Laikai, kai valdžia diktavo ir drabužių madas

Laikai, kai valdžia diktavo ir drabužių madas

Sovietų bandymas perkurti žmonių sąmonę bent dalį jų išmokė laviruoti, nors kartu paliko gilius pėdsakus.

Ideologinis smegenų plovimas Lietuvoje tęsėsi dešimtmečius, tačiau neabejojama, kad žadėtuoju komunizmo rojumi anuomet tikėjo nedaugelis. Tiesiog po nepavykusio pasipriešinimo susitaikė su realybe.

Veikė ir tarpukariu

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro viešųjų ryšių atstovė, istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Monika Kareniauskaitė sako, kad, pasak politologės, filosofės, totalitarizmo teoretikės Hanos Arent, propaganda yra vienas kertinių bet kurio totalitarinio sąjūdžio ar judėjimo įrankių, labiausiai praktikuojamų iki tol, kol totalitarinis judėjimas užgrobia valdžią kokioje nors valstybėje ir kol jis įsitvirtina. Propagandos tikslas – įtikinti tiek pačią netotalitarinę visuomenę, mases, tiek ir politikus, meno, kultūros veikėjus ar kitus tam tikra galia vienoje valstybėje ar net tarptautiniu mastu disponuojančius asmenis tam tikros ideologijos teisingumu, išskirtinumu ir visuotinimu.

Anot M. Kareniauskaitės, kai totalitarinis sąjūdis įsitvirtina ir tampa valdančiąja partija, propagandos mastai tos šalies visuomenėje mažėja. Juos pakeičia kita taktika – vadinamoji indoktrinacija. Tokiu atveju propaganda nukreipiama į užsienį, nes, pasak istorikės, bet kurio totalitarinio sąjūdžio tikslas yra įtikinti savo ideologija ir savo sukurtą sistemą įdiegti ne tik vienoje konkrečioje valstybėje, bet ir visame pasaulyje.

Rusijos bolševikai buvo tipiškas totalitarinis judėjimas, todėl jiems, o vėliau komunistų partijai, tie teoriniai dėsningumai galioja. M. Kareniauskaitės teigimu, komunistinės propagandos sklaida vykdyta jau pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1918–1940 metais. Lietuvoje komunistų partija uždrausta po 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo, tačiau ir toliau veikė pogrindyje. Ji Lietuvoje leido pogrindinę spaudą, platino atsišaukimus, organizavo sambrūzdžius ir maištus. Istorikė pasakoja, kad šios partijos veikla bei propaganda buvo koordinuojama iš Maskvos, visos propagandinės schemos buvo kuriamos būtent ten.

Istorikė M. Kareniauskaitė.

Istorikė pasakoja, kad dalis to meto Lietuvos intelektualų jautė šios propagandos grėsmę. Pavyzdžiui, 1937 metais Lietuvoje pasirodė Juozo Dauliaus slapyvardžiu prisidengusio kunigo Stasio Ylos veikalas „Komunizmas Lietuvoje“. Jame buvo rašoma apie komunistus, komunizmą, jo grėsmę ar kovą su ja.

„Kita vertus, dalis intelektualų, rašytojų, kaip žinome, simpatizavo SSRS, laikė ją socialiai teisingesne, geresne valstybe. Taigi sovietinė propaganda Lietuvoje jau veikė ir net davė tam tikrų rezultatų kur kas anksčiau nei pirmosios sovietinės okupacijos metais. Tačiau būta ir kontrpropagandos“, – sako ji.

Nuo žiniasklaidos iki kasdienybės

M. Kareniauskaitės teigimu, reikia pabrėžti, kad tiek anų laikų komunistinė, tiek dabartinė autoritarinių valstybių propaganda visuomenės bei konkrečių individų sąmonei yra labai pavojinga. „Visgi demokratinės valstybės gali kovoti su propaganda, nes turi laisvą spaudą ir kitų masinės komunikacijos kanalų, jose veikia nuomonių pliuralizmas, nėra taikoma cenzūra, nėra privalomų pažiūrų ar ideologijos. Be to, švietimo sistema, kultūra, mokslas formuoja skirtingą pasaulio vaizdą nei totalitarizmo propaguojami ideologiniai mitai“, – sako ji.

Tačiau, pasak istorikės, kai valstybė užgrobiama totalitarinio sąjūdžio, jo judėjimo ideologija imama diegti visose gyvenimo srityse: žiniasklaidoje, leidyboje, vaikų darželiuose, mokyklose, viešosiose erdvėse, moksle, mene ir net kasdienybėje.

„Totalitarinėje valstybėje ideologija diktuoja ne tik politinius procesus, bet ir kasdienius žmonių pasirinkimus, net muzikos ar meno, estetinį skonį ar drabužių madas. Šis procesas – valstybės valdžios visais frontais vykdomas ideologinis smegenų plovimas, individo sąmonės formavimas pagal ideologiją, iškraipant ar net paneigiant egzistuojančią socialinę, antropologinę ir gamtinę tikrovę – vadinasi indoktrinacija. Ko gero, vienas geriausiai jį aprašiusių rašytojų iki šiol yra Džordžas Orvelas – prisiminkime jo distopinį romaną „1984-ieji“, – sako M. Kareniauskaitė.

Mėgino perkurti sąmonę

Pasak istorikės, Lietuvoje sovietinė indoktrinacija, šis mėginimas pagal sovietinę ideologiją perkurti žmogaus sąmonę, prasidėjo jau nuo pirmosios sovietinės okupacijos 1940 metais. Pavyzdžiui, iš karto po okupacijos imtasi reformuoti Lietuvos švietimo sistemą. Pasak istorikės, tai, kad sovietai indoktrinaciją laikė vienu pagrindinių savo politikos įgyvendinimo įrankių, liudija faktai. Būtent mokytojai, švietimo sistemos darbuotojai, šalia politikų ir teisininkų tapo pirmųjų sovietinių represijų, 1941 metų trėmimų, aukomis. Tačiau kai kuriose srityse, pavyzdžiui, mene, pirmosios okupacijos laikotarpiu dar vengta atviros ir kryptingos indoktrinacijos, labiau naudotos propagandos technikos.

„Tvirtintis tik pradedantis sovietinis režimas taip, matyt, tikėjosi pelnyti didesnę visuomenės paramą“, – sako ji.

Taigi per pirmąją okupaciją buvo vykdoma tiek sovietinė indoktrinacija (kryptingas ir bekompromisis komunistinės ideologijos diegimas visuomenėje), tiek propaganda (siekis įtikinti okupuotos Lietuvos visuomenę ir atskiras jos grupes, pavyzdžiui, menininkus, remti sovietų valdžią).

Pasak M. Kareniauskaitės, gyvenamosios erdvės estetinis pertvarkymas buvo dar vienas indoktrinacijos būdų.

„Pats akivaizdžiausias to ženklas būtų nauji simboliai, tokie kaip paminklai Leninui ar Feliksui Dzeržinskiui viešosiose vietose, gatvių pavadinimų keitimas į ideologiškai priimtinesnes. Tačiau tai reiškė ir miestų urbanistinį perplanavimą, sakralinių objektų pavertimą sandėliais, kitokio architektūros stiliaus diegimą. Sovietmetis keitė pačią gyvenamąją aplinką, gatvės buvo platinamos, pritaikomos didžiuliams kariniams paradams ir taip toliau. Visa tai taip pat veikė žmonių sąmonę“, – sako ji.

Keitėsi viskas, nesikeitė niekas…

Bėgant dešimtmečiams pokyčių būta mažai. Pasak M. Kareniauskaitės, kadangi tiek sovietinė propaganda, tiek indoktrinacija yra tiesioginis bolševikinės ideologijos produktas, jos turinys iš esmės išliko toks pat. Tiesa, tam tikri smulkesni doktrinos niuansai kito.

„Tarkime, Leninas tikėjo, kad komunizmą galima sukurti tik užkariavus visą pasaulį, o Stalinas jau ketvirtajame dešimtmetyje skelbėsi sukūręs socializmą – pradinė komunizmo fazė – vienoje valstybėje, SSRS. Vis dėlto ideologijos pagrindas – marksistinis leninizmas – net ir perestroikos periodu liko toks pat“, – sako ji.

Istorikės teigimu, kito indoktrinacijos ir propagandos metodai. Stalino laikų bruožas buvo itin intensyvi kova su nekomunistinėmis idėjomis.

„Tuo metu baudžiamasis kodeksas kitokios nei sovietinės propagandos sklaidą laikė sunkiu nusikaltimu, tačiau teismų praktikoje ne tik alternatyvi propaganda, o tiesiog kitokios nuomonės deklaravimas neretai baigdavosi ilgais lagerio metais ar net mirties bausme“, – pasakoja ji.

Nikitos Chruščiovo propaganda smerkė Stalino represijas ir žiaurumą. Jo laikais, anot M. Kareniauskaitės, mene atsirado sąlyginė estetinė, nors ir ne idėjinė laisvė. Tačiau sovietinė ideologija išliko vienintele galima. Leonidas Brežnevas tą ribotą raiškos laisvę dar labiau suvaržė.

Specifinė Lietuva

Lietuvos atvejis, pasak M. Kareniauskaitės, buvo specifinis, nes iki pat 1953 metų čia vyko ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas. Dėl to sovietinė indoktrinacija strigo, vis dar reikėjo aktyvios propagandos.

„Kadangi didelė dalis visuomenės rėmė partizanus, galima sakyti, kad sovietai neturėjo visiškos valdžios, nors ir kontroliavo pagrindines valstybės institucijas, švietimo sistemą, meninę raišką. Sovietų propaganda ir indoktrinacija turėjo labai stiprų konkurentą – pačių partizanų vykdytą propagandą, kuri kartu su tiesioginiais kariniais veiksmais buvo itin svarbi Lietuvos ginkluotosios rezistencijos taktikos dalis“, – pasakoja ji.

Tačiau po 1953 metų, sutriuškinus partizanus, galima sakyti, jog sovietinė propaganda ir indoktrinacija laimėjo. Vėlyvuoju sovietmečiu alternatyvią žiniasklaidą pogrindyje kūrė, kitokias idėjas platino tik labai maža visuomenės dalis, disidentai.

O štai L. Brežnevo laikotarpiu, pasak istorikės, nepaisant nuolatinio viešo ideologijos skleidimo, visoje Sovietų Sąjungoje dauguma žmonių prarado tikėjimą komunizmo pergale, jo deklaruojamais idealais, bet propaganda ir indoktrinacija vis dar veikė netiesiogiai. Pavyzdžiui, viešai buvo neskelbiama apie Sovietų Sąjungoje nutikusias nelaimes, katastrofas, neskelbta nusikaltimų statistika, viešai neanalizuotos tokios socialinės problemos kaip savižudybės.

„Tad žmonės tikėjo, kad gyvena kur kas saugesnėje, laimingesnėje, teisingesnėje visuomenėje, nei ji buvo iš tiesų. Spaudoje taip pat aktyviai buvo propaguojama idėja, kad Sovietų Sąjunga yra kur kas moralesnė, o Vakarai – morališkai supuvę. Ir toks vaizdinys iš tiesų turėjo poveikį žmonių sąmonei“, – sako ji.

Išmoko kalbėti užuominomis

„Jei paskaitytume kokių nors 1967 metų pradinukų gimtosios kalbos vadovėlį, pamatytume, kad visi skaitiniai vienaip ar kitaip formuoja sovietinį pasaulėvaizdį, vertybes. Sovietinė doktrina buvo diegiama praktiškai nuo lopšio ir apėmė visas gyvenimo sritis“, – sako M. Kareniauskaitė.

Pasak jos, nebuvo galima kurti jokio meninio ar mokslinio kūrinio, neatiduodant duoklės ideologijai.

„Rašytojai ir kiti menininkai laikui bėgant išmoko laviruoti, palikti vietos ir savo kūrybiškumui, nes laikotarpis po Stalino mirties buvo laisvesnis meninio žanro prasme – iki tol vyravo vadinamasis socrealizmas. Tarkime, tam tikra literatūrinio kūrinio dalis buvo atiduodama ideologijai, kalbama apie nuostabųjį komunizmą, jo pasiekimus ir būsimą pasaulinę pergalę, tačiau rašytojai ėmė naudoti metaforas, užuominas, kalbėti tarp eilučių ar vadinamąja Ezopo kalba, taip išreikšdami ir kitokį požiūrį“, – pasakoja M. Kareniauskaitė.

Sovietinė ideologija buvo intensyviai diegiama visose gyvenimo srityse, pradedant vaikų darželiais.

Sovietams nepatiko ir religija, tačiau sovietinė valdžia Lietuvoje gana palankiai žiūrėjo į valstybės reguliuojamą domėjimąsi senąja baltų kultūra, kalba, tikėjimu. Pavyzdžiui, 1968 metais Filologijos fakultete įkurta Baltistikos katedra.

„Vis dar gyva ir institucionalizuota krikščionybė sovietinei valdžiai buvo didesnė problema, didesnis ideologinis konkurentas nei senovės lietuvių kultas, pasak religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus, taip niekada ir nesukūręs visavertės institucinės struktūros“, – sako istorikė ir priduria, kad toks domėjimasis buvo priimtinas tik tokiu atveju, jei buvo kontroliuojamas valdžios.

Pėdsakai – ir šiuolaikinėse vertybėse

„Sunku pasakyti, ar Lietuvos visuomenė kada nors nuoširdžiai tikėjo marksistine-leninistine propaganda apie pasaulinę komunizmo pergalę ir būsimąjį rojų žemėje. Aš manyčiau, kad ne: po ginkluotos rezistencijos nuslopinimo, kai Vakarai neatėjo į pagalbą okupuotai Lietuvai, žmonės tiesiog susitaikė su esama realybe ir prisitaikė prie jos, o ne patikėjo sovietiniu mitu“, – kalba apie poveikį M. Kareniauskaitė.

Jos manymu, visgi indoktrinacija ir propaganda netiesiogiai paveikė daugelį net ir šiandieninių įsitikinimų bei vertybių. Pavyzdžiui, dalis visuomenės vis dar tiki, kad gyvenimas Sovietų Sąjungoje buvo ne tik socialiai teisingesnis, bet ir saugesnis. Egzistuoja nostalgijos sovietmečiui fenomenas.

Pasak istorikės, yra ir daug kitų gilesnių pasekmių. Pavyzdžiui, savižudybių problema. Jos teigimu, sovietinės žiniasklaidos kanonai ir cenzūra draudė kalbėti apie daugelį socialinių bėdų. Nuolat sovietmečiu augusi savižudybių statistika viešojoje erdvėje buvo ignoruojama, šia tema nekalbėta, tad nieko nedarant padėtis tik blogėjo.

„Tačiau Vakaruose sovietinės propagandos poveikis buvo milžiniškas ir yra jaučiamas iki šiol. Pavyzdžiui, SSRS įvykdyti nusikaltimai žmogiškumui, represijos po Antrojo pasaulinio karo nebuvo visuotinai pasmerktos tarptautinės bendruomenės, neįvyko joks tribunolas, analogiškas Niurnbergui. Be to, net ir šiandien represijos dažnai siejamos tik su Stalino vardu. 1917 metų Spalio revoliucija neretai romantizuojama, žavimasi bolševikų idėjomis, pamirštant didžiulį jų terorą dar iki Stalino įsitvirtinimo valdžioje“, – primena M. Kareniauskaitė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų