Savanoriai su daktaru Jonu Basanavičiumi. Pirmas iš kairės sėdi Jonas Karutis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Kūręs Lietuvos kariuomenę

Kūręs Lietuvos kariuomenę

Kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės pasižymėjo nemažai Panevėžio krašto žmonių, ir vienas tokių buvo savanoris Jonas Karutis

1918 metų vasario 16-oji dar neužtikrino Lietuvos nepriklausomybės. Šalyje tebebuvo svetimų kariuomenių karių, besikėsinusių į jauną valstybę. Ginti jos laisvės stojo savanoriai.

Savanorių kraštas

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sutinka, kad, pasirašius Nepriklausomybės Aktą, Lietuva nebebuvo vien geografinė sąvoka. Vis dėl- to susiklostė unikali situacija: paskelbta nepriklausomybė, tačiau šalis vis dar okupuota svetimos kariuomenės.

Tuo metu tebešėlo Pirmasis pasaulinis karas, ir Lietuvoje buvo dislokuoti kaizerinės Vokietijos kariuomenės daliniai. Vokiečiai kapituliavo tik 1918-ųjų lapkritį, taigi jų kariai ėmė trauktis iš Lietuvos teritorijos tik vėlyvą rudenį. Bet tuo pačiu metu į Lietuvą ėmė plūsti Raudonosios armijos daliniai.

Tad 1918 metų gruodžio 29 dieną premjeras Mykolas Sleževičius ir krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis kreipėsi į jaunuomenę, kviesdami stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę ir ginti savo valstybę.

„Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mūs gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai. Tat ginkim Lietuvą! Parodykim, jog esame verti amžiais kovotos laisvės; šiandieną Lietuvos likimas mūsų pačių rankose“, – skelbiama premjero M. Sleževičius ir krašto apsaugos ministras Mykolo Velykio kreipimesi. (Citatos kalba netaisyta.)

D. Pilkausko pasakojimu, tą pačią dieną krašto apsaugos ministras – beje, kilęs iš Panevėžio apylinkių, – karininkui Jonui Variakojui pavedė sudaryti Panevėžio srities apsaugos būrį. Karininkas 1919 metų sausį atvyko į Panevėžį ir pradėjo telkti Lietuvos kariuomenės savanorius. Po kelių dienų J. Variakojis išleido pirmąjį įsakymą, kuriame sudarytąją apsaugą pavadino Panevėžio srities apsaugos būriu, o save – to būrio vadu.

Pasak muziejininko, žmonės atsiliepė į Vyriausybės kreipimąsi ir ėjo ginti naujai sukurtos valstybės. Panevėžio kraštas šaliai davė daug savanorių. Vienas garsiausių jų gretose ir buvo Jonas Karutis. Gimęs 1900 metų kovo 23 dieną Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiaus Jovaišų kaime, jis vos aštuoniolikos sulaukęs kartu su tėvu išėjo kautis už Lietuvą.

Kovėsi keturiuose frontuose

J. Karučio motina mirė, kai jam nebuvo nė dvylikos. Berniukas augo su broliu Mykolu ir seserimi Veronika. Šeima turėjo kelias dešimtis hektarų žemės.

1919 metų sausio pradžioje J. Karutis kartu su tėvu tapo savanoriais Ramygalos miestelyje. Kovą jau buvo paskirtas skyrininku, vėliau – būrininku į Panevėžio srities apsaugos būrio kulkosvaidžių kuopą.

Tais pačiais 1919-aisiais vaikinas buvo sunkiai sužeistas prie Dauguvos vykusiose kovose su bolševikais. Kiek žinoma, sviedinio skeveldra sužalojo veidą – J. Karutis neteko akies. Nepaisant to, pasveikęs grįžo į savanorių gretas.

„Asmenų, apdovanotų, kaip Jonas Karutis, dviem Vyčio kryžiais, besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje buvo vos kelios dešimtys.“

D. Pilkauskas, istorikas

Tarnaujant Panevėžio atskirajame batalione, ramygališkiui teko kovoti ne tik su bolševikais, bet ir su bermontininkais, lenkais. Pasak D. Pilkausko, į atsargą J. Karutis išleistas 1919 metų rudenį, o nuo 1922-ųjų jau dirbo Karo muziejuje. Atėjus 1923 metams, buvęs savanoris dalyvavo Klaipėdos sukilime ir už tai apdovanotas Klaipėdos išvadavimo medaliu.

Istorikas pasakoja, kad net ir išėjusiam į atsargą mūsų kraštiečiui aktyvios veiklos nestigo. Jis buvo vienas Lietuvos karo invalidų „Vyčių brolijos“ steigėjų, du kartus po keletą metų dirbo jos valdybos pirmininku. Taip pat buvo ir Savanorių sąjungos sekretoriumi. Aktyviai dalyvavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos veikloje, Lietuvos laisvės kovų dalyvių invalidų sąjungos veikloje, buvo Lietuvos karo invalidams šelpti komiteto pirmininkas.

Už kovinius nuopelnus J. Karutis apdovanotas I ir II laipsnio Vyčio kryžiais.

„Asmenų, apdovanotų dviem Vyčio kryžiais, besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje buvo vos kelios dešimtys“, – pabrėžia D. Pilkauskas.

Sudėtingas likimas

J. Karutis vėliau buvo ministro pirmininko Augustino Voldemaro pagalbininku. Nuo 1925 metų aktyviai dalyvavo voldemarininkų veikloje, buvo 1926-ųjų gruodžio 17 dienos perversmo dalyvis.

Pasak D. Pilkausko, savanoris vadovavo voldemarininkų ginkluotojo sparno „Geležinis vilkas“ centrinei Kauno kuopai. Taip pat kurį laiką redagavo voldemarininkų laikraštį „Tautos kelias“.

1929 metais prezidentui Antanui Smetonai nušalinus A. Voldemarą nuo pareigų, iš Kauno ištremtas ir J. Karutis. Tiesa, netoli – jis su šeima apsigyveno Ramygaloje.

„Tautos balsas“ 1932-aisiais buvo atkurtas. Iš tremties sugrįžo ir J. Karutis.

Jonas Karutis savanorių gretose kovojo net keturiuose frontuose. Jam buvo vos aštuoniolika, kai atsiliepė į Vyriausybės kreipimasis į šalies gyventojus eiti ginti šalies Nepriklausomybę. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Jonas Karutis savanorių gretose kovojo net keturiuose frontuose. Jam buvo vos aštuoniolika, kai atsiliepė į Vyriausybės kreipimasis į šalies gyventojus eiti ginti šalies Nepriklausomybę. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Kaip pasakoja muziejininkas, tais metais jis Kaune pasistatė modernų namą, tačiau po poros metų viskas pasikartojo iš naujo: voldemarininkų laikraštis buvo dar sykį uždarytas, o J. Karutis vėl ištremtas į Ramygalą.

1935 metais J. Karutis baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Specialybė, kurią, pasak D. Pilkausko, pasirinko savanoris, buvo literatas-žurnalistas. Jis daugiausia rašė vidaus politikos klausimais.

Pasak istoriko, už tai, kad J. Karutis dalyvavo puče prieš prezidentą A. Smetoną, 1935 metų spalio 25 dieną buvo suimtas. Karinis tribunolas jį nuteisė mirties bausme.

Tiesa, vėliau bausmė buvo pakeista katorga iki gyvos galvos, bet galiausiai 1938 metų pavasarį J. Karutis dėl ligos buvo paleistas.

Per tą laiką Karučių šeimos namas Kaune buvo konfiskuotas ir parduotas iš varžytinių. Visgi jiems pavyko jį atgauti. Pasak D. Pilkausko, namą nupirko ir dovanojo J. Karučio žmonos brolis.

Deja, laikai sparčiai keitėsi, šeimos laukė nauji sunkūs išbandymai.

1940 metų birželio 15 dieną į Lietuvą įžengė Raudonoji armija, o jau maždaug liepos viduryje sovietinės valdžios Valstybės saugumo departamento direktoriaus Antano Sniečkaus įsakymu pasirašytas J. Karučio arešto orderis. Dar po dienos, pasakoja D. Pilkauskas, savanoris buvo areštuotas.

Nors Ramygalos miestelio gyventojai surinko parašus ir prašė J. Karutį paleisti, 1941 metais jam buvo paskelbtas nuosprendis: aštuoni metai nelaisvės. Muziejininko duomenimis, jis buvo apkaltintas veikęs prieš darbo liaudį ir revoliucinį judėjimą, prikištas ir fašizmo propagavimas.

Po teismo savanoris nusiųstas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Iš ten jį kartu su kitais išlaisvino 1941 metų birželio sukilimo dalyviai.

„Deja, Jono Karučio sveikata jau buvo pašlijusi. Jis gydėsi Vokietijos ligoninėse, tačiau 1943 metų balandžio 11 dieną mirė. Palaidotas Ramygalos miestelio kapinėse. Reabilituotas 1989 metais“, – D. Pilkauskas pridūrė, jog J. Karučio tėvo likimas irgi nebuvo iš lengvųjų: Ramygalos šaulių būrio įkūrėjas ir vadas, turėjęs ten namą bei vertęsis prekyba, 1947 metais už ryšius su partizanais buvo ištremtas į Sibirą, ten ir mirė.

Be uniformų, menkai ginkluoti

Dar ir šiandien galima pasiskaityti autentiškų J. Karučio prisiminimų apie nepriklausomybės kovas. 1939 metais laikraštyje „XX amžius“ jis aprašė kautynes už Lietuvos laisvę – daugiausia apie mūšius prie Kėdainių ir Šėtos.

Menkai ginkluoti, vilkėdami savais drabužiais vyrai, negailėdami gyvybių, kovėsi su gausesnėmis ir geriau ginkluotomis bolševikų pajėgomis. J. Karutis pasakojo, kaip lietuvių savanoriai, padedami vokiečių, triuškino bolševikus.

„Vakare į Kėdainius iš Kauno sunkvežimiais atvyko su kulkosvaidžiais vokiečių kulkosvaidininkai; po to mūsų padėtis Kėdainiuose visiškai sustiprėjo, nes jie buvo paskirstyti į mūsų būrius, be to, iš jų gavome dar nemaža rankinių granatų. Tai buvo didelis džiaugsmas mums, taip menkai ginkluotiems“, – rašė ramygališkis.

Jis vaizdžiai aprašė smulkmenas – kaip buvo ginkluot savanoriai, kuo vilkėjo ir panašias.

„Skubant ir griūvant be tvarkos į roges, atsimenu, nukrito į sniegą mano kepurė. Grįžti iš žvalgybinio susidūrimo be kepurės – lyg ir gėda. O, be to, kepurė tada buvo dar tik vienintelis kario savanorio uniforminis iš valdžios gautas daiktas, taigi palikti jos jokiu būdu negalima, nes atsargoje jų nėra – taigi, ne taip greitai ir gautumei. Todėl išslenku iš rogių tos „brangenybės“ susirasti ir pasiimti“, – prisiminė tuometę situaciją J. Karutis.

Iš tų pačių prisiminimų tampa aišku, jog jam teko regėti ir pirmojo galvą už nepriklausomybę padėjusio savanorio Povilo Lukšio žūties vietą. Kai beieškodamas savo kepurės aptiko raudono sniego plotą ir kruviną uniforminę kito savanorio kepurę.

„Kliūta sprogstančios kulkos į smilkinį. Išplėštas gale „matiko“ geltonas kepurės lankelis ir ištraukta dirželio sagutė. Taip visi, nuo savų vežimų atsilikę, skubiai traukėmės giliu sniegu ganyklų ar pievų krūmais atsišaudydami nuo besivejančio priešo ir nešėmės į Kėdainius surastą kruviną kepurę dar nežinodami, kam ji priklauso. Grįžę prie mūsų laukiančių Kėdainių pakrašty kitų savanorių, skubiai teiravomės, kam iš mūsiškių kliuvo kulka ir ar jis žuvęs, ar tik sužeistas? Čia sužinojome, kad žuvo Povilas Lukšys, kurio lavoną parsigabeno rogėse į Kėdainius pirm mūsų grįžusieji iš susidūrimo vietos savanoriai. Tai buvo pirmoji auka dėl mūsų Nepriklausomybės“, – laikraštyje pasakojo savanoris.

J. Karutis neslėpė, jog po kautynių savanoriai skubėjo įsiveržti į miestelį, kad daugiau paimtų karo grobio.

„Tuomet buvome dar labai neturtingi, ypač ginklais ir šoviniais. Po kautynių prisirinkome

keliasdešimt šautuvų, keliolika tūkstančių šovinių (mat mūsų šautuvai tuomet buvo daugiausia taip pat rusiški, atimti iš tų pačių bolševikų), keliolika lauko telefono aparatų, daug telefono kabelio, rankinių granatų, antklodžių, milinių ir brezentinių – per petį juosiamų šovininių. Tos šovininės mums buvo labai naudingos, nes iki tol šovinius nešiodavome daugiausia savų, dar civilinių drabužių kišeniuose, nuo ko jie labai plyšdavo“, – vardintas karo grobis.

Kautynėse ties Šėta buvo sužeistas taip pat iš Panevėžio krašto savanoris Antanas Sereika. Kadangi jam teko amputuoti sužalotą koją, savanoris tapo pirmuoju karo invalidu.

„Taigi jis yra pirmasis iš tų, kuriuos dabar mėgstama vadinti gyvaisiais Nepriklausomybės paminklais. Jų skaičius Nepriklausomybės kare, pradedant A. Sereika, priaugo iki pusantro šimto, ir iš kurių iki šiol jau apie trečdalis nuėjo į kapus“, – pasakojo J. Karutis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų