Kosmopolitas pianistas iš naujo atranda gimtąjį Panevėžį

Kosmopolitas pianistas iš naujo atranda gimtąjį Panevėžį

30-mečio fortepijono virtuozo Roko Valuntonio vardas ir jam skirtos ovacijos skamba didžiausiose bei garsiausiose pasaulio koncertų salėse.

Tačiau net ir intensyviai koncertuodamas visame pasaulyje bei būdamas toli nuo gimtojo miesto muzikas sako jaučiantis pareigą prisidėti prie to, ką geriausiai išmanąs – Panevėžio kultūrinio gyvenimo puoselėjimo.

Namo – su muzika

Nors šiuo metu Londone gyvenančio kraštiečio pasirodymų tvarkaraštis išties labai įtemptas, tempo Rokas Valuntonis nė neketina mažinti. Ką tik grįžusio iš koncerto Olandijoje pianisto jau laukia du pasirodymai Londone, o tuomet suplanuota kelionė į Panevėžį.

Jau visai netrukus pasimėgauti kerinčiais ir užburiančiais klasikinės muzikos garsais Rokas, kartu su seserimi Neringa Valuntonyte, taip pat stulbinamą karjerą Vokietijoje darančia pianiste, pakvies ir Aukštaitijos sostinės publiką.

„Grįžtu čia groti ir ateityje turiu planų surengti ne vien savo, bet ir kitų pasaulyje koncertuojančių muzikų pasirodymus“, – užtikrintai sako R. Valuntonis, su seserimi besirengiantis vasariniams rečitaliams Panevėžyje, Palangoje, Vilniuje, Anykščiuose.

„Atvažiuojame pristatyti programos, su kuria apkeliavome daugybę šalių ir kurią įvertino muzikos kritikai, klasikos žinovai ar jos mėgėjai. Turime sukaupę istorijų, kurias papasakosime per koncertus, ir skambinsime savo mėgstamiausius klasikinės muzikos šedevrus“, – į pasirodymus kviečia duoklę gimtajam miestui atiduoti žadantys Rokas ir Neringa.

Rokas atviras: elegantišką instrumentą jis prisijaukino ne iškarto. „Išmokti skambinti fortepijonu reikia daug kantrybės, – pripažįsta. – Teko tam skirti labai daug laiko ir nuolat stengtis perlipti per save.“ Asmeninio archyvo nuotraukos

Visas žemėlapis pasiekimų

Nuolat į tarptautinius festivalius kviečiamas prestižinių pasaulinių konkursų laureatas, garsiojo „International Nordic Piano Competition“ konkurso Malmėje laimėtojas, apdovanotas Karalienės Mortos premija, pelnęs Dalios Grybauskaitės bei Valdo Adamkaus padėkas už pasiekimus muzikoje bei pasirašęs sutartį su agentūra „City Music Foundation“ Londone. Vos trisdešimtmetį peržengusio pianisto pasiekimų sąrašas išties stulbina. Kaip ir jo kūrybiniai maršrutai, nusidriekę net iki tolimosios Japonijos. Panevėžietis pianistas aktyviai koncertuoja Ispanijoje, Danijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Austrijoje, Portugalijoje. Žinoma, ir Lietuvoje. Rokas yra grojęs su Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoniniu, Panevėžio kameriniu, Lietuvos nacionaliniu kameriniu, Šv. Kristoforo kameriniu, Lundo simfoniniu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoniniu orkestrais diriguojamais Juozo Domarko, Luco Kiolerio, Donato Katkaus, Oliverio Grangeano, Modesto Barkausko, Rodžerio Andersono, Vidmanto Kapučinsko.

Kokia gi pasaulyje Panevėžio vardą garsinančio jaunosios kartos pianisto sėkmės istorija?

„Paslaptis gan paprasta: ledai prieš miegą, dainavimas duše ir patogūs batai“, – šypsosi humoro jausmo nestokojantis Rokas.

Sunki draugystė

Į Panevėžio muzikos mokyklą talentingasis muzikas įstojo būdamas vos 7-erių, mokėsi Gražinos Beleckienės klasėje. Vėliau baigė Panevėžio Mikalausko menų gimnaziją Vilijos Geležiūtės klasėje, tobulinosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Sibelijaus akademijoje Helsinkyje, „La Schola Cantorum“ Paryžiuje bei „Guildhall School of Music and Drama“ Londone.

Nors, kaip dabar prisipažįsta R. Valuntonis, jo draugystės su fortepijonu pradžia nebuvusi pati lengviausia.

„Teko tam skirti labai daug laiko ir nuolat stengtis perlipti per save, – neslepia Rokas. – Išmokti skambinti fortepijonu reikia daug kantrybės, kurios, manau, retas septynmetis turi. Kartais, kai ruošdavausi tarptautiniams konkursams, tekdavo groti net po keturias valandas per dieną be pertraukos.“

O dar, lipant į sceną, neišvengiamai tekdavo įveikti nemenką dozę adrenalino.

„Galbūt tuo metu buvo nelengva, tačiau būdamas dvylikos jau buvau aplankęs aštuonias šalis ir susipažinęs su įvairiausiomis kultūromis“, – pažymi jis.

„Kadangi dažnai keliauju ir turiu galimybę išgirsti bei susipažinti su muzikais iš daugybės šalių, labai džiaugiuosi ir vertinu tai, kad Panevėžio muzikos mokykla gali parengti itin aukšto lygio muzikantus“, – priduria Rokas.

Pianisto teigimu, muzikavimas ir kelionės po pasaulį jam tapo gyvenime taip reikalingu svertu ir pusiausvyros garantu.

Trokštamesnis už apdovanojimus įvertinimas

Nors gana jaunas, savo sąskaitoje panevėžietis turi daugybę menininkui reikšmingų, prestižinių apdovanojimų. Ir neneigia, jog būti visame pasaulyje vertinamu muziku labai malonu. Tačiau pati sąvoką „įvertinimas“ jam yra kur kas daugiau nei tik apdovanojimai ar medaliai.

„Svarbiausia yra ryšys su žmonėmis ir susikalbėjimas, – atviras R. Valuntonis. – Kad ir kaip smagu gauti visokiausius medalius ir raštus, mano kasdienybė yra gerokai mažiau pompastiška. Apdovanojimai man nė kiek nepadeda, kai esu scenoje ir bandau pasiekti žmones grodamas. Kai bandau papasakoti istoriją, kuri ne tik man, bet mums visiems yra kažkur žinoma ir mus visus vienija. Svarbiausia yra susikalbėti, apie tai pamąstyti, pasijuokti ar dar kaip kitaip ją išgyventi.“

Rokui nuostabiausias įvertinimas – kai po koncerto visi salėje jaučiasi vienodai. Nebesvarbu, kas yra klausytojas, kas – atlikėjas: lieka tik kartu išgyventa patirtis, bendrystės jausmas.

„Svarbu, jog atsitraukėme nuo pačių savęs ir grįžę dar geriau save pažinome. Žinau, kad viskas čia labai painiai skamba ar, atrodytų, yra neįmanoma, – juk nebus galima atsakyti, ar tai man kada nors pavyko, – bet labai norėčiau dar daugiau priartėti prie tokio įvertinimo.“

Panevėžietis pianistas prisipažįsta anksčiau sceninį jaudulį bandydavęs įvairiausiais būdais sutramdyti. Dabar liovėsi tą daryti ir jaučiasi daug labiau atsipalaidavęs.

„Tegul tas jaudulys būna – nieko čia nepadarysi, – juokiasi Rokas. – Skaičiau apie Oksforde atliktą tyrimą, kurio rezultatai mane nuramino: laikinas stresas, pasirodo, yra sveikas organizmui, padeda susikaupti ir pagerina atmintį!“

Sėkmė šypsosi ne visiems

Pasirodymai didžiosiose scenose, anot Roko, yra tik ledkalnio viršūnė. Karjeros siekiantis pianistas turi būti universalus.

„Mes privalome ne tik pasiruošti lipti į sceną, bet ir surasti galimybę joje atsidurti. Pianistas negali gauti darbo orkestre, o pasirašyti sutartis su agentūromis pavyksta tik vos vienam procentui muzikantų. Reiškia, jog mes žmones turime pasiekti patys. Dėl to viena svarbiausių šio amato dalių yra nuolatinis bendravimas, naujų pažinčių mezgimas ir bendradarbiavimas su kolegomis“, – muzikos pasaulio užkulisius atskleidžia R. Valuntonis.

O dar reikia suspėti padirbėti ir prie fortepijono, primena pianistas. Daug kas nustebtų sužinojęs, kokia ilga kartais gali būti muzikanto darbo diena.

Tačiau Rokui muzika to verta. Jis įsitikinęs, jog muzika turi galią suvienyti, padėti suprasti ar pajusti, tad jam pačiam ji yra itin brangi ir gyvenime užima labai svarbią vietą.

„Ji – kaip gyvenimo prieskonis, suteikiantis daugiau prasmės ir pabrėžiantis dalykus, kurie mus paliečia. Tačiau man muzika yra ne tik prieskonis, kuriuo aš mėgaujuosi, bet ir tai, į ką aš labiausiai gyvenime gilinuosi. Žinau tik tiek, kad muzika su mumis buvo nuo neatmenamų laikų, dėl to ji tam tikra prasme apibrėžia patį žmogaus buvimą.“

Klavišais pasakoja istorijas

R. Valuntonis neapsimetinėja: kiekvienas pasirodymas ir pasirengimas jam pareikalauja išties daug jėgų. O sunkiausi pasirodymai yra tie, kuriems turi mažiausiai laiko pasirengti.

„Kažkada teko atlikti Mocarto ir Saljerio koncertus per vieną vakarą. Pasirengti turėjau vos dvi savaites. Tuomet viską mečiau ir nesustodamas grojau. Galiausiai viskas pavyko sėkmingai, bet po pasirodymo ėjau tiesiai į lovą ir atsikėliau po gerų aštuonių mėnesių“, – šypsosi prisiminęs.

Didžiąsias scenas nevaržomais fortepijono garsais užkariavęs talentingasis pianistas juokiasi, jog net ir po didelių pasiekimų bei įvertinimų žvaigždžių liga jam tikrai negresia.

„Po pasirodymų susergu nebent besaikio valgymo liga“, – kvatoja Rokas.

Ar tarptautinėse, rimtos klasikinės muzikos garsais persmelktuose pasirodymuose pasitaiko kuriozinių situacijų? R. Valuntonis tik nusišypso.

„Tiesą sakant, nieko rimto nebuvo nutikę, tik keletas netikėtai trūkusių stygų, keletas linksmų vaikų, kuriems koncertas nepasirodė labai įdomus, replikų. O štai paskutiniame koncerte likau užstrigęs scenoje, nes darbuotojas pamiršo atverti užkulisių duris, kurių aš pats niekaip negaliu atidaryti. Bet tai smulkmenėlės!“

R.Valuntonis dažnai apibūdinamas ne tik kaip virtuoziškas atlikėjas, bet ir kaip labai entuziastingas, publiką sujaudinti gebantis artistas.

Pats muzikas tokių kalbų per daug nesureikšmina. Sako, jam svarbiausia yra publikai perduodama istorija ir atmosfera, kurią sukuria kompozitorius savo kūriniu.

„Kiekviename gyvenimo tarpsnyje imponuoja skirtingi kompozitoriai, tad kaskart klausau ir atlieku įvairią muziką – nuo baroko iki šių dienų“, – tikina Rokas.

Nors laisvalaikio ir neturi labai daug, tačiau veržlusis panevėžietis, be muzikos, dar yra atradęs astronomiją ir istoriją.

Reikia pabūti vienam

Nors labai dažnai pianistai iš šalies atrodo uždari vienišiai, dieną iš dienos praleidžiantys prie instrumento, R. Valuntonis neabejotinai laužo stereotipus.

„Pianistas tikrai praleidžia nemažai laiko vienas skambindamas ir keliaudamas, bet reikia turėti omenyje tai, jog mes ne visada grojame vieni. Projektai su orkestrais ar su kameriniais ansambliais yra labai dažnas reiškinys mūsų kasdienybėje“, – vienišiaus etiketės kratosi Rokas.

Kita kasdienybės dalis – bendravimas ir bendradarbiavimas su įvairiausiomis asmenybėmis. Todėl labai dažnai laikas, kai gali pabūti vienas, muzikui yra labai reikalingas.

Praėję metai, pasak Roko, jam buvę ypatingi: tarptautinę karjerą darančiam pianistui plojo Ispanijos publika.

„Labai įsimintinas laikas buvo Kampiljo mieste vykusiame konkurse, kur man pavyko gan neblogai pagroti ir mano idėjos patiko komisijai bei publikai. Laimėta pirma vieta ir publikos prizas atvėrė naujas duris į Ispanijos sales, kuo aš labai džiaugiuosi. Na, o šiems metams esu užsibrėžęs tikslą kuo geriau sugroti vasarą Lietuvoje numatytuose koncertuose“, – ateities planais dalijasi Rokas.

Nuo fortepijono prie biliardo lazdos

Nors laisvalaikio ir neturi labai daug, tačiau veržlusis panevėžietis, be muzikos, dar yra atradęs astronomiją ir istoriją.

„Tai mano populiariausios temos, – nustebina atlikėjas. – Man labai patinka, kad šiomis dienomis informacija yra taip lengvai prieinama, kad galime išmokti daugybę dalykų tiesiog keliaudami.“

Rokas pasakoja ne taip seniai labai rimtai susidomėjęs ir biliardu. Trejus metus kruopščiai treniravęsis, kol laimėjo keletą turnyrų.

„Buvo tikrai smagus užsiėmimas. Gal ir nelabai susijęs su mano pagrindine veikla, bet puikus būdas nors truputėlį atitrūkti“, – pasidžiaugia.

R. Valuntonis sako nė nebandantis dėlioti artimiausio gyvenimo penkmečio ar dešimtmečio plano, tačiau labai tikisi, jog net ir po daugelio metų pianisto karjera ir toliau klostysis sėkmingai ir jis turės galimybę groti.

„Gal atrasiu dar kažką įdomaus – galbūt kažką veiksiu, be grojimo. Dar nežinau. Bet man šis nežinojimas patinka. Jis mane padaro atviresnį naujoms idėjoms“, – tikina Rokas.

Nors pianisto gyvenimas nepasižymi sėslumu, jį būtent tai labiausiai ir žavi.

„Per ilgai užsibuvęs vienoje vietoje imu jaustis pavargęs nuo rutinos, – atviras R. Valuntonis. – Šiuo metu esu apsistojęs Londone, tačiau sutartiss su čia esančia agentūra eina į pabaigą ir jau ėmiau svarstyti, ką dar norėčiau pažinti. Gyvenu Europoje ir visur jaučiuosi patogiai.“

Muzika tapo svertu

Atrodytų keista, tačiau vos lėktuvui pasiekus Lietuvą šis kosmopolitas, plačiojo pasaulio žmogus iš karto skuba į savo gimtąjį Panevėžį. Šiam miestui Rokas prisipažįsta turintis ypatingų sentimentų.

„Panevėžys yra mano namai. Čia gyvena mano tėvai ir seni geri bičiuliai. Grįžęs visada žvalgausi ir stebiu, kaip pasikeitė miestas ir kas jame naujo įvyko“, – pasakoja.

R. Valuntonis svarsto, jog labai dažnai to, ką, atrodo, taip gerai pažįsti, neįvertini, kol neatsitrauki ir nepamatai iš šalies.

„Kai gyvenau Panevėžyje, jis man buvo viskas, ką aš žinojau. Dabar labai smagu tai prisiminti. Mano akimis, Panevėžys keičiasi ir jame atsiranda naujų vėjų, o tai yra labai puiku!“ – komplimentus gimtajam kraštui žeria talentingasis fortepijono meistras, dažnai prisimenantis Panevėžyje praleistas pačias gražiausias vaikystės akimirkas.

„Atsiminimų išlikę labai daug! – neleidžia suabejoti. – Manau, kad esu čia nuveikęs viską, ką turėtų nuveikti tikras panevėžietis. O tik tikras panevėžietis ir supras, ką!“

Rokas nuoširdžiai džiaugiasi turėjęs spalvingą vaikystę ir paauglystę. Kaip ir tuo, jog paskui su plačiuoju pasauliu susipažino būtent per muziką ir kultūrą.

„Muzikavimas ir kelionės po pasaulį tuomet man buvo kaip svertas, kuris laikė pusiausvyrą – kad per daug neįsijausčiau į kiemo žaidimus ar visokiausias paaugliškas nesąmones bei parūkymus už kampo“, – juokiasi pianistas.

Šeimoje ir daugiau talentų

R. Valuntoniui labai svarbu, kad net ir gyvendamas toli išsaugojo nuostabius santykius su Panevėžyje likusiais tėvais.

„Iš šeimos jaučiu didžiulį palaikymą ir esu jiems be galo dėkingas. Mano tėvai kartais net atskrenda į kitą šalį paklausyti mano pasirodymų“, – didžiuojasi Rokas, bet dar labiau džiaugiasi savo jaunesniosios sesers Neringos, pasekusios jo pėdomis, sėkme.

Neringa šiuo metu yra sparčiai kylanti pianistė, o jos unikalus fortepijono valdymas ir energija jai užtikrino vietą Hanoverio muzikos, teatro ir medijos universitete – vienoje prestižiškiausių tokio pobūdžio aukštųjų mokyklų visoje Europoje. N. Valuntonytė yra itin aukštai vertinama profesionalų ir muzikos kritikų dėl originalios programos pasirinkimo, profesionalumo ir veržlumo, todėl galima nė neabejoti, jog ateityje jos, kaip ir brolio, laukia didžiausios pasaulio koncertų salės.

„Kai Neringa laikė stojamuosius egzaminus į universitetą, stojo trys šimtai pianistų iš viso pasaulio, o įstojo tik aštuoni, – pasididžiavimo seserimi neslepia Rokas. – Dar labai svarbu, kad Neringa jau susidomėjo didžiulis klausytojų ratas. Dėl ką tik itin sėkmingai atliktų rečitalių Lenkijoje ir Vokietijoje ji gavo daugybę tolesnių koncertų ir kamerinės muzikos projektų pasiūlymų.“

Ir nors džiaugiasi tiek savo, tiek sesers sėkme, R. Valuntonis prisipažįsta, jog net puikiai vertinamas muzikantas tikrai neuždirba pasaulio milijonų.

„Jaučiu, jog greitu metu teks parduoti jachtą ir sumažinti atlyginimą vyresniajam rūmininkui“, – kvatoja Rokas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų