Informacinis naivumas gali atsirūgti

Informacinis naivumas gali atsirūgti

Praėjusį pirmadienį socialinius tinklus įaudrino įrašas tautiečiams itin jautria tema – apie kainų skirtumus. Feisbuke pasirodžiusi žinutė teigė, neva mineralinio vandens „Vytautas“ butelis Airijoje kainuoja 3 centus, o Lietuvoje – 2 eurus.

Šia informacija, praėjus parai nuo jos paskelbimo, jau buvo pasidaliję 32 000 vartotojų. O tada paaiškėjo, jog žinią socialiniame tinkle paskleidė svetainė 1K.lt – taip vienas jos įkūrėjų komikas Olegas Šurajevas teigė norėjęs paskatinti žmones „į informaciją žiūrėti iš šono ir pradėti tikrinti šaltinius“. Esą šiame milžiniškų informacijos srautų amžiuje būtina atsirinkti patikimiausią informaciją.

Tačiau net ir tai negarantuoja, kad mus pasieks teisingos žinios.

Lietuvoje tokios netikros naujienos, visame pasaulyje vadinamos anglišku terminu „fake news“, yra nuskambėjusios jau ne sykį. Pasidarbavus programišiams, neobjektyvūs faktai buvo patekę net ir į nacionalines žiniasklaidos priemones.

Originalus netikrų naujienų tikslas, kuriam jos ir buvo „išrastos“, daug piktybiškesnis nei pokštas apie mineralinio vandens kainą. Jomis siekiama iškreipti realybę, kryptingai sumenkinti valstybės įvaizdį tarptautinėje arenoje, nuslėpti tam tikrus įvykius ir klaidinti žmones.

Norint paskleisti dezinformaciją, visai nebūtina įsilaužti į žiniasklaidos priemonių ar įvairių institucijų sistemas. Pakanka neatsargaus atsakingų žmonių elgesio. Vienas groteskiškiausių to pavyzdžių – birželio 16 dieną pasirodęs pranešimas apie neva Klaipėdoje JAV bombonešio netyčia subombarduotą daugiabutį. Anksčiau šiais metais būta „naujienos“ apie Lietuvoje dislokuotų Vokietijos karių tariamai išprievartautą 15-metę. Pastaroji informacija pasiekė net Seimo narių elektroninio pašto dėžutes.

Galiausiai įsilaužus į naujienų agentūros BNS sistemą buvo paskelbta netikra žinia apie Latvijoje ipritu apsinuodijusius amerikiečių karius – skleista paniką kelianti informacija apie šio cheminio ginklo gausą Baltijos jūroje ir teigta, jog tik Kremlius žino, kada ši ekologinė bomba sprogs.

Ne tik Lietuvoje – per visą pasaulį besiritanti netikrų naujienų banga tampa vis didesne problema, su kuria susiduria ir žiniasklaida, ir reklamos specialistai, o nuo to galiausiai nukenčia gyventojai. Apie tai, kaip išmokti atsirinkti ir tikrinti naujienų šaltinius, kalbėjomės su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku, žiniasklaidos ekspertu Dainiumi RADZEVIČIUMI.

Kaip atskirti paprastam žmogui melagingą naujieną? Ir kaip ją patikrinti?

Pradėčiau ne nuo naujienos turinio, o nuo to, kur perskaitoma naujiena. Kalbant paprastai, kai neaiškioje turgavietėje, tarpuvartėje už grašius siūlomas neva garsios įmonės produktas, nekvailas žmogus turėtų suprasti, kad tai bus padirbta kopija. Žmogus turėtų suvokti – ir paprastai suvokia, kad tokioje vietoje beveik už dyką geri kokybiški daiktai nepardavinėjami. Tas pats ir atsirenkant naujienas. Jei naujienas renki feisbuke, tikimybė, kad susidursi su netikromis naujienomis, yra didelė.

(BNS nuotr.)

Publikuojamos naujienos vieta yra esminis faktorius, pagal kurį galima spręsti apie jos patikimumą. Socialiniai tinklai, nemokamos platformos, prastos reputacijos portalai ir leidiniai – vietos, kur skleidžiamas turinys dažnai su profesionalia žurnalistika nieko bendro neturi, nors kartais atrodo priešingai – tarsi jie patikimos žurnalistikos atstovai. Jei skaitai tokius leidinius ar lankaisi įtartinos reputacijos svetainėse, tikrai rasi netikrų naujienų.

Yra ryškių netikrų naujienų pavyzdžių Rytų kaimynystėje, Rusijoje ir Baltarusijoje, kur valdžia valdo visą žiniasklaidą ir turi savo interesų. Beveik šimtaprocentinė garantija, kad informacijos sraute į realius įvykius bus įpinta propagandos, melo dozė.

Tačiau ir profesionalai kartais praleidžia netikras naujienas.

Aišku, niekas nėra apdraustas nuo to, kad profesionalioje žiniasklaidoje nepasitaikys netikrų naujienų. Tokios garantijos niekada nėra, nebuvo ir nebus. Bet jei rinksiesi šaltinius, kuriuose dirba profesionalūs žurnalistai, jie, vėliau sužinoję, kad tai netikra žinia, ją paneigs.

Tai vienintelis mano pasiūlymas. Jei jums naujiena yra labai svarbi, niekada nepasitikėkite vienu šaltiniu. Net jei tai geras šaltinis, galima tą pačią informaciją patikrinti dar keliose vietose. Jei ir kituose šaltiniuose faktai pasitvirtina, tada, ko gero, galima pasitikėti skleidžiama naujiena. Bet ir tuomet dar niekas negarantuota!

Dabar su šypsena galime prisiminti, kaip prieš kelis šimtus metų buvo manyta, kad žemė nėra apvali. Buvo galima deginti kitaip galvojančius žmones ant laužų! Tais laikais žmonės turėjo labai daug šaltinių – Bažnyčia, kaimynai, draugai, to meto mokslininkai, karaliai. Visi jie liudijo vieną: žemė nėra apvali. Ir visi šventai tuo tikėjo! Lygiai tą patį ir dabar galime turėti. Nereikia manyti, kad yra absoliučios tiesos – ypač jei tai susiję su tokiomis temomis kaip politika, pinigai ir verslas bei religija.

Žmonės, kurie dirba minėtose srityse, nėra šventieji. Jų įtaka ir svertai labai galingi. Politikoje yra spendimų priėmimas, versle yra pinigai, religija apima mūsų gyvenimo būdą. Mėgstu pavyzdį apie bankams atstovaujančius garsius ekonomistus. Jie yra populiarūs šalyje, žinomi ir nuo ryto iki vakaro komentuoja viską – šeimos finansus, makro- ir mikroekonomiką, importą ir eksportą, investicijas, valiutų kursą… Bet kažkodėl ne pačių bankų veiklą. Jie stengiasi pabėgti nuo bankų rūpesčių ir problemų. Aš juos vadinu gyvenimo būdo vadybininkais, kuriais pasitikėti iš principo negali, nes jie iš esmės dirba bankams, o tie savo ekspertams moka pinigus už komentavimą. Bankai leidžia pinigus vien tam, kad šie ekspertai formuotų mus kaip vartotojus, tam tikra kryptimi. Tai nebūtinai yra blogai, bet turime būti budrūs.

Ar Lietuvai tikrai aktualus netikrų naujienų srautas? Ar pagrindiniuose naujienų portaluose, nacionalinių dienraščių publikacijose galime aptikti „fake news“?

Tai nėra dažnas reiškinys, bet pasitaiko. Kolegos portalų vadovai, redaktoriai ne kartą yra pateikę pavyzdžių, kaip juos buvo apgavę. Pavyzdžiui, savaitgaliais naujienų portaluose paliekami budintys redaktoriai, kurie nėra konkrečios srities specialistai, tad bandoma pagudrauti ir jiems įbrukama netikra naujiena. Jos paprastai yra kažkieko sukuriamos.

Didžiosios, pagrindinės Lietuvos žiniasklaidos priemonės su retomis išimtimis nekuria tokių naujienų.

Bet yra buvę tokių atvejų. Kolegą televizijos žurnalistą Virginijų Savukyną buvo apkaltinę, kad kuria sąmokslą prieš kitą televiziją, nors jis nieko nebuvo padaręs, – tai visiškai išgalvota istorija vien dėl to, kad kažkam nepatiko V. Savukynas.

Šiandien dauguma redakcijų brangina savo reputaciją. Nes vartotojai, ypač internetinės žiniasklaidos, yra labai žiaurūs gerąja prasme. Netikslus ar supainiotas skaičius, nepadėtas kablelis virsta patyčių objektu komentaruose ir socialiniuose tinkluose, ką jau kalbėti apie tai, kad kartais žurnalistai asmeniškai sulaukia pajuokų ar pykčio kupinų žinučių.

Bet išvengti netikrų naujienų nepavyksta.

Prisimenant „eksperimentą“ su mineralinio vandens kainomis – kodėl žmonės taip naiviai tiki tuo, ką pamato socialiniuose tinkluose? Kodėl patiki naujienų portalų antraštėmis, nors jos kartais su pačiu turiniu nedaug ką bendro turi?

Aš manau, kad daugelis iš tų 32 000 žmonių, kurie pasidalijo mineralinio vandens buteliu už 3 centus nuotrauka, netikrino šios informacijos ir netikėjo, kad tiek gali kainuoti vanduo.

Tai, kad jie komentavo ir dalijosi, labiau rodo jų emocinę būklę nei realų norą suvokti, išsiaiškinti, kokia situacija yra iš tiesų. Žmonės reagavo emociškai, nes save priskiria prie tų, kurie nėra patenkinti gyvenimu Lietuvoje, arba nebūtinai yra laimingi išvykę į užsienį, ir savo nusivylimą, nuoskaudas išreiškė per mineralinio butelio kainą.

Tas vargšas vanduo ir keli centai niekuo dėti. Gal kai kur mineralinis vanduo kainuoja tris tūkstančius, o kitur – centus. Ir kas iš to? Europoje galime rasti krūvą restoranų, kur mineralinis vanduo kainuoja labai daug ir galbūt kitur tas pats vanduo kainuoja labai mažai. Ekonomine prasme tai nieko nepasako. Reikia žinoti kontekstą.

Panašiai galime padaryti nuotrauką, kai telekomunikacijų bendrovės beveik už dyką – už 1 centą su papildomomis sąlygomis – dalija puikius daiktus: garsios kompanijos ausines, garsintuvus, nors jų vertė kitose šalyse siekia 100 eurų. Ir ką, visa Europa yra nevykėlė, o mes – žemiausių kainų čempionai?

Tokių manipuliacijų galime prigalvoti daug. Yra įvairių priežasčių, kodėl žmonės ant jų užkimba, bet nebūtinai visi patiki ta informacija. Manau, yra gerokai daugiau subjektyvių argumentų dalytis tokia naujiena, ją vertinti, reaguoti. Šis atvejis įrodo, kad socialiniuose tinkluose dominuoja ne objektyvi, o subjektyvi komunikacija.

Esame ne kartą girdėję frazę: štai su kokiu prabangiu automobiliu važinėja politikai, ir pažiūrėkite, su kokia mašina važinėju aš, tad visi politikai yra vagys. Tai išvada, kuri neturi nieko bendro su faktais.

Kitas dalykas: turint omenyje, kad lietuvių vartotojų feisbuke gali būti apie 2 milijonus, 31 000 yra mažas procentas.

Ką reikėtų skaityti lietuviškai norint susidaryti subalansuotą pasaulio ir Lietuvos naujienų vaizdą?

Lietuvoje nėra nė vienos žiniasklaidos priemonės, kuri galėtų pretenduoti į pasaulio, mūsų šalies subalansuotų naujienų vaizdą. Deja, bet Lietuvos žiniasklaidos priemonės yra neturtingos ir negali sau leisti išlaikyti užsienyje dirbančių gerų žurnalistų, kurie galėtų padėti suvokti pasaulio aktualijas. Nė vienoje ES šalyje jokia lietuviška žiniasklaidos priemonė neturi korespondento, dirbančio užsienyje. Bet mums kalbant apie ES, yra svarbu suvokti, kuo šiandien gyvena Portugalija, Graikija, Italija. Ne tik tada, kai valstybes užklumpa krizės, bet ir šiaip įdomu žinoti, kokiomis nuotaikomis gyvena, kokias socialines problemas sprendžia, kokius politikus renka kitos ES šalys.

Norėdami suformuoti savo pasaulėžiūrą, neišvengiamai esame priversti mokėti keletą užsienio kalbų ir pasistengti naudoti kelias užsienio žiniasklaidos priemones.

Aišku, lietuviškos žiniasklaidos priemonės turbūt tobulai atlieka vietinės žiniasklaidos funkciją, kai mus informuoja lietuviškai apie Lietuvą su lietuvišku požiūriu ir labai gerai paaiškina.

Tą subalansuotumą tik pats žmogus gali pasiekti, semdamasis informacijos iš bent keletos leidinių, radijo stočių, televizijų, portalų. Redakcijose tą gali užtikrinti tik profesionalūs žurnalistai.

Tad nereikėtų įvairių tinklaraštininkų, visuomenės veikėjų, komunikacijos entuziastų pateikiamą informaciją traktuoti kaip naujienų srautą. Čia kaip su Vikipedija: tai geras pradinis informacijos šaltinis, tačiau aklai juo pasitikėti ir jį cituoti negalima.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų