Karų verpetuose – miesto pramonė

Karų verpetuose – miesto pramonė

Kartais tai, kas kuriama dešimtmečiais, sunaikinama per mirksnį. Taip nutiko ir kai kurioms Panevėžio įmonėms.

Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Panevėžys buvo tapęs pramonės centru. Mūsų mieste pagaminta produkcija eksportuota į įvairias šalis. Tarpukariu taip pat klestėjo įvairūs verslai, buvo statomi fabrikai, o senieji buvo modernizuojami. Dalis jų nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, ir prireikė ne vienerių metų, kol miesto įmonės pakilo iš griuvėsių.

Bekonai keliaudavo ir į Afriką

Praėjus dešimtmečiui po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, miesto laikraštyje „Panevėžio balse“ netrūko informacijos apie čia kadaise klestėjusius verslus nuo pat XX amžiaus pradžios. Pavyzdžiui, minima, kad 1908 metais įsteigtas malūnas „Mano duona“ reguliuodavo superkamų javų ir miltų kainas.

„Malūnas turėjo išsinuomavęs garinį ir vandeninį malūną, turėjo daug savų mašinų ir neblogai jam vedėsi iki karo, o karo metu vokiečiai ją sudegino“, – rašyta 1928 metais. (Citatų kalba netaisyta.)

1917 metais mieste įkurtas antras kooperatyvas „Žemės ūkio draugija“ sutraukė nemažai ūkininkų.

„Aptarnauja išimtinai tik ūkininkams, žadindamas juos prie kultūringesnio darbo ir susipratimo per paskaitas po kaimus. Paskaitas laiko agronomai, taip pat darydami po kaimus bandymų laukelius. Ta draugija pristato visiems ūkininkams reikalingų produktų, ūkio mašinų ir trąšų pigiau negu kitur“, – dalijamasi prisiminimais apie draugiją.

1917 metais mieste įkurtas kooperatyvas „Žemės ūkio draugija“ vienijo nemažai ūkininkų. „Ta draugija pristato visiems ūkininkams reikalingų produktų, ūkio mašinų ir trąšų pigiau negu kitur“, – girta jos veikla „Panevėžio balse“.

1922 metais Panevėžyje įkurta pirma lietuvių pirklių sąjunga „Birža“ turėjo savo sandėlį. Deja, kaip galima spręsti iš publikacijų spaudoje, dėl didelės svetimtaučių konkurencijos ir „neprityrusio vadovo bei kasininko“ turėjo būti likviduota.

Dar po poros metų Panevėžyje įkurtas Ūkininkų bankas ūkininkams duodavo paskolas, juos aprūpindavo trąšomis, ūkiui reikalingomis mašinomis ir apsaugodavo „ūkininkų įdėtus pinigus, duodamas už juos gerus nuošimčius“. Bankas reklamuotas kaip didžiausia ir stipriausia lietuvių įstaiga mieste. Jis kasmet aukodavo nemažą pinigų sumą labdarai ir kultūrai. Bankas 1927 metais turėjo apie 2 000 narių, o jo balansas siekė milijoną litų.

1939 metais miesto laikraštyje rašyta, kad prie Panevėžio „Maisto“ fabriko įrengtas modernus paukščių apdirbimo fabrikas, pastatytos trys peryklos. Tais pačiais metais iškilo dar dvi peryklos (vienoje galėjo tilpti 60 000 paukščių) ir kiti pastatai. Taip pat įrengtas šaldytuvas.

Lietuvos bekonai buvo eksportuojami į Angliją ir net Afriką, lašininės kiaulės – į Vokietiją, konservai – į JAV, Prancūziją, Norvegiją, Švediją.

1939-ųjų spaudoje galima aptikti žinių ir apie Panevėžį daug metų garsinusį Muilo fabriką.

„Sąlygos fabrikui buvo patogios, nes čia pat ir „Maisto“ fabrikas, kuris muilo gamybai patiekia reikalingų techninių taukų. Tuo metu dar veikė muilo gaminimo sindikatas, todėl muilas buvo žymiai brangesnis, pav., skalbiamojo muilo kaina tada siekė 2,50 lito; įsisteigęs „Lietuvos muilo“ fabrikas Panevėžy skalb. muilo kainą numušė iki 1,50 Lt kg ir tuo išardė muilo sindikatą“, – rašyta.

Kaip ir dabar, anuomet buvo pramonės sričių, kuriose trūkdavo darbuotojų. 1939 metais skelbta, kad, Savivaldybių departamento duomenimis, „nuo Naujų metų Panevėžio apskrityje trūko 657 bernų, 1 115 merginų, 436 pusbernių, 396 piemenų, 186 metinių ordinarininkų. Visoje šalyje ūkininkams trūko 11 557 bernų, 14 146 merginų, 4 008 pusbernių, 4597 piemenų ir 1 198 metinių ordinarininkų“.

Įdūrė valdžiai

Panevėžiečiai aktyviai siekė, kad būtent šiame mieste iškiltų Cukraus fabrikas. Mat jam vietos ieškota arba Šiauliuose, arba Panevėžyje. 1934 metais vienas gyventojas net miesto laikraštyje išdėstė savus argumentus, kodėl šis fabrikas turėtų būti Panevėžyje. Visų pirma, ir tais laikais Aukštaitijos sostinę gelbėjo geras susisiekimas. Buvo patogu geležinkeliu nuvykti į Rokiškį, Kupiškį, Subačių, Pandėlį, Radviliškį, Šiaulius, Joniškį, Uteną, Anykščius. Be to, tuo metu planuota nutiesti geležinkelio šaką Panevėžys–Pasvalys, leisiančią lengvai pasiekti Biržus, Pasvalį, Pumpėnus. Dar viena atšaką buvo planuojama nutiesti nuo Žeimelio per Vaškus ir Pasvalį. Galėjo būti tiesiamas plentas į Ramygalą.

Kitas argumentas mūsų miesto naudai, panevėžiečio nuomone, buvo darbuotojai – jų nestigo. Panevėžio mokyklos darbuotojus tuo metu rengė ne tik sau, bet ir Rokiškiui, Utenai, Ukmergei, Biržams, Šiauliams, Kėdainiams. Privalumu, be daugybės kitų, turėjo tapti ir Nevėžis – Šiauliai neturėjo tekančio vandens runkeliams plauti.

„Šiauliečiai smarkiai tuo klausimu dirba ir gula Kauną. Panevėžiečiai kaip apskrities taryba, miesto taryba, irgi susiinteresavę, betgi atitinkami organai pasyviau dirba, negu Šiaulių“, – viltasi, kad Cukraus fabriko reikalais ims rūpintis ir Panevėžio valdžia.

Panevėžiečių viltys išsipildė – jau 1940 metais pradėtas statyti Panevėžio cukraus fabrikas.

Tais metais rašyta, kad šalia Panevėžio, už Plukių kaimo, bus trečias šalyje cukraus fabrikas. Visas fabrikas užims 39 ha žemės plotą tarp Nevėžio ir plačiojo geležinkelio.

Bendrovė „Lietuvos cukrus“ šio fabriko statybą atidavė Žemės banko bendrovei „Statyba“, ši už darbo priežiūrą gaus 6 procentus viso darbo ir visų medžiagų kainos. Statybinę medžiagą (plytas, medį) duos „Lietuvos cukraus“ bendrovė. „Mašinas ir kitą geležinę medžiagą pristatys čekų Škodos įmonė, iš viso pustrečio milijono kg geležies už tris milijonus litų franco Panevėžyje“, – pasakota apie didžiules tuometes statybas.

Tik pastatytas Panevėžio cukraus fabrikas turėjo būti tokio pat galingumo, kaip ir Marijampolės ar Pavenčių cukraus fabrikai, o įranga – netgi modernesnė. Tačiau planus fabriko darbą pradėti 1941-ųjų spalį sutrukdė karas. (1940 m. Vytauto Augustino/ LNM nuotr.)

Tik pastatytas Panevėžio cukraus fabrikas turėjo būti tokio pat galingumo, kaip ir Marijampolės ar Pavenčių cukraus fabrikai, o įranga – netgi modernesnė. Tačiau planus fabriko darbą pradėti 1941-ųjų spalį sutrukdė karas. (1940 m. Vytauto Augustino/ LNM nuotr.)

Rašyta ir apie gandus, kad Vokietija už mašinų pervežimą iš Čekijos į Lietuvą, kitaip tariant, už tranzitą, pareikalavo milijono litų, bet ši informacija nepasitvirtino.

Girtasi, kad Panevėžio cukraus fabrikas bus tokio pat galingumo, kaip ir Marijampolės ar Pavenčių cukraus fabrikai, bet mašinos – modernesnės. Fabrikas per parą galės perdirbti 800 tonų runkelių. Darbas turėjo prasidėti 1941 metų spalį. Geležinkelio linijos šakos į fabriką turėjo būti nutiestos jau po kelių mėnesį.

„Už kiekvieną užbaigimo paankstintą dieną „Statybai“ bus sumokama po 1 000 litų. O už tris ir paskesnes dienas – po 3000, vėl už tris tolesnes – po 6 000 ir taip toliau“, – tikėtasi, kad fabrikas iškils sparčiau, nei numatyta.

Grobstė ir degino

Antrojo pasaulinio karo metai viską pakeitė – sparčiai besivystančios Panevėžio pramonės ir verslo patirti nuostoliai buvo milžiniški.

„Hitleriniai barbarai padarė didžiulius nuostolius Panevėžio pramonei“, – miesto laikraštyje rašyta 1950 metais.

Tiek vilčių kurstęs Cukraus fabrikas „liko sunkiai sužalotas: išgrobstytos mašinos, išsprogdinta eilė cechų“. Griuvėsiais virto ir daugybė kitų įmonių.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad vokiečių okupacijos metais – nuo 1941-ųjų iki 1944-ųjų – Panevėžio pramonės plėtra pastebimai sulėtėjo. Stambiausia įmonė mieste anuomet buvo „Panevėžio maistas“. Turimomis žiniomis, 1943 metų gruodžio viduryje šioje įmonėje dirbo 920 žmonių, iš jų 780 – darbininkai. Istoriko teigimu, ši įmonė labiausiai nukentėjo nuo vokiečių. Dalis pastatų buvo padegta 1944 metų naktį į birželio 22-ąją. Be to, į Vokietiją išgabenta daug produkcijos.

Tų pačių metų spalį buvo sudaryta komisija, turėjusi įvertinti karo nuostolius. Bendra jų suma sudarė daugiau nei 12,4 mln. rublių. Visai sugriauta daugiau nei 1,5 mln. rublių vertės objektų.

„Panevėžio maistas“ atstatyti pradėtas 1944 metų pabaigoje. D. Pilkausko duomenimis, tik 1949 metų rudenį 50 procentų buvo viršytas 1940 metų gamybos lygis.

Įmonės direktorius Vincas Ambraziūnas, pasibaigus karui, greitai buvo atleistas iš darbo, ir 1945 metais „Panevėžio maistui“ vadovavo jau kitas. Direktoriai gana greitai keitėsi. Pasak D. Pilkausko, šias pareigas dažniausiai ėjo rusų tautybės asmenys.

Muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad Antrojo pasaulinio karo metais iki tol sparčiai besivysčiusi Panevėžio pramonė ir verslas patyrė didžiulių nuostolių – toli gražu ne visos įmonės pokaryje pakilo iš tikrų ar simbolinių griuvėsių.

Muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad Antrojo pasaulinio karo metais iki tol sparčiai besivysčiusi Panevėžio pramonė ir verslas patyrė didžiulių nuostolių – toli gražu ne visos įmonės pokaryje pakilo iš tikrų ar simbolinių griuvėsių.

Muziejininko teigimu, nemažai nuo karo nukentėjo viena seniausių Panevėžio įmonių – aliejaus ir muilo kombinatas „Lietuvos muilas“. Okupacijos pradžioje 1941 metais vokiečiai konfiskavo nemažai žaliavų, įrenginių ir prekių, o po poros metų fabriką išsinuomojo du vokiečiai prekybininkai iš Hamburgo. 1944 metų liepą jie į Vokietiją išsiuntė daug žaliavų ir įrenginių. Pasitraukus vokiečiams, čia taip pat buvo sudaryta komisija nuostoliams įvertinti. Vokiečių padaryti nuostoliai įvertinti kone 4 mln. rublių. Nors vadovai gana dažnai keitėsi, po karo gamyba buvo gana sparčiai plėtojama.

Įmonės stambėjo

Pasak D. Pilkausko, iš stambesnių miesto įmonių mažiau nukentėjo Panevėžio spirito ir mielių kombinatas. 1944 metais per bombardavimą išdužo 120 kubinių metrų langų, sulaužytas keletas langų rėmų, išbyrėjo tinkas. Traukdamiesi vokiečiai pasiėmė tik transporto priemones.

Muziejininko žiniomis, po karo gamyklą pirmą kartą bandyta paleisti 1944 metų rugpjūtį. Fabrikui veikti labai trukdė kuro stoka. Buvo kūrenama ir malkomis. 1945 metais įrengtas žalio spirito varymo cechas, o dar po metų – nauji mielių separatoriai. 1947 metais atliktas kapitalinis įmonės remontas.

Po karo veikė ir „Šermukšnio“ lentpjūvė. D. Pilkausko teigimu, tai buvo gana smulki įmonė. Karo metais joje vyko nedidelės statybos, 1942-aisiais pastatyta kontora, dar po metų – malūno sandėlis, 1944-aisiais – remonto dirbtuvės. Vėliau iš jo išaugo medžio apdirbimo kombinatas.

Panevėžyje po karo veikė ir degtinės gamykla. 1945 metų sausį įkurta Panevėžio mašinų ir traktorių dirbtuvė „Laisvė“. Vėliau ji pervadinta į Panevėžio tarprajoninę kapitalinę remonto dirbtuvę, o praėjus kuriam laikui tapo Panevėžio remonto fabriku. Tik 1959 metais iš jo išaugo Panevėžio autokompresorių gamykla ir tapo viena iš stambiausių miesto įmonių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų