Kovoje už gyvūnų gerovę net lygiųjų dar nematyti

Kovoje už gyvūnų gerovę net lygiųjų dar nematyti

 

Žiaurus elgesys su gyvūnais šiais laikais turėtų ne tik patuštinti smurtautojų piniginę, bet kai kuriais atvejais ir supažindinti juos su kalėjimo kamera. Tik ar bausmės popieriuje atgraso tuos, kuriems nesudreba ranka žaloti savus ir svetimus augintinius?

Pastarosiomis savaitėmis per šalį nuvilnijusi jau, deja, eilinė smurto prieš gyvūnus banga – nuo triušelį nukankinusių ir socialiniuose tinkluose nuotraukas išplatinusių merginų iki sugyventinio šunytį per langą išmetusios girtos panevėžietės, – pati savaime yra atsakas į šį klausimą. O ir gyvūnų prieglaudose sužeistų, paliktų augintinių netrūksta.

Tikroji problema ne akivaizdžiausia

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ atstovė teisininkė Ieva Sebeckytė sako, jog didžiulė dalis visuomenės mano, jog dėl tokios situacijos kaltos ne itin didelės baudos už žiaurų elgesį su gyvūnais Lietuvoje. Vis dėlto, jos požiūriu, realybė kiek kitokia.

„Didžiausia problema yra tai, jog teisės aktai nėra tinkamai taikomi, – sako teisininkė. – Atsakingos institucijos – vietos savivaldybės, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir policija – pačios nežino, kur jų kompetencijos ribos. Dažniausiai jos mėto atsakomybę viena nuo kitos, vilkina procesą, kol galiausiai tyrimai net nėra pradedami – arba nutraukiami neradus nusikaltimo sudėties.“

„Šiuo atveju žmonėms siūlau nenuleisti rankų ir skųsti institucijų sprendimus“, – pridūrė I. Sebeckytė.

Teisininkė Ieva Sebeckytė mano, jog didžiausia bėda ta, kad gyvūnų teises ginti turintys teisės aktai Lietuvoje nėra tinkamai taikomi, taigi daugelis jų skriaudikų lieka nenubausti arba atsiperka juokingomis bausmėmis.

Pati pašnekovė aktyviai prisideda prie gyvūnų gerovės bei apsaugos – teikia nemokamas teisines paslaugas nevyriausybinėms organizacijoms, kurios susiduria su žiauraus elgesio su gyvūnais atvejais.

„Teisinėmis priemonėmis prisidedame prie gyvūnų gerovės ir apsaugos standartų taikymo ir laikymosi užtikrinimo. Taip pat intensyviai dirbame, kad teisės aktai kuo labiau užtikrintų gyvūnų gerovę ir apsaugą. Pavyzdžiui, šiandien nėra draudimo asmeniui, kuris buvo nuteistas už žiaurų elgesį su gyvūnų, pasiimti naują gyvūną. Dėl to siūlome Seimui priimti tokią įstatymo pataisą“, – pasakojo „Panevėžio balso“ pašnekovė. Juolab kad vertinant esamą gyvūnų situaciją Lietuvoje, jos, kaip specialistės, nuomone, tobulėti dar tikrai yra kur.

„Lietuva yra viena nedaugelio šalių, vis dar leidžianti cirko pasirodymus su laukiniais gyvūnais. Tai rodo, jog būtina skatinti visuomenės sąmoningumą ir tinkamą požiūrį į gyvūnus“, – dar vieną pavyzdį pateikė I. Sebeckytė.

Kartu propaguoja ir vegetarizmą

Atkreipti lietuvių dėmesį į kenčiančius gyvūnus ragina įvairios iniciatyvos, gyvūnų prieglaudos, organizacijos. Dauguma jų daugiausia dėmesio skiria naminiams gyvūnams – šunims ir katėms. Visgi yra ir tokių, kurie problemą mato plačiau. Viena iš jų vadinasi „Tušti narvai“.

Pagrindinis 2014-aisiais įsikūrusios organizacijos tikslas – sumažinti gyvūnų kančias. Ir prioritetas teikiamas ne tradiciniams augintiniams, o fermų gyventojams.

Kiek tokių šiuo metu yra Lietuvoje, daugelis ne tik kad nežinome, bet, ko gero, nė nesusimąstome. Todėl „Tuščių narvų“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė siūlo palyginti šiuos skaičius.

„Naminių gyvūnėlių Lietuvoje yra nuo vieno iki 2 milijonų. Tuo metu kiekvienais metais šalyje nužudoma per 50 milijonų viščiukų, auginamų fermose, – „Panevėžio balsui“ pasakojo G. Vaitkevičiūtė. – Mes, kaip organizacija, siekiame kiek įmanoma sumažinti šiuos skaičius, prisidėti prie gyvūnų sąlygų fermose pagerinimo. Taip pat skatiname ir augalinę mitybą.“

Tačiau kaip efektyviai atkreipti visuomenės, kurią jos pačios nariai kaltina abejingumu, dėmesį į netinkamą elgesį su gyvūnais ir paskatinti žmones prisidėti prie socialinio pokyčio? Koks būdas paveikesnis – žiauraus vaizdo įrašo su fermoje laikomais gyvūnais pasidalijimas ar, priešingai, teigiama motyvacija, skatinanti išbandyti, pavyzdžiui, naują augalinių ledų receptą?

„Manau, kad veiksmai turi būti dvejopi, – svarsto G. Vaitkevičiūtė. – Vieni, pamatę baisias gyvūnų laikymo fermose sąlygas, nuspręs neberemti tokio elgesio ir atsisakys valgyti mėsą. Kitus suvilioti gali ir skanūs augalinės kilmės patiekalai. Pastaruoju atveju svarbu suteikti žmonėms galimybę pasirinkti.“

Siekdami suteikti tokias pasirinkimo galimybes bei supažindinti lietuvius su alternatyvia mityba, „Tušti narvai“ vykdo akciją „auGalybė.“ 2016-ųjų balandį pradėtos kampanijos tikslas – paskatinti viešojo maitinimo įstaigas įtraukti daugiau augalinių patiekalų į savo valgiaraščius. Šiuo metu prie jos prisijungė jau 56 kavinės, restoranai, ir jų skaičius auga.

Kalbėdama apie bendrą gyvūnų teisių situaciją Lietuvoje G. Vaitkevičiūtė nepraranda optimizmo: nors ir ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet pokyčiai vyksta, įsitikinusi ji. Visuomenė tampa draugiškesnė gyvūnams, tačiau jiems ne tokie draugiški Lietuvos Respublikos įstatymai tą progresą stabdo – pavyzdžiui, 2014-ųjų pabaigoje sugrąžintas ritualinis skerdimas.

Šios kadencijos Seime kai kurie parlamentarai inicijuoja įstatymų pataisas, siekiančias uždrausti žvėrelių kailiams auginimą ar jų išnaudojimą cirke. Visgi šiandien tokių iniciatyvų advokatų balsai vis dar yra pavieniai, o dėmesys egzistuojančioms problemoms – vangokas.

Gina tuos, kurių negina įstatymai

Kol gyvūnų gerovę užtikrinantys įstatymai stringa, už jų teises Lietuvoje kovojantys aktyvistai siekia prisibelsti į tautiečių širdis ne tik žmonių žiaurumo, bet ir savotiškomis sėkmės istorijomis.

Vieną jų galėtų papasakoti šalia Vilniaus įsikūrusios „Trijų paršelių“ sodybos šeimininkai, auginantys karves, vištas, ožkas, kurių ateitis – ne pietų stalas.

Sodybos gyventojai čia praleis ne kelis mėnesius ar metus, o tiek, kiek jiems bus skirta. Kaip juokauja jų globėjai, retas žino, jog tokioje sąlyginėje laisvėje vištos ar kiaulės gali ir „pilnametystės“ sulaukti – tai yra nugyventi iki 18 metų.

Viktorija Naujokaitė ir Edvardas Stalionis, sodybos „Trys paršeliai“ iniciatoriai, žengė dar toliau – ėmėsi maistui auginamų gyvūnų globos.

Tokios gyvūnų gerovės ir ilgaamžiškumo idėjos motyvuota ne pelno siekianti viešoji įstaiga „Trys paršeliai“ tapo pirmaisiais saugiais namais fermų gyvūnams ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Čia laisvai ir saugiai gyvena iš fermų išgelbėti ir ūkiuose netinkamomis sąlygomis laikyti gyvūnai. Sodyboje jiems suteikiami ne tik nuolatiniai namai – čia užsiimama ir švietėjiška veikla: lankytojai supažindinami su gyvūnų laikymo sąlygomis fermose, kaip ir „Tuščių narvų“ organizacija, žmones skatina rinktis augalinę mitybą.

Įkurti pirmą tokio pobūdžio sodybą ne tik šalyje, bet ir regione – drąsus ir ambicingas siekis. Tačiau klausantis jos iniciatorės Viktorijos Naujokaitės istorijos atrodo, kad žingsnis buvo natūrali ilgametės kovos už gyvūnų teises seka.

„Apie dešimt metų gelbėjau šunis ir kates, – pasakoja pašnekovė. – Kadangi nevalgau jokių gyvūninės kilmės produktų, ėmiau domėtis tuo, kas vyksta fermose, kokiais mastais gyvūnai kenčia ir yra žudomi. Prieš keletą metų susipažinau su JAV daugiau nei 30 metų gyvuojančios „Farm Sanctuary“ veikla – pamačiau ten gyvenančius suluošintus, iš fermų ir skerdyklų išgelbėtus gyvūnus. Toks pavyzdys paskatino įkurti panašią vietą ir Lietuvoje.“

Viktorijos teigimu, maistui auginamų gyvūnų negina įstatymai, tad apsaugoti juos ir vykdyti tokią veiklą pasirodė tiesiog logiška.

„Pavyzdžiui, paršiukams fermose nesuleidus vaistų nuo skausmo nukerpamos uodegos, išraunamos iltys, jie kastruojami. Viena višta fermos narve gauna A4 lapo dydžio plotą. Sužaloti, per lėtai augantys paukščiai įmetami į šiukšlines“, – vardijo V. Naujokaitė.

Jau mato viltį

Sodyboje prie sostinės gyvena trys iš tokių fermų išgelbėtos vištos, o kartu su jomis – daugiau nei 20 gyvūnų, įskaitant tris šeimininkų šunis ir katę. Visus augintinius prižiūri patys įstaigos įkūrėjai – Viktorija ir jos draugas Edvardas Stalionis. Jau kurį laiką jiems padeda ir savanoriai, atvykstantys į sodybą ir šeriantys, prausiantys, leidžiantys vaistus po žiaurių laikymo sąlygų atsigaunantiems gyvūnams.

„Anksčiau sodyboje daugiausia tvarkydavomės mes vieni, tačiau neretai į talką atvažiuodavo pažįstami, draugai ar tiesiog mūsų veiklą palaikantys žmonės. Šiuo metu, kai darbai yra įsibėgėję, beveik kasdien turime bent vieną savanorį ar savanorę. Pora savanorių padeda tvarkyti ir socialinius tinklus“, – džiaugiasi V. Naujokaitė.

Socialiniuose tinkluose šią gyvūnams draugiškos sodybos idėją palaiko per 12 000 sekėjų.

Kalbėdama apie lietuvių požiūrį į gyvūnus, jų gerovę, pašnekovė pažymi, jog nuomonė apie naminius gyvūnus – šunis ar kates – jau kuris laikas yra pakitusi į gerąją pusę. Ir vis tiek prieglaudose bei gatvėse išmestų, paliktų keturkojų nemažėja.

Situacija kiek keblesnė kalbant apie pramogai naudojamus laukinius gyvūnus, bet vilčių ir jiems yra.

„Į zoologijos soduose, cirkuose ar dėl kailio išnaudojamus gyvūnus, manau, nors ir pamažu, bet bent jaunimo požiūris kinta. Tai aktyviai dirbančių organizacijų darbo rezultatas“, – sako V. Naujokaitė.

Jai pačiai su bendraminčiais didžiausiu iššūkiu išlieka maistui naudojamų gyvūnų situacija. Juk daugelis, žiūrėdamas į paršelį ar vištą, mato ne gyvūną, o kepsnį ar maltinį.

Prisidėti kasdieniais pasirinkimais

„Maistui auginamų gyvūnų žudymo mastai didžiausi, – pabrėžia Viktorija. – Siekdama parodyti, kokiomis sąlygomis šalies fermose laikomi gyvūnai, aktyviai dirba organizacija „Tušti narvai“. Mes priglaudžiame sužalotus gyvūnus ir stengiamės pristatyti juos mūsų sodybą aplankantiems žmonėms.“

Pasak gyvūnų teisių aktyvistės, jų siekis – įtikinti žmones, kad kiekvienas gyvūnas – asmenybė, o ne bandos vienetas.

Vienas išgelbėtus fermų gyvūnus priglaudusios sodybos tikslų – įtikinti visuomenę, jog jie yra daugiau nei tik maisto šaltinis.

„Manome, jog kiekvienas iš jų yra individualus – nesvarbu, ar tai šuo, ožiukas, katė ar višta. Vienas – drąsesnis, smalsesnis, kitas – kuklesnis. Vienas nori būti šalia žmogaus ir leidžiasi jo glostomas, kitam labiau patinka būti atokiau. Vienas – tylus ir ramus, kitas nuolat krečia išdaigas“, – dalijosi V. Naujokaitė.

Tačiau ji pripažįsta, jog didžiausiu iššūkiu tokioje kovoje išlieka visuomenėje itin gajus požiūris, jog visavertiškai maitintis be mėsos neįmanoma.

Tad, kalbant apie gyvūnų apsaugą ir gerovę Lietuvoje, lieka ryškios dvi priešingos spektro pusės.

Kelialapis į kalėjimą – bent jau popieriuje

Skaičiai, teisiniai terminai, nuorodos į konkrečius Baudžiamojo kodekso straipsnius – tokius dalykus paprastai praleidžiame pro akis ir ausis, nors kaip tik nuo jų įsisąmoninimo, ne vien gražių žodžių, derėtų pradėti deklaruoti savo meilę gyvūnams.

Žiauriu elgesiu su gyvūnais apibūdinami tokie žmogaus veiksmai, dėl kurių gyvūnas patiria skausmą, nereikalingą stresą, kančią ar kraštutiniu atveju – žūtį. Už tai taikoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė, kuri nuo 2015-ųjų birželio 23 dienos, Seimui priėmus atitinkamų įstatymų pataisas, buvo sugriežtinta.

Lietuvoje gyvūnų, kaip juslių būtybių, gerovę ir apsaugą nustato teisės aktai, vienas jų – LR Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas. Jame nustatytos valstybės ir savivaldybės kompetencijos užtikrinant gyvūnų gerovę ir apsaugą. Administracinė atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnais nustatyta LR Administracinių nusižengimų kodekse, o baudžiamoji atsakomybė nustatyta LR Baudžiamajame kodekse.

Pagal LR Baudžiamojo kodekso 310 str. už žiaurų elgesį su gyvūnais baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba kelialapiu metams už grotų.

Pagal LR ANK 346 straipsnį, žiaurus elgesys su gyvūnu, gyvūno kankinimas užtraukia nuo 50 iki 1 200 eurų baudą, o atliekamas pakartotinai – nuo 1 200 iki 1 750 eurų.

Žiaurus elgesys su gyvūnu, gyvūno kankinimas, kai dėl to gyvūnams gresia žūtis ar suluošinimas, užtraukia nuo 300 iki 1 750 eurų baudą. Pakartotinis nusikaltimas – nuo 1 750 iki 2 300 eurų.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų