbia palaimintąjį, o vėliau jis tampa ir šventuoju. Antai ir popiežius Jonas Paulius II iš pradžių paskelbtas palaimintuoju, o tik po to – šventuoju. Tačiau iš tikro turi būti kitaip.

Liturginiu požiūriu, palaimintasis yra skiriamas tik tam kraštui. Tokia asmenybė svarbi valstybės lygmeniu. Taigi ir T. Matulionio pavyzdys daugiau bus žinomas Lietuvai. O šventasis jau įrašomas į visuotinės Bažnyčios kalendorių ir kiekvienoje pasaulio valstybės parapijoje švenčiama jam skirta diena. Šv. Jonas ar šv. Petras svarbus tiek mūsų valstybėje, tiek Afrikoje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų