Kalėdų stebuklo belaukiant

Kalėdų stebuklo belaukiant

Kūčios ir šv. Kalėdos neabejotinai gražiausios metų šventės, kai prie vieno stalo susėda visa šeima, į jaukius namus grįžta po pasaulį išsibarstę vaikai ir vaikaičiai, o gerumu norisi dalytis ir su nepažįstamaisiais. Tačiau kaip neišbarstyti tikrojo Kalėdų stebuklo šventiniame šurmulyje blaškantis po parduotuves dovanų ir gardėsių?

vyskupas-genadijus-linas-vodopjanovas-4

Naujasis Panevėžio vyskupas ordinaras G. L. Vodopjanovas teigė, kad Kalėdos yra tas metas, kai reikėtų apmąstyti savo gyvenimą ir pabandyti atrasti nuoširdų ir tikrą santykį su Dievu. T. Šiaudinio nuotr.

Naujasis Panevėžio vyskupas ordinaras Genadijus Linas Vodopjanovas tikina, kad Kalėdų džiaugsmas pirmiausia turi būti žmogaus širdyje. Visame pasaulyje daug dėmesio skiriama kurti šventiškai atmosferai, tačiau neretai akcentuojami dalykai, kurie nutolina nuo tikrosios šventės prasmės.

Tikrąją Kalėdų šventės esmę lemia ne dovanų kiekis ar dydis. Juk ir į mažą dovanėlę gali būti sudėta visa širdies šiluma. Bendrystė, dėmesys kiekvienam ir buvimas kartu vertingiausia dovana. O tikrasis Kalėdų stebuklas yra mokėti priimti tą mažą kūdikėlį Jėzų, kaip viltis ir tikėjimas atgimstantį stebuklingą Kalėdų naktį.

Šios šventės prasmė ir yra ta, kad visi suprastume, jog šventą Kalėdų naktį Jėzus ateina ne dėl kažko, bet dėl kiekvieno žmogaus, tereikia mokėti šį stebuklą priimti į savo širdį. Eglutė, dovanos, bendrystė – tai neatsiejama šventės dalis, tačiau šventės ateina ir praeina, todėl pirmiausia turėtume susimąstyti, o kaip gyvensime po jų, koks yra mūsų gyvenimo tikslas ir prasmė. Kokia bus tolesnė mūsų kelionė“, – pažvelgti giliau į Kalėdų švenčių prasmę pakvietė dvasininkas.

Kelionė į tikrąjį pašaukimą

Naujasis Panevėžio vyskupas prisipažino, kad jo vaikystės Kalėdos buvo kiek kitokios nei dabartinių vaikų. G. L. Vodopjanovas gimė ir augo viename gražiausių ir unikaliausių Lietuvos kampelių – Nidoje.

Dar nuo pokario laikų šis kraštas buvo izoliuotas tiek geografiškai, tiek ir religiniame gyvenime. Sovietmečiu, kai augo dvasininkas, Nidoje nebuvo net bažnyčios. Todėl praktikuoti ir palaikyti tikėjimą buvo gana sudėtinga. Nors tikintieji čia nebuvo persekiojami kaip kituose Lietuvos kraštuose, niekas garsiai apie tikėjimo dalykus nekalbėdavo.

Tik artimiausi kaimynai žinodavo, pas ką apsilankydavo iš kitur atvykęs kunigas. Būtent dėl to jis buvo pakrikštytas gana vėlai, jau sulaukęs aštuonerių, kai viešėjo pas močiutę Jurbarke. Vėliau čia priėmė ir Pirmosios Komunijos bei Sutvirtinimo sakramentus.

Žmonės melsdavosi tyliai ir visa tai laikydavo tik savo širdyje. Net ir per Kalėdas neidavome į bažnyčią, nes tokios tiesiog nebuvo. Vienintelė galimybė apsilankyti Dievo namuose buvo tik nuvykus pas giminaičius į kitus miestelius. Ta izoliacija padarė savo“, – „Sekundei“ pasakojo vyskupas.

Tik 1988 m. tikintiesiems buvo grąžinta bažnyčia. Nors G. L. Vodopjanovas gimė šeimoje, kurioje katalikybė nebuvo praktikuojama, o miestelyje net nebuvo Dievo namų, tai nebuvo kliūtis atrasti tikrąjį pašaukimą. Anot dvasininko, Dievas kiekvieną žmogų savo tarnystei pasirenka skirtingai. Vieniems tai būna staigus suvokimas, tarsi nušvitimas, pavyzdžiui, kaip apaštalui Pauliui, kuris naują gyvenimą pradėjo nukritęs nuo arklio. Kiti link savo pašaukimo eina ilgai, bet nuosekliai.

Mano pašaukimui daug įtakos padarė aplinka, kurioje gyvenau. Ta nuostabi Nidos gamta, jūra ir pušynais kvepiantis oras, žmonės, kurie mane supo. Šeimoje nebuvo kasdien meldžiamasi, bet tėvai man įskiepijo tokias vertybes kaip pareiga, atsakomybė, bendrystė, darbas. Savo pašaukimą galėčiau sudėlioti kaip mozaiką iš mažyčių akmenėlių. Tai savotiška kelionė, ir jeigu žmogus pasirenka ne tą kelią, jis gyvena kančioje. Pašaukimą reikia mylėti, nes kitaip nebūsi nei pats laimingas, nei kiti šalia esantys“,– teigė vyskupas.

vyskupas-genadijus-linas-vodopjanovas-5

Anot vyskupo, eglutė, dovanos, bendrystė – neatsiejama švenčių dalis, tačiau tikrasis Kalėdų stebuklas turėtų būti širdyje. T. Šiaudinio nuotr.

Kalėdų džiaugsmai

Tradicijos švęsti Kūčias ir Kalėdas G. L. Vodopjanovo šeimoje taip pat nebuvo. Pasak dvasininko, jo tėvelis ėjo tam tikras pareigas, tad religinių švenčių šventimas buvo draudžiamas. Per Kūčias visa šeima susėsdavo prie bendro stalo, bet tai buvo tik eilinė vakarienė, be dvylikos patiekalų ir kitų Kūčių stalui būdingų atributų. Vienintelė tradicija buvo prieš Kalėdas pasipuošti eglutę. Tai buvo visos šeimos ritualas, kuriam pradėdavo ruoštis iš anksto.

Kasmet prieš Kalėdas tėvai nupirkdavo bent vieną naują žaisliuką ant eglutės. Tai būdavo tarsi maža šventė, nes žaislų tuo metu ne taip lengva būdavo gauti. Bet užtat labai smagu būdavo puošti žaliaskarę ir prisiminti kiekvieno žaisliuko atsiradimo istoriją“, – kaip dabar atsimena G. L. Vodopjanovas.

Tiesa, po šia eglute Kalėdų rytą dovanų nerasdavo. Kalėdinės dovanos būdavo teikiamos mokykloje per karnavalą. Tuo metu buvo gana sudėtinga rasti įdomesnių dovanų. Iki artimiausio didesnio miesto – Klaipėdos – apie penkiasdešimt kilometrų, tačiau ir šis atstumas neturint automobilio nebuvo lengvai įveikiamas. Buvo tokių metų, kad žaislai buvo deficitinė prekė, tad dažniausiai dovanos būdavo praktiškos.

Prisimenu, kad vienais metais dovanų gavau lėktuvo modelį, man, kaip vaikui, tai buvo sunkiai žodžiais nupasakojamas džiaugsmas. Juk tuo metu kai kada net nebuvo galimybių nupirkti žaislų. Tai ne dabar, kai tiesiog reikia nuvažiuoti į parduotuvę ir išsirinkti iš didžiulės gausos. Todėl mūsų laikais net ir menka dovanėlė turėjo didžiulę vertę“, – pasakojo dvasininkas.

O jeigu kuriais metais Kalėdų Senelis ir neatnešdavo dovanų, kaip juokauja vyskupas, tragedijos nebuvo. Ne ką mažiau brangios dovanos būdavo ir draugų rašyti laiškai. Ilgus metus gyvavo tradicija prieš šventes rašyti laiškus draugams, mokytojams, o per karnavalą ar klasės žiburėlį kiekvienas gaudavo krūvas šiltų ir nuoširdžių laiškelių.

Viena atrakcijų buvo rinkti kalėdinius atvirukus. Gal šiais laikais kiek keistai atrodys, bet tuomet gauti atviruką, o jeigu dar kokį retesnį ar iš užsienio, apie grojančius galėdavome tik pasvajoti, buvo ne ką mažesnė dovana“, – prisimena vyskupas.

Misija – tarnauti Dievui

Kad jo pašaukimas ne šeima, o tarnystė Dievui, G. L. Vodopjanovas suprato dar besimokydamas vienuoliktoje klasėje. Tuo metu Nidą aptarnaudavo broliai pranciškonai, jie jaunuoliui padarė didžiulę įtaką. Netrukus nidiškis tapo vienu iš Mažesniųjų brolių ordino nariu, o 1996 m. davė ir amžinuosius įžadus, pasirinkdamas vienuolio Lino vardą.

Jį itin žavėjo pranciškonų bendruomeniškumas – broliai kartu melsdavosi, dirbdavo, valgydavo. Kretingoje, kur G. L. Vodopjanovas apsigyveno vienuolyne, broliai gyveno kaip viena didelė šeima, tad ir gražiausias žiemos šventes sutikdavo kartu. Ypač iškilminga ir įsimintina buvo Kūčių vakarienė, kai prie stalo susėsdavo ne tik pranciškonai vienuoliai, bet ir seserys iš šalia esančių vienuolynų.

Ir iki šiol ši graži tradicija gyva. Vienuolija yra kaip viena didelė šeima, tad ir Kūčias visi švenčia kartu: kartu meldžiamasi, atsiprašoma vienas kito ar palinkima vienas kitam kažko gražaus“, – sakė G. L. Vodopjanovas.

Dar kita patirtis buvo Italijoje, kur Veronos universitete penkerius metus mokėsi teologijos. Italai Kūčių nešvenčia, pagrindinis Kalėdų švenčių akcentas būdavo iškilmingos Kalėdų nakties mišios, į kurias susirinkdavo gausus būrys tikinčiųjų. Vyskupas džiaugiasi, kad nors ir ne taip iškilmingai, bet ir Lietuvoje kai kuriose parapijose atgimsta tradicija susirinkti į naktines kalėdines mišias.

Tapus vyskupu Kalėdos vėl kitokios. Paprastai Kūčios būdavo su kurijos darbuotojais, vėliau aplankydavau vargšus, slaugos įstaigų gyventojus ar globos namuose augančius našlaičius. Šiemet pirmąsias Kūčias ir Kalėdas švęsiu Panevėžyje. Ir vėl viskas iš naujo“, – sako pranciškonas.

Paklaustas, ar tai, kad tapo jauniausiu vyskupu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, kaip nors pakeitė jo gyvenimą, dvasininkas tik nusišypso. Jau yra gerokai jaunesnių vyskupų, o įvertinti gali tik Dievas. Su naujomis pareigomis ateina tik daugiau atsakomybės ir darbo. Kalbant apie dvasinius dalykus, žodis karjera visiškai netinka. Tai yra tarnystė, ir ji ne visada būna lengva.

Stengiausi dirbti, rūpintis Bažnyčia ir bendruomene nuoširdžiai, negalvodamas apie kažkokius įvertinimus ar karjerą, kaip kad mėgsta kiti sakyti. Bažnyčioje karjerizmui ne vieta, pagrindinė mano misija – tarnauti Dievui ir Bažnyčiai“, – atvirauja pašnekovas.

Kelionė pas Kūrėją

Nors Panevėžyje vyskupu paskirtas tik nuo vasaros, G. L. Vodopjanovas džiaugiasi, kad pavyko aplankyti daugiau kaip pusę parapijų, vieną kitą organizaciją. Liūdina, kad emigracija stipriai išretino miestą. Pasak dvasininko, negalima žmonių tiesiog uždaryti ar prirakinti, kiekvienas renkasi, kur jam geriau, todėl visi turime stengtis, kad tie, kurie liko, gyventų tikėjimu ir viltimi.

Tikėjimas neturi būti kaip kokia priklijuota etiketė. Negali būti krikščionis, o vėliau, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, pasikeisti tikėjimą į kitą“, – sakė vyskupas.

Nors sovietmetis žmonių sąmonėje paliko gilų randą, į bažnyčią ateina ir daug jaunimo, jau gimusio nepriklausomoje Lietuvoje. Vis dėlto pastebima, kad nebėra to tvirto ir nuoširdaus tikėjimo.

Religingumas tampa tarsi savotiškas draudimas. Neretai tėvai savo vaikus krikštija tik dėl to, kad toks „paprotys“, to nori seneliai ar tikima, jog krikštas turėtų apsaugoti vaikelį. Taip neturėtų būti.

Kaip popiežius Benediktas XVI yra pasakęs, tikėjimas yra kelionė. Žmogus keliaudamas per gyvenimą turi jausti, kad yra Dievo sąraše, jis nėra vienas. Ir toje kelionėje per įvairius įvykius Dievas kalbina žmogų. Dievas nėra kažkoks šablonas ar schema, kad jis turi būti tik toks ir ne kitoks. Kiekvieno tikėjimo patirtis, prasidedanti nuo krikšto dienos, yra kitokia. Ir nors šioje tikėjimo kelionėje būna ir nuopuolių, ir pakilimų, nereikia pamiršti, kad Dievas yra kiekviename kelionės taške“, – kalbėjo G. L. Vodopjanovas.

Todėl ir ateinančių švenčių proga visiems tikintiesiems jis norėtų palinkėti atrasti tą nuoširdų ir tikrąjį santykį su Kūrėju. Šie metai buvo ypatingi – Dievo gailestingumo metai, tad ir toliau turėtume gyventi tuo Dievo gailestingumu.

Palinkėsiu, kad per šias Kalėdas visi, kurie per krikštą tapome Dievo vaikais, priimtume Jėzų į savo gyvenimą kaip kūdikį – tokį, koks jis yra. Prieš Kūrėją neturime kuo puikuotis, tad nebijokime į savo gyvenimus paprastai, nuoširdžiai, su nuolankia širdimi pakviesti tikrojo Dievo“, – linkėjo G. L. Vodopjanovas.

Lina ŠIDLAUSKIENĖ

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų