Novi Vinodolskis įkurtas tarp Adrijos jūros ir kalnų.

Kukli kelionė į gamtos prabangą

Kukli kelionė į gamtos prabangą

 

Pensininkui visą laiką atostogos. Kad ir kokios veiklos ar įsipareigojimų jis turėtų, didysis skubėjimo ir atsakomybės metas jau praeity. Savo laiką – darbus, poilsį, susitikimus, keliones – galima planuoti kaip nori, tik kad sulaukusių tokio amžiaus piniginė labai plona.

Lietuvos pensininkai neprilygsta tiems laimingiems užsieniečiams, tiesiog plūstantiems į kurortus, vaizdingus gamtos kampelius, lankytinas vietas. Senjorų, kartais jau gana sunkiai ir paeinančių, pilna visur, o ypač sezono pradžioje, kol dar ne itin karšta. Neskuba, dairosi, mėgaujasi, kalbasi, vaišinasi – graži, ori senatvė. Ir tai nieko nuostabaus: Austrijoje senatvės pensija siekia apie du tūkstančius eurų, Prancūzijoje, Vokietijoje – apie tūkstantį. Lietuvoje vidutinė pensija – 287 eurai.

Visgi lietuvis išradingas. Ne veltui sakoma, kad jis ir iš atliekų varškę išspaus. Keliauti mėgstantieji eurą kitą vis tiek sutaupys, o dešimties dienų išvykai automobiliu į Kroatiją, esančią prie Adrijos jūros, pakanka ir kiek daugiau nei 600 eurų. Tiesa, neskaičiuojant išlaidų maistui. Bet kam jas skaičiuoti, jeigu valgytum ir namuose būdamas. Svarbiausios išlaidos – automobilio degalams, nakvynėms, kelių mokesčiams.

Tokiai kelionei reikia patyrusio vairuotojo, drąsos, pasitikėjimo savimi, gero žemėlapio, šiokių tokių kalbos įgūdžių ir, žinoma, didžiulio noro keliauti, pamatyti, pažinti, pajusti, pasidžiaugti.

Birželio pradžioje, kol dar neprasidėjęs didysis atostogų sezonas, panevėžiečių pensininkų pora leidosi maždaug 1800 kilometrų į vieną pusę kelionę – niekur iš anksto neužsisakę kambario, be navigatoriaus, be kalbos barjerus laužančių išmaniųjų telefonų, su kuklia sumele grynųjų ir šiek tiek atsargų banko kortelėje. Žemėlapyje nusibraižę gaires senjorai dviese tiesiog ėmė ir išvažiavo.

Kaip tokia kelionė atrodo – pasakojimas iš patirties, neišgalvotas ir nepagražintas.

Pirmą kartą į Kroatiją jau buvo keliauta prieš trejus metus, kita galimybė vėl atsirado tik šią vasarą.

Bent kartą Kroatijoje pabuvus, į šią didingų kalnų ir smaragdinės Adrijos pakrančių žavesio šalį norisi ir vėl. Negali nepamilti neįtikėtino jūros vaiskumo, krašto su žydromis lagūnomis, salelėmis, kalvomis, slėniais, uolomis, raižytomis įlankomis, serpantinais, mažais miesteliais, senomis tvirtovėmis ir mielais žmonėmis.

Pavicos terasoje gurkšnojant kavą galima gėrėtis tokiu jūros vaizdu.

Vietų, kur galima apsistoti, daugybė – Adrijos pakrantė Kroatijoje tęsiasi apie šešis šimtus kilometrų. Čia gausu ir didelių, garsių kurortų, ir mažų miestelių, ir kelių trobų kaimų, pasirengusių priimti turistus. Ant dažno namo pritvirtintos lentelės su užrašais, dažniausiai kroatų, anglų, vokiečių, italų kalbomis, skelbiančiais apie išnuomojamus kambarius.

Mes traukiame į artimesnę, šiaurinę, šalies dalį, į nedidelį kurortinį Novi Vinodolskio miestelį, šiemet iškilmingai minintį įkūrimo 750-ąsias ir turizmo plėtros 140-ąsias metines.

Vinjetės ant stiklo

Kol pasieksi Adrijos pakrantę, reikia pervažiuoti penkias valstybes. Išsvajotoji Kroatija – šeštoji.

Išvykus labai ankstų rytą, pirmiausia, žinoma, gimtinės keliai. Nuo Panevėžio iki Lazdijų sienos su Lenkija tenka važiuoti apie tris valandas. Nedidelis automobilis „Volkswagen Polo“ daug benzino neryja – apie 6 litrus 100 kilometrų.

Perkirtus Lenkijos sieną prasideda antras, jau ilgesnis, etapas. Didžiulės šalies keliais, per Augustavą, Lomžą iki Varšuvos, kiek pailsėjus, – toliau. Kelionę kai kur pristabdo kelio remonto darbai.

Orientuotis nesunku – reikiamą kelią parodo ženklai, judresnėse vietose krypties pavadinimas baltais dažais užrašytas ir ant asfalto. Nuo Varšuvos sukame Čenstakavos ir Katovicų link.

Lenkija euro dar neturi, tad įvažiavus iškart teko apsirūpinti zlotais.

Už 60 eurų nusipirktų 250 zlotų užteko dviem nakvynėms viešbučiuose – po vieną nuvažiuojant ir grįžtant. Dar liko kavai, ledams, mineraliniam vandeniui, bandelėms ir garsiesiems lenkiškiems „pierogi“ – koldūnams pakelės kavinėje užsisakyti. Į zlotus iškeičiama ir dalis benzinui skirtų eurų.

Iš tiesų visur galima atsiskaityti ir kortele – grynieji Lenkijoje darosi kaip ir nebereikalingi.

Pirmą kelionės dieną planuota nuvažiuoti toliau, tačiau, ko visada galima tikėtis tolimoje kelionėje, patenkame į didžiulį kamštį. Artėjant prie Čenstakavos, autostradoje, remontuojamo kelio dalyje įvykusi avarija sustabdė eismą.

Daugiau nei valandą išstovėję, jungiamės prie išradingų lenkų ir sukame atgal. Pavažiavę apie 30 kilometrų randame pakelės motelį ir prašomės nakvynės.

Už 100 zlotų – apie 23 eurus – puikus kambarys dviem su visais reikiamais patogumais. Vienintelis trūkumas, kad čia pat judrus kelias, mašinų ūžimas gali trukdyti užmigti, bet pavargusiųjų, pasirodo, jis neveikia: užmiegame nė nemirktelėję.

Išsimiegojus – pirmyn Čekijos link. Lenkijoje pildomės benzino – litras kainuoja kiek daugiau nei 5 zlotai, o tai maždaug euras ir 15–18 centų.

Reikia apsirūpinti ir vinjetėmis – teks pervažiuoti dar tris valstybes. Į jas, neįsigijus specialaus lipduko, klijuojamo ant priekinio automobilio stiklo, geriau nė neužsukti: baudos gresia labai didelės.

Tad Lenkijos pasienio parduotuvėje perkame vinjetes – leidimus važiuoti per Čekiją, Austriją, Slovėniją. Trys lipdukai, galiosiantys dešimt dienų, kainavo apie 52 eurus.

Čekija pasitinka svetingai – gražūs vaizdai, patrauklūs miesteliai. Eurų į kronas nekeičiame. Miestelio parduotuvėje už ledus, jogurtą, bandeles, mineralinį vandenį atsiskaitome kortelę. Susidaro įspūdinga suma – daugiau kaip šimtas kronų. O tai, pasirodo, tik keturi eurai.

Nepastebimai įvažiuojame į Austriją – čia vėl eurai. Litras benzino jau kainuoja 1,59 euro ir dar daugiau, tad geriau jo pasirūpinti iš anksto.

Sėkmingai kertame Vienos apvažiavimą, tik reikia labai atidžiai sekti ženklus. Kelių daugybė: įvažiavimai, sankryžos, posūkiai vienas po kito. Nepataikysi į reikiamą – išsukti nebus lengva, gali kažin kur nukeliauti.

Grožimės Graco apylinkėmis. Gracas – antrasis pagal dydį šalies miestas, garsėjantis ypatingu grožiu. Jo senamiestis priklauso UNESCO pasauliniam kultūros paveldui.

Trumpas atokvėpis tvarkingoje aikštelėje su tualetais, dušais, kavos aparatais, jaukia poilsio zona, ir kelias atveda į Slovėniją – mielą ir gražią šalį.

Joje, nuo namų Panevėžyje jau nuvažiavus 1400 kilometrų, ieškome vietos antrai nakvynei.

Kalvų, vynuogynų, pilių apsuptame Mariboro priemiestyje randame motelį-piceriją „Črni baron“ („Juodasis baronas“).

Darbuotoja maloniai sutinka, pila svečiams po taurelę saldžios ir stiprios gervuogių trauktinės ir ant lapelio užrašo, kad kambarys dviem su pusryčiais kainuos 50 eurų.

Poilsis ir ramybė užburia, nors imk ir nebevažiuok toliau. Kambaryje viskas, ko reikia, už lango vynuogynai, kalvos, čia pat ir skelbimas, kviečiantis keliauti po įspūdingas apylinkes arba eiti Mariborska vinska cesta (Mariboro vyno keliu).

Prieš miegą pasivaikščiojame gražiomis apylinkėmis, parduotuvėje nusiperkame kefyro, jogurto, sūrio, bandelių. Ir – ramus, geras poilsis.

Atsiskaitome kiaunėmis

Rytą jaukioje kavinėje sočiai papusryčiavę vėl leidžiamės į kelią. Tikslas netoli – kertame didingą Dravos upę ir pasižvalgydami, pasidairydami pasiekiame Kroatijos sieną.

Ją nepastebėtas nepervažiuosi – stoji į eilutę, pateiki pasus. Pareigūno žvilgsnis trumpas ir atidus: ES piliečiai, prašom įvažiuoti.

Dabar jau kirba mintis kuo greičiau eurus į kunas – Kroatijos pinigus – išsikeisti. Kažkaip nesmagu be grynųjų. Beje, pinigų pavadinimas lietuviškai reiškia „kiaunė“, šis žvėrelis pavaizduotas ir Kroatijos herbe. Smulkūs pinigai – kunos šimtoji dalis – vadinami lipomis (liepomis).

Keitykla prie sienos vienintelė, kursas prastas. Už vieną eurą duoda tik 7 kunas, nors oficialus kursas apie 7,30 – 7, 40.

Gal ir nereikėjo keisti – kortele ir eurais beveik visur galima atsiskaityti. Tačiau už 200 eurų nusiperkam 1400 kunų ir sukam Zagrebo link – tuo keliu iki jūros dar apie 200 kilometrų teks važiuoti.

Kiek pavažiavus – vėl užkarda, joje gauni kelių mokesčio kortelę, kitoje vietoje, priklausomai nuo to, kiek važiavai, ją pateikęs, sumokėsi. Tokie mokėjimai mums buvo du – vienas 48 kunos, kitas 60 kunų. Grįžtant taip pat. Tai iš viso susidarė apie 30 eurų.

Kroatijos kelių ypatybė – daugybė tunelių. Įrausti po aukščiausiais kalnais jie siekia ir puse kilometro, ir du, ir dar daugiau, o ilgiausias, vedantis po Malos Kapelos kalnu, tęsiasi beveik 6 kilometrus. Tokiems tuneliams reikia rimtos priežiūros, tad ir kelių mokestis nestebina.

Kroatijos kelių ypatybė – daugybė tunelių.

Baigiant priartėti prie jūros, tenka leistis ypatingu serpantinu – maždaug 23 km statūs šlaitai, staigūs nuolydžiai, nesibaigiantys posūkiai. Vairuotojui čia tenka įtemptai, atsakingai važiuoti, nė sekundės nenukreipiant dėmesio, keleiviui – reginių šventė.

Trumpas sustojimas senajame Senio mieste ir jau čia pat Novi Vinodolskis, pasitinkantis mielais Adrijos pakrantės miestelio vaizdais. Siauros gatvelės nelabai pasiūlys vietą sustoti, teks sukiotis, kol rasi vietelę prisiglausti.

Skambiname prie labiausiai patikusių namų vartelių. Atskubėjusiai žilaplaukei šeimininkei tariam: „Dobar dan – laba diena“ ir rusų, lenkų kalbų mišiniu, dar nusižiūrėję kiek kroatiškų žodžių iš trumpo žodynėlio, teiraujamės, ar yra laisvas kambarys. Tokia pat maišyta kalba ir atsakoma: „Žinoma yra, maloniai prašome. Apartamentai brangiai nekainuos – 45 eurai parai.“ Ir veda kiemu į ant kalvelės stūksantį namą, rakina duris, rodo didelį kambarį, virtuvę. Norit kunomis, norit eurais mokėkite.

Vieta iš karto sužavėjo. Nuo terasos veriasi vaizdas į jūrą – vaiskus vanduo, mėlynas dangus ir tolyje boluojantys Krkos salos kontūrai.

Šeimininkė pildo dokumentus, siūlo po taurelę apelsinų trauktinės, pačios gamintos, ir – sveiki atvykę į apartamentus „Pavica“, pavadintus šeimininkės vardu.

Butas tikrai geras ir patogus. Ant sienos puikuojasi lentelė su oficialiu aukštu lankytojų įvertinimu ir „Booking.com“ – tarptautinės viešbučių užsakymo internetu svetainės patvirtintu – 9,8 balo.

Ilgus metus svečius priimanti šeimininkė už turizmo plėtrą ir šalies vardo garsinimą yra pelniusi įvairių apdovanojimų net iš sostinės Zagrebo.

Didelis kambarys su trimis lovomis, televizoriumi, spintomis, virtuvė su virykle, šaldytuvu, visais indais, puodais, keptuvėmis – gyvenk kaip namuose. Čia pat „Lidl“ nusiperki produktų, pasigamini ir jokių nereikalingų išlaidų.

Per septyniasdešimt perkopusi Pavica – ypatinga moteris. Savo poilsio namus ji tvarko ir susitvarko viena. Po vyro, su kuriuo namus kartu statė ir įrengė, mirties jai teko nelengvą naštą dėtis ant savo pečių. Dukros šeima, anūkai, gyvena Krkos saloje. Beje, Pavica džiaugiasi jau ir proanūkės susilaukusi.

Šeimininkė sukasi kaip vijurkas. Jau į kitus kambarius veda svečius iš Vokietijos – pildo dokumentus ir vėl vaišina.

Ir mums kasdien pasiūlo ką nors skanaus – tai blynelių, tai žuvies, tai pačios gaminto vyno taurę. Kiekvienas jai pateiktas klausimas sulaukia atsakymo. Pajutusi, kad nelabai suprantame, kaip surasti miestelio turgų, moja ranka, sodina į savo automobilį ir veža parodyti.

Įspūdingas Pavicos darželis, sodas. Čia pat aukštas, vaisiais nulipęs graikinių riešutų medis, alyvmedis, čia pat – lauramedžiai, figmedis, palmės, žaliuoja rozmarinas, įvairūs nematyti augalai. Laistyti juos tenka dažnai – kitaip nieko neturėtų, lietus tose vietovėse retas svečias.

Keista, bet susikalbėti su Pavica buvo visai nesunku – ta maišyta kalba, dar gestams padedant, išsiaiškinome viską, ko tik reikėjo.

Supratome, kad Kroatijos pensininkų valdžia, matyt, taip pat nelepina. Kaip sakė Pavica, čia kiekvienas pensininkas, jeigu tik gali, dar dirba, iš pensijos būtų nelengva.

Gamtos prabanga

„Neskubėkit prie jūros, po tolimos kelionės pailsėkit, atsigaukit“, – sako Pavica.

Bet kur tau. Siauru į pakalnę vingiuojančiu takeliu, laurų ir kitų neįprastų medžių alėja skubame prie Adrijos. Ji pasitinka neįtikėtinu vandens skaidrumu ir akmenuotais krantais.

Visur įrengti laipteliai nusileisti, yra net krėslas-keltuvas neįgaliesiems, jis nuleis į vandenį. Pakrantėje ant akmenų nepagulėsi, tad padarytos salelės įsikurti.

Poilsiautojų dar nedaug, vietiniams per vėsu maudytis. O mums nesinori nė išlįsti – toks šiltas vanduo. Plūduriuoji, klausaisi, kaip į uolas duždamos groja bangos – tikra palaima.

Tik basam maudytis geriau nė nebandyti – pakrantės ir jūros dugnas nusėti akmenimis, vienur smulkesniais, kitur stambesniais, per juos vaikščioti neapsiavus tiesiog neįmanoma. Dar sako, kad ir jūros ežių gali pasitaikyti.

Vanduo skaidrus ir labai sūrus, tad lengva ant jo laikytis net nemokantiesiems plaukti.

Rytą klausimo, koks šiandien oras, čia nekyla – dangus visada giedras. O pabodus būti pasyviu poilsiautoju yra kur pasižvalgyti, ką pamatyti.

Ne vienas poilsiautojas leidžiasi į Veneciją – ji netoli, mažiau kaip už 200 kilometrų. Galima tiesiog važinėtis jūros pakrante – važiuosi į šiaurę, pasieksi Rijeką, miestą, išsaugojusį nemažai XIV–XVIII a. architektūros paminklų. 1991 metais Kroatijai atsiskyrus nuo Jugoslavijos, miestas tapo šalies uostu.

Nesunku pasiekti Krkos nacionalinį parką, į salą veda netoliese esantis įspūdingas tiltas.

Adrijos paplūdimiai visai kitokie nei Baltijos.

Jeigu patrauksi į pietus, pateksi į vieną vaizdingiausių pakrantės maršrutų. Gali važiuoti iki Zadaro miesto, kurį garsina įspūdingas žmogaus kūrinys – jūros vargonai: miesto krantinėje esantys laiptai, kuriuose įtaisyti skirtingo ilgio vamzdeliai. Pučiant vėjui, tyškant bangoms girdėti nuostabi muzika.

Dar daug ką galima aplankyti Kroatijoje. Kad ir Šibeniką – bene pagrindinį Kroatijos Renesanso epochos kultūros centrą, Korčulą – vieną iš didžiausių Adrijos jūros salų, mėgstamą poilsiautojų dėl smėlio paplūdimių.

Net ir daugybę grožybių pamatęs, nepabuvęs Plitvicos ežerų nacionaliniame parke Kroatijos vaizdo nesusidarysi.

Čia tyvuliuoja bene 17 ežerų. Visi jie sujungti ir alma, teka, kunkuliuoja vienas į kitą įspūdingomis vandens srovėmis, kriokliais, kaskadomis.

Vaikščiodamas mediniais parko takais jautiesi tikrame rojuje – kitoks jis vargu ar galėtų būti. Žali, pilki, mėlyni, gelsvi, balti, žydri vandenys telkšo, tyška, šniokščia, krinta ar ramiai tyvuliuoja prieš saulutę. Nesibaigianti turistų minia, aikčiodama, blyksėdama fotoaparatais, slenka jiems skirtais takais ir niekaip negali atsigrožėti. Kur tik sustoja žvilgsnis – gamtos stebuklai.

Ne veltui pasakojama legenda, kad Dievui sukūrus pasaulį angelai norėjo jį papuošti ir nešė maišą, pilną įvairių grožybių. Ketino tas grožybes išbarstyti po visus kraštus. Bet maišo prisireikė velniui ir jis, bandydamas jį atimti, suplėšė, o visos gėrybės bei grožybės išbyrėjo tiesiai į Kroatiją.

Tad ir tapo ši šalis tikra gamtos prabanga.

Čekijos keliais

Penkios dienos Kroatijoje atstoja trigubai tiek. Juk taip daug visko pamatei, išgirdai, susižavėjai. Laikas namų link sukti.

Išleisdama svečius, Pavica pripjovė lauro šakelių, surišo šluotelę. Dar pridėjo rozmarinų, šalavijų, levandų, kitokių nežinomų augalėlių puokštelių – tegul primena Kroatiją ir žiemos sulaukus.

Atsisveikiname, žadame būtinai sugrįžti ir sukame Rijekos link. Važiuojant pro tiltą jungianti žemyninę šalies dalį su Krkos sala, taip norisi į ją dar kartą užsukti, bet, deja, nebėra nei laiko, nei galimybių.

Vėl tuneliai, kelių mokesčiai, kalnai, slėniai, tiltai – iki pat sienos. Čia vėl pasų patikra – vienoje užkardoje tik žvilgtelėjimas, kitoje – gana atidus tyrinėjimas.

Štai ir Slovėnija. Trumpas sustojimas vaizdingame Ptuj – seniausiame užregistruotame šalies mieste.

Toliau Austrija. Nakvynės, nors vakaras artėja, čia neieškosime – į vieną pakelės viešbutį užsukus paaiškėja, kad poilsis dviem kainuotų net 125 eurus.

O tas kitas, gerokai pigesnis, pasiekiamas jau vakarui atėjus. Pirmame Čekijos mieste Mikulove yra kur apsistoti, čia atvažiuoja daug svečių.

Čekijos ir Austrijos pasienyje esantis Mikulovo miestelis žavi turistus savo pasakiška atmosfera – su nuostabiomis pilimis ir senomis vyndarystės tradicijomis.

Viešbutis „Ryzlink“, kuriame apsistojame nakčiai, taip pat susijęs su vyno gamyba – kiemą puošia vynuogės, statinės, kambariai vadinami vynų pavadinimais, siūloma įvairiausių rūšių vyno.

Kol dar nesutemo, einame pasižvalgyti. Čia pat stūkso didingas Svaty Kopeček kalnas, ant jo įsikūrusi žinoma Šv. Sebastiano bažnyčia, tapusi piligrimystės vieta.

Rami patogi naktis, skanūs pusryčiai, ir tęsiame kelionę namų link.

Tik Čekija užlaikė šiek tiek ilgiau, nei planavome. Pervažiavę Brno, įsukome ne į tą kelią, tad teko gerokai paklaidžioti.

Bet užtat kokią gražią Čekiją pamatėme – greitkeliu lėkdamas nė nenumanai, kokie čia kalnai ir slėniai, pušynai, mažyčiai, dailūs lyg iš atvirukų miesteliai, malonūs žmonės.

Tarp aukštų kalvų slėnyje įrengtos mažytės benzino kolonėlės šeimininkė net popieriuje nubraižė, kaip geriausiai iš to užburto rato išsukti. Padėjo.

Moteris susidomėjo, iš kur mes: „Polska, Ukraina?“, išgirdusi, kad iš Lietuvos, maloniai šypsojosi: „A, Litva, vim (žinau) – Rusko.“

Mums pradėjus energingai rankomis mojuoti ir galvomis purtyti: „Ne, ne. Ne Rusko“, tam pritarė ir pridūrė: „Predtim byla“ – ( anksčiau buvo)…

Sekmadienis Lenkijoje

Klaidžiojimas Čekijos keliais gerokai atėmė laiko. Tiesa, ir dar vieną kartą geroms 20 minučių Čekija buvo sustabdžiusi. Prasidėjo tokia liūtis, kad kartu su kitais automobiliais teko stoti kelkraštyje – valytuvai negelbėjo.

Bet pagaliau apie 15 valandą įvažiavome į Lenkiją. Kelias iki namų dar tolimas, tad pildomės degalų ir – pirmyn.

Teks ieškotis dar vienos nakvynės. O ji randama Čenstakavoje – garsiame piligrimų mieste. Senas, pirmą kartą paminėtas 1220 metais, miestas yra šalia kelio tarp Katovicų ir Varšuvos, prie Vartos upės.

Čenstakavoje įkurtas Pauliečių vienuolynas, pastatytas ant Jasna Gura vadinamos kalvos miesto vakaruose. Prie vienuolyno bažnyčios glaudžiasi bokštas ir koplyčia su garsiuoju Juodosios Madonos paveikslu.

Įsikūrus viešbutyje buvo malonu pasivaikščioti po tokį ypatingą miestą. Paskutinė naktis kelionėje praėjo ramiai.

Išaušo sekmadienis. Sukame Varšuvos link.

Tik nei lauktuvių, nei pigesnių produktų iš Lenkijos taip ir nepavyko parsivežti. Nuo šių metų kovo prekybos centrai, parduotuvės šioje šalyje gali dirbti tik kas antrą sekmadienį.

Tad du sekmadienius per mėnesį absoliučiai viskas, išskyrus degalines, kai kurias kavinukes, uždaryta. Mums toks sekmadienis ir pasitaikė. Namų link artėjome automobilio degalams išleidę apie 250, nakvynėms per 300, o kelių mokesčiams iki 100 eurų.

Ir štai 17 valandą pasiekiame Lietuvą. Kaip gera čia sugrįžti !

Komentarai

  • Jau prieš 2000 metų Šventuosiuose raštuose rašė: ieškokit ir rasit, prašykit ir gausit, balskit ir bus atidaryta 🙂 🙂

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų