Humoras visiems laikams ir siekiams

Humoras visiems laikams ir siekiams

Anekdotai, feljetonai, linksmi ketureiliai, pamfletai „Panevėžio balso“ skaitytojų visada buvo mėgstami ir laukiami

Sovietmečiu humoristiniai spaudos leidiniai buvo itin populiarūs. Veikiausiai ir dėl to, kad padėdavo nors trumpam pamiršti realybę – partinę propagandą, nuolatinį deficitą ir kilometrines eiles pustuštėse parduotuvėse.  ARCHYVO nuotr.

Sovietmečiu humoristiniai spaudos leidiniai buvo itin populiarūs. Veikiausiai ir dėl to, kad padėdavo nors trumpam pamiršti realybę – partinę propagandą, nuolatinį deficitą ir kilometrines eiles pustuštėse parduotuvėse. ARCHYVO nuotr.

 

Kai kurie laikraštį pradeda skaityti nuo anekdotų – tik iki valiai prisijuokę, jie imasi rimtų temų, domisi aktualiomis problemomis.

„Anekdotai turi gilią prasmę ir reikšmę. Ko kartais tiesiai negali pasakyti, anekdotu patogiausia išreikšti“, – rašyta 1936 metais.

„Panevėžio balsas“ – toks laikraštis, kuriame skaitytojai visais laikais rasdavo straipsnių bet kuria juos dominančia tema – nuo politikos iki religijos, nuo švietimo iki meno, nuo kriminalų iki humoro.

 

Kasdienybės atspindžiai

 

Vartant prieškarinius „Panevėžio balso“ numerius, juose galima daug rasti ironiškų, šmaikščių vaizdelių, paliečiančių tais laikais aktualias temas, išjuokiančių negeroves. Žinia, kad humoreskos pasakojo ne viską taip, kaip iš tikro buvo, bet kiekvienas rašinys – groteskiškas tikros kasdienybės atspindys.

1931 metų rugpjūtį pateikiamas rašinys „Plimpos išradimas“, smerkiantis ir išjuokiantis naminės degtinės varytojus: „Vieną sekmadienį visas Varliabalio kaimas susirinko pas Plimpą aptarti samagonkės krizio. Pradėjo Kildikšys: – Blogi dalykai, vyrai. Vakar išvežė paskutinį pabriką iš Liubiškių. Jei taip ir toliau bus, tai mes turėsime nešti sunkią valstybinio monopolio naštą. – Et, kvailiai esat, – įsikišo Plimpa. – Kas čia bloga? Jei kitų pabrikės nyksta, tai mums daugiau pelno bus. O išvarvinti bus galima taip, kad nei velniai neužuos. Sakykime aš, raugdamas kailius, tame pačiame kubile užraugiu ir samagoną. Žinoma, dėl macnumo į kailiaraugą reikia įdėti ir keletą kilogramų cukraus ir dėl smoko kiek muilakmenių. O išvarvinus samagoną perkošti per pienkoštę, kad atsiskirtų degutas, ir samagonas gatavas.

Nuo to laiko Plimpa iš Varliabalių pagarsėjo net trečioj parapijoj. Išgėręs porą stiklų to samagono, kol dar širdis tvinksi, siųsk dukterį pas grabdarį, o sūnų pas duobkasį. Sako, vienas žmogelis savo sergančiai žmonai, liekarstų vietoj įpylė į ausį Plimpos samagono, tai ši net šventuosius šaukti pradėjusi…

Gamyboj Plimpos niekas nenukonkuruos, nes jis savo pabrikę tvarko kooperatyviniais sindikatiniais samagončikų pagrindais.

Policijai prie jo prikibti irgi sunku, nes užkluptas sakosi varąs degutą ar dirbąs kailius.“ (Citatų kalba netaisyta.)

Girtuoklystės visada būdavo pajuokiamos. Prie devyniasdešimt metų išspausdintą straipsnį pasirašęs „Pasišiaušęs Baltrus“ pažymėjo: „Prieš Šeduvos valsč. valdybą stovi dvi arbatinės. Bet jose, matyt, stipri arbata pardavinėjama, kad žmogus visuomet išeina apsvaigęs. Gal malonėtų į arbatines apsilankyti Šeduvos policija ir pažiūrėti koki ten duodama arbata?“

 

Šiaip sau nusakymai

 

Prieškario „Panevėžio balse“ – daug šmaikščių pastebėjimų, publikuotų skyreliuose „Šiaip sau nusakymai“, „Radio“, „Striukai drutai“ ir panašiuose. Juose – įvairios skaičiuotės, dainelės, priežodžiai.

Pavyzdžiui, taip juokauta 1925 metais: „Žinai kumuti, sako sudni diena ateina. – Nu ja, nu ja, aš iš gazietų skaičiau, kad galas ateina žemei. Mat, sako, žemės ašis nudilusi ir žemė linksta, ir galų gale, turbūt, kris į pragarą. – Ja, aš iš kažko girdėjau, kad mūsų inžinieriai išsiuntė 12 sliesorių ašiai suprovyti.“

„Viena Norių Jono Burkaus (nuo Pasvalio 1919 metais miręs sodžiaus dainius) daina baigiasi: Koniec, finiš, galas paskutinis. Salomekai – še pupų, atsigręški – še kitų.“ „Iš kur tu? Iš Tuturlių. Ko tau reikia? Penkių škurlių.“ „Iš kur tu? Iš Dukurnių. Ko tu ieškai? Dviejų durnių.“

„Sveikas Bizai, – Dėkui Kaušai“. „Kuo tu vardu? – Jaujos ardu. – O pavardė? Ardakėlė.“

Štai iš kokių anekdotų juokėsi žmonės prieš aštuoniasdešimt ir daugiau metų: „Olė Jonei: Sakyk, kaip man atsikratyti Jonu? Lenda ir lenda su savo meile, nors jis man visai nepatinka. Jonė: Padaryk kaip aš padariau. Olė: O ką gi tu padarei? Jonė: Ogi daviau 200 litų rankpinigių, tai dabar ir su žiburiu negaliu niekur surasti.“

Ir anuomet Petriukas buvo svarbus anekdotų veikėjas: „Petriuk, kur dingo iš spintos dešra? – klausia motina šešerių metų sūnelį. – Dešra? – nustebęs pakartoja Petriukas. – Žinoma, ne kanopa. – Tai, mamyte, aš ją atidaviau vienam alkanam vaikui. – Alkanam vaikui! – sako džiaugdamasi motina. – Koks tu, Petriuk, geras. Eikš paglostysiu… Tai kas toks buvo išalkęs? – Ogi aš, mamyte.“

 

Mėnulis yra mėnulis

 

Neretai laikraštyje publikuoti įvairūs humoru dvelkiantys samprotavimai visokiomis temomis – kartais labai šmaikštūs ir juokingi, kartais – ne visai. Bet skaityti prieš ilgus dešimtmečius parašytas autorių mintis visada įdomu ir smagu: „Kaip sau norite, bet vis dėlto būti mokytu – geras dalykas. Pavyzdžiui, aš jau daug ką nuo dantų ligi panagių pažįstu ir galiu autoritetingai kalbėti. Ne veltui tris vasaras kiaules ganiau. Šypsotės? Labai malonu. O ką? Ar nežinau kuo skiriasi aviža nuo miežio, ko šuo loja mėnesienoje? Tik nenoriu per daug reklamuotis, o tuoj pasisakyčiau, kad aš esu pirmos rūšies psichologas.

Kalba yra toks šakar makar, kur gana daug reiškia liežuvio atstovybė. Tik ne vienodas žodynas dera vienai ir tai pačiai visuomenei. Paprastai riba – jungtuvės.

Prieš jungtuves vartotini žodžiai: angelėlis, lelijėlė, dūšelė, dobilėlis, balandėlis, pupytė, katytė, o po jungtuvių – ragana, boba, diedas, asilas, karvė, jautis, latras.

Aš, kaip psichologas, atseit, mokslininkas, galiu tiek tepasakyti: bala žino kas čia atsitinka, iš kur ta nelaba permaina. Kalbininkai aiškintų sąvokų derliumi, visuomenininkai – dinamizmo išsiveržimu, realistai – pažangumu, debesologai – tikru nesusipratimu. Ir vienaip, ir kitaip – dar gili paslaptis.

Viena aišku, kad mėnulis yra mėnulis, o terminai yra nevienodi. Tas pats žodis turi nevienodą prasmę nuo kirčio ir nuo vietos.

Pirmiausia, nuo vietos. Tarkim vyras yra malkakirtis, jo žodis įgys daugiau necenzūriškų riebalų. O prileiskim, kad moteris yra isterikė poniutė. Jos žodis gaus didesnę ašarinių dujų dozę.

Dabar nuo kirčio. Jei žmogus prie stalo kerta karališkus pietus, tai jo žodis labiau odekolonu išpurkštas, o jei kerta tik į priešui ausį – tai tokios veiksmo palydovu lieka netašytas žodis ir net priedo rimtas protokolas.“

 

Raudonieji anekdotai

 

Pavyko surasti 1936 metais spausdintus vadinamuosius raudonuosius anekdotus. Žmonėms, tuomet net nenutuokusiems, kas ta sovietinė tikrovė, anekdotai gana tiksliai galėjo atskleisti jos esmę.

Štai kad ir tokią: „Šeši bolševikų įsakymai laisviems piliečiams: Pirmas įsakymas – negalvok, antras – jei galvoji, tai nekalbėk, trečias – jei jau kalbi, tai nerašyk, ketvirtas – jei parašei, nespausdink, penktas – jei atspausdinai – nepasirašyk ir šeštas įsakymas – jei jau pasirašei, muškis į krūtinę, gailėkis ir prisipažink kad suklydai.“

Raudonųjų anekdotų būta įvairiausių: „Vienas sovietų transporto tarnautojas giriasi, kad jo įstaiga kur kas pralenkusi tokią pat priešrevoliucinę įstaigą. – Kokioj būtent transporto įstaigoj tamsta tarnaujat? – Aš, aš matot, tarnauju numirėlių laidojimo biure.“

„Nuteistąjį sušaudyt dar klausia, koks jo paskutinis prašymas. – Įrašykit mane į komunistų partiją! –pareiškia pasmerktasis. – Kodėl? Juk tave vis tiek sušaudys? – Visai teisingai! Tačiau tada pasaulyje bus vienu komunistu mažiau! – atsakė šaudomasis.“

„Mokytojas mokykloj aiškina: – Pirmieji žmonės gyveno uolose, vaikščiojo nuogi, be rūbų. Karštų mokytojo aiškinimų paveiktas mokinys susidomauja ir klausia: – Ar ir tais laikais būta penkmečių? (petiletkų).“

Atėjus tarybiniams laikams, juokai apie penkmečius ir komunistų partiją baigėsi. Viskas, kas buvo susieta su komunizmu ir jo statyba, buvo garbinama, jokiu būdu – nepajuokiama. Būtų kas tik pabandęs tokiomis temomis viešai juokauti!

Tačiau antitarybiniai anekdotai keliaudavo iš lūpų į lūpas visą sovietmetį. Žmonės puikiai mokėjo pasijuokti iš kartais ir gana skausmingų dalykų, nors ne vienam dėl anekdoto ar dainelės teko  kalėjimo duonos paragauti.

 

Eilėmis ir piešiniais

 

Laikraštis humoro nebuvo atsisakęs. Tiek, kiek cenzūra leisdavo, pliekdavo, išjuokdavo negeroves. Buvo kritikuojami tinginiai, girtuokliai, veltėdžiai, vagys.

Žinoma, kliūdavo ir imperialistams – kapitalistams. Laikraščių puslapiuose būdavo piešiami stori ponai su pinigų maišais, Amerikoje skriaudžiantys darbininkus ir kitos rasės žmones.

Tarybiniais metais karikatūros buvo labai populiarios, jų gausu būdavo garsiuose humoro žurnaluose – rusiškame „Krokodil“, lietuviškame „Šluota“.

Nestigo karikatūrų ir respublikiniuose, rajoniniuose laikraščiuose. Populiarūs buvo ir prie piešinių surašomos eilės. Pavyzdžiui, apie girtuoklius: „Kas geria per krikštynas, kas geria per vestuves, o aš geriu kas dieną – kada tikrai pakliūva.“

Būdavo kuriami įvairūs personažai – Bernardas Dulis, Anūpras Dirvelė, Kindziulis ir kiti.

Panevėžietiškasis Smalsutis, nupieštas ir aprašytas, nušviesdavo įvairias temas.

Štai kaip jis perspėja už naudojimąsi elektros energiją nemokančiuosius: „Pasėdėt teks prie žvakutės, – gudriai aiškina Smalsutis. – Srovės vertę kai žinosi, vėl galėsi šildyt nosį.“

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Panevėžio-balsas-logo

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų