Narystė Europos Sąjungoje, kaip ir NATO, įvardijami kaip didžiausi Lietuvos pasiekimai. Tą pripažįsta net Vakarų valstybės, nesitikėjusios tokios veržlios ir sparčios mažytės šalies integracijos į jų šeimą. PB archyvo nuotrauka

Laisvė – nesibaigiantis procesas

Laisvė – nesibaigiantis procesas

Kone tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva labai sparčiai žengė į priekį ir įgyvendino ambicingiausius planus.

Per dvidešimt aštuonerius atkurtos nepriklausomybės metus maža valstybėlė prie Baltijos jūros nuveikė ir pasiekė stebėtinai daug. Kai Lietuva tik pradėjo savo kelią, sunku buvo tikėtis, jog jai taip greitai pavyks tapti prestižiškiausių ir svarbiausių tarptautinių organizacijų, tokių kaip NATO ar Europos Sąjunga, nare ir turėti pakankamai svarų balsą jose.

Dideli pasiekimai

Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos padangėje įvyko labai daug politinių, ekonominių ir net pačios visuomenės pokyčių. Šalis nuo totalitarinės sistemos, kurioje veikė planinė ekonomika, perėjo prie demokratinės valstybės, gyvuojančios pagal rinkos ekonomikos dėsnius.

Suprantama, šie procesai toli gražu nebuvo lengvi. Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala sako, kad, ėmusis juos analizuoti, ko gero, būtų galima išskirti kelis svarbiausius dalykus.

Visų pirma, Lietuva tapo demokratine valstybe. Ir demokratine yra ne formaliai, kaip dažnai būna, bet ir praktikoje.

„Visa tai – dar vykstantis procesas, – visgi pabrėžia politologas. – Mes mokomės parlamentarizmo, mes mokomės valdžių pasiskirstymo sritimis, mes mokomės politinės kultūros ir etikos.“

„Bet kuriuo atveju visi indikatoriai rodo, kad esame demokratinė šalis ir tai savaime nemažas pasiekimas“, – priduria L. Kojala.

Be to, mes turėtume džiaugtis esantys Vakarų valstybių „šeimų“, tokių kaip Europos Sąjunga ir NATO, nariai.

„Šiandien tai galbūt atrodo kaip savaime suprantamas dalykas, – neatmeta pašnekovas, – bet tokių šalių, kaip Ukraina, Moldova, Gruzija, kelias rodo, kad tikrai taip nėra. Juo labiau kad ir mūsų integracija buvo gana sudėtinga ir užtruko. Reikėjo nemažų diplomatinių, politinių pastangų, kad mus ten priimtų.“

Kita vertus, Lietuva jau turi aiškią strateginę kryptį ir niekas jos, pasak L. Kojalos, nebekvestionuoja.

Kalbant apie ekonomiką, politologo teigimu, temų diskusijoms greičiausiai būtų daugiau. Tačiau negalima paneigti, jog šalies ekonomika vis dėlto auga ir per visą Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpį – vertinant ir tarpukarį, ir dabar, – tokių aukštų pragyvenimo rodiklių niekada nebuvo.

„Galbūt galima klausti, ar jie tolygiai paskirstomi visuomenėje, nes socialinės nelygybės rodmenys nėra labai pozityvūs, – pabrėžia L. Kojala. – Tačiau bendras ekonomikos augimas byloja, kad mes judame teisingu keliu. Tai nereiškia, jog nėra problemų, bet aš manau, kad vykstantys procesai rodo, jog šalis yra pakankamai gerame kelyje.“

Linas Kojala sutinka, kad Nepriklausomybės metais užaugusi karta pasaulį jau mato visiškai kitokį. Tačiau tam, kad pasikeistų visų šalies gyventojų požiūris į savą valstybę, vien tik kartų pasikeitimo, politologo manymu, nepakaks. DELFI nuotrauka

Karta kita, kelias – tas pats

Nepaisant prabėgusių dešimtmečių, šį Lietuvos valstybės gyvavimo etapą, L. Kojalos manymu, vis dar derėtų vadinti pereinamuoju.

„Mes perėjome iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, – primena jis. – Tai buvo labai sudėtinga ir matėme, kad dėl to pirmąjį dešimtmetį ir netgi daugiau buvo itin sunku ekonomine prasme. Reikėjo keisti žmonių mentalitetą, reikėjo keisti institucijas, reikėjo keisti supratimą, kaip išvis turi funkcionuoti ekonomika ir kokie yra jos pagrindiniai principai. Natūralu, kad tai užtruko.“

Tuo labiau kad viskas, kas vyko, buvo neatsiejama nuo politikos.

Kaip sako L. Kojala, Lietuva daugybę metų priklausė Sovietų Sąjungai, kur nebuvo jokio demokratinio reprezentatyvumo, galimybės visuomenei veikti politinius procesus iš apačios. Kad tai pasikeistų, turėjo keistis visos tautos mentalitetas bei supratimas apie savo valstybę.

„Aš manau, kad tai tikrai dar nėra įvykę iki galo, – atvirai sako politologas. – Mes iki šiol kalbame apie Homo sovieticus – žmones, kurie išgyveno tokį pereinamąjį laikotarpį, ir, ko gero, daugeliui jų dar ne visas pamokas pavyko išmokti. Tačiau tai normalu. Svarbiausia, kad kelias vestų teisinga kryptimi – demokratijos, ekonominio stiprinimo ir panašiai.“

Šiuo metu jau užaugo vadinamoji Nepriklausomybės karta, kuri, neabejoja L. Kojala, pasaulį mato kitaip. Jie turi didesnes galimybes keliauti, įgyti išsilavinimą Vakaruose, plėsti savo akiratį ir susipažinti su vis naujais žmonėmis. Tai karta, gerai mokanti užsienio kalbas, atveriančias langus į visai kitokį kultūrinį, televizinį, socialinį gyvenimą.

„Vien tai keičia žmogaus požiūrį, palyginti su tuo, kas buvo sovietmečiu“, – sako Rytų Europos studijų centro direktorius, tačiau pataria neskubėti šių permainų suabsoliutinti.

„Nes kartos pasikeitimas savaime neužtikrina, kad kita karta bus visiškai kitokia, – patikina jis. – Kiekviena nauja karta auga aplinkoje, kur bendrauja su ankstesnės generacijos žmonėmis, taigi natūraliai vyksta persimaišymas ir perimamos tiek pozityvios, tiek negatyvios tendencijos.“

Už spurtą mokame abejonėmis

Politologas tiesmukas: jam atrodo, kad kartais mes pernelyg akcentuojame, jog savaiminis kartos pasikeitimas reikš radikalius pokyčius tik į gera – neliks korupcijos, neliks kitų negatyvių reiškinių iš ankstesnės sistemos, nes juk ateina nauja karta. Iš tikrųjų, pasak L. Kojalos, tiesiog vyksta dar vienas procesas, ties kuriuo neturėtume brėžti raudono brūkšnio ir sakyti, kad jį kirtus viskas bus kitaip. Nors transformacija, jo teigimu, jau įvykusi, pokyčiai yra laipsniški.

„Norint, kad ji išsiplėstų, reikia tiesiog laukti, kol keisis visų žmonių mentalitetas. O jis kartais keičiasi nepaisant amžiaus“, – konstatuoja politologas.

L. Kojala pasakoja patyręs, jog JAV ar kituose užsienio kraštuose Baltijos valstybės pateikiamos kaip sėkmės istorijos pavyzdys. Kitaip tariant, jos regimos kaip šalys, kurios iš visos buvusios postsovietinės erdvės yra labiausiai išsivysčiusios ir įrodžiusios esančios vertos narystės Europos Sąjungoje bei NATO.

„Tai labai didelis pasiekimas, – dar sykį pabrėžia politologas. – Nes tuo metu, kai atkūrėme nepriklausomybę, buvo kalbama apie dešimtmečius, kurie praeis, kol mūsų kandidatūra netgi galės būti rimtai svarstoma. O mes jau esame šių organizacijų nariai ir net skaičiuojame ne pirmą narystės dešimtmetį.“

Tiesa, naivu būtų neigti, kad problemų vis dar esama, ir jos kartais trukdo džiaugtis Lietuvos pasiekimais. Pagrindinė iš tų problemų, L. Kojalos manymu, – vis dar gajumo neprarandantis įsitikinimas, jog valstybė yra kažkur toli nuo žmonių. Mes ją tapatiname su institucijomis, o ne su pačiais savimi, jos piliečiais.

„Turime suvokti, kad valstybė yra kiekvienas pilietis, ir kiekvienas pilietis ne tik balsuodamas, bet ir pasirašydamas peticiją, eidamas į protestą ar tiesiog elgdamasis pilietiškai kasdienybėje kuria savo šalį ir turi jausti už tai tiek atsakomybę, tiek privilegiją. Deja, to dar šiek tiek trūksta – mentaliteto pokyčiai dar šiek tiek užtruks“, – mano Rytų Europos studijų centro vadovas.

Europos Parlamentas – vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip skirtingų dydžių valstybės vienodomis teisėmis dalyvauja visuose sprendimų priėmimo procesuose. EP nuotrauka

Mažųjų įtaka – nebūtinai maža

Ypač nereikėtų pamiršti, kad bendras ekonomikos augimas nebūtinai yra toks, kokį jaučia visos visuomenės grupės atskirai, ir ypač mažiau pasiturintieji. Tai, L. Kojalos teigimu, silpnina pasitikėjimą valstybe ir anksčiau minėtų pozityvių tendencijų vertinimą.

„Jeigu žmogus gyvena skurdžiai, jam mano žodžiai turbūt nebus tokie įtikinami, – neabejoja politologas. – Tad socialinės atskirties klausimą turime nuolat akcentuoti ir suvokti, kad kiekvieno žmogaus gerovė tam tikra prasme yra valstybės atsakomybė. Taigi norint, kad visuomenė būtų tvari, šias problemas reikia spręsti.“

Prie panašių iššūkių galima būtų priskirti ir nuomonę, jog maža šalis – tokia kaip Lietuva, – nieko negali, nes yra tiesiog per maža, kad jos kas nors klausytų. L. Kojala neginčija, kad tokiose mintyse yra tiesos, ypač kalbant apie valstybės įtaką, galimybes veikti tarptautinius procesus.

„Bet dėl to mūsų narystė ES, NATO yra vertinga, – aiškina politologas. – Tos organizacijos iš esmės paremtos modeliu, kad turi būti įsiklausoma ir į mažesniųjų nuomonę, ir jų įtaka ne tik teoriškai, bet ir praktiškai yra didesnė, negu būtų vertinant šalių ekonomikos lygį arba populiacijos dydį.“

Kaip pavyzdį L. Kojala pateikia Europos Komisiją – pagrindinę Europos Sąjungos instituciją, siūlančią teisės aktus. Komisija turi 28 narius – kiekvienai valstybei narei joje atstovauja savas eurokomisaras. Vadinasi, darbuojasi vienas komisaras iš Lietuvos, bet ir vienas iš Vokietijos. Nepaisant to, kad Vokietijoje daugiau nei 80 mln. gyventojų, o Lietuvoje, kaip primena L. Kojala, nebėra nė trijų milijonų.

Niekas nesprendžiama be mūsų

Dar vienas pavyzdys – Europos Parlamentas, kuriame narių skaičius daugmaž proporcingas gyventojų skaičiui, bet vis tiek nė viena šalis negali turėti europarlamentarų daugiau, nei numatyta.

„Visos šalys narės turi mažiau nei šimtą narių, nepaisant to, kad pagal dydį, gyventojų skaičių tas skirtumas turėtų būti gerokai didesnis“, – aiškina L. Kojala.

„Mes dalyvaujame visuose sprendimų priėmimo procesuose, – tęsia jis. – Lygiai taip pat ir Europos vadovų taryboje, kur mūsų prezidentė su Angela Merkel, Emanueliu Makronu ir kitų šalių vadovais sprendžia visus svarbiausius klausimus ir daugeliui jų reikia visų valstybių konsensuso – visų valstybių sutarimo.“

Politologo įsitikinimu, tokios tarptautinės institucijos Lietuvai labai reikšmingos, nes jos nepalieka mažesniųjų valstybių užnugaryje.

„Prisiminkime tą šūkį, kuris mūsų regione, ko gero, pirmą kartą nuskambėjo dar padalijimų laikotarpiu XVIII amžiaus pabaigoje: „Jokių sprendimų apie mus be mūsų pačių.“ Kiek kartų istorijoje yra taip buvę, kai mus pasidalijo ir niekas mūsų nuomonės neatsiklausdavo? Geriausias pavyzdys yra Ribentropo-Molotovo paktas. O dabar šią problemą išsprendžia tarptautinės teisės normos ir tarptautinės institucijos. Dėl to mes jas turime branginti“, – sako, jog tai didina mūsų įtaką, L. Kojala.

Durys jau pravertos

L. Kojalos manymu, kalbant apie siekiamybę priklausyti dar kokiai svarbiai tarptautinei organizacijai, Lietuva iš esmės jau pasiekusi viską, ką buvo užsibrėžusi.

„Turbūt po Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos tokio labai aiškaus tikslo, kur mes dar norėtume būti, gal ir nėra“, – Rytų Europos studijų centro direktoriaus vertinimu, daugelyje tarptautinių organizacijų Lietuva jau atstovaujama aukščiausiu lygiu. Dabar nebent reikėtų konsoliduoti savo pozicijas ten, kur itin aktualu.

„Mes kalbame apie NATO pajėgumų stiprinimą mūsų regione, kad NATO nebūtų tik popieriuje, bet ir matytųsi praktikoje. Tai būtų nuolatiniai NATO aljanso kariai regione ir bazės, oro policijos ir galbūt oro gynybos misija ir panašiai“, – vardija L. Kojala.

Anot politologo, Lietuva turi visas teises džiaugtis pravėrusi šias duris. Tačiau dabar mums reikia įsitvirtinti kaip atsakingiems tarptautinių organizacijų nariams.

„Tai irgi tam tikra prasme procesas, nes durų atvėrimas, ko gero, visko neužbaigia“, – pastebi jis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų