Panevėžietė greitai pritapo prie vietinių: kalbą mokančią merginą salos gyventojai tiesiog apipylė dėmesiu. Asmeninio archyvo nuotr.

Laimės šalį iškeitė į salą

Laimės šalį iškeitė į salą

 

Menų ir technologijų studijas Danijoje krimtusi 26-erių metų panevėžietė Greta Ginotytė baigusi mokslus nutarė: gana daniškų pilkų atspalvių orų, niūrios nuotaikos ir tų pačių veidų. Susikrovusi lagaminus, mergina iškeliavo ieškoti laimės į saulėtą Tenerifę ir neilgai trukus ją rado.

Čia išmoko ir svarbią pamoką. „Dabar nebekomplikuoju gyvenimo nereikšmingomis smulkmenomis“, – sako Greta.

Pakerėta meilės gyvenimui

Daugiau nei metus gyvenimą saloje kurianti panevėžietė šią vietą pasirinko bebėgdama nuo Šiaurės Europai būdingo klimato. Nors studijavo Danijoje, kuri šiais metais ir vėl atsidūrė laimingiausiomis tituluojamų šalių trejetuke, daniška kasdienybė G. Ginotytę daugiau slėgė, nei džiugino. Dabar, kaip pati sako, mėgaujasi vandenynu, ryškiu žvaigždėtu dangumi, nuostabia gamta, kalnais, maloniais žmonėmis, ramybe, prinokusiais ir gardžiais vaisiais bei daržovėmis.

Gyvendama saloje, Greta greitai pastebėjo asmenybės virsmą: tapo daug ramesnė, kur kas dažniau šypsosi. Anksčiau jai buvo būdinga jaudintis dėl smulkmenų. Dabar, aplankius nerimastingoms mintims, užtenka išeiti į kalnus ar paplūdimį – visos bėdos akimirksniu išgaruoja.

Gamtos didybė ir grožis mane gydo, ramina“, – atvirauja mergina.

Prieš nuspręsdama persikelti į naują vietą, kurioje ištisus metus galima mėgautis saulės voniomis, panevėžietė metus savanoriavo Ispanijos sostinėje, Madride. G. Ginotytei didelį įspūdį padarė šios šalies kultūra, žmonės, klimatas. Šie veiksniai, kaip sako pašnekovė, tiesiog traukte traukė sugrįžti.

G. Ginotytei priprasti prie salos ritmo – lėto, ramaus – sunku nebuvo. Anot jos, atrodo, jog vietiniai paprasčiausiai neturi negatyvo geno: niekas nei per daug dėl ko nors jaudinasi, skuba ar pyksta dėl vėlavimo.

Gyvendama saloje Greta ilgą laiką negalėjo atsistebėti jos grožiu. Asmeninio archyvo nuotr.

Sunku įpykdyti tuos žmones, nes jie juokais nuleidžia nesklandumus“, – patyrė Greta.

Kartu su vietiniais ji nuomojasi butą, jų padedama laisvai įsiliejo į bendruomenę. Panevėžietė jau mokėjo kalbėti ispaniškai, tad buvo priimta kaip sava.

Jeigu moki jų kalbą, ispanai svetimšalį apipila begaline meile ir juo rūpinasi“

Ispaniškai mergina kalba ne tik darbe, tad jokio kalbos barjero sako jau nebejaučianti. O štai gimtąja kalba prabilti tenka vis rečiau – nors G. Ginotytė žino, jog saloje daug kraštiečių, ryšio su jais nepalaiko. „Nesusikerta mūsų keliai, nepasitaiko proga susitikti, užmegzti draugystę, galbūt ateityje tai pavyks padaryti“, – apgailestauja pašnekovė.

Dirbti ir švęsti

Emigrantė saloje verčiasi, kaip pati sako, svajonių veikla – dirba su įvairiais meniniais projektais, vietiniais dailininkais, muzikantais. Mergina nuo pat mažų dienų buvo linkusi į meną, turėjo išlavintą skonį, mėgo piešti. Dabar Gretai tenka kurti įvairias animacijas su baltiškais motyvais, abstrakčių vizualizacijų vaizdo klipus bei projekcijas, freskas ir net lauko krosnis, kurias lipdo iš išdžiuvusių kaktusų.

Čia – tikras menininkų rojus: ritmas tiesiog užliūliuoja, o gamta įkvepia kūrybai“, – šypsosi pašnekovė.

Negana to, Greta aktyvi ekologijos puoselėtoja, vietiniams verslininkams padeda plėtoti ekologiškų gyvenviečių idėją. Ateityje lietuvė svajoja, jog ir pati persikels gyventi į tokį iš šiaudų ir molio drėbtą namelį su saulės baterijomis.

Svajoju apie permakultūros sodą, kuriame viskas auga harmoningai. Man svarbiausia gyventi visiškai

savarankiškai: pačiai sau užsiauginti maistą, gaminti gamtai ir kūnui nekenkiančią energiją, turėti didelę ir sveiką šeimą“, – šypsosi Greta, dalydamasi ateities planais.

G. Ginotytė atvira: kol kas iš malonumą teikiančio darbo nepavyksta uždirbti tiek, kad gyventų savęs neribodama. Ir nusijuokia, jog dėl šios priežasties tenka padirbėti ir kur kas paprastesniame darbe – šalia paplūdimio įsikūrusioje parduotuvėlėje, kurioje prekiauja aksesuarais iš Indonezijos.

Įkvepianti aplinka, egzotiškos dekoro detalės – visai įdomu“, – nesiskundžia ji.

Dirbant visu etatu, pasak merginos, minimali mėnesio alga siekia devynis šimtus eurų. Ispanų ir anglų kalbą mokantys gyventojai saloje gali užsidirbti ir daugiau nei tūkstantį eurų per mėnesį aptarnavimo ar turizmo srityje.

Išlaidauti, kaip sako G. Ginotytė, jai tenka kur kas mažiau nei gyvenant Lietuvoje ar Danijoje. Nors kainos panašios į Lietuvos, rinkoje nemažai gana kokybiškų kiniškų prekių su mažu antkainiu.

Tik pramogoms – išvykoms į kalnus, gamtą ar paplūdimį – išleidžianti šiek tiek daugiau.

Čia labai daug visokiausių vietinių švenčių: regioninių, miesto, kvartalo… Tik spėk švęsti“, – šypsosi.

Pajuto skirtumus

Greitai įsiliejusi į vietinį gyvenimo ritmą, Greta sako ne iš karto apsipratusi su tam tikrais kultūriniais skirtumais.

Čia visiškai normalu, jeigu vietinių gyventojų apsipirkdama parduotuvėje esi pavadinama „meile“, „gražuole“, „lėlyte“, „mano dangau“, – prisimena Greta, iš pradžių įtartinai žiūrėjusi į šiltais epitetais besižarstančius salos gyventojus.

Mergina sako dabar jau pripratusi prie šios vietinių savybės, nes tiesiog suprato, jog jie yra atsipalaidavę, laisvi ir tokį bendravimo pavyzdį jiems nuo pat vaikystės rodo tėvai. „Mažus vaikus visi aplinkui myluoja, kartoja, kaip myli, bučiuoja. Taip ir užauga žmonės, pilni meilės kiekvienam naujai sutiktam“, – sako ji.

Prisitaikydama prie gyvenimo svetur kol kas Greta niekaip nesusitaiko su vieninteliu dalyku – vaikščiojimo namuose su batais. „Nors jiems tai visiškai normalu, man vis dar kelia nepasitenkinimą, bjaurėjimąsi nešvara. Labai mėgau lakstyti basa, o dabar to daryti nebegaliu“, – tvirtina.

Niekaip pro akis Gretai nepraslysta ir kalnai šiukšlių tiesiog čia pat, vidury gyvenvietės. Daug dėmesio gamtai skirianti pašnekovė tvirtina, jog vietiniai negerbia aplinkos.

Meniškos prigimties merginai taip pat trūksta kultūrinio gyvenimo, kuriuo mėgavosi gyvendama Danijoje: teatrų, meno galerijų, parodų, renginių.

Jaučiuosi iš dalies tarsi atsiskyrusi nuo pasaulio. Sunku susisiekti su žemynu, gan brangūs skrydžiai“, – pripažįsta.

Tačiau G. Ginotytė nestokoja geros nuotaikos ir pasiduoti neigiamoms emocijoms neketina.

Pas mus gerai išplėtota infrastruktūra, turime šviesolaidinį internetą, net du oro uostus, autobusų tinklą, tarptautinių, žinomų parduotuvių“, – šypsodamasi ima vardyti gyvenimo saloje pliusus.

Neabejinga grožiui

Mergina iki šiol prisimena pirmąsias dienas Tenerifėje, kurios, jos žodžiais, buvo tikra vargo vakarienė.

G. Ginotytei nepavyko iš karto rasti vietos, kur galėtų apsistoti. Butų nuomos kaina saloje yra ganėtinai aukšta, nes pasiūla nuolatiniams gyventojams – menka. Pirmiausia laisvi butai yra išnuomojami atostogų atvykusiems turistams.

Salos ritmas – lėtas ir ganėtinai ramus – merginai tiko iš karto: ji čia atrado save. Asmeninio archyvo nuotr.

Apsigyvenusi nakvynės namuose kalnuose, panevėžietė kas kartą nešina daiktais kopdavo du kilometrus. „Nebuvo autobuso, kuris galėtų privežti arčiau, bent jau gražus vaizdas atsiverdavo“, – nusijuokia prisiminusi.

Gyvenant kalnuose lietuvę stebino gamtos skirtumai. Augalai, būdingi Lietuvos kraštovaizdžiui, Gretos tvirtinimu, Tenerifėje yra kelissyk didesni.

Pienės čia auga metro aukščio, kankorėžiai – delno dydžio“ tikina emigrantė.

Merginos jau nebestebina besidriekiančios bananų plantacijos ar milžiniški kaktusai. Tik vienu dalyku ji negali atsigrožėti – juodu paplūdimio smėliu.

Kuriozų išvengti nepavyko

Atvykusi į salą Greta vertėsi mokydama vietinius anglų kalbos, kurią pati puikiai moka. Ji prisimena kartą pasiruošusi pamokai, per kurią turėjo nagrinėti kriminalinę temą. Kad būtų įdomiau ir linksmiau, lietuvė kriminalo veikėjus pavadino įvairiais juokingais ispaniškais vardais. Nemokėdama visų ispanų kalbos taisyklių ir subtilybių, G. Ginotytė pateko į nemalonią situaciją.

Pagrindinį veikėją pavadinau, kaip pati galvojau, višta. Tačiau pradėjus nagrinėti temą, mokiniai pradėjo raudonuoti ir tarpusavyje šnabždėtis“, – prisimena dabar anekdotu virtusią situaciją. Tik vėliau ispanų kalbos žinių stokojusi panevėžietė išsiaiškino, jog veikėją pakrikštijo ne vištos, bet vyriško lytinio organo vardu.

Kol kas merginos jokie įvykę ar dar galbūt ateityje neišvengiami nesusipratimai neatbaido nuo Tenerifės. Nors atvykusi čia ji dar nė karto nebuvo sugrįžusi į Lietuvą, G. Ginotytė laikytis įsikibus vienos vietos taip pat nenori.

Tikiuosi pakeliauti po platųjį pasaulį, pasimokyti iš kitų šalių ekogyvenviečių ir tuomet suręsti savąjį namelį: gal Tenerifėje, gal Lietuvoje, gal dar nežinia kur“, – sako Greta.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų