Gyvenimas be tautiškumo – bedvasis

Gyvenimas be tautiškumo – bedvasis

Patriotiški žmonės niekada nebuvo abejingi savo tautos likimui: siekė jai laisvės, nepriklausomybės, gerovės

Iškilmingas Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių minėjimas Panevėžyje  Nepriklausomybės aikštėje 1930 metais. ARCHYVO nuotr.

Iškilmingas Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių minėjimas Panevėžyje Nepriklausomybės aikštėje 1930 metais. ARCHYVO nuotr.

 

„Tautiškumas yra toks indas, į kurį daug kas gali būt įdėta, bet moraliniu atžvilgiu ne viskas yra aukštos rūšies, kas tame „inde“ tilpsta. Tačiau reikia pripažinti, jog tas „indas“ sudaro vieną iš didžiausių mūsų gyvenimo vertybių. Tam tikru atžvilgiu, tautiškumas sudaro dvasinį foną visam mūsų gyvenimui. Be to fono mūsų gyvenimas būtų bespalvis ir ne visai normalus.

Tautai, turinčiai politinę nepriklausomybę, netenka rūpintis ir sunkiai kovoti dėl savo tautiško „aš“ išlaikymo, netenka bijoti nutautinimo, nes savoji valdžia, kad ir labai tironiška, neteisinga ir akižagiška ji būtų (o tokių valdžių pasitaiko kiekvienos valstybės istorijoje) – niekuomet nesikėsins denacionalizuoti savo piliečių, nes jai nėra jokio reikalo tai daryti“, – taip „Panevėžio garse“ rašyta prieš aštuoniasdešimt metų. (Citatų kalba netaisyta.)

Tačiau tokį tekstą, su nedidelėmis pataisomis, drąsiai galima būtų pateikti ir kaip nūdienos temą.

Tautiškumas, kadaise gražiai pavadintas „indu“, vis dar išlieka didelė vertybė.

 

Dešimtmečius atgal

 

Noras išsaugoti tautiškumą daugeliui lietuvių visuomet buvo labai svarbus ir reikšmingas. Patriotiniams, tautiniams skaitytojų jausmams puoselėti „Panevėžio balso“ puslapiuose visuomet būdavo skiriama daug vietos. Savo mintimis ta tema dalydavosi ne tik spaudos darbuotojai, bet ir dvasininkai, mokytojai, visuomenės veikėjai, politikai.

Beveik prieš devynis dešimtmečius miesto laikraštyje spausdinto rašinio žodžius, ko gero, taip pat kiek pataisę, irgi galėtume pritaikyti šiai dienai: „Gyvena pasaulyje tūkstančiai tautų, milijonai žmonių, bet pažiūrėkime, ar kiekviena tauta, ar kiekvienas žmogus yra vienodai nudirbę ir padarę savo tautai ir savo paties gerovei? Ne! Šimtą kartų ne. Mes, lietuviai, jau vienuolikti metai gyvename savarankiškai. Ką dirbame, tai dirbame sau, savo tautai ir valstybei. Nežiūrint nuveiktų darbų, vis dėlto per tuos 10 metų mes padarėme daug mažiau negu mūsų kaimynai latviai, estai ir kit. Bent šia proga reikia rimtai, be utopiško optimizmo apsvarstyti savo darbai ir nusistatyti juos didinti ir gausinti.“

O štai 1929 metais išsakytos mintys: „Lietuvi, kur tavo didvyrio vardas, himno žodžiais betariant, kur tavo tėvynės meilė, kurią taip moki pasauliui triumfuoti?… Pasiklausk sąžinės balso ir klausyk, ką jinai tau pasakys: „Tavo keliai netiesūs, tu neturi aiškaus tikslo, neturi jokios rimtos pasaulėžiūros. Eini tuo keliu, kuris rodosi patogesnis gyvenimui, kuris daugiau šansų žada likti žymiu žmogumi, bet… savo naudai.“

Panevėžiečiams skaitytojams ne kartą buvo primenama: „Tautybė niuansuoja žmogaus sielą, jo charakterį, darydama įtakos jo gyvenimo stiliui, ypač papročiams ir kūrybai plačia to žodžio prasme. Tad suprantama, jog tauta, turinti bent minimalinį kultūros laipsnį, nori būti politiškai laisva, nori turėt savo nacionalinę valstybę.“

 

Svajonės apie Vilnių

 

Visais laikais, neišskiriant ir šių, Lietuvos sostinė buvo ypatingos traukos, pagarbos ir vilties miestas. Tačiau nuo 1919-ųjų iki 1939 metų rytinė ir pietrytinė Lietuvos dalis, kartu su Vilniumi, priklausė Lenkijai.

Ši tema tuomet buvo skausminga ir graudi – apie atplėštą, bet nepaliaujamai siekiamą susigrąžinti Vilnių būdavo kuriamos dainos, rengiami vaidinimai, rašomi straipsniai, skaitomos paskaitos.

„Vilniaus vertė yra tarsi metafiziško pobūdžio – Vilnius yra tautinė ir tikybinė Lietuvos šventovė, pridengta istorinės romantikos šydu. Vilnius Lietuvai yra tai, kas sionistams Jeruzalė“, – teigta „Panevėžio balso“ puslapiuose.

Kai Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją, Vilnius, pasirinkus tokį veikimo būdą ir pasinaudojus situacija, buvo sugrąžintas Lietuvai. Rašiniais apie šį įvykį mirgėte mirgėjo visos Lietuvos, taip pat ir Panevėžio spauda.

„1939 metais spalių mėnesio 10 dieną Maskva grąžina iš lenkų nelaisvės paimtą Vilnių. Vilniaus vardas dar nebūtų šventumu suskamba lietuvio lūpose. Spalių vienuoliktąją manifestacijos ir gigantiški trijumfai nesugeba pakankamai išreikšti lietuvio ir kataliko pergyvenimų.“

„Vilnius su Vilnija grįžta. Bet grįžimo sąlygos ypatingos, stačiai dramatiškos. Vilnius grįžta ne iš paties grobiko rankų, ne pačiam grobikui gera valia panorėjus užgydyti tiek metų draskomą lietuvių tautai žaizdą.“

„Katalikai dėkojo Aukščiausiajam už atgautą Lietuvos sostinę Vilnių. Panevėžio katedroje iškilmingas pontifikalines Mišias atlaikė ir Švč. Sakramentu palaimino pats Jo Ekscelencija Vysk. Paltarokas. Katedros choras ved. muz. M.Karkos mišias, padėkos giesmę Te Deum laudamus ir Maldą už Tėvynę giedojo kaip niekada tikrai meniškai ir didingai.“

„Po pamaldų Krekenavos parapijos salėje buvo padarytas susirinkimas: visa jo programa pašvęsta Vilniaus atgavimo paminėjimui. Nutarta, užuot sveikinimų, nusiųsti vilniečiams dovanų.“

„Sužinojus, kad Vilnius grįžta, vos tik praaušus Vabalninke sugaudus gaisrininkų sirenai, susirinko apsčiai suaugusių ir mokinių. Vakare sutemus buvo laužas su dainomis ir kalbomis.“

Vilniui grįžus į Lietuvą ir panevėžiečiai pradėjo važiuoti sostinės aplankyti – visi buvo ypač kviečiami aplankyti Aušros Vartų ir padėkoti Šv. P. Marijai, neabejotinai padėjusiai kovoje už Vilniaus grąžinimą.“

Tai pat Panevėžyje buvo sudarytas komitetas Vilniaus kraštui remti: „Komitetas reiškia pageidavimą, kad visų būtų suprastas didelis reikalas Vilniaus kraštui remti. Aukoti galima ne vien pinigais bet ir įvairiais naudingais daiktais.“

Žmonės žinojo, kad Vilniaus kraštas daug ko stokoja, tad, po jo atgavimo, Panevėžio spaudoje rašyta: „Džiaugiamės Vilnių atgavę, nors nei pats miestas, nei jo sritys nepasižymi jokiomis materialinėmis gėrybėmis. Vilniaus kraštas yra biedniausia Lietuvos dalis. O vis dėlto tauta džiaugiasi, nors prie to krašto reikės daug pridėti, kad jis gerai jaustųsi bendrame Lietuvos organizme.“

 

Tikėjimas įprasmina patriotizmą

 

Daug rašinių prieškarinėje spaudoje skirta tikėjimo, religinėms temoms ne kartą primenant, kad „religija patriotizmą įprasmina, žmonių darbus įamžina“.

„Tėvynę mylime todėl, kad pasaulio Kūrėjas įsakė ją branginti. Per įkvėptus žmones-pranašus taip apie savo tėvynę prašneko psalmininkas: „Jeigu užmiršiu tave, Jeruzale, tegul bus užmiršta mano dešinė! Tegul prilimpa mano liežuvis prie mano gomurio, jei neatminsiu tavęs, jei nepastatysiu Jerozalimos mano džiaugsmo pradžioj.“

„Religija primena galiūnams, kad nesinaudotų savo neribota valdžia, nes ir jie turės duoti apyskaitą: „Deja tau, kuris plėši, argi tu nebūsi apiplėštas? Kurs niekini, ar tu nebūsi paniekintas?“

„Lietuvoje pirmąją auką Lietuvos laisvę išaugino organizacija, kurios šūkis „Dievui ir Tėvynei“. Į pirmąją karo mokyklą, kuomet stodami nesitikėjo karjeros padaryti, bet mirtis ir į ausį šnibždėjo, stojo ne materialistai, bet tie, kurie buvo pasistatę šūkį „Visa atnaujinti Kristuje“ – ateitininkai.“

Citatos iškalbingos – bažnyčia visada skatino tikinčiuosius mylėti Tėvynę, ginti ją.

„Tauta, kuri turi tokią karžygišką praeitį, kurios lūpose skambėte skamba „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, niekuomet nežus, ji bus laiminga ir amžina.“

 

Istorijos žingsniai

 

Nuo pat Panevėžio laikraščio įkūrimo pradžios jame būdavo skiriamas dėmesys svarbiems istoriniams įvykiams, iškilioms asmenybėms paminėti, priminti skaitytojams apie juos.

Štai 1924 metais, minint Vinco Kudirkos mirties 25-ąją sukaktį, panevėžiečiams dar kartą buvo pasakojama apie žmogų, kuris „pirmutinis pasakė, jei lietuvių tauta nenori vergauti ir trunėti tamsybėse, ji, gerai apie save apsižvalgius, giliai apsvarsčiusi šios dienos gyvenimą, turi stoti į drąsią, sunkią ir ilgą kovą už savo teises, šviesesnę ir laimingesnę ateitį.“

„Kudirka vedė tautą tikruoju keliu, užtat jo pradėtas darbas nežlugo, to darbo vaisiai – šiandien nepriklausoma Lietuva!“

Ir dabar Lietuvoje veikia Šaulių sąjunga, yra Krašto apsaugos savanorių būriai. Apie šiuo keliu pasukusius žmones visuomenei pasakota ir prieš aštuoniasdešimt devyniasdešimt metų. Tuomet tie pasakojimai buvo kasdienybė, o dabar – spaudos puslapiuose išsaugoti istorijos žingsniai.

Prieš aštuonis dešimtmečius rašyta: „Šaulių sąjungą įkurti privertė patsai gyvenimas, pagimdė gresiąs Tėvynės nepriklausomybei 1919 m. pavojus, kai į Lietuvą slinko iš trijų šalių tamsiai juodi debesys. Šauliai, būdama pagelbinė kariuomenė, sudaryta vien iš savanorių žmonių, daug anais laikais padėjo savo žygiais, daug padeda dabar dirbdami tėvynės gerovei.

Ramiu metu Šaulių S-ga varo didelį kultūrinį darbą. Kiekviename, nors ir mažiausiame miestuke rasi šaulių būrį. Prie būrių dažniausiai yra skaityklos, radio, chorai, liaudies universitetai. Darbo begalės, tik dirbk. Ir dirba.“

1928 metais sausio mėnesį Panevėžyje vyko savanorių suvažiavimas: „Pakilusis nuotaika, gyvai praėjo šis visuotinis Panevėžio apskr. savanorių suvažiavimas, įvykęs Šaulių teatro salėje.

Savanoriai ramūs, kažin kokio nepaprasto jausmo perimti, rodos, jie vėlios gyvena tais jausmais ir ta dvasia, kuria gyveno vydami iš savo Tėvynės svetimuosius viešpačius. Kiekvieną džiugina pasiektasis tikslas ir vis labiau tvirtėjanti Lietuvos valstybė, o gal jaučia pasididžiavimo jausmą, kad ir jo yra padėta plyta į Lietuvos valstybės pamatus.“

 

Svarbiausia šventė

 

Dabar, minėdami Vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, skaičiuojame įspūdingą metų skaičių – jau artėjama prie šimtmečio jubiliejaus. Tarpukario metais šios šventės sukaktys būdavo daug kuklesnės, tačiau data – ne mažiau svarbi ir reikšminga.

Štai 1928-aisiais, minint dešimtąsias Valstybės atkūrimo metines, „Panevėžio balsas“ dar kartą skaitytojams pasakojo apie šios dienos svarbą: „Vasario 16-oji ypatinga diena lietuvių tautos ir Lietuvos visuomenės gyvenime. Jeigu Lietuva tą dieną savo nepriklausomybę iš naujo paskelbė, kyla klausimas, kada gi ją prarado, nuo kurio istorinio momento mums tenka skaityti Lietuvos politinio savarankiškumo žlugimo datą.

Formaliai Lietuva neteko politinio nepriklausomumo Liublino uniją sudarant, vadinasi, 1569 metais. Sulig ta unija Lietuva paliovė būti savarankiška valstybė, bet vis dar buvo bendra Lietuvai ir Lenkijai valstybė. Galutinis ir faktinis Lietuvos žlugimas įvyko 1795 metais, kai Lietuva su Lenkija buvo priskirtos Rusijai“.

Apie Vasario 16-osios įvykius būdavo rengiamos paskaitos, minėjimai, vaidinimai, leistos knygelės, brošiūrėlės, ypač apvalių sukakčių progomis. Žinoma, vykdavo susitikimai, eisenos. Štai ką rašė „Panevėžio balsas“: „Nežiūrint pūgos, minia žmonių užpildė Prokatedros aikštę. Tarp minios plevėsavo gražios vėliavos. Visų kalbėtojų vedamoji mintis: drąsiai pradėti antrąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį ir pagaliau atvaduoti Lietuvos sostinę Vilnių. Eisenoj pastebėta mažoka mūsų „aukštesniųjų“ piliečių – gal sniegučio pabūgo? O ar maža pas mus dar tokių tautiečių, kurie į kitataučių pramogas subrūzdės, o į lietuvių šventę neateis.“

„Vakare miestas daugumoj pasipuošė: kas elektra, kas žvakių, kas lempų margaspalve šviesa.

Apskritai, šventė praėjo gražiai, nors galėjo būti dar gražiau. Ypač nedovanotina kai kuriems miesto centro namų savininkams ir dar tikriems lietuviams, kurie pašykštėjo puošdamies šią brangią dieną. Sako, kai kurie namai buvo net be vėliavų. Nenuostabu, kad pati publika ėmėsi apsileidėlius „šventinti“, vienai įstaigai netoli gimnazijos rūmų iškrušdama nepapuoštą langą.“

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Panevėžio-balsas-logo

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų