Nepriklausomybės kovų pradžioje Lietuvos kariuomenės ginkluotė buvo itin marga – turėjome ir rusiškų, ir prancūziškų, angliškų – net japoniškų ginklų. KAM nuotrauka

Į karą – su savais ginklais

Į karą – su savais ginklais

Nepriklausomybės kovų pradžia neseniai susikūrusiai Lietuvos valstybei buvo itin sunki.

1918-ųjų pabaigoje tėvynės nuo okupantų ginti pašaukti savanoriai sparčiai pildė gretas, tačiau kuo juos apginkluoti ir net aprengti, apauti, nelabai turėta. Vis dėlto neįtikėtina drąsa bei sumanumu lietuviai stūmė priešus iš savo žemės.

Kovėmės ne vieni

Į Lietuvą besiskverbiantis priešas vertė imtis skubių veiksmų – bolševikai raudona upe veržėsi į mūsų teritoriją. Deja, jauna valstybė nebuvo pasirengusi tokio masto invazijai, ir savanoriams ne kartą teko kliautis vien savo jėgomis.

Tiesa, negalima teigti, kad savanoriai į pirmuosius mūšius ėjo plikomis rankomis. Kiek žinoma, Jono Variakojo vadovaujamas Panevėžio srities apsaugos būrys kovas pradėjo turėdamas kelias dešimtis šautuvų.

Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Strateginės komunikacijos departamento vyresnysis patarėjas, karo istorikas profesorius daktaras Valdas Rakutis sako, kad Pirmojo pasaulinio karo metais gyventojai buvo sukaupę šiek tiek ginklų. Prasidėjus nepriklausomybės kovoms, pirkdavo jų ir iš vokiečių kareivių. Prieš pasitraukimą šių drausmė, pasak karo istoriko, jau buvo pašlijusi. Karui pasibaigus, ginklai nebeturėjo ankstesnės vertės ir kaizerinės Vokietijos kariai nelegaliai juos pardavinėjo. Ir gana pigiai. Taip prasimanydavo pinigų maistui bei kitoms reikmėms. Lietuviai naudojosi šia galimybe įsigyti pirmąją ginkluotę.

Pasak V. Rakučio, Vokietija Lietuvoje turėjo savų interesų, tad suteikė mūsų šaliai paskolų, už kurias Lietuvos kariuomenė pradėjo pirkti ginklus oficialiai. Tačiau bendrąja prasme to meto mūsų kariuomenėje to meto ginkluotė buvo gana eklektiška – joje būta rusiškų, prancūziškų, angliškų, kitokių ginklų – net japoniškų.

„Marga buvo Lietuvos kariuomenės ginkluotė. Dominavo vokiški ginklai, bet ir rusiškų buvo nemažai“, – patvirtina karo istorikas.

Problema buvo ne vien ginklai, bet ir amunicija. Kiek žinoma, pirmuosiuose mūšiuose už nepriklausomybę itin opus buvo šovinių stygius.

„Tačiau mus paremdavo vokiečiai su kulkosvaidžiais, – pasakoja V. Rakutis. – Mums jų pagalba buvo svarbi ir tuo, kad jie turėjo šovinių – galėjo normaliai šaudyti. Nes kai labai taupai šovinius, esi ne karys, negali pulti.“

Kulkosvaidžiai nepriklausomybės kovose atliko svarbų vaidmenį – tai buvo galingas ir efektyvus ginklas. Tad, V. Rakučio teigimu, vokiečių padedamiems lengviau buvo laimėti pirmuosius mūšius. O ilgainiui ir pačių lietuvių ginkluotė gerėjo: jos buvo įsigyjama vis daugiau ir įvairesnės.

Be to, priminė pašnekovas, mūšio lauke lietuviai nebuvo vieni: su bolševikais kariavo ir latviai, ir lenkai, ir baltagvardiečiai.

„Kartais mūsiškiai mėgsta sakyti, kad vieni bolševikus sumušė, – neslepia istorikas. – Ne. Buvo koalicija.“

Lietuvių raitelių pulko 1-ojo eskadrono savanoriai 1919-aisiais. LCVA nuotr.

Lietuvių raitelių pulko 1-ojo eskadrono savanoriai 1919-aisiais. LCVA nuotr.

Ir drąsa, ir gudrumu

Trūkstant visko, trofėjiniai ginklai lietuviams savanoriams buvo itin vertingas karo grobis. Jie tuo metu taip pat sudarė nemenką ginkluotės dalį. Kai lietuviams mūšiuose pagelbėdavo vokiečiai, paprastai pastarieji pasiimdavo maisto produktus, o lietuviai – ginkluotę.

V. Rakučio pasakojimu, didelis karo grobis buvo paimtas iš Radviliškio sandėlių išvijus bermontininkus. Ten laikytas didelis kiekis ne tik ginklų, bet ir tokių brangių šovinių.

Paimta net trofėjinių lėktuvų. Vėliau lietuviai nuginklavo lenkų brigadą netoli Kruonio. Iš jų paėmė nemažai ginklų, šovinių ir net prancūziškų patrankų.

Kokia situacija dėl ginklų buvo pas kaimynus. Estai, V. Rakutis žiniomis, ginklų turėjo ir kur kas geresnių negu lietuvių. Nemažai jų gavo Rusijos kariuomenės sandėlių, be to, padėjo ir suomiai. Karo istorikas pasakoja, kad estai turėjo net keletą šarvuotų traukinių. Be to, jų padėtis buvo geresnė ir tuo, kad jie kontroliavo didžiąją dalį savo teritorijos.

Tiek latvius, tiek estus šiek tiek rėmė ir britų laivynas.

„Galima sakyti, kad lietuvių ginkluotės klausimas susitvarkė tik pačioje kovų pabaigoje, 1920 metais, – įvertina V. Rakutis. – Širvintų–Giedraičių mūšio baigiamojoje fazėje ginklų jau turėjome pakankamai.“

„Mes buvome pėstininkai – tai buvo pagrindinė Lietuvos kariuomenė. Kavalerijos labai trūko – tiek žirgų, tiek specialistų.“

V. Rakutis, karo istorikas

Kadangi ginkluotė iš esmės visų nepriklausomybės kovų metu buvo gana aštri problema, lietuviai mūšiuose neretai pasitelkdavo ir išradingumą, gudrumą, norėdami įveikti skaitlingesnį ir geriau ginkluotą priešą ar bent pagąsdinti.

„O kas dar tokiu atveju lieka? Tik improvizuoti, – sako V. Rakutis. – Į tas kovas buvo visko daug įdėta: širdies, išradingumo, dažnai drąsos.“

„Lietuvos kariuomenė didžiausią savo galią įgavo iš tikrųjų jau karui pasibaigus – 1920 metų gruodį – 1921 metų sausį“, – V. Rakutis sako ją tuo metu jau buvus ir skaitlinga.

Tiesa, būta ir tokių sprendimų, kaip kariuomenės etatų mažinimas pasibaigus kovoms su bolševikais. Vėliau vėl skubėta didinti kariuomenę. Iš esmės, istoriko teigimu, net ir tarpukariu karas niekada nesibaigė. Su Lenkija sutartis nebuvo pasirašyta, tad buvo tikėtina, kad mūšiai bet kada galėjo atsinaujinti.

Kulkosvaidis mūšiuose už nepriklausomybę buvo itin vertinamas ginklas. ARCHYVŲ nuotr.

Kulkosvaidis mūšiuose už nepriklausomybę buvo itin vertinamas ginklas. ARCHYVŲ nuotr.

Į mūšį vedė skolinti karininkai

Neturėjo pradžioje Lietuvos kariai ir uniformų. V. Rakučio pasakojimu, specialūs ženklai buvo tvirtinami tiesiog ant civilių rūbų. Deramiau kariuomenė aprengta tik 1919 metų vasarą ir rudenį, kai iš anglų, amerikiečių nupirko uniformų. Kadangi Pirmojo pasaulinio karo metais šių buvo prisiūta daug, jas valstybės pardavinėjo, ir, svarbiausia, pasak istoriko, – pigiai.
Ginklų tuo laiku taip pat sekėsi įsigyti santykinai nebrangiai.

Dauguma pirmųjų savanorių neturėjo jokio karinio pasirengimo. Skubiai buvo ruošiami ir papildomi karininkai: karo mokyklos pirmąsias laidas išleido pagreitintai – mokymai trukdavo vos kelis mėnesius, sako V. Rakutis. Karininkams greitai suteikdavo bazines žinias ir siųsdavo atgal į frontą.

Turėta, žinoma ir profesionalių karininkų – tokių, kurie kovėsi dar Pirmajame pasauliniame kare. Jų patirtis buvo neįkainojama.

„Bataliono, kuopos lygmeniu fronto karininkų užteko, – mano istorikas. – Tačiau Lietuvoje labai trūko aukščiausio rango karininkų – generolų, žmonių, galinčių vadovauti didesniems junginiams.“

Priežastis, kodėl tokį karinį laipsnį turėjusių lietuvių trūko, anot V. Rakučio, buvo elementari: caro kariuomenėje katalikų į aukštas pareigas neskyrė.

„Latviai, estai turėjo tokių karininkų perteklių, o mums trūko. Netgi buvo atvejų, kai lietuviai samdė latvius aukštuosius karininkus maždaug pulkininko lygmeniu“, – pasakoja karo istorikas.

Vienas pirmųjų kariuomenės šarvuočių buvo perimtas iš bolševikų. VDKM nuotr.

Vienas pirmųjų kariuomenės šarvuočių buvo perimtas iš bolševikų. VDKM nuotr.

Trofėjiniais lėktuvais ir beveik be kavalerijos

Kokios ginkluotės turėjo besikurianti Lietuvos kariuomenė? Pasak V. Rakučio, daugiausia tai buvo XIX–XX amžių sandūros šautuvai. Tiek vokiški, tiek rusiški. Turėta ir artilerijos.

Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje artilerija panaudota 1919 metų kovo pabaigoje Deltuvoje, Ukmergės rajone. Lietuvių artileristų iššautas pirmasis sviedinys įstrigo Deltuvos klebonijos sienoje – nesprogo.

Lietuviai turėjo vokiškų lauko pabūklų, iš lenkų paimtų trofėjinių prancūziškų, rusiškų patrankų. V. Rakutis sako, kad dažniausiai tai buvo nedideli lauko pabūklai, tačiau labai geri. Tai kas, kad pagaminti amžių sandūroje, – pėstininkų mūšiuose jie buvo labai veiksmingi.

Lietuva turėjo ir keletą rusiškų, iš esmės trofėjinių šarvuočių, ginkluotų kulkosvaidžiais. Sunkios mašinos nebuvo tobulos, dažnai gedo, tad paprastai naudotos tik ypatingais atvejais kaip rezervas. Nepaisant to, šarvuotoji technika turėjo labai didelę moralinę reikšmę, pabrėžia karo istorikas.

Aviacija mūšiuose pirmą kartą panaudota vaduojant Panevėžį. Ji tuo metu bazavosi Kėdainiuose. Savų lėktuvų neturėdami, lietuviai juos taip pat gaudavo daugiausia iš vokiečių. Pradžioje – net su lakūnais. Tačiau 1919-ųjų vasarą kovinius skrydžius, pasak V. Rakučio, jau atliko mūsų pilotai.

„Mes buvome pėstininkai – tai buvo pagrindinė Lietuvos kariuomenė. Kavalerijos labai trūko – tiek žirgų, tiek specialistų“, – pasakojo karo istorikas.

Jo teigimu, kovų metu Lietuva turėjo tik vieną kavaleristų pulką ir tas pats buvo išskaidytas į mažesnius būrius. Praktiškai jie naudoti žvalgybos tikslais.

Kavalerijos stygiaus priežastis buvo ne vien tai, kad ką tik buvo praūžęs Pirmasis pasaulinis karas, arkliai rekvizuoti. Sukurti kavalerijai reikėjo ir tokio darbo žinovų.

„Mums dabar sunku suprasti, bet reikėjo žmonių, kurie dirbtų su tais žirgais, mokėtų juos išjodinėti, paruošti kareivius“, – sako jis.

Raitininkų stygius itin pasijuto kovose su lenkais, kurie turėjo stiprią kavaleriją.

„Lietuviai prieš lenkus turėjo labai didelį kokybinį trūkumą – neturėjome gausios kavalerijos. Mes šiuo atžvilgiu negalėjome jiems prilygti: vieni greiti, kiti lėti“, – konstatuoja karo istorikas.

Nepaisant to, pirmieji husarai – pirmieji nepriklausomos Lietuvos lietuviai raiteliai – kariavo su lenkais ir buvo itin svarbūs šiose kovose.

Patirtis įgyjama mūšiuose

Lietuvos karo akademijos Lituanistikos tyrimo ir studijų centro 2007 metais išleistoje tarpukario generolo Vinco Grigaliūno-Glovackio knygoje „Generolo atsiminimai“ rašoma, kad ginklų kainos nelegalioje rinkoje buvusios tvirtos: „šautuvas – 50 ostmarkių, automatas – 100, lengvasis Maksimo kulkosvaidis – 250, sunkusis kulkosvaidis – 300, įvairūs artilerijos pabūklai – nuo 200 iki 1000 ir daugiau markių. Šoviniai – 5 pfenigai“. Kartu minimas ir karo grobis, jo vadovaujamo Antrojo pėstininkų pulko įgytas per tris mėnesius buvo pakankamai solidus.

„Per įvairius puolimus, kontrpuolimus, susidūrimus 2-asis pulkas įsigijo per 1000 šautuvų, apie 100 automatų, 40 kulkosvaidžių, vadinamųjų „Maksimų“, daug lengvųjų kulkosvaidžių, kelis minosvaidžius, per porą milijonų šovinių, 16 lauko virtuvių, 2 pulko ligonines, apie 300 arklių, nemažai vežimų, 6 patrankas ir daug kitokios karo mantos“, – rašoma knygoje.

Tiesa, kartu atkreipiamas dėmesys, kad pradžia nebuvo lengva dėl patirties stokos.

„Reikia pripažinti, kad mūsų dvasios galiūnų pirmieji mūšyje paleisti šūviai buvo pavojingesni padangėmis skraidančioms varnoms nei į žemę įsiknisusiam priešui. Vėliau visi išmoko tiek šovinius taupyti, tiek taikliai šaudyti“, – minėjo generolas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų