Laiko nenumaldomas kelionių troškulys

Laiko nenumaldomas kelionių troškulys

Mokslo metams baigiantis būriai moksleivių pasklinda po įžymias šalies vietas – sena graži ekskursijų tradicija suteikia progą pamatyti ir sužinoti daug naujo bei įdomaus

Ekskursija 1955 metais. PB ARCHYVO nuotr.

Ekskursija 1955 metais. PB ARCHYVO nuotr.

 

Ekskursijos – ne tik moksleivių privilegija. Visi, kas nori savo akimis pamatyti nuostabius gamtos kampelius, aplankyti vertingus eksponatus sukaupusius muziejus, pasigrožėti unikaliais statiniais, žmonių pasiekimais, leidžiasi į tolimas ar artimas keliones.

O spauda, aktyviai dalyvaujanti visose visuomenės gyvenimo srityse, ekskursijų taip pat nepamiršta, apie jas pasakoja, į jas kviečia, pateikia nemažai patarimų, aprašo keliautojų įspūdžius.

 

Namie nesėdėdavo

 

Kad pailsėtų siela, atsigautų širdis, o atmintis prisipildytų neišdildomų įspūdžių, nebūtina leistis į tolimas keliones, nepažįstamas šalis – užtenka ir savojo krašto turtų.

Prieš aštuoniasdešimt ar daugiau metų žmonės, žinoma, neturėjo tokios galimybės, kaip dabar, bet vis tiek keliaudavo, domėdavosi, džiaugdavosi.

1930 metų gegužę „Panevėžio balsas“ pasakojo: „Sekmadienį Mokytojų seminarijos IV kursų mokiniai, mok. J. Mičiulio vedami, buvo padarę ekskursiją į Lepšius. Susipažinta su Lepšių piliakalniu ir jo iškasenomis. Ekskursantus priėmė ir jiems viską išpasakojo – išrodė malonūs šeimininkai – vietos mokytojai p-lė Pr. Žalnieriūtė ir ypač p. Bliumas. Ekskursantai patenkinti ir dėkingi vadovams.“ (Citatų kalba netaisyta.)

„Mokslo ekskursija. Mok. seminarijos dalis,vadovaujama agronomo p. Kasperavičiaus, birž. 6 dieną buvo išvykusi Dotnuvos ūkio akademijos, jos laboratorijų ir ūkio mokslo laimėjimų pamatyt. Ekskursantai labai patenkinti.“

„Panevėžio V gimn. 8-ta ir 7-ta klasės su p. mokyt. Morkūnu priešaky nuvažiavo apžiūrėti Šiaulių įdomybių. Iš ryto apžiūrėjom liet. saldainių fabr. „Rūta“, nuėjom į p. J. Faino odų fabriką. Čia matėm visą odos kelionę per visokius baseinus ir mašinas iki puspadžių. Didesnį pusvalandį praleidom vinių fabrike. Neapsakomas triukšmas. Pailsėję apžiūrėjom „Žemaitijos“ muilo fabriką. Paskutinės sustojimo vietos – mergaičių gimnazija garbingai gynusi nuo bermontininkų ir vyrų gimnazija. Ilgiau buvom apsistoję fizikos kabinetuose.

Įdomu ekskursuot. Ekskursantai dėkingi ekskursijos rengėjui ir vadovui.“

Tokių trumpų ekskursijų aprašymai buvo spausdinami kasmet, paprastai pavasarį ir rudenį, nes tada ekskursantai dažniausiai vykdavo į įvairias rajono ar į tolimesnes vietas.

 

Reikia aiškintojų

 

Dauguma ekskursijų dalyvių tomis išvykomis būdavo patenkinti, bet kartais ir kritinių žodžių spaudoje nepagailėdavo.

Viename 1932 metų numeryje pasakota: „Kauno muziejuose teko lankytis vienai moksleivių ekskursijai. Tvarkingiausiai atrodė Čiurlionies Galerejoj. Čia mus susitiko galerejos, pasakysiu, aiškintojas, jaunas, išmintingas, tikrai nusimanąs savo dalyką, atrodo, sveikų pažiūrų žmogus. Aiškino ar dvi valandas. Jei nebūtų aiškintojo ir dar gero, kas tą mūsų Čiurlionį supras. Bet dabar ryški specialisto kalba tvarkingai išrodė visą Čiurlionį, atskleisdama tų „nesuprantamų“ paveikslų paslaptį. Visa mūsų ekskursija jautėm simpatijos mūsų atsidėjusiam aiškintojui ir pasiliekam jam dėkingi. Linkim, kad kiekviena įstaiga tokių aiškintojų susilauktų.

Kontrastas tuoj buvo miesto muziejuje. Mums įėjus tuoj pažiūrėjo muziejaus sargas į kišeninį laikrodį (mes supratom, ką tai reiškia), burbtelėjo kažką ir visi nuėjom į iškasenų skyrių. Nemitęs paprašiau, ar negalėtų paaiškinti (mat, žinau, kad aiškina), tai atšovė visų mokinių akivaizdoje, kad neaiškinsiąs, kad jam reikia koridoriuj stovėti. Mes nekaltinam: gal taip ir reikia. Bet mokyklos jaunimui ir dar nesugadintam iš provincijos į didmiestį atvažiavusiam išgirsti tokį „atšovimą“, atsiprašau, belieka tik Švietimo ministerijai apie tokį „mokymą“ ir „auklėjimą“ išgirsti. Tuo metu ir kai kuriose parodose nevykę aiškintojai buvo.

P. S. Kad ir tokiame Panevėžy visokiose parodose nesistengia gerų aiškintojų surasti ir net yra parodų, kur rengėjai specialiai mano, kad aiškintojų nereikia.“

 

Išvykos į renginius

 

Skaitant senus laikraščius nesunku suprasti, kad panevėžiečiai dažnai rengdavo organizuotas išvykas į įvairius renginius, parodas ir kt. Per tas ekskursijas būdavo apžiūrimas ir kraštas, ir miestas, kuriame tie renginiai vykdavo.

Ištraukos iš 1928 metų pasakojimų, kuriuose panevėžiečiai kviesti kartu keliauti: „Vykstantiems į Žemės ūkio ir pramonės parodą primename, kad jubiliejinėje Lietuvių Dailininkų parodoje pažadėjo dalyvauti kuo ne visi Lietuvos dailininkai, todėl reikia laukti, kad ši paroda, pilnai atstovaujanti mūsų šių dienų plastinį meną, bus įdomi. Paroda bus įrengta Lietuvos universiteto didžiojoje salėje ir kitose salėse.“

„Širdingai kviečiame Blaivybės Draugijos Kongrese dalyvauti plačią visuomenę, studentus, abstinentus, žemaičius, pavasarininkus, ateitininkus ir šiaip jau blaivininkus. Kongresas vyks Telšiuose – programoje manifestacija, gyvi paveikslai, prakalbos, dainos, vaikučių sportas, priešalkoholinė paroda.“

Panevėžiečiai kviesti į kumeliukų parodą – pasižiūrėti „rūšiuotų ir ardėnų veislės arklių“. Parodos vyko Dotnuvoje, Ukmergėje, Rokiškyje, Utenoje, Pasvalyje ir kituose miestuose.

1934 metų liepos viduryje žmonės raginti važiuoti į Rygą: „Ekskursiją į Rygą rengia miesto mokytojai, prie kurios, rodos, gali prisidėti ir šiaip valdininkai.“

 

Kaip augalams saulė

 

Kai Vilnius su visomis jo vertybėmis buvo grąžintas Lietuvai, į šį miestą plūstelėjo ekskursijos iš visos Lietuvos. Vienas iš svarbiausių traukos vietų buvo Aušros vartai.

1939 metų spalio mėnesį „Panevėžio garsas“ rašė:

„Aušros Vartai! Dieva, tie Aušros Vartai, į kuriuos prieš didįjį karą iš Panevėžio, iš Kauno, iš kitų tolimiausių krašto kampų kampelių plaukė tikinčiųjų minios, tie patys Aušros Vartai jau mūsų, mūsų tautos ir valstybės dalis! Tauta jau Vilniaus Aušros Vartuose. Tauta džiaugiasi, meldžiasi ir džiaugsmu verkia. Bet lietuvių tauta turi būti to stebuklo verta ir toliau budėti dar budriau, dar akyliau, glaudžiau ir švenčiau.“

1940 metų balandį ekskursiją į Vilnių surengė Panevėžio amatų-technikos mokyklos mokiniai ir mokytojai.

Birželio pirmąją  „Panevėžio garsas“ kvietė visus panevėžiečius dalyvauti ekskursijoje po Vilniaus kraštą. Buvo sudarytas toks maršrutas: Panevėžys–Troškūnai–Anykščiai–Kurkliai – Želva–Giedraičiai–Riešė–Kalvarija–Vilnius–Trakai–Daugirdiškis–Vievis–Kernavė–Širvintai–Ukmergė–Taujėnai–Raguva. Už kelionę reikėjo mokėti 18,50 lito.

Visais laikais buvo populiarios kelionės ir į šventas vietas, ypač į Šiluvą. Prieš aštuoniasdešimt metų rašyta: „Iš Krekenavos į Šiluvą buvo nuėję 50 maldininkų. Visi maldininkai iš Marijos šventovės parsinešė kuo gražiausių įspūdžių. Kitais metais maldininkai nori nueiti organizuotai. Būtų, mat, patogiau, gražiau, lengviau gaut nakvynvietę, galima būtų geriau susipažint su Dievo motinos šventove – Lietuvos Liurdu.“

„Šiluvą iš Vabalninko šiemet aplankė 32 žmonės. Kurie važiavo tik pirmą sykį, tie negali atsidžiaugti vietos ir iškilmių gražumu. Nebepirmakarčiai irgi gėrėjosi, kad kultūrėja ne tik miestelis, bet ir patys miestelėnai gerokai atlietuvėję. Tik labai gaila, kad lietuvinimo židinys, būtent mokykla, per ankstį uždaryta. O ji čia taip reikalinga, kaip plaučiams oras ar augalams saulė.“

 

Su propagandos atspalviu

 

Sovietmečiu, kai keliai į Vakarų pasaulį buvo uždaryti, galimybė keliauti po gimtąjį kraštą ar leistis į Sovietų Sąjungos respublikas buvo išlikusi. Nors dažnai bet kokia kelionė neapsieidavo be propagandos, tačiau pažinimo troškimo tai nenumalšindavo.

1954 metais „Panevėžio tiesioje“ rašyta: „Turizmas puiki savo krašto pažinimo, fizinio pasiruošimo ir aktyvaus poilsio forma“, nepamirštant pridurti, kad „niekur kitur turizmas nėra taip paplitęs, kaip Tarybų Sąjungoje.“

Tais pačiai metais priminta, kad „rūpinimasis darbo žmogumi – komunizmo statytoju – yra neatskiriama mūsų tarybinės visuomenės savybė“, kad kiekvienas žmogus turi teisę į poilsį.

Panevėžiečiams siūlyta įvairių poilsio formų, kelionių ir pridurta: „Netoli mūsų miesto yra puiki poilsio vietovė – Berčiūnai. Tačiau miesto gyventojai ja negali naudotis: vietovė nesutvarkyta, apleista. Leiskite paklausti, kada gi pagaliau miesto vykdomojo komiteto komunalinio ūkio skyriaus vadovai taps jautresniais darbo žmonių buitiniams poreikiams, pasirūpins jų poilsiu ir sutvarkys Berčiūnus?“

1960 metais, jeigu  kas tuos laikus prisimena, buvo rengiama daug ekskursijų, išvykų, kelionių.  Keliais riedėdavo sunkvežimiai su užrašu „Ekskursija“, jaunimas į keliones leisdavosi dviračiais, pėsčiomis.

„Kas gali būti įdomesnio kaip kelionė gimtojo rajono keliais tiesiog pėstute?“ – klausta. Žinoma, nebuvo pamirštant pridurti, kad „artėja Tarybų Lietuvos dvidešimtmetis, tad turistinių žygių metu jaunimas galėtų aplankyti visas vietas, susijusias su kovomis už Tarybų valdžią, čia pat susitikti su revoliucionieriais.“

„Užuot važinėjus po Rygos turgus ar parduotuves daug daugiau naudos duotų kelionės po mūsų kolūkius.“

Metams bėgant propagandos mažėjo, likdavo tik privalomas priminimas apie partijos rūpinimąsi ar pan.

1968 metais „Panevėžio tiesa“ rašė: „Per vasaros mėnesius – birželį, liepą ir rugpjūtį – įvyko 424 ekskursijos, kuriose dalyvavo 12 500 žmonių. Daugiausia maršrutų – po broliškas respublikas, gimtosios Lietuvos keliais. Mėgsta žmonės pakeliauti panemune su nakvyne Rambyne, daug ekskursijų buvo Baltijos pajūriu. Nemažai vyko į Užkarpatę, Krymą. Gaila, kad po revoliucinį ir socialistinį Panevėžį ekskursijų buvo mažai, nežiūrint į tai, kad liepos mėnesį tos ekskursijos buvo pravedamos nemokamai.“

 

Keliauti, keliauti

 

Kelionių ir ekskursijų biuras laikraštyje pasakojo: „Kasmet daugėja mūsų ekskursinių maršrutų. Jei 1976 metais turėjome 39, šiemet jau dvigubai daugiau. Dabar iškyla naujas uždavinys – pasiekti, kad kelionėse ir ekskursijoje dalyvautų kaip galima daugiau miesto gyventojų. Šiemet 3800 kelionėse ir ekskursijose dalyvavo 12000 panevėžiečių. Manome, kad tai nedaug.. Mūsų planuose naujos ekskursijos: mažiesiems – „Šviesoforas“, teatro gerbėjams – „Teatrinis Kaunas“, nusities kelelis į Griežionėles ir po Tarybų Estiją. Mūsų planuose turistiniai traukiniai. Jais siūlysime važiuoti į Leningradą, Pskovą, Lvovą, Kijevą, Kamčatką. Ne mažiau populiarios kelionės lėktuvu. Maskva, Piatigorskas, Jalta, Baku, Alma-Ata, Užgorodas – gana tolimi mūsų maršrutai.“

1974 metais daug pateikta turistų pasakojimų – kelionės buvo tapusios vienas iš mėgstamiausių, populiariausių laisvalaikio leidimo būdų. Turistų klubai buvo kuriami įmonėse, mokyklose, gamyklose. Štai ištrauka iš

„Lino“ turistų klubo narių, keliavusių po Dzūkiją, po Kuršių neriją, taip pat pagal upių tėvą – žiląjį Nemuną, baidarėmis skrodusių pavasarinius Šventosios ir Neries upių vandenis, paskojimo: „Sunkios kuprinės, skaudžios pūslės ant kojų, nueiti šimtai kilometrų, jaudinantys reginiai. Liko malonūs prisiminimai, aistra pamatyti dar daugiau ir keliauti, keliauti…“

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Panevėžio-balsas-logo

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų