Irano žemėje papirko nuoširdumas

Irano žemėje papirko nuoširdumas

 

Uždaros, kartais net izoliuotos valstybės vaizdą kuriantis Iranas – ne ta vieta, kur tarsi akis išdegusios skuba minios turistų. Tačiau kelionių tinklaraštininkas Algirdas Morkūnas buvo vienas tų, kuriam teko skurdžios šalies kultūrą stebėti iš arti.

„Kuo giliau įlendu į mažai turistų lankomą vietą, tuo daugiau emocijų ji man sukelia“, – sako Algirdas.

Turistas – retas svečias

Kiek daugiau pasidomėjęs Irano šalies kultūra ir istorija, 33-ejų lietuvis suprato, jog tai būtent ta vieta, kurioje jam privalu atsidurti. Lankytinų objektų šiame atokiame pasaulio kampelyje apstu, pragyvenimas šalyje pigus, o užvis geriausia, jog turistai čia visai nesiveržia – pustuščiame lėktuve iš Stambulo į Iraną skrido vos vienas, neskaičiuojant paties Algirdo ir jo brolio. O ir per visą kelionę jie sutikę tik vieną turistų vokiečių porą, keliavusią autostopu.

Tačiau tokios patirtys, pasak A. Morkūno, jam labai priimtinos. „Kuo mažiau turistų, tuo mažiau iškraipomas šalies unikalumas, – aiškina lietuvis keliautojas. – Tuomet geriausiai pajunti, kuo gyvena vietiniai žmonės: jie neapsimetinėja, nebando iš tavęs ištraukti pinigų apsimestiniu elgesiu.“

Pasak A. Morkūno, baimių dėl šalies izoliacijos nuo likusio pasaulio ar tvyrančios įtampos dėl politinių Irano ir JAV santykių keliaujant į senąjį persų kraštą nebuvo. Juokauja, jog labiausiai dėl šios kelionės jaudinosi mama, nes į šį nuotykį užkietėjęs keliautojas pasikvietė dar ir brolį Vidmantą.

„Mama džiaugėsi, kad neturiu sesės, nes moterims ten ne pyragai. Teisių Irane jos neturi, visada privalo dengtis veidą ir galvą skara“, – sako Algirdas.

A. Morkūnas pasakoja, jog moterys prie svetimų vyrų Irane negali jaustis laisvai. Pamena, kaip keliaudami po Iraną su broliu nusprendė sustoti nedideliam miestelyje, kuriame girdėjo esant kažkokio sultono namus. Netikėtai prie keliautojų priėjo iranietis ir pasiūlė apsilankyti kilimų siuvykloje. Tik pasakė, kad turi prieš tai paskambinti ir perspėti, kad visos moterys apsigaubtų skaromis.

Algirdas Morkūnas savo kelionėse patyrė, kad mažiausiai turistų laikomos vietovės dovanoja daugiausia įspūdžių. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Siuvykla – už poros minučių kelio. Užeiname. Mūsų niekas nemato, o ten toks klegesys, kaip kokioje vištidėje! Visos tetulytės užsidengusios skaromis, pasikabinusios po smulkią kilimo faktūrą, kruopščiai pirštais kažką daro ir plepa. Aišku, vos mus pamačiusios nutilo“, – juokiasi Algirdas.

Trisdešimt moterų, pasak Algirdo, per metus nuaudžia tik 24 kilimus. Kol po siūlą sukabina visą, praeina daugybė laiko. Kilimai, beje, iškeliauja į Europą, pas žmones, vertinančius autentišką rankų darbą.

Šeimininkų numyluoti

Iranas atvykėlius iš Lietuvos pasitiko ne tik įdomia kultūra, architektūra, nuostabia gamta, bet ir be galo atvirais bei nuoširdžiais žmonėmis.

„Kiek aš esu keliavęs po pasaulį, Irano žmonės man padarė didžiausią įspūdį. Nesu sutikęs draugiškesnių žmonių. Įsivaizduokite, einame gatve per miestą ir kas dešimt sekundžių turime sveikintis, nes visi su šypsena mus pasitinka atvykus į Iraną“, – vietinių nuoširdumu neleidžia abejoti Algirdas.

Lietuviai tapo tikra egzotika turistų neišlepintiems Irano gyventojams. Šie ne tik norėjo su vyrais be paliovos fotografuotis, bet ir nuolatos bruko daugybę dovanų.

„Dovanas vietiniai dovanoja tiesiog einant gatve. Salose, kai mynėme dviračius, net iš pravažiuojančių vadinamųjų tuktukų mums dalydavo apelsinus, datules, pistacijas. Tiesiog vaišindavo tuo, kuo patys užkandžiaudavo, – iraniečių svetingumu negali atsistebėti Algirdas. – Valgėme vėliau viską jau iš mandagumo, nes tiesiog nebetilpo!“

Tinklaraštininkas prisipažįsta: apsilankymas Irane juodu su broliu paskatino į viską pažvelgti kiek kitaip. Dingo susikaustymas, tad su visais ne tik mielai sveikinosi, spaudė ranką bet ir nuoširdžiai glėbesčiavosi. O kur dar daugybė vietinių gyventojų bučinių į skruostus.

„Aišku, bučkius gaudavome tik iš vyresnių vyrų, nes moterims mus kalbinti draudžiama. Pradžioje visa tai atrodė keista, bet vėliau, jei porą dienų nesibučiuodavome, tai bučinio netgi norėdavosi“, – juokiasi Algirdas.

Nesiruošia kariauti

A. Morkūnas juokauja, jog jiems su broliu pasirodžius lankytinose Irano vietose du baltaodžiai turistai vietiniams tapdavo kur kas įdomesni, nei jų prašmatnūs sultonų rūmai.

Keliautojas pamena nutikimą, kai jiems važiuojant maudytis prie jūros išvydo užtvertą kelią. Vėliau paaiškėjo, jog čia vyko iranietiško filmo kūrimo darbai.

Pasak lietuvių keliautojų, Iranas, geriau jį pažinus, griauna visu stereotipus. Čia gyvenančių žmonių draugiškumas paverčia visą kraštą šilumos bei svetingumo oaze. Asmeninio archyvo nuotrauka

Keliautojams pasistačius automobilį ir vos spėjus iš jo išlipti, prie vyrų atskubėjo už kelio užtvarus atsakingi asmenys.

„Pamatė, kad mes turistai, – nusivedė į filmavimo užkulisius, supažindino su režisieriumi, pagrindiniais aktoriais, – pasakoja Algirdas. – Gavome arbatos, sausainių, visi su mumis fotografavosi, pasakojo apie savo filmą. Stovėjome lengvai „apšalę“ – pasijutome kaip to filmo žvaigždės!“

Pasak keliautojo, Iranas, geriau jį pažinus, griauna atgrasios šalies stereotipus ir atrodo tarsi šilumos oazė šaltame, materialiame bei kiek savanaudiškame pasaulyje.

Kiekvienas Irano miestas ar kaimas atvykėliams atsiskleidžia vis kitokiu charakteriu ir pateikia vis kitą šalies gyvenimo pusę. A. Morkūnas patikina: net jei skurdas Irane šiek tiek bado akis, gyvenimas ten teka sava vaga.

„Šalis nėra iš turtingiausiųjų, bet ir valkatų gatvėje nepamatysi. Visi vieni kitais rūpinasi. Dauguma turi darbą, užsiima kažkokiu versliuku“, – pasakoja keliautojas.

Anot pašnekovo, net ir spaudžiami ekonominių sankcijų iraniečiai sugeba prasimanyti pragyvenimui.

„Dirba, kaip ir visi šio pasaulio žmonės. Atlyginimai jų maži, tačiau išlaidos taip pat minimalios. Vieni gyvena 11 milijonų gyventojų turinčiame Teherane, kiti, kaimo žmonės, – senoviniuose moliniuose namuose. Viduje daiktų nedaug, tačiau viskas tvarkinga, visur ištiesti kilimai. Ant jų ir miegama, ir valgoma“, – pasakoja A. Morkūnas.

Jo patikinimu, vietos gyventojų tikrai nejaudina politiniai dalykai – jie paprasčiausiai į juos nesikiša. Juolab kad Irano gyvenvietėse tikrai nejaučiama jokios galimo karinio konflikto įtampos.

„Visa branduolinė programa daugiau politinis dalykas. Patys iraniečiai tikrai nesiruošia su niekuo kariauti“, – tikina lietuvis.

Nors iraniečiui jaunuoliui, norinčiam gauti pasą ir išvykti pakeliauti į užsienį, privaloma atitarnauti kariuomenėje bent dvejus metus, Algirdas svarsto, jog tokiu būdu tikriausiai yra diegiamas patriotiškumo ir tautiškumo jausmas.

Linksma akistata

Daugelis atvykstančiųjų į Iraną pirmiausia atsiduria šalies sostinėje Teherane, pasitinkančiame triukšmu, didžiuliu smogu ir eismo spūstimis.

Nors automobilių, riedančių gatvėmis, modeliai labai seni, bet jų daugybė, tad miestas nuolatos skendi spūstyse.

Kelionių gidai siūlo aibę įdomybių, kurias verta pamatyti Irane, bet A. Morkūnas įsitikinęs, jog sausi pasakojimai niekada neatstos nuoširdaus pokalbio su vietiniais. Todėl į kelionę po Irano žemę jiedu su Vidmantu leidosi niekieno nelydimi, vietoje išsinuomotu automobiliu.

Algirdas džiaugiasi, jog net ir suvaržymų kaustomame Irane vakariečiui pačiam leidžiama vairuoti automobilį, tad per tris šalyje praleistas savaites jie galėję laisvai aplankyti daugybę atokiausių vietų.

Tiesa, kartą prie vairo sėdęs Algirdas buvo ne juokais sunerimęs, kai jų automobilį keliaujant Afganistano sienos link visgi sustabdė pareigūnai.

„Na ką, su pasais skubame į būdelę. Mes šypsomės – jie šypsosi. Rankas mums spaudžia. Toks įspūdis, kad sustabdė ne tikrinti, bet paįvairinti sau dieną, į mus pasižiūrėti“, – be šypsenos negali pasakoti keliautojas.

Kelionių gidai siūlo aibę įdomybių, kurias verta pamatyti Irane, bet Algirdas Morkūnas įsitikinęs, jog sausi pasakojimai niekada neatstos nuoširdaus bendravimo su vietiniais ar savarankiškų klajonių po tūkstantmečiais istoriją skaičiuojantį kraštą. Asmeninio archyvo nuotraukos

Iš netoliese esančio apžvalgos bokštelio akimirksniu atbėgo ir kareivis su automatu. Tačiau net ir šiam du europiečiai sukėlė ne įtarimą, o nenugalimą smalsumą. „Gavo gerai barti nuo būdelės viršininko ir vėl bėgte į bokštelį“, – juokiasi Algirdas.

„Didysis viršininkas atsiverčia mano pase esančią Vietnamo vizą, į kažką vis žiūri. Išsitraukia tualetinio popieriaus lapelį, perlenkia jį per pusę, kad tušinukas nesulįstų ir nusirašo vizos numerį. Patikėkite, buvo taip juokinga!“ – linksmą susitikimą su vietos pareigūnais mena Algirdas.

Nustebino kraštovaizdis

Labiausiai A. Morkūną Irane sužavėjo jo gamta ir senoji šalies istorija. Sako, jog įveikęs 5 000 kilometrų Iraną pamatė visai kitokį, nei įsivaizdavo.

„Iranas praktiškai yra civilizacijos lopšys, – primena. – Daugybė senovinių statinių, kultūrinių objektų… Iš to, ką prieš kelionę perskaičiau, įsivaizdavau, kad Irane – vien sausos plynės. Tačiau pamačiau jį visai kitomis akimis. Dykumos, kanjonai, oazės, kalnai, spalvotos salos, kurios turi net septyniasdešimt įvairiausių uolienų atspalvių. Važiuojant stebėjausi, o vietomis atrodė, kad atsidūriau Marse!“

A. Morkūnas tikina įsivaizdavęs, jog trijų savaičių kelionė žiūrint vien į smėlį atsibosianti. Tačiau dažnai pervažiavę per kokį kalnagūbrį net aiktelėdavo iš nuostabos, kaip akimirksniu pasikeitė gamta.

„Laukiniai kupranugariai, skorpionai, bėgiojantys šaligatviu, dar labiau ją papuošia“, – tikina Algirdas, visa dar negalintis atsistebėti, jog net sausringame Irano krašte, Mesro dykumos kaimelyje, čia pat tarp kopų vietinių yra auginami ir javai.

„Iš kažkur toli esančių kalnų atbėga siauras upelis ir jie sugeba sudrėkinti savo pasėlius. Tie auga smėlyje, bet taip gražiai žaliuoja ir yra visiškai ekologiški“, – pasakoja A. Morkūnas.

Keliaudami po Irano platybes broliai pateko ir į persų Naujųjų metų šventimo šurmulį. Ši šventė Irane minima jau daugiau nei 3 000 metų. Širaze, kur tuomet laiką leido lietuviai keliautojai, vyko šventiniai koncertai, mugės. Daugybė žmonių plūdo į mečetes ir iš jų.

„Širazo miestas yra vienas populiariausių švęsti Naujuosius su šeima. Tai tarsi Naujųjų metų sostinė. Vakarieniaudami vietiniai valgo daug patiekalų, būna apsirengę naujais drabužiais. Dienos metu labai populiaru iškylauti su šeima“, – iranietiškus švenčių įpročius vardija A. Morkūnas ir sako pastebėjęs įdomų dalyką. Šventės išvakarėse beveik visi žmonės maišeliuose nešasi auksines žuveles. Paaiškėjo, jog tai yra šios šventės simbolis – kaip pas mus žaliaskarė eglutė per Kalėdas. Vėliau žuveles iraniečiai tiesiog paleidžia į laisvę.

Toliau nuo civilizacijos

Šiuo metu labiausiai A. Morkūną traukia egzotiškas vandens gyvūnijos pasaulis. Sako, nors jo „privalu pamatyti“ sąrašas ilgas, dabar svajoja apie nardymą Galapagų gelmėse su įspūdingomis rajomis, ruoniais, iguanomis ir banginiais.

Miestų gatvėse galima ir užsimiršti, kad Iranas gyvena spaudžiamas ekonominių sankcijų.

Algirdas nėra pasyvaus poilsio mėgėjas, tad ir jo aplankytos daugiau nei penkiasdešimt šalių žavi savo unikalumu.

„Noriu grįžti į Patagoniją – šį kartą Argentinos pusėje. Kadangi esu Dakaro ralio gerbėjas, vyksiu stebėti lenktynių ir pakeliauti po Peru. Ir dar aplankysiu gorilas Ugandoje“, – planais dalijasi galvą dėl kelionių pametęs vyras.

A. Morkūnas pasakoja ėjęs, jo nuomone, į gražiausią pasaulyje net aštuonių dienų žygį Tores del Painės nacionaliniame parke Patagonijoje.

„Čilės gamta labai įspūdinga ir jie ją labai saugo. Pamenu, kaip vairavau visureigį aukščiausioje pasaulio Atakamos dykumoje ir jis tiesiog nebevažiavo dėl deguonies trūkumo. Buvome toli nuo civilizacijos, tad širdelė šiek tiek virpėjo“, – kelionėse patirtais nuotykiais dalijasi Algirdas.

Dideli įspūdį A. Morkūnui padariusi Kolumbija, nuostabi jos gamta ir kultūra.

„Labai patiko penkias dienas keliauti džiunglių kalnais į dingusį miestą. Kelyje sutikau vietinius indėnus ir patruliuojančią Kolumbijos armiją“, – prisimena pašnekovas.

Neišdildomus įspūdžius Algirdas parsivežė ir iš Hondūro, nardymo Karibų jūroje. Savaitė praleista Brazilijos Amazonėje, piranijų žvejyba taip pat, tikina, buvo įspūdinga. Vienos geriausių gyvenimo akimirkų, pasak Algirdo, prabėgo tuomet, kai su žmona ir vaikais leido žiemas Indijoje ir Tailande, mažuose namukuose, įsikūrusiuose čia pat ant žydros jūros kranto.

„Pasaulyje labai daug vietų, tad kiekviena jų yra stipriai įsirėžusi atmintyje“, – patikina Algirdas.

Daugiau skaitykite Journey.lt, o autorių sekti galite ČIA.

 

 

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų