Ir laidotuvių tradicijas veikia mados

Ir laidotuvių tradicijas veikia mados

Keičiantis visuomenei, keičiasi ir laidojimo tradicijos. Globalizacija bei emigracija lėmė, kad vis daugiau jų atsivežama ar nusižiūrima iš svečių šalių.

Apie šiuolaikines laidotuvių madas – taip, tokios egzistuoja! – klausėme visoje Lietuvoje veikiančios laidojimo ceremonijų organizavimo sistemos kokybės konsultantės Rūtos CIMARMANAITĖS.

Visais laikais laidotuvių kaina buvo aktualus klausimas. O ji neatsiejama nuo tradicijų. Jūsų, kaip ekspertės, akimis, ar dabar ritualinių paslaugų srityje vykstantys pokyčiai yra drastiški, ar labiau subtilūs – tai yra atsiranda tik nedidelių naujų elementų?

– Pati laidotuvių sritis yra labai jautri ir pokyčiai joje nepasireiškia per naktį – jie ateina pamažu. Tradicijos tikrai keičiasi, tačiau ne taip greitai. Vienas labiausiai pastebimų pokyčių – populiarėjantis kremavimas. Praktiškai kiekvieną mėnesį daugėja norinčiųjų kremuoti artimuosius. Galbūt tai lemia, jog nemažai žmonių yra emigravę. Kai kurie jų čia artimųjų net nelaidoja – kremuoja ir palaikus urnoje išsiveža į užsienį.

Pastaruoju metu gana dažnai laidotuvės vyksta be laidojimo į žemę proceso: vieni urną padeda į kolumbariumą, kiti, kaip minėjau, išsiveža į užsienį ir ten palaidoja, kad nereikėtų grįžti, rūpintis kapu.

Dar vienas gana ryškus pokytis – trumpėja atsisveikinimo su velioniu laikas. Anksčiau iki trijų parų trukusios šermenys dabar retenybė. Artimieji dažnai pageidauja ir kelių valandų atsisveikinimo ceremonijos, tačiau tai nereiškia, kad ji tampa mažiau sakrali ar pagarbi – atvirkščiai. Jei laidojama urna, atsisveikinimas gali trukti ir 2–4 valandas, o jei kūnas – iki paros. Sunku pasakyti kodėl. Gal taupomas savas laikas, galbūt ir pinigai, nes tam tikrų paslaugų kaina priklauso ir nuo trukmės. Žmonėms svarbi paslaugų kokybė, bet kaina vis dar yra tarp lemiančiųjų kriterijų, labai dažnai iš anksto norima žinoti konkrečią sumą. Laidotuvių ceremonijos kaina labai priklauso nuo žmonių poreikių, tačiau vidutiniškai laidotuvės Lietuvoje kainuoja apie pusantro tūkstančio eurų.

Tenka susidurti su nestandartiniais pageidavimais?

– Kai kurie dalykai jau gal tapo ir įprasti. Pavyzdžiui, atsisakoma didelių vainikų. Nešami tiesiog gėlių žiedai, dažniausiai baltos spalvos. Nebeliko didelių papuošimų. Viskas vyksta santūriau, paprasčiau. Mažėja pompastikos, atsisveikinimo ceremonijos tampa asmeniškesnės, jaukesnės, šviesesnės emocijų prasme, tačiau kartu ir pagarbios, sakralios.

Sakyčiau, mažėja noras pasirodyti prieš kitus. Anksčiau turbūt labiau jaudintasi, ką kiti pagalvos, jei gedulingų pietų nerengsime, nepirksime brangaus karsto… Dabar jau to kaip ir nebėra. Žmonės vis dažniau galvoja apie tai, ko būtų norėjęs pats velionis. O ir mes visuomet rekomenduojame atsižvelgti į tai, ko pats velionis būtų pageidavęs: kokia muzika jam patiko, kaip jis būtų norėjęs atrodyti, kokią ceremoniją būtų pasirinkęs – netgi kokius žmones būtų norėjęs matyti.

Kartais artimieji nori atsisveikinti ne laidojimo namuose, o šiek tiek modernesnėse vietose. Toks pageidavimas kol kas gana retas, bet pasitaiko.

Užsienyje gana populiarios vadinamosios žaliosios laidotuvės, kai naudojamos ekologiškos medžiagos ar dalelę artimojo pelenų norima turėti šalia savęs. Tokios tendencijos jau pasiekė Lietuvą?

– Ekologijos banga smelkiasi ir į laidotuvių sritį. Iš dalies gal dėl to nemažai žmonių ir renkasi kremaciją. Domisi biournomis, ekologiškomis kapsulėmis-urnomis, kurios per tam tikrą laiką suyra žemėje arba iš jų gali išaugti medelis.

Lietuvoje gal ne taip, tačiau pasaulyje populiarūs specialūs medalionai, į kuriuos supilama dalis pelenų, kad artimieji visada turėtų su savimi atminimą.

Kalbant apie laidojimą į žemę, žmonės vis dažniau renkasi ir gamtai labiau draugiškus karstus.

Ar dažnai Lietuvoje pageidaujama velionio pelenus išbarstyti ir kokios galimybės tą padaryti?

– Žmonės tikrai apie tai galvoja. Kai kurie dar būdami gyvi išreiškia norą, kad jų palaikai būtų išbarstomi galbūt jūroje, ežere ar dar kur. Deja, bet Lietuvos įstatymai nurodo, kad kremuoti palaikai gali būti tik laidojami į žemę, statomi į kolumbariumą arba išbarstomi specialiuose pelenų barstymo laukuose, kurių, deja, šiuo metu nelabai yra. Išbarsčius pelenus bet kur, gali grėsti ir administracinė atsakomybė.

Bažnyčia irgi draudžia pelenus išbarstyti.

Gal ateityje įstatymai bus koreguojami ir bus kažkokios specialios vietos pelenams išbarstyti, tačiau šiandien neturime kontrolės mechanizmų, kurie sureguliuotų, ką su kremuotais palaikais padarė artimieji – palaidojo į žemę, laiko namuose ar išbarstė.

O pasitaiko norinčiųjų urną palaidoti, tačiau ne kapinėse, o, tarkime, miške, sode, kažkur sodyboje ar panašiai?

– Kol kas dar neteko su tuo susidurti. Yra galimybė kremuotus palaikus įdėti į specialią biourną su medžio sėklomis – po tam tikro laiko tokia urna suyra ir toje vietoje, kurioje ji buvo palaidota, išauga medis. Tai labai populiaru kai kuriose Vakarų šalyse. Tokiu atveju galbūt būtų galima svarstyti apie palaidojimą kažkur kitur. Bet vėlgi – įstatymas neleidžia laidoti urnos kur nori, kur įsivaizduoji galintis iškasti duobę.

Noras išauginti iš urnos medį įprastose kapinėse turbūt irgi susidurtų su kliūtimis.

– Išauginti medį gražus noras, bet jį įgyvendinti, bent jau mūsų šalyje, sakyčiau, būtų sunku. Juolab įsivaizduojant, koks kapo dydis, kad žemės yra labai mažai – ypač kai kuriuose miestuose. Pavyzdžiui, Klaipėdoje kapviečių plotas yra problema. Žinant, kiek medžiui reikėtų vietos, nebūtų net kalbų.

Nebūtų oficialu tokį medį pasodinti kažkur sode. Idėja graži, bet šiuo metu jos įgyvendinimas Lietuvoje nepažeidžiant įstatymo sudėtingas.

Bet viskas priklauso nuo to, apie kokį medį mes kalbame. Ąžuolo gal ir neišauginsi mažame kapinių plote, tačiau pasirinkus mažesnio, galbūt dekoratyvinio medžio sėklą – kodėl ne?

R. Cimarmanaitė

Mūsų tautiečiai daug keliauja po pasaulį, dalis jų ilgus metus gyvena užsienyje. Kokias naujas tradicijas atsivežame iš ten?

– Vienas iš tokių dalykų ir yra trumpiau gedėti. Atvykusieji kartais nesirenka ir gedulingų pietų arba renkasi jaukesnį variantą. Laidotuvės šiandien labiau suprantamos kaip atsisveikinimo su artimuoju ceremonija.

Kai kur užsienyje laidotuvės yra gražus, kartais net muzikalus renginys, kuriame visi dalijasi prisiminimais. Pavyzdžiui, Naujajame Orleane velionis išlydimas skambant džiazo ritmams. Tai ne toks oficialus renginys, kaip pas mus įprasta – šarvojimo salėje.

Taip pat daugiau rūpinamasi ekologija, nes svetur ši sritis toliau pažengusi nei Lietuvoje. Matyt, užsienyje gyvenantys lietuviai prie to jau pratę.

Apskritai parsivežamas šiek tiek kitoks požiūris į laidotuves: ceremonija ne tik trumpėja, bet ir atsisakoma giedotojų – juos keičia rami foninė muzika. Vis dažniau gedulingus pietus keičia vieno kąsnio vaišės, ramus ir jaukus pasisėdėjimas tik su pačiais artimiausiais žmonėmis. Kaip ir minėjau, keičiasi dekoracijos – vainikus ir puokštes keičia gėlių žiedai. Ir išvis, užsienyje gyvenantys tautiečiai dažniausiai pageidauja atsisveikinti su artimaisiais ne tokioje formalioje aplinkoje, kad išsiskyrimas būtų šviesesnis, šiltesnis ir kiek įmanoma mažiau dramatiškas.

Užsienyje labai populiarus išankstinis laidotuvių planavimas – tad šią naujovę lietuviai taip pat parsiveža iš svečių šalių.

Atsisveikinimui renkantis ne laidojimo namus, o kitas erdves, – pavyzdžiui, muziejų, – ar sudėtinga dėl to susitarti su tomis įstaigomis? Koks būna jų požiūris į tokį artimųjų pageidavimą?

– Požiūris priklauso nuo įstaigos, jos darbuotojų, vadovų ir tikrai būna skirtingas. Tai nėra taip paprasta. Reikia supratimo, jog atsisveikinimas su velioniu nėra kažkas blogo, noro, kad jo artimieji geriau jaustųsi, kad aplinka patiktų. Ypač jeigu velionis buvo menininkas ar susijęs su ta vieta: muziejumi, teatru, kažkokia kita įstaiga. Būtų labai puiku, jei, esant galimybei, atsisveikinimas vyktų jam priimtinoje vietoje. Žinoma, organizuoti sunkiau, bet pats rezultatas stebinantis. Žmonės, apsilankę tokiame atsisveikinime, išeina su kitokiomis emocijomis ir pačiose šermenyse tvyro kitos emocijos.

Kokios laidotuvių mados dabar vyrauja užsienyje?

– Kitose šalyse pirmiausia jaučiamas suasmeninimas – pradedant nuo urnos. Pavyzdžiui, jeigu velionis mėgo jodinėti, urna gali būti žirgo formos. Jei mėgo kažkokį automobilį, urna gali būti to automobilio formos su užrašais. Yra tokia pasiūla.

Suasmeninamos ir pačios kapvietės. Jeigu mirusysis mėgo futbolą, paminklas gali būti susijęs su futbolo kamuoliu. Atsižvelgiama į žmogų, koks jis buvo.

Ir urnos nėra tik šviesios ar tamsios – užsienyje renkamasi ir ryškias urnas, ir su užrašais. Pavyzdžiui, paviršius būna kaip rašomosios lentos ir artimieji gali kažką užrašyti.

Kai kuriose šalyse net apie 90 procentų atvejų renkamasi urnas, kurios žemėje suyra preliminariai per dvejus metus. Yra urnų, ištirpstančių vandenyje – tokią galima nuskandinti upėje. Pas mus to neleistų įstatymai, tačiau užsienyje galimybė yra.

Kalbant apie karstus, ten taip pat orientuojamasi į paprastumą, natūralumą. Naudojamas net neapdirbtas medis, iš vytelių pintas karstas ar urna. Išskirtinių variantų nemažai. Praėjusių metų pavasarį parodoje Vokietijoje matėme stebinančių sprendimų – kad ir širdelės formos karstas. Tik nežinia, kiek praktikoje tai pritaikoma.

Kaip manote, ar lietuviai tai rinktųsi?

– Bent jau kas susiję su ekologija ir suasmeninimu, manau, būtų aktualu. Nes žmonės, rinkdamiesi urnas, dažnai apie tai galvoja. Tarkime, renkasi medinę, o ne metalinę, nes medinė greičiau suirs. Yra buvę, kai išsirinko urną ir paprašė prie jos prikalti pasagą, nes tai buvo susiję su velionio mėgta veikla. Tik pasiūla nėra tokia didelė. Kuriame sistemą ir bendradarbiaujame su partneriais, kad turėtume didesnę.

Užsienyje gyvuoja ir praktika mirusiojo pelenus panaudoti papuošalų gamyboje. Galbūt to jau pageidaujama ir Lietuvoje?

– Įmaišant dalį kremuotų palaikų galima pagaminti įvairiausių papuošalų – pakabutį, akmenį žiedui, statulėlę ir ją pastatyti lentynoje. Yra papuošalų su pirštų atspaudais.

Tuos papuošalus galima dėvėti. Žiūrint iš šalies net nekiltų mintis, kad čia gali būti dalis kremuotų palaikų, nes atrodo tarsi meno kūriniai.

Variantų esama įvairiausių, pasirinkimas nemažas. Bet kol kas tokio poreikio iš klientų negirdėjome.

Tikriausiai esame konservatyvesni?

– Taip, kol kas, manau, tikrai esame šiek tiek konservatyvesni. Pas mus jau vien mirties tema yra tarsi tabu, nors psichologai sako kaip tik priešingai – reikia ir būtina apie tai kalbėti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų