Režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ akimirka. Tarybinis filmas išgarsino patį režisierių Vytautą Žalakevičių ir daugelį pradedančiųjų lietuvių aktorių.

Kultūrą valdė garo mašinos vožtuvo principu

Kultūrą valdė garo mašinos vožtuvo principu

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos kultūrinis gyvenimas neteko beveik visko, ką turėjo tarpukariu.

Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo ir viso Lietuvos kultūrinio gyvenimo pertvarka pagal sovietinius standartus. 1940-1941 m. svarbiausiomis okupacinio režimo užduotimis tapo bibliotekų ir muziejų fondų išvalymas, dvaruose sukauptų kultūros vertybių perkėlimas į valstybines saugyklas.

Siekdama sovietizuoti Lietuvos kultūrą, okupacinė sovietų valdžia pirmiausia turėjo nutraukti senąją kultūrinę tradiciją. Aktyvūs, kuriantys aktoriai, menininkai, rašytojai, dailininkai karo metu emigravo į Vakarus, likusieji buvo ištremti į Sibiro platybes. Tad nuo 1945-ųjų Lietuvoje kultūrinis gyvenimas buvo kuriamas iš esmės pradedant nuo naujo taško.

Humanitarinių mokslų daktaro, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento Arūno Streikaus teigimu, žodis „sunaikinti“ turbūt netinkamas kalbant apie sovietų kultūros politiką naujai okupuotose teritorijose.

Jei mes kalbame apie režimo pastangas kultūriniame gyvenime, buvo siekiama ne nutraukti, ne sunaikinti, o pakeisti visą modernios lietuvių kultūros tradiciją, kurios pradžia galime laikyti XIX a. pabaigą. Sovietų režimo siekis, ypač vėlesniu laikotarpiu, tas lietuvių kultūrinės tradicijos prasmes ir formas užpildyti nauju turiniu – sovietinės ideologijos prasmėmis“, – „Panevėžio balsui“ teigė A. Streikus.

Sovietinė valdžia pasižymėjo noru smulkmeniškai kontroliuoti šalies dvasinį gyvenimą, nepasitikėjo inteligentija. Net ir valdžiai lojalūs mokslininkai, rašytojai, dailininkai nuolat buvo prižiūrimi įvairių kontrolės institucijų, sekami KGB. Totalitarinis sovietų režimas siekė visiškai pakeisti žmogaus sąmonę ir kurti naują, „socialistinę“ kultūrą.

Anot VU Istorijos fakulteto doc. dr. A. Streikaus, kai kurie populiarūs sovietmečiu kurti kultūros produktai parodo, kad sovietinės lietuvių kultūros projektas bent iš dalies pasiekė savo tikslus.

Tačiau, anot mokslininko, kalbant apie tų pastangų rezultatus, galima sakyti, kad per pirmą okupacijos dešimtmetį – aktyvios „kietos“ sovietizacijos laikotarpį sovietų valdžiai socialistinio režimo kultūrą įdiegti Lietuvoje sekėsi labai sunkiai.

Lietuvoje likusiai senajai kultūrinio elito daliai, tai, kuri nepasitraukė į Vakarus ir nebuvo represuota, gana sunkiai sekėsi prisitaikyti prie naujų reikalavimų, tapti tuo, ko norėjo sovietų režimas, – sielų inžinieriais. Jai nesisekė pritaikyti labai dogmatišką, griežtai reglamentuotą socialistinio režimo metodą, tad per pirmą dešimtmetį kokių nors režimą tenkinančių ir išliekamosios vertės turinčių kultūrinių produktų iš esmės ir nebuvo sukurta“, – teigė docentas.

Suprato klaidas

Pasak jo, tas kultūrinis sovietizacijos lūžis įvyko daug vėliau, „atšilimo“ laikotarpio, jau 7-ojo dešimtmečio antroje pusėje, kai iš tikrųjų sovietų režimas suprato, kad norint giliau sovietizuoti visuomenę reikia grąžinti vietinės kultūros prasmes ir sovietinę lietuvių kultūrą kurti būtent lietuviškos senosios kultūros pagrindu.

Kitas dalykas, kurį sovietų režimas suprato, – sovietinė kultūra turi būti patraukli ir paveiki vietiniam vartotojui.

Tas patrauklumas turėjo būti ir formos prasme. Bet kad turinys turėtų įtakos visuomenei, kad ji juo domėtųsi, reikėjo „kalbėti“ tokiais žodžiais, tokiomis prasmėmis, kurios vietiniams bent šiek tiek savos, pažįstamos. Tad sovietų režimas postalininiu laikotarpiu kūrėjams suteikė žymiai daugiau galimybių senąsias kultūros reikšmes perkurti pagal savo supratimą. Mano požiūriu, su tuo susijusi didesnė kultūros sovietizavimo sėkmė“, – teigė A. Streikus.

Prisitaikymas ir „laisvesnė“ kūryba

Anot istoriko, naujoji karta, užaugusi jau sovietinio režimo laikotarpiu, gebėjo prisitaikyti prie kultūrinio gyvenimo taisyklių. Tai jaunuoliai, kurie universitetus baigė per pirmąjį sovietizacijos dešimtmetį, ta banga jaunimo iš kaimo, kuri pasinaudojo naujomis socialinio mobilumo galimybėmis po 1945-ųjų metų ir siekė mokslų universitetuose. Ne išimtis ir Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetas, kurio absolventai pradėjo aktyvų kūrybinį gyvenimą, jiems atėjus galima kalbėti apie didesnį jų prisitaikymą.

Anot A. Streikaus, ta senoji, kairioji inteligentija, kuri aktyviai dalyvavo sovietizuojant Lietuvą, įtvirtinant režimą Lietuvoje, sunkiai perprato naujo gyvenimo taisykles.

Tas prisitaikymas buvo skausmingas, turbūt negalutinis. Naujajai kartai tas, žinoma, buvo paprasčiau. Galbūt santykis su senąja kultūra buvo kitoks“, – svarstė istorikas.

Nuo 7-ojo dešimtmečio vis daugiau netgi oficialiai įvairiose srityse buvo pripažįstami talentingi menininkai, kurių kūriniai paprastai atitikdavo ideologines schemas, bet nebebuvo tokie dogmatiškai skurdūs ir savo daugiaprasmiškumu siūlė įvairias perskaitymo galimybes.

Į kiną atėjo režisierių Vytauto Žalakevičiaus, Almanto Grikevičiaus ir Arūno Žebriūno karta. Menine prasme stiprėjo dailė, muzika, kūrėsi savita fotografijos mokykla. Ypač išpopuliarėjo teatras, kur žiūrovai atpažindavo užslėptą sovietinės santvarkos kritiką, iš oficialios kultūros išbrauktas vertybes ir išgyvendavo bendrystės jausmą.

Nuo atšilimo metų vis didesnę įtaką talentingiems kūrėjams darė modernios meno kryptys. Menininkai laisviau interpretavo socialistinio realizmo reikalavimus ar ryždavosi juos iškeisti į kitokias raiškos priemones. Po viešąją erdvę uzurpavusios oficialiosios kultūros gaubtu ryškėjo nauja tendencija – sovietinės ideologijos vis mažiau paisantis kultūros modernėjimas, todėl daugėjo vertingų, gilesnių, sudėtingesnių ir menine prasme turtingesnių kūrinių.

Anot istoriko A. Streikaus, jau vėlyvesniu laikotarpiu, postalininiu atšilimo sovietmečiu atsiranda galimybė ne tiesioginiam normaliam, kaip mes suprantame, bet tam tikram dialogui tarp kūrėjo ir sistemos.

Režimas, siekdamas giliau įsitvirtinti Lietuvoje ir kitose okupuotose šalyse, turėjo bent kiek atsižvelgti ir į vietos visuomenės nuotaikas, jos vertybes, o kultūrinis elitas yra tarsi tarpininkas tarp visuomenės ir valdžios. Žinoma, nebuvo normalios viešosios erdvės, kurioje vyktų diskusija, bet postalininiu laikotarpiu vyko šioks toks dialogas tarp valdžios ir kultūrinio elito. Jis tą visuomenės pulsą jautė ir režimas į tai atsižvelgdavo, kultūrinis elitas tuo laikotarpiu iš dalies dalyvaudavo sovietinės kultūros politikos formavimo procese“, – teigė A. Streikus.

R. Kalantos susideginimas pirmiausia sukėlė spontanišką pasipriešinimą, nesankcionuotą protestą, kuris Kaune, garsėjusiame lietuviška tautine dvasia ir neformaliais jaunimo judėjimais, rado tinkamą terpę.

Režimas, labiau pasitikėdamas kultūrine inteligentija, kuri jau buvo išugdyta sovietinėmis sąlygomis, suteikė jai daugiau dalinio savarankiškumo kūryboje. Tie kūriniai – kai kurie drąsesni, kiti mažiau. Tačiau kai peržengdavo tą leistiną ribą, kūriniai būdavo cenzūruojami, kūrėjai baudžiami, bet jau nuolat vyko tas leistinų ribų bandymas“, – atkreipė dėmesį istorikas.

Postalininiu laikotarpiu iki tol monolitiška, oficialioji sovietinė kultūra pamažu ėmė sluoksniuotis. Greta oficialios, įvairiais būdais proteguojamos, skatinamos kultūros atsirado tam tikros neoficialios kultūros nišos, valdžia toleravo nišinės kultūros raiškas, kol jos buvo gana izoliuotoje erdvėje ir nepasiekė didesnės visuomenės dalies bei nepateko į masinę kultūrą.

Režimas, siekdamas kontroliuoti kultūrinės inteligentijos nuotaikas, leido laisvesnes menines raiškas – buvo pritaikytas tarsi garo nuleidimo vožtuvas, kad inteligentija, kuriai neužteko oficialiosios kultūros rėmų, nepradėtų maištauti. Ypač vėlyvuoju sovietmečiu ta oficialioji kultūra pamažu plėtėsi“, – pasakojo A. Streikus. Ir savo žodžius istorikas netrukus paaiškino.

Lietuvos ir kitų Baltijos šalių sovietinės kultūros raida buvo kiek specifinė. Visos Sovietų Sąjungos mastu neoficialioji kultūra vėlyvuoju sovietmečiu, 8–9 dešimtmečiais buvo pakankamai stipri, klestėjo „samizdatinė“ literatūra, ji buvo gana plačiai paplitusi, turėjo savo skaitytoją. Lietuvoje tos neoficialios literatūros praktiškai nebuvo. Interpretuojant, kodėl taip, – valdžia, siekdama kontroliuoti visuomenės nuotaikas, ypač kultūrinės inteligentijos nuotaikas, suteikė tą platesnę oficialios raiškos erdvę ir laisvę.

Tie, kurie kitomis sąlygomis būtų labiau ėję į neoficialią kultūrą, tą visiškai „samizdatinę“, savilaidos kultūrą, turėjo galimybę surasti savo nišą oficialioje kultūroje. Nebuvo tokio ryškaus pasidalijimo, kaip kitose Sovietų Sąjungos valstybėse“, – aiškino istorikas.

Reakcijos po R. Kalantos susideginimo

Tačiau atšilimo laikotarpiu cenzūra ir partijos priežiūra niekur nedingo. Nauji varžymai ir ideologiniai reikalavimai prasidėjo po 1968-ųjų invazijos į Čekoslovakiją, o Lietuvoje šis procesas šiek tiek vėlavo, iš inercijos dar keletą metų tęsėsi ta atšilimo banga. Režimo kontrolės atoslūgiui tašką padėjo 1972-ieji.

Pasak A. Streikaus, iš tikrųjų galima pastebėti tam tikrų bandymų užveržti tą kultūrinės raiškos laisvę.

Tačiau po trumpo kultūros kontrolės sugriežtinimo priepuolio bendra tendencija išliko – po kelerių metų grįžo ta kultūros strategija.

Buvo suprantama, kad visiškai ideologizuota, dogmatiška kultūra nedarė jokio poveikio. Tai nebuvo patikimas visuomenės kontrolės įrankis“, – pažymėjo docentas.

Buvęs komjaunuolis, partinis bei kultūros veikėjas, signataras Lionginas Šepetys 1967-1976 metais ėjo LTSR kultūros ministro pareigas. Jis buvo atsakingas už ideologinę sritį ir šalies kultūrą.

Galvojant klausimus docentui, kilo dilema, koks tiksliausias terminas, žodžių junginys tinka kalbant apie kultūrą Lietuvoje ideologijos nelaisvėje? Ko gero, nelabai tiktų terminas „lietuvių kultūra“, nes tai pernelyg platus apibrėžimas, juk aktyvus lietuvių kultūrinis gyvenimas vyko už Atlanto ar kituose žemynuose – Australijoje, Pietų Amerikoje.

Pasak A. Streikaus, tiksliausias apibrėžimas – sovietinė lietuvių kultūra, pabrėžiant jos nenormalumą, nes jei vartotume „lietuvių“ ar „Lietuvos kultūra“, leistume suprasti, kad tai buvo tarsi mūsų normali kultūra.

Kiek režimas bebūtų sugrąžinęs ir bandęs panaudoti tas autentiškas lietuvių kultūros reikšmes, jis deformavo kultūrinę tradiciją, pakeitė savaip. Siekdami tikslumo, turime vartoti sovietinės ar tarybinės lietuvių kultūros terminą“, – teigė A. Streikus.

Ar pavyko sovietų režimui pasiekti savo tikslų? Pasak istoriko, vienareikšmiškai sudėtinga atsakyti į šį klausimą.

Iš dalies tikslai pasiekti, iki šiol kai kurie sovietinės lietuvių kultūros produktai yra populiarūs, pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus tarybinių laikų poezija, kai kurie kino filmai, pavyzdžiui, „Niekas nenorėjo mirti“. Tai liudija, kad sovietinės lietuvių kultūros projektas bent iš dalies buvo sėkmingas. Be abejo, tai neapėmė visos Lietuvos visuomenės, skirtinguose visuomenės sluoksniuose poveikis buvo skirtingas, tačiau kritinę visuomenės masę sovietinė kultūra paveikė“, – mano VU Istorijos fakulteto mokslininkas A. Streikus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų