Laisvės keliu iki Nepriklausomybės

Laisvės keliu iki Nepriklausomybės

 

Devintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos žmonių laisvės siekis jau buvo neišmatuojamas ir tapęs natūralia kiekvieno mūsų asmenybės būsena, galiausiai atvedusia prie vėl laisvos valstybės.

1988 metų spalį įvyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Nors praėjusią savaitę minėjome jau trisdešimtąją sukaktį, Sąjūdis ir jo idėjos dar gyvos šio istorinio įvykio dalyvių širdyse.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius daktaras Gunaras Kakaras buvo ne tik aktyvus Sąjūdžio Molėtų grupės narys, bet ir vienas iš Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos liaudies deputatų, nuveikusių didžiulį darbą atkuriant Nepriklausomybę.

Poelgius diktavo širdis

G. Kakaro teigimu, jo kelio link laisvės pradžia buvo labai natūrali.

„Nedalyvauti Sąjūdyje iš viso buvo neįmanoma, – mano muziejaus direktorius. – Tai toks natūralus veiksmas, kad samprotauti, reikėjo ar nereikėjo, ar dar kažkokius variantus svarstyti turbūt neįmanoma.“

Pasak daktaro, šis gilus jausmas kurstė visus to meto sprendimus bei poelgius, o ryškiausiai atsiskleidė 1991-ųjų sausį.

Sąjūdžio Molėtų grupė kartu su žmonėmis iš visos Lietuvos vyko į Vilnių budėti prie televizijos bokšto, Seimo. Atgal išvažiavo kaip tik Sausio 13-osios išvakarėse.

„Molėtuose buvo paliktas mano automobilis, – prisimena G. Kakaras. – Grįžau į muziejų ir įvyko ta paskutinė televizijos laida su Egle Bučelyte. Tas momentas man ypač įstrigo… Tada nebuvo jokios minties, ką daryti. Iš karto šokau į mašiną ir lėkiau atgal į Vilnių. Samprotavimų, važiuoti ar nevažiuoti, reikia ar nereikia, nebuvo.“

„Čia ir buvo visa Sąjūdžio žmonių esmė – ne tik mano, bet visų, kurie jame dalyvavo, – svarsto daktaras. – Prisimenu, lekiu per tuščius Vilniaus priemiesčius ir staiga vidurin gatvės iššoka du jaunuoliai, stabdo mašiną: „Ar galėtumėte pavežti į Seimą?“ Žinoma! Jie įsėdo ir visi lėkėme į Seimą. Šis epizodas turbūt ir nusako Sąjūdžio prasmę bei esmę.“

Pasak G. Kakaro, neįmanoma nustatyti labai tikslios datos, kada pasireiškė pirmasis laisvės siekis. Nors Lietuvos žmonių atbudimas ir jutimas, kad yra kitokia šviesa tunelio gale, priklausė nuo atskirų asmenybių.

Aktyvaus sąjūdiečio molėtiškio Gunaro Kakaro teigimu, jų gretos nebuvo gausios, tačiau viso krašto palaikomos.

„Bent jau mano atmintyje nėra užfiksuota kažkokių konkrečių datų ar įvykių – tiesiog visa istorinė bręstančio didžiulio perversmo Sovietų Sąjungoje eiga lėmė atskirų žmonių pasiryžimą, aktyvumą“, – daro išvadą daktaras.

Sąjūdžio grupė Molėtuose nebuvo didelė, jai priklausė aktyviausi žmonės. Tačiau susidomėjimo ir palaikymo, pasak G. Kakaro, tikrai nestigo. Ir gražiausiai jis atsiskleidė pirmajame mitinge Molėtuose, kuriame dalyvavo ir profesorius Vytautas Landsbergis.

„Tai parodė, kad žmonių nerimas, noras pajusti ir prisiliesti, suprasti buvo labai didelis. Žinoma, tos didžiulės masės aktyviai procese nedalyvavo“, – mano, kad tai buvo įprastas lietuviško atsargumo pasireiškimas, jis.

Atstovavo bundančiai Lietuvai

Pagal Sovietų Sąjungos Konstituciją piliečiai rinkdavo ne tik savo respublikos Aukščiausiąją Tarybą, bet ir visos šalies. Pagal tuometį pakeistą įstatymą, į 2 250 narių Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą Lietuvoje turėjo būti išrinkti 42 liaudies deputatai.

Tai buvo pirmieji rinkimai, kai atsirado galimybė rinktis iš kelių kandidatų. Ir nors pradžioje sąjūdininkai svarstė, ar išvis verta juose dalyvauti, netrukus nuspręsta: išnaudoti šią tribūną būtina. Ir tai padaryta puikiai.

Pirmasis rinkimų turas į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą, įvykęs 1989 metų kovo pabaigoje, pasibaigė triuškinama Sąjūdžio pergale. Sąjūdžio kandidatai laimėjo 31 apylinkėje iš 42. Vienas tų kandidatų buvo G. Kakaras.

Maskvoje Lietuvos atstovai kėlė nemažai nepatogių valdžiai klausimų. Vienas jų buvo apie Molotovo-Ribentropo pakto teisėtumą. Nuveikta ir nemažai užkulisinio darbo bendraujant su užsienio žurnalistais.

Tačiau, G. Kakaro teigimu, bene įspūdingiausia patirtis buvo važinėti po rajonus ir susitikti su rinkėjais. Juolab kad dažniausiai keliauta kartu su garsiu žurnalistu Algimantu Čekuoliu, kuris taip pat buvo išrinktas liaudies deputatu.

„Tas pojūtis, kad bręsta nauja dvasia Lietuvoje, jutimas žmonėse, pokalbiuose ir visa kita buvo didžiai įspūdingas“, – pabrėžia G. Kakaras.

Darbas Maskvoje irgi tapo nepamirštama patirtimi, kurios piku daktaras įvardija eilinį posėdį Kremliaus salėje, kai lietuviai pateikė siūlymą pasmerkti Molotovo-Ribentropo paktą. Klausimas nebuvo įtrauktas į darbotvarkę, ir visa Lietuvos delegacija, išskyrus kelis partijos atstovus, pakilo ir išėjo iš posėdžių salės.

Žino pasirinkęs teisingai

„Tas įspūdis – ypač atsistojant iš savo vietų tūkstantinėje salėje, kada tokios erdvės aplink, kai nuščiuvo visas prezidiumas ir nežinojo, ką daryti, o mes oriai ėjome iš salės, – nepamirštamas, – patikino G. Kakaras. – O įdomiausia – iš šalies mes girdėjome ir pritariančių, mus palaikančių šūksnių, ir, žinoma, matėme priešingą reakciją. Tai buvo labai stiprus pojūtis, kad mes esame tie, kas iš tikrųjų turime būti.“

Užsienio žurnalistų į Kremliaus suvažiavimų salę neleisdavo. Jie visi būriuodavosi fojė ir labai domėjosi, kad vyksta.

„Tada buvo labai šilta tose patalpose, susėsti nebuvo kur, – pamena įspūdingą lietuvių išėjimą buvęs liaudies deputatas. – Mes susėdome ant grindų. Kažkodėl nusiavėme batus. O aplink – užsienio korespondentai, televizija. Jie ėmė interviu ir visa kita…“

G. Kakaras prisipažįsta besididžiuojantis savimi, kad, priartėjus rinkimams į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, juose nedalyvavęs.

„Tai buvo tas laikas, kai padariau tikrai ryžtingą žingsnį, – sako. – Nors abejonių ir noro dalyvauti, politinio azarto buvo, aš atsisakiau. Sakyčiau, tai labai logiškas sprendimas. Jeigu būčiau išrinktas, jei būčiau Seime, tai nežinau, kiek mano noro, entuziazmo, politinio brandumo būtų duota Lietuvai, kiek tai būtų naudinga. Neįsivaizduoju. Manau, kad labai mažai. O atsisakęs to, aš galiu pasidžiaugti, kad Lietuvoje vis labiau klesti, vis labiau stiprėja, vis didesnio populiarumo įgauna Lietuvos etnokosmologijos muziejus. Jeigu aš to žingsnio nebūčiau padaręs, vargu, ar tas muziejus būtų toks, koks yra.“

Ryžtingas apsisprendimas

G. Kakaro manymu, aną laikotarpį beprasmiška būtų vertinti iš dabartinės perspektyvos. Žvelgiant dabartinėmis akimis ir žinant, kokios grėsmės buvo. Jo teigimu, tai buvo atskirų žmonių dvasinis sprendimas, dvasinė būtinybė kažką daryti.

Daktaras sako neretai įvairiuose renginiuose išgirstantis jau bene amžiną tapusį klausimą, ar tokią Lietuvą įsivaizdavo, ar tokios jos siekė.

„Aš manau, kad tai labai naivus ir nelogiškas klausimas, nes tada niekas nieko rimtai, konkrečiai neįsivaizdavo. Niekas, – pabrėžia G. Kakaras. – Galiu tą teigti kategoriškai. Visi tiesiog matė, jautė poreikį, kad iš tunelio reikia išeiti į šviesą. O tos šviesos fragmentai kiekvieno žmogaus mintyse buvo ir tokie, ir kitokie, ir kažkuo skyrėsi.“

„Lyginti šiandieninę Lietuvą su tuo, ko siekta, beprasmiška. Tai tiesiog buvo ėjimas iš tunelio į šviesą ir tame buvo visa Sąjūdžio vienybė, – priduria jis. – Deja, dabar, patekus į šviesą, tai, ką kiekvienas įsivaizduoja, yra skirtinga.“

Sąjūdį iškėlė to meto asmenybės, o pats Sąjūdis įkvėpė permainoms visą valstybę (fotografijoje – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo dalyviai). LVNA nuotrauka

G. Kakaras abejoja, ar verta samprotauti apie tada grėsusius pavojus. Pasak jo, jei ryžtiesi kažką daryti gyvenime, žengti svarbų žingsnį, nesvarstai apie riziką ar apie tai, kas bus.

„Kokia prasmė? Tu tiesiog eini į tai, kas būtina, ir darai tai, kas tavo dvasioje atrodo būtina. Dabar samprotavimai apie tai, kas galėjo būti, jeigu būtų nepasisekę, kokią turi prasmę? Jokios.“

 

 

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas Sporto rūmuose, vykęs 1988 metų spalio 22–23 dienomis, davė pradžią naujai erai. © LVCA/ELTA/V. Gulevičiaus nuotrauka

Sąjūdį iškėlė to meto asmenybės, o pats Sąjūdis įkvėpė permainoms visą valstybę (fotografijoje – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo dalyviai). LVNA nuotrauka

Aktyvaus sąjūdiečio molėtiškio Gunaro Kakaro teigimu, jų gretos nebuvo gausios, tačiau viso krašto palaikomos. Pirmasis Molėtų Sąjūdžio mitingas, kuriame 1988-ųjų spalio 2 dieną dalyvavo minios, buvo atvykęs profesorius Vytautas Landsbergis, giliai įsirašė į vietos žmonių atmintį. (www.limis.lt nuotraukose: Pirmasis Molėtuose Sąjūdžio mitingas 1988.10.02. Iš kairės į dešinę: Aušra Grigonienė, muzikos mokyklos mokytoja, Alantos klebonas Balčiūnas, Vytautas Landsbergis, gydytojas Ivanauskas. Autorius – Algimantas Boratinskas © Molėtų krašto muziejus; Pirmasis Molėtuose Sąjūdžio mitingas 1988.10.02. Iškilmingai įneša vėliavą Virgilijus Mozūra, Molėtų I vid. mokyklos ūkvedys. Autroius – Algimantas Boratinskas © Molėtų krašto muziejus).

Daktaro G. Kakaro manymu, įvykiai, atvedę Lietuvą į nepriklausomybę, buvo atskirų žmonių dvasinis sprendimas, dvasinė būtinybė kažką daryti. DELFI nuotrauka

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų