Anot V. Urbono, Panevėžio ultratriatlono sėkmei įtakos turi čia startavusių sportininkų geri atsiliepimai apie miestą, savanorius, renginio organizaciją.

Kodėl Panevėžys – ryškus ultratriatlono žemėlapyje?

Kodėl Panevėžys – ryškus ultratriatlono žemėlapyje?

Rugpjūčio 24–27 dienomis į Panevėžį vėl grįžta ultratriatlonas. Daugiau nei dviejų dešimčių atletų būrys Senvagėje plauks 7,6 km, dviračiu parke įveiks 360 km ir bėgs 84,4 km.

14-ą kartą vyksiančiame Panevėžio ultratriatlone šiemet savo fizinių galimybių ribas išbandys sportininkai iš Portugalijos, Lenkijos, Vokietijos, Austrijos, Didžiosios Britanijos, Turkijos, Norvegijos, Latvijos bei kitų šalių. Kartu su stipriausiais Europos triatlonininkais varžysis ir panevėžiečiai Alina Ranceva bei Laurynas Urbšys.

Įdomu, kad Panevėžys patenka į pasaulio ultratriatlonų rekordų sąrašus: čia planetos pirmenybių metu pernai estė Sirlet Vilas distanciją įveikė per 23 val. 31 min. 38 sek. ir pasiekė moterų dvigubo ultratriatlono rekordą. 2015 m. tokiame triatlone debiutavusi A. Ranceva nuotolį įveikė per 26 val. 59 min. 48 sek., o pernai ji nuo pasaulio čempionės atsiliko kiek daugiau nei 45 minutėmis (24 val. 17.39 min.).

Vaikystėje Panevėžyje stebėtos ultratriatlono varžybos Aliną sužavėjo ir pastūmėjo rinktis triatlono treniruotes. Po keliolikos metų ji pati tapo didžiulės ištvermės, valios pastangų reikalaujančių varžybų dalyve.

Panaši istorija ir su Laurynu Urbšiu: vaikystėje susižavėjęs triatlonu ėmė sportuoti ir Lietuvoje prieš keletą metų buvo tituluojamas kaip vienas triatlono lyderių. Pernai jis pirmąkart stojo prie dvigubo ultratriatlono distancijos ir užėmė aukštą 5-ą vietą.

Nuo 1995 metų su pertrauka vykstantis tradicinis Panevėžio ultratriatlonas mėgstamas užsienio atletų. Maždaug trečdalis sportininkų čia jau yra bent kartą yra startavę. Apie šio triatlono renginio tradicijas, atletų pasirinkimą, rezultatų reikšmę, žiūrovams ruošiamą programą mintimis pasidalijo ultratriatlono Panevėžyje iniciatorius, geležiniu žmogumi tituluojamas Vidmantas Urbonas.

Ar sunku pakviesti sportininkus į Panevėžį?

Maždaug pusė atvyksta tokių, kurie nori save įveikti, įrodyti sau, kad gali tai padaryti, kita pusė dalyvių treniruojasi profesionaliai ir orientuojasi į aukštą rezultatą.

Panevėžys jau nuo pirmų triatlono renginių sportininkų gretose skamba kaip gebantis organizuoti tokio lygio ultratriatlono varžybas, mokantis šiltai priimti atletus.

Praėjusią savaitę kaip tik prisiminiau pirmąkart 1995 m. organizuotas ultratriatlono varžybas. Tada laimėjo anglas. Grįžęs namo jis savo įspūdžius papasakojo žurnalui „Triathlon Today“. Sakė, kad Panevėžyje jį priėmė kaip karališkosios šeimos atstovą.

Galime džiaugtis puikiais savanoriais, fantastiškai pasirūpinančiais atletais. Sportininkus varžybų metu nuoširdžiai palaiko panevėžiečiai. Dėl to triatlonininkai grįžta į Panevėžį.

Pasaulyje tokios distancijos triatlono varžybų nėra daug, pasirinkimas nėra didelis, tad tokio nuotolio triatlono varžybas organizuojantis Panevėžys – ryškus taškas žemėlapyje?

Pasaulio taurę sudaro 14 etapų, iš jų tik 5 varžybose yra dvigubo ultratriatlono distancijos. Trys tokie etapai vyksta JAV, du Europoje – Vokietijoje ir Panevėžyje. Tad tiems, kurie ruošiasi įveikti tokį nuotolį, pasirinkimas nėra didelis. Be to, vyksta ir pasaulio čempionatas, paprastai sulaukiantis daugiau atletų nei taurės etapai.

Amerikiečiai renkasi savo žemyne vykstančias varžybas, europiečiams lieka arba Lietuva, arba Vokietija.

Kas jus motyvuoja kasmet organizuoti tarptautines ultratriatlono varžybas?

Sunku pasakyti. Visų pirma – tai renginys miestui. Norisi, kad Panevėžys judėtų daugiau. Tai motyvacija ir jaunimui siekti tikslų, nepasiduoti, įveikti tai, kas atrodo neįmanoma.

Šiemet vyks 14-as ultratriatlono renginys. Po kiekvieno pasibaigusio renginio sakau sau – viskas, daugiau nebedarysiu, nes reikia įdėti nemažai jėgų. Pailsėjus vėl pradedi galvoti apie kitus metus.

Čia taip pat kaip su sunkiu darbu ar sunkiomis varžybomis. Juk įveikęs maratoną dažnas sau sako nebekartosiantis tokios nesąmonės.

Praeina tam tikras laiko tarpas, prisimeni tik teigiamas emocijas, malonų adrenaliną ir galvoji, kad vėl būtų smagu pakartoti.

Organizuojant triatloną sunkiausias žingsnis – parašyti ultratriatlono sąjungos būstinei prašymą vėl kitąmet rengti pasaulio čempionatą arba taurės etapą. Lapkričio mėnesį sulaukiame vienokio ar kitokio atsakymo. Sulaukus patvirtinimo pasirašoma sutartis ir tada kelio atgal nebelieka.

Ar iš dabartinių savo auklėtinių matote tokių, kurie ateityje galėtų įveikti dvigubo ultratriatlono distanciją?

Kodėl gi ne. Jei žmogus neprisisotina sprinto, olimpinės distancijos varžybų, jei kelia aukštesnius tikslus, labai realu. Visada jaunam sportininkui sakau, kad svarbiausia įveikti save. Nereikia galvoti apie pergales, o tiesiog gerai išmokti plaukti, gerai minti dviratį ir mokėti bėgti. Atėjus į triatloną reikia iškelti tikslą, savo prioritetus. Reikėtų pradėti nuo supersprinto nuotolio, vėliau nuo sprinto, toliau – olimpinė distancija, ilgo nuotolio, „Ironman“ nuotolis. Kylant šia pakopa galima pasiekti ir dvigubą ultratriatloną.

Kaip įsivaizduojate triatloną po penkerių metų, ar yra vizija, kaip jis turėtų vystytis?

Norėčiau, kad renginys turėtų tęstinumą, o jame dalyvautų lietuviai. Tai nėra neįveikiamas nuotolis, tiesiog turint tikslą įmanoma jį pasiekti. Manau, kad su laiku reikėtų po truputį keisti formą, gal kuriais nors metais organizuoti trigubo ultratriatlono ar dar ilgesnio nuotolio varžybas.

Miestas tvarkosi, atsirado geras takas Poilsio ir kultūros parke. Gal kada turėsime sutvarkytą Skaistakalnio parką su asfaltuotais takeliais. Jame būtų galima surengti trigubo ultratriatlono varžybas. Pamenu, Meksikoje dalyvaujant dešimtgubame ultratriatlone, sukome 1,8 km ratus. O dabar Skaistakalnyje drąsiai yra 1,5 km žiedas. Būtų saugus, geras renginys gražioje aplinkoje.

Kaip pavyksta suburti ir motyvuoti organizavimo komandą, teisėjus?

Turiu pasidžiaugti, kad savanoriais skųstis negalime, turime tvirtą komandą, kasmet vėl grįžtančią į triatloną ir norinčią būti jo dalimi. Dėkoju jiems už pagalbą! Teisėjai – neatsiejama varžybų dalis. Jie kainuoja, ir tai savaime suprantama: žmonės aukoja visą savo savaitgalį ir jiems už tai reikia atlyginti, žmogus už darbą turi gauti savo atlygį.

Kiek jums pačiam svarbūs atvykusių atletų rezultatai, ar varžybų metu turite laiko sekti lyderius? Ar į rezultatų protokolą pažvelgiate po viso renginio?

Rezultatus seku, visada noriu, kad atvykęs į Panevėžį triatlonininkas įveiktų nuotolį, pasiektų maksimaliai gerą asmeninį rezultatą, įvykdytų savo užduotis. Man tai yra svarbu, nes tokiu atveju atletas miestą palieka puikia nuotaika, gerais įspūdžiais. Gaila britės Sorajos Oliver, kelintus metus iš eilės neįveikiančios nuotolio. Pačiam tada nėra malonu, vis norisi, kad ji sugrįžusi pagaliau sėkmingai finišuotų.

Varžybų metu paprastai užsiimu organizaciniais darbais, žiūriu, kad kur nedingtų šviesa, elektra, kad teisėjai būtų sotūs, kad palaikymo komanda gautų maitinimą ir panašiai.

Kokiais atvejais galite pasakyti, kad triatlonas buvo idealus?

Svarbiausia, be sportininkų traumų, antras dalykas – kad varžybas lydėtų geras oras. Trečia – kad netrūktų sportininkus palaikančių žiūrovų, kad jiems padėtų įveikti triatloną.

Svarbūs ir lietuviai atletai, nes be jų varžybos prarastų dalį žavesio.

Be abejo, aukšto lygio mūsų šalies atletai suteikia žiūrovams azarto, intrigos. Štai, Alina Ranceva nuolat yra lyderių gretose, Laurynas Urbšys demonstruoja solidžius rezultatus. Kai varžybose yra lietuvių, smagu ir žiūrovams, ir patiems sportininkams.

Kaip pavyko į Panevėžį pakviesti vengrą neregį Orbaną Csabą Kabacą, kuris varžėsi ir 2016 m. Londono parolimpiadoje?

Geri sportininkų atsiliepimai po praėjusių metų, informacijos sklaida lėmė, kad apie Panevėžį išgirdo ir šis unikalus atletas. Tai regos negalią turintis žmogus. Man pačiam bus labai įdomu pažiūrėti, kaip jis varžysis nuotolyje. Tai geras pavyzdys, kad negalima pasiduoti aplinkybėms. Neretai atsitikus nelaimei žmogus save laiko pačiu nelaimingiausiu, įklimpsta į alkoholio liūną, depresiją ir panašiai. O štai šis vengras įrodo, kad ir turint regos negalią viskas įmanoma, įrodo sau, kad gali įveikti triatlono nuotolį ir džiaugtis gyvenimu. Tai pavyzdys daugeliui sveikų ir nelaimingų žmonių, nusivylusių gyvenimu.

Šalia triatlono nemažai vietos skirta ir pramoginei renginio daliai.

Tai daroma ir dėl pačių sportininkų, kad jie neliktų pamiršti ir žmonės ateitų į varžybas. Kitas jausmas varžytis skambant muzikai, jaučiant žiūrovų šurmulį. Daugelyje varžybų teko dalyvauti be žiūrovų, tuščiuose laukuose, kai aplink nieko nematyti. Išmini dviračiu į laukus ir nieko nematai, tik grįžęs į miestą sulauki plojimų.

Kitas aspektas, pramoginė dalis reikalinga ir patiems žiūrovams, nes ilgų nuotolių triatlonas nėra dinamiška rungtis, nėra daug veiksmo, jei vyksta kova, per valandą ar pusvalandį įvyksta koks pasikeitimas. Tad natūralu visą parą nepraleisi prie trasos. Tad renginio metu galima prasiblaškyti klausantis koncerto, išgirsti muzikantus. Ta pramoginė dalis yra būtina. Džiaugiuosi naktinių filmų festivaliu „Sidabrinės gervės naktys“, kur po vidurnakčio lauke per didelį ekraną bus galima stebėti ne vieną vertą dėmesio filmą ir laukti finišuojančių sportininkų. Tai geras būdas ramiai, be triukšmo, be trankios muzikos užimti žiūrovus.

Ar teisybė, kad prieš 20 metų sportininkai iš Vakarų Europos į Lietuvą veždavosi savo kokakolą, manydami, kad čia jos negalės įsigyti?

Kokių tik klausimų nesulaukiau rengdamas pirmus triatlonus! Atsimenu, vienas prancūzas klausė, ar galima įsigyti mineralinio vandens, kai kas, manau, tikrai galvojo, kad mes Lietuvoje važinėjame elnių kinkiniais ir geriame iš šulinio vandenį. Buvo įvairių įdomių kuriozų. Bet atvykę į Panevėžį pamatydavo, kad esame europietiška, tais laikais pigių kainų valstybė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų