Vyčio apygardos partizanai: Kučių šeima. Nuotrauka iš R. Kauniečio archyvo

Istorija, išsaugota fotografijose

Istorija, išsaugota fotografijose

Lietuvos partizanų nuotraukos buvo ne tik neįkainojamas reliktas artimiesiems – jas slėpę žmonės tą darė didžiulės grėsmės akivaizdoje.

Partizanų gyvenimo akimirkas užfiksavusios nuotraukos jų šeimoms ilgą laiką buvo nepasiekiamos. Už tokių fotografijų turėjimą buvo galima atsidurti kalėjime arba Sibire, o ir pačios nuotraukos partizanui, ryšininkui galėjo tapti įrodymu, kad esi režimo priešas. Tad jos slėptos įvairiose vietose ar net specialiai naikintos. Ši atmintis laisvai atgaivinta tik Nepriklausomybės laikotarpiu.

Slėpė nuo sekančių akių

Kraštotyrininkas, daugiau nei dešimties knygų apie partizanus autorius Romas Kaunietis sako pačias pirmąsias keturias partizanų nuotraukas išvydęs apie 1975-uosius. Jas gavo iš mokytojos Vandos Vaivadienės-Baltušytės. Šiose nuotraukose kartu su bendražygiais buvo įsiamžinęs jos brolis partizanas Jonas Baltušis-Trimitas, Romas Styra-Rėksnys, Alfonsas Valentėlis-Bankininkas Vailokaitis ir Stepas Giedrikas-Girietis.

Pasak R. Kauniečio, tai buvo Biržų, Pandėlio apylinkių partizanai. Jų nuotraukas jis nusprendė perfotografuoti, aprašyti. Teko pagalvoti, kaip tą paprasčiau padaryti. Čia pasitarnavo ir maži kalendoriukai. Iš jų iškarpė skaičius ir paeiliui juos dėjo nuotraukų kampe. Taip vėliau istorijai išsaugojo šimtus partizanų nuotraukų.

Perfotografavęs bet kokią partizanų nuotrauką, padarydavo aprašą ir iš karto slėpdavo tik jam vienam žinomoje vietoje. Pasak kraštotyrininko, buvo būtina išlaikyti ir išsaugoti partizanų nuotraukas ir kartu pačiam apsisaugoti nuo akylai stebinčių KGB agentų akių.

„Jei kas paklaustų, kokiame Panevėžio regione daugiausia fotografavosi partizanai, galėčiau atsakyti trumpai – to šiandien niekas tiksliai nežino“, – sako kraštotyrininkas.

Mėgėjiška fotografija pokariu buvo labai išplitusi, atsirado neblogų plačiajuosčių rusiškų fotokamerų.

„Jų kainos nebuvo didelės. Azartiškas mėgėjas galėjo paaukoti keliasdešimt rublių ir įsigyti tais laikais nuostabią fotografavimo priemonę. Kai kas dar nuo vokiečių okupacijos metų turėjo įsigiję jau siaurajuostes „Leicas“, tik iškildavo problema su nuotraukų darymu. Tada kaimuose elektros nebuvo. Jei kas turėjo siaurajuostį didintuvą su 12 voltų lempute, galėjo nuotraukas daryti prisijungęs prie akumuliatoriaus“, – pasakoja jis.

Fotografija kovų už laisvę dalyviams buvo galimybė nors akimirkai prisiminti, kas yra normalus gyvenimas.

Kraštotyrininko teigimu, plačiajuostės kameros buvo patogesnės, nes iš bėdos tiko kontaktiniam nuotraukų spausdinimui, nereikėjo jokio didintuvo. Nors šios kameros ir buvo didelės, bet vaizdas išeidavo ryškus, o formatas – patogus nešiotis kišenėje.

„Išradingesni vyrai neblogas nuotraukas pasidarydavo ir patys iš bet kokio negatyvo bunkeriuose pasitelkę dienos šviesą, panaudodami tą patį fotoaparatą. Tokiu būdu man irgi teko dauginti nuotraukas“, – pasakoja jis.

R. Kaunietis pasakoja, kad po Atgimimo žmonės jų iš archyvų ištraukė labai daug. Leido persifotografuoti, o kiti atiduodavo ir originalus. Tiesa, 1944–1946 metais partizanai vengė fotografuotis ir šio laikotarpio nuotraukų praktiškai nėra. Jų padaugėjo nuo 1947 metų. Buvo fotografuojami vadų sąskrydžiai, susitikimai. Fotografuodavosi ir vadai, ir eiliniai partizanai, ryšininkai.

„Ypač su partizanais mėgo įsiamžinti jų ištikimiausios kovos draugės, seserys, kurių broliai, sužadėtiniai tuo metu kovojo partizanų gretose“, – pasakoja R. Kaunietis.

Tačiau ne visi norėjo būti fotografuojami. Kraštotyrininkas pasakoja, kad Kupiškio rajono Salamiesčio apylinkių partizanų būrio vadas Albinas Tindžiulis-Dėdė buvo didelis mėgėjas fotografuoti, tačiau išėjęs į partizanus atsisakė šio pomėgio ir iki savo žūties 1949 metais kitiems griežtai draudė fotografuotis.

„Nuotrauką jis laikė vienu iš pavojingiausių dokumentų, nustatančiu ir įrodančiu partizano, ryšininko ar šiaip partizanams artimo žmogaus tapatybę“, – pasakoja jis.

Iš partizanavimo laikų išlikę tik pora šio vado nuotraukų – tada jį fotografavo kitas partizanas.

Iki mirties saugotas turtas

Pasak R. Kauniečio, bendraujant su likusiais gyvais laisvės kovotojais paaiškėjo, kad fotografavimas buvo viena iš jų gyvenimo pramogų. Nuotraukos labai įvairios. Pozuodavo tiek su ginklais, tiek ir be jų. Kai kur imituotos kautynės ar vienas iš savųjų buvo aprengiamas stribo šimtasiūle, į kepurę įsegama penkiakampė žvaigždė, o kiti stovėjo aplinkui atkreipę ginklus.

Pasak R. Kauniečio, Žaliojoje girioje buvo partizanas Julius Stakė-Chomkė, mėgęs fotografuotis krūtinę nusagstęs rusiškais ordinais ir medaliais, rastais pas nušautus rusų enkavedistus.

„Turiu vieną nuotrauką, kurioje molėtiškiai partizanai, iš sniego nusilipdę didžiulį Stalino biustą, aplink jį susėdę juokiasi“, – pasakoja kraštotyrininkas.

Buvę Žaliosios rinktinės vadai Stasys Kulys-Briedis, žuvęs 1953-ųjų vasarį, ir Juozas Šomka-Čerčilis, žuvęs tų pačių metų lapkričio mėnesį.

Partizanus daugiausia fotografuodavo jų ryšininkai, rėmėjai arba šiaip artimi ir patikimi žmonės. „Kiek apie fotografavimą teko girdėti iš pačių partizanų lūpų, paprastai jie, vengdami į būrį atsivesti pašalinį žmogų, fotoaparatą pasiskolindavo ir naudodavo jį patys. Paskui atiduodavo patikimam asmeniui ryškinti juostas ir daryti nuotraukas. Fotografijas partizanai dažniausiai nešiodavosi su savimi, o kai žūdavo, jas pasiimdavo čekistai. Kiti savo nuotraukas palikdavo saugoti pas artimus, patikimus žmones“, – pasakoja R. Kaunietis.

Jo teigimu, Pandėlio apylinkėse Pilėnų tėvūnijos Trimito būrio vadas Jonas Baltušis-Trimitas 1955 metų vasarą ėjo per Kučgalį aplankyti savo motinos.

„Tarsi nujausdamas, kas laukia, Kučgalyje užsuko pas mažai pažįstamus žmones Paliulionius pailsėti ir pasiteirauti, ar apylinkėje nepastebėjo vaikščiojančių stribų ar rusų MGB garnizono kareivių. Pernakvojo, o ryte išeidamas iš planšetės išsiėmė nemažą pluoštelį nuotraukų ir paliko jas namų šeimininkei Janinai Paliulionienei-Januševičiūtei. Kitą dieną J. Baltušis buvo išduotas KGB agento Skuturnos ir suimtas, o vėliau teistas ir sušaudytas“, – pasakoja kraštotyrininkas.

Anot jo, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, užrašinėjant Paliulionių prisiminimus, moteris jam atidavė šias nuotraukas.

„Jei ne ši atkakli ir drąsi kaimo moterėlė, šiandien tų nuotraukų nematytume nei mano išleistose knygose, nei Genocido centro išleistuose albumuose. Šiose nuotraukose buvo įsiamžinę visi Pilėnų tėvūnijos partizanai, pas juos atvykę svečiai iš Vyčio, Algimanto apygardų. Ne vienoje jų matomas garsus poetas, partizaninės spaudos leidėjas, biržietis mokytojas Bronius Krivickas-Vilnius, daugelis kitų to meto Pandėlio, Panemunio, Kvetkų, Papilio, Biržų, Kupreliškio apylinkių partizanų“, – pasakoja jis.

Slėptuvės – netikėčiausiose vietose

„Aš gerai žinojau, kad didžiąją dalį okupantų draudžiamų lietuviškų raštų, knygų, taip pat nuotraukų iki šių dienų išsaugojo tik paprasti, eiliniai žmonės. Visas šis nacionalinis turtas archyvuose, muziejuose buvo beatodairiškai sunaikintas. Valdiškuose archyvuose išliko palyginti labai maža dalis partizanų nuotraukų, nors jų čekistai turėjo prikaupę tūkstančius“, – sako R. Kaunietis.

Jo teigimu, partizanų nuotraukas ir negatyvus žmonės išlaikė įvairiausiais būdais, pavyzdžiui, įdėję į sandarius indus: stiklainius, butelius.

„Pakasdavo juos kur nors gryčios palangėje, po slenksčiu, kad po daugelio metų nesunkiai būtų galima rasti. Kiek žinau, metaliniuose bidonuose užkastos nuotraukos išsilaikė blogai, nes per daugelį metų metalą praėdė rūdys, į vidų pateko drėgmė ir viduje viskas sugedo nebepataisomai“, – pasakoja R. Kaunietis.

Vienas Panevėžio rajono gyventojas nemažai partizanų nuotraukų išlaikė paslėpęs pušinėje kaladėje, numestoje kieme tarp kitų. Kaladė buvo perskelta pusiau, išskaptuota tuštuma, ten sudėtos gerai supakuotos nuotraukos ir vėl sukalta didelėmis vinimis.

Žaliosios girios partizanai. Nuotraukos iš R. Kauniečio archyvo

„Žmogus pasakojo, kaip po įskundimo stribai darė kratą – išvertė visą gryčią, nuo sienų nuplėšė popierius, bet jokių nuotraukų nerado. Lauke dar paspardė tas kalades ant kiemo ir keikdamiesi išėjo“, – pasakoja neįtikėtiną istoriją jis.

Partizanų fotografas Jonas Osgirdas daugelį negatyvų išlaikė išgręžęs stalo koją – ten sudėjęs ir užkalęs mediniu kamščiu. Kraštotyrininkas pasakoja, kad Krekenavoje gyveno garsus fotografas Tadas Bajarūnas, pokario metais pagal stribų bei rusų enkavedistų užsakymus fotografuodavęs nušautus partizanus.

„Nors čekistai ypač kontroliavo fotografo darbą, negatyvus pasiimdavo kartu su nuotraukomis, kad nepasidarytų sau kopijų, bet jo sūnus Vytautas keliolika tokių nuotraukų rizikuodamas vis dėlto kažkaip sugebėjo pasilikti ir išsaugoti iki šių dienų. Jeigu apie tai būtų sužinoję Krekenavos enkavedistai, vargu ar Vytautas būtų išvengęs Sibiro“, – pasakoja jis.

Pasak kraštotyrininko, prasidėjus Atgimimui, atsirado ir daugiau renkančiųjų partizanų nuotraukas.

Pavyzdžiui, jonavietis Vaclovas Janušis važinėjo po Raguvos, Traupio, Miežiškių, Ukmergės ir Panevėžio rajonų apylinkes, rinko iš žmonių išlikusias partizanų nuotraukas, po to jas kopijavo, didino. Vėliau nuotraukas vežiojo po minėtų rajonų apylinkes ir žmonių susiėjimuose, Sąjūdžio susirinkimuose, įvairiuose mitinguose demonstruodavo žmonėms.

„Tuo metu tai buvo gana sėkmingas susipažinimas su partizanų fotografijomis, nes naujos kartos jaunimas, o ir didžioji dalis vyresnio amžiaus gyventojų nebuvo matę nei partizanų, nei tokių nuotraukų. Žmonės buvo sužavėti tomis nuotraukomis. Pamenu, Raguvos kultūros namų salėje vos tilpo visi susirinkusieji. Ant sienų – didžiulės partizanų nuotraukos, senos močiutės eina ir žiūri. Viena atpažįsta savo brolį, kita pažįstamą, gulintį nukankintą prie Raguvos stribyno. Daugelio akyse matyti ašaros. Kokie skaudūs prisiminimai atgyja, kokia baisi žmonių kančia dvelkia iš tų nuotraukų! Iškart pasijuto, kad penkiasdešimties metų okupacija giliai paliko skaudų pėdsaką tautos atmintyje. Dėl tokio atviro ir viešo partizanų nuotraukų demonstravimo tada V. Janušį daugelis įtarė esant KGB pasiųstu žmogumi“, – pamena, kad 1989 metais dalis žmonių dar bijojo provokacijų, R. Kaunietis.

Jo teigimu, V. Janušis blogai padarė, kad neidentifikavo nuotraukų, neaprašė ir daugelio jų nebegrąžino tiems, iš kurių buvo paėmęs. Daugiau nei po dešimtmečio V. Janušis daugelį tų nuotraukų atidavė R. Kauniečiui saugoti.

Neįtikėtinos išlikimo istorijos

R. Kaunietis pasakoja, kad fotografijos pas jį patekdavo pačiais įvairiausiais keliais. Pavyzdžiui, maždaug 15 Žaliosios girios partizanų nuotraukų ir jų negatyvai Atgimimo metais pas jį atsidūrė visai atsitiktinai. Jų autorius – Antanas Žygas-Aptiekorius, jis vėliau buvo suimtas ir sušaudytas. Kas antroje nuotraukoje jis įsiamžinęs vienas ir su kovos bendražygiais, ginkluotas ir be ginklo.

Gana įdomiai susiklostė Kupiškio apylinkių Pašepečio partizanų būrio nuotraukų likimas, kurias fotografavo ir darė buvęs šio būrio ryšininkas ir rėmėjas Kazys Juknevičius. Kraštotyrininko teigimu, šis žmogus partizanams statė bunkerius, darė slėptuves, buvo vienas pagrindinių Pašepečio būrio partizanų tiekėjų, motociklu vežiojęs partizanų vadus į įvairius sąskrydžius, pats kaip ryšininkas aplankęs daug būrių, buvo išduotas ir suimtas. R. Kaunietis pasakoja, kad 1990 metais užrašinėdamas jo prisiminimus pasiteiravęs, ar nežino, kur dar gali būti užsilikusių partizanų nuotraukų. Šis pataręs nuvažiuoti į Šepetą. Čia buvusiame durpių kraiko fabrikėlyje, turėkluose buvo paslėptos Pašepečio būrio partizanų nuotraukos. Apie tai daugiau galėjo papasakoti partizanas Albertas Apšega-Raišys. Kraštotyrininkas pamena, kad prisistatęs buvusiam partizanui, tačiau šis griežtai atsisakęs kalbėti apie praeitį – per daug nukentėjo nuo okupantų.

Daugelį Žaliosios girioje kovojusių partizanų nuotraukose įamžino Antanas Žygas-Aptiekorius, vėliau buvęs suimtas ir sušaudytas.

„Turėjau atsivežęs vieną kažkokiais neaiškiais keliais į mano rankas patekusią nuotrauką, kurioje buvo ir pats Albertas. Jis paėmęs tą nuotrauką vartė vartė rankose, po to nuėjo į kitą kambarį ir iš ten atsinešė gal kokias penkias nuotraukas. Supratau, kad tai jo būrio fotografijos, viena tokia pat, kaip ir manoji. Paklaustas, iš kur tas nuotraukas gavęs, jis atsakė, kad toks medžiotojas Kupišky turėjęs negatyvus ir padaręs“, – pamena, kad ir tąkart A. Apšega nieko daugiau nenorėjo atskleisti, kraštotyrininkas.

Aiškinantis, kur galėtų būti nuotraukos, paaiškėjo, kad minėtas fabrikėlis sudegė dar 1967 metais.

R. Kaunietis Kupiškyje susirado pažįstamą, kuris galėjo kažką žinoti apie mįslingą medžiotoją. Susiradęs jį, pagudravo, kad nukreipė A. Apšega. Žmogus turėjo apie 40 gerai išsilaikiusių negatyvų. Be to, kraštotyrininkas išgirdo neįtikėtiną istoriją. Paaiškėjo, kad sudegus fabrikėliui, valdžia leido rinktis likusią medieną malkoms. A. Apšegos pažįstamas medžiotojas tą ir darė. Senų pjuvenų krūvoje jis pastebėjo gerai suvyniotą ryšulėlį. Tikėdamasis, kad tai pinigai, paslapčia įsidėjo į kišenę, tačiau namuose išvyniojus ryšuliuką paaiškėjo, kad tai nuotraukos ir negatyvai. Pasidaręs nuotraukas, pažino jose A. Apšegą ir suprato, jog tai jo partizanų būrio nuotraukos. Pasak R. Kauniečio, žmogus manė pradžiuginsiantis buvusį partizaną, neseniai grįžusį iš lagerio ir Šepetoje dirbusį kūriku, tačiau, lyg ką nujausdamas, pasiėmė tik nuotraukas. Buvęs partizanas, apžiūrėjęs šias nuotraukas, švystelėjo jas į pakurą – nenorėjo, kad dar kas nors nukentėtų.

Tuo ši istorija nesibaigė. Po kelerių metų išėjus R. Kauniečio knygai, kurioje panaudotos ir šios nuotraukos, minėtasis K. Juknevičius pradėjo prašyti dar kartą pasiskolinti negatyvus, kad galėtų pasidaryti nuotraukas. Deja, negatyvus paėmė, užrakino į spintą ir pasakė areštuojantis juos.

„Dažnai sakydavau, kad yra likimas ir nuo jo nepabėgsi. Po keleto metų man paskambino Panevėžio politinių kalinių bendrijos pirmininkė Antanina Valeikienė ir paklausė, ar man kartais nebūtų reikalingi negatyvai, kuriuose, atrodo, yra nufotografuoti partizanai. Pas juos buvo atėjęs žmogus ir pasiūlęs: mirė giminaitis, turėjęs tuos negatyvus, dabar jie tvarko butą. Aš iškart sutikau juos priimti“, – pasakoja jis.

Paaiškėjo, kad tai K. Juknevičiaus „areštuotieji“ negatyvai. Jam mirus, giminės ieškojo, kam juos atiduoti.

„Tai tik viena tokia paini ir įdomi partizanų nuotraukų išlikimo istorija, į kurią atsitiktinai buvau įpintas ir aš pats“, – pamena R. Kaunietis.

Dalis pražuvo amžiams

„Partizanų nuotraukų yra išlikę gana nemažai. Kiek man teko važinėti po Lietuvą renkant partizanų prisiminimus, tokių nuotraukų pas žmones rasdavau beveik kiekviename krašte“, – pasakoja R. Kaunietis.

Jo teigimu, žmonės ir sunaikino labai daug tokių nuotraukų paskutiniaisiais laisvės kovų metais, bijodami, kad per kratas jų nerastų stribai arba rusų enkavedistai. Už tai grėsė Sibiras ir kiti nemalonumai.

„Buvęs partizanas raguvietis Juozas Tribušauskas yra pasakojęs, kad jo buvusi ryšininkė, jau jam grįžus iš lagerio 1967 metais, sumetė į krosnį ir sudegino apie šimtą partizanų nuotraukų. Tiesa, apie dvidešimt raguviečių partizanų – Mykolo Dobrovolskio vadovaujamo būrio – dar pačių pirmųjų 1946 metų nuotraukų išliko pas kitus žmones ir pateko į mano asmeninį archyvą“, – pasakoja jis.

Vyčio apygardos partizanų nuotraukų nemažai išsaugojo Anykščių rajono Levaniškių kaime gyvenanti partizanų ryšininkė Emilija Mincaitė. Šios nuotraukos daugelį metų slėptos žemėse užkastame metaliniame bidone. Tame pat kaime, Birbilų sodyboje, nemažai partizanų nuotraukų buvo sudėta į stiklainį ir užkasta sode po obelimi. Nelaimė, stiklainis dėl kažkokios priežasties sudužo ir nuotraukos buvo neatpažįstamai sugadintos.

„Ukmergės rajone, Jurgelionyse, nemažai Žaibo būrio nuotraukų buvo paslėpta pas Tamošiūnus, bet jas sugraužė pelės. Anykščių rajone, Traupyje, Kuprio, Žygaudo partizanų būrių nuotraukas, įvyniojusi tarp skudurų, iki Atgimimo išlaikė Julė Radzevičienė“, – pasakoja R. Kaunietis.

Danieliaus Vaitelio būrio partizanus fotografuodavo Kazys Vasiliauskas, jis vėliau buvo suimtas, nuteistas 10 metų lagerio.

„Ne vienas man yra sakęs, kad jis buvo siųstas čekistų, dalį padarytų nuotraukų turėjęs atiduoti čekistams, bet jų užduoties nevykdęs, todėl buvo suimtas ir nuteistas“, – pasakoja kraštotyrininkas.

Iš Vadoklių kilęs partizanas Vladas Spurgis-Šaltis buvo vienas pagrindinių Žaibo būrio fotografų.

„Ryšininko Henriko Vanago-Paparčio pasakojimu, už V. Spurgio galvą čekistai buvo pažadėję dešimt tūkstančių rublių. Jis partizanams darydavo ir dokumentines nuotraukas, nes vienu metu Vyčio apygardos partizanams buvo išduodami partizanų pažymėjimai, kuriuose būdavo įklijuojama partizano nuotrauka ir įrašomas slapyvardis“, – sako jis.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų