Gyvenimą dėlioja lyg arabiškoje pasakoje

Gyvenimą dėlioja lyg arabiškoje pasakoje

47-erių Tomo Kriščiūno istorija tik dar kartą įrodo, jog pats gyvenimas reikiamu laiku žeria netikėtus, tačiau labai reikšmingus atsitiktinumus.

Tiesa, pats Tomas labiau linkęs tikėti ne atsitiktinumais, o Dievu, pasak jo, padėjusiu nugalėti savojo vyriškąjį ego ir išlipti iš didžiausios gyvenimo duobės. Kaip kitaip gali žmogus, krizės įkarštyje praradęs absoliučiai viską – šeimą, namus, verslą, pinigus, atsistoti ant kojų ir netgi ryžtis savotiškam pasaulio užkariavimui?

Nėrė į avantiūrą

Tomas Kriščiūnas, išgyvenęs skyrybas su pirmąja žmona, o dėl žlugusio kavinių verslo įklimpęs į didžiules skolas bankui, dabar džiaugiasi gyvenimo pamėtėtomis galimybėmis bei pažintimis, iš esmės pakeitusiomis jo gyvenimą.

Nė pats to nežinodamas vyras susibičiuliavo su karališkosios Saudo Arabijos šeimos princu, kuris ne tik tapo geru draugu, bet ir atvėrė lietuviui duris į tikrą į arabišką pasaką.

Šiuo metu Tomas už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, egzotiškame Saudo Arabijos kampelyje, Bahreine vadovauja solidžiai pardavimų bendrovei, priklausančiai Arabijos princui Salmanui.

Lemtinga T. Kriščiūno ir princo Salmano pažintis užsimezgė vienoje archyvavimo konferencijoje JAV.

„Užėjau į salę, jos šone stovėjo neeuropietiškos išvaizdos vaikinas. Kadangi man visos rasės, lytys ir religijos lygios, aš jį užkalbinau“, – pasakojimą pradeda Tomas.

Vyrai išsikalbėjo. Lietuvį iš karto nustebino puiki naujojo pažįstamo anglų kalba ir informacinių technologijų išmanymas.

„Paklausiau, ar galėtų ir man padėti sukonstruoti elektroninį archyvą, nes išmaniau tik popierinį, o man labai patinka inovacijos. Sutiko“, – prisimena T. Kriščiūnas.

Po poros metų įvyko dar vienas susitikimas. Šį kartą konferencijoje Dubajuje. Vaizdas, kaip sako pats Tomas, jau buvo kitas: princas Salmanas čia dalyvavo kaip savos įmonės vienu savininkų, atvyko su nemaža palyda, apsirengęs tradiciniais arabiškais drabužiais. Pakvietė pavakarieniauti, kitą dieną – išgerti arbatos.

Nuo tada lietuvio ir arabo bičiulystė nebenutrūko, vyrai nuolat palaikė ryšį.

T. Kriščiūnas sako turintis tradiciją kasmet prieš Naujuosius pasveikinti ir padėkoti tiems, kurie jam per metus daugiausia padėjo, buvo šalia ar tiesiog kartu gerai leido laiką.

Antrą kartą sėkmingai karjerai pakilęs Tomas Kriščiūnas jaučiasi atvėręs vartus į naują gyvenimą – netikėta buvo tik tai, kad tie vartai pasirodė esantys taip toli nuo Lietuvos. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Padėkojau Salmanui už pagalbą, – prisimena. – Jis paklausė, ką veikiu. Atsakiau, kad keliauju aplink pasaulį. Salmanas pasakė, kad įsigijo įmonę Bahreine, jau įvyko konkursas ir beveik išrinktas jos naujasis vadovas, bet vis tiek pasiteiravo, ar nenorėčiau ir aš dalyvauti.“

Gavęs tokį kiek netikėtą pasiūlymą. T. Kriščiūnas pasitarė su šeima ir, sulaukęs palaikymo, per daug nedvejodamas išsiuntė savo CV į Bahreiną.

„Aš į gyvenimą žiūriu taip, – dėsto vyras. – Dabar man 47-eri. Įsivaizduoju save 57-erių, klausiantį savęs 47-mečio: „Tomai, ar tikrai pasinaudojai visomis gyvenimo suteiktomis galimybėmis?“ Taigi atsakymas aiškus – taip, dalyvausiu konkurse. Nors dar turėjau planų pakeliauti po Pietų Ameriką.“

Jau po savaitės lietuvis sulaukė atsakymo, jog nurungė kitus kandidatus, ir pradėjo krautis lagaminą į kvapą gniaužiančios Saudo Arabijos karalystę, Bahreiną.

Kai tavo draugas – princas

Vos atvykusį į Bahreiną Tomą bičiulis princas pakvietė į mokymo kursus. Čia Tomas sutikęs seną draugą amerikietį ir įmonės viceprezidentą Khaleedą. Kol trijulė viešbutyje laukė Salmano, užvirė diskusija apie arabų kalbą.

„Khaleedas paminėjo, kad į Salmaną kreipiasi truputį kitaip. Be to, prisiminėme dar vieną pažįstamą amerikietį. Khaleedas pasakė, kad šis truputį per daug sau leido su savo juokeliais – visgi Salmanas yra princas. O geras! Pirmą kartą girdžiu!“ – apie akimirką, kuomet sužinojo, jog dirbs tikram princui, pasakoja Tomas.

Kolega nuramino T. Kriščiūną, kad Salmanas – ne sosto paveldėtojas, princų čia yra keli šimtai, jie visi susiję artima giminyste su Saudo Arabijos karaliumi, Saudų gimine.

„Mano reakcija, aišku, buvo didelė nuostaba, – prisipažįsta Tomas. – Bet su visais žmonėmis bendrauju normaliai, jei ir jie gerbia mane, tad ir toliau laikiausi, kaip man įprasta – niekam nesilanksčiau, bet ir nelaidžiau pigių juokelių. Mūsų santykiai visiškai nepasikeitė. Ir toliau vadinu jį Salmanu.“

Ambicingas, intelektualus lietuvis dabar sako turintis vieną tikslą – kad jam patikėta vadovauti įmonė taptų rinkos lydere. Tiesa, tai reiškia, kad laisvalaikio šiuo metu lieka labai mažai – vien verslo vakarienės su įvairių šalių atstovais užtikrintų verslininko užimtumą. Ir vis tik Tomui kažkaip pavyksta rasti valandą kitą pažaisti mėgstamą skvošą. Dar jis mokosi aitvaruoti, ėmė lankyti arabų kalbos kursus, lapkritį prasidės ir nardymo kursai.

T. Kriščiūnas sako turintis privilegiją kas 6–8 savaites sugrįžti į Lietuvą, kur jo laukia žmona ir dar visai nedidukai vaikai, tad nuo gimtinės vyras neatitrūkstantis. Visgi ilgesio jausmas jam nesvetimas.

„Žinoma, pasiilgstu jų, – prisipažįsta Tomas, paklaustas apie Lietuvoje liekančius artimuosius. – Bet šeimos vertę matuoju ne laiko, praleisto kartu, kiekiu, o to laiko kokybe. Visą gruodį praleisime drauge Kipre, ir taip jau šešti metai iš eilės.“

Kelionėse Tomas Kriščiūnas labiau už pamatytus vaizdus vertina sutiktus žmones ir ragina niekada nevengti trumpo pokalbio su jais – kartais tokia smulkmena gali pakeisti viską.

Išmoko gerbti kultūrą

Nors lietuviai Saudo Arabiją įsivaizduoja kaip griežtų papročių kraštą su daugybe draudimų, apribojimų bei suvaržymų, T. Kriščiūnas sako, jog Bahreinas, kuriame jis dirba ir gyvena, skiriasi nuo visos likusios karalystės.

„Dauguma bahreiniečių labai draugiški, didžiuojasi savo šalimi. Sauditai truputį kitokie: griežtesni, labiau „pasikėlę“ – jie regiono lyderiai ir čia diktuoja madas“, – aiškina Tomas.

Jam pačiam Saudo Arabijoje yra tekę susipažinti su daugybe įvairiausių žmonių – ministrais, įmonių vadovais, kultūrininkais. Jie europiečius tikrai gerbia, tad požiūris, esą atvykėliai Saudo Arabijoje nepageidaujami, yra laužtas iš piršto.

T. Kriščiūnas teigia besididžiuojantis prisistatydamas kaip lietuvis. Nors dažniausiai apie mus Saudo Arabijoje mažai kas yra girdėję, vyras tikina, jog yra sutikęs turtingų arabų, kurių sūnūs kartu su gabiais lietuviais studijuoja Oksforde arba Kembridže.

Dar vienas mitų apie Arabiją – kad šventosios knygos Korano tiesos čia aukščiau įstatymų. Tomas sako galintis patikinti: teisinė sistema čia tokia pati, kaip ir visur, įskaitant ir komercinę teisę.

„Saudo Arabija – absoliuti monarchija, Bahreinas – konstitucinė monarchija. Karalius turi teisę dekretu viršyti įstatymą tik išskirtiniais atvejais“, – paaiškina.

T. Kriščiūnas teigia puikiai prisitaikęs prie musulmoniško gyvenimo būdo.

„Išmokau taisyklę: esi svetimas kitoje šalyje, gerbk vietinę kultūrą, bet darbe „krėsk kaip grūšią“. Niekam netaikai jokių nuolaidų, visus traktuoji vienodai – arabas ar pakistanietis. Net ir sudėtingose situacijose neprarandu pagarbos, o arabams tas svarbiausia“, – tikina pavydėtinai sėkmingą karjerą darantis Saudo Arabijos karalystės įmonės direktorius.

Didžiausias nusikaltimas ten, anot Tomo, neigti bei įžeidinėti pranašą Muhamedą ir karalių.

„Jei nepatinka jų tvarka ir politika, kam ten būti – važiuok iš kur atvykęs. Vadovaujuosi sveiku protu, kurio kartais pritrūksta Europai“, – sako T. Kriščiūnas.

Kita vertus, Tomas pripažįsta, jog jį patį kiek nustebino Saudo Arabijos modernumas.

„Nesitikėjau pamatyti nei „McDonald‘s“ restoranų, nei gauti kokakolos, – šypsosi. – Kaip juokauja sauditai, kupranugariais jodinėjančių jų sostinės gatvėse nepamatysi, o ir aš pajuokauju, kad nieko tokio, ir manęs kartais vakariečiai paklausia, ar pas mus meškos su elniais gatvėmis nevaikšto.“

Bahreinas liberalesnių pažiūrų

T. Kriščiūno nejaudina ir įvairiausi ribojimai griežtumu garsėjančioje Saudo Arabijoje: nulinė tolerancija alkoholiui, linksmybėms. Jeigu nori pasilinksminti ar atsipalaiduoti, žmonės, pasak Tomo, važiuoja keliasdešimt kilometrų už miesto į dykumą. Ten gali parūkyti kaljaną, nevaržomai pabendrauti.

Nors iš pradžių į tokias išvykas Tomas žiūrėjo skeptiškai, prisipažįsta, dykumų pramogas yra išbandęs ir pats.

Alkoholis iš lietuvio gyvenimo dabar išbrauktas. Tai tarsi savotiškas vyro eksperimentas su savimi – atsisakęs jo, vyras pradėjo sportuoti, užsiima joga, rašo.

Į egzotiškąjį Bahreiną lietuvį atvedęs atsitiktinumas dar sykį pamokė, kaip svarbu turėti drąsos išbandyti visas galimybes. „Gyvenimas labai trumpas ir kiekvienas turi gauti iš jo tai, kas geriausia“, – sako Tomas.

„Alkoholis nėra atsipalaidavimo būdas. Tai laiko ir energijos vagis, ypač vartojamas nesaikingai, – sako Tomas. – Man juokingas visas šitas šurmulys Lietuvoje, sukeltas dėl alkoholio įstatymų apribojimų.“

Nors Bahreine, kur T. Kriščiūnas šiuo metu gyvena, vartoti alkoholį leidžiama, niekas iš pažįstamų vietinių, pasak jo, to nedaro. Sąmoningai, dėl tikėjimo.

„Bet ar tai blogai? Užtai neteko girdėti, kad savo vaikus į šulinius mėtytų…“ – griežtas Tomas.

Liberalesniame Bahreine, pasak Tomo, gali išvysti kavinėse kaljaną rūkančias moteris, jos dažnai susitinka švęsti gimtadienių naktiniuose klubuose. Saudo Arabijoje tai būtų neįmanoma. Moterų gatvėse išvis labai mažai, o kavinėse nė vienos nepamatysi, nors atėjusios su šeima čia yra laukiamos. Tiesa, pro atskirą įėjimą.

Galioja Saudo Arabijoje ir griežti nurodymai dėvėti tradicinius drabužius – net ir europietės turi nešioti abają. O Bahreine visi rengiasi kaip širdis geidžia.

Saudo Arabijoje galiojanti savita valgymo kultūra žinoma visiems: kiaulienos musulmonai visiškai nevartoja. Anot Tomo, ir taip aišku, kad tokio karščio alinamose šalyse tai tiesiog praktiškumo reikalas.

Sauditai, pasak pašnekovo, dažniausiai valgo rankomis, netgi ryžius. Sako, jog taip geriau atsiskleidžia tikrasis maisto skonis. Vyrauja avienos patiekalai.

„Nusiauni batus, sėdi ant kilimo. Padavėjas patiesia vienkartinę staltiesę ir ant jos žmonės valgo. Užsisako labai daug, bet daug ir palieka“, – vietos mitybos įpročius vardija Tomas.

Ramadano metu po saulės nusileidimo turtingi žmonės apsiriboja neskrudintų pupelių kava bei trimis datulėmis, o stipriau valgo tik antrojo naktinio valgymo metu.

Sudėtingu metu padėjo malda

Daug skaudžių, tačiau neįkainojamų pamokų gyvenime gavęs T. Kriščiūnas sako, jog ramybę suranda, kad ir kaip pačiam būtų keista, maldoje ir vienas blaškydamasis po pasaulį.

Dievą Tomas atrado pačiu sudėtingiausiu jam laikotarpiu, kuomet griuvo viso gyvenimo pamatai – slėgė skolos, byrėjo pirmoji santuoka, o nerimą ir baimę dėl kreditorių skambučių vis dažniau skandino vyno taurėje.

„Man tai atrodė pasaulio pabaiga, visiškas žlugimas. Mums, vyrams, labai sunku paminti savo ego ir pripažinti pralaimėjus, o reikia“, – tarsteli.

Tomas mena, jog tuomet nuo užgriuvusių bėdų iš po kojų slydo žemė. Kai jau atrodė, jog viso to nebeatlaikys, kartą važiuodamas automobiliu išgirdo Marijos radijo laidą.

„Suklusau. Vyrai dalijosi savo, atrodė, žlugusiais gyvenimais, kartu meldėsi. Kaliniai, alkoholikai, narkomanai, kazino lošėjai… Mėtyti ir vėtyti, gyvenimo neglostyti. Mano charakteriui tas tiko. Pradėjau po truputį melstis ir aš: namuose, automobilyje, vaikščiodamas gatvėmis“, – sunkias akimirkas prisimena Tomas.

Suprasdamas, jog tik maldos nepadės, žlugęs verslininkas ėmėsi ir veiksmų plano.

„Galvojau, išsinuomosiu patį pigiausią butuką, dirbsiu kaip jautis, o jei visai bus blogai – išvažiuosiu gyventi į kaimą. Ten dar nė vienas iš bado nemirė.“

Spjovęs į persekiojusias blogas mintis, atkaklus vyras išsiuntė savo gyvenimo aprašymą keliems darbdaviams. Sako, buvęs alkanas kaip vilkas ir pasiryžęs dirbti net už minimalią algą po 20 valandų per parą.

Galiausiai buvusio kolegos padedamas T. Kriščiūnas įsidarbino Estijos įmonėje, kurioje jam išties puikiai sekėsi. Vėliau atsakomybė augo. Lietuvis buvo paskirtas vadovauti Estijos seserinei įmonei, o dar vėliau – ir Latvijos. Po truputį pavyko grąžinti visas skolas, o ir asmeniniame gyvenime vėl nusišypsojo laimė: Tomas sukūrė naujus santykius, tapo jaunu tėčiu.

„Darbas, pažintis ir, kaip bebūtų keista, malda buvo mano vartai į naują gyvenimą“, – tikina Tomas.

Po kiek metų vaikščiodamas Vilniaus senamiesčiu T. Kriščiūnas sutiko vyskupą Sigitą Tamkevičių. „Priėjau padėkoti, pasakiau, kad Marijos radijas man padėjo išgyventi. Niekada nepamiršiu, ką jis man atsakė: „Kas tiki į Dievą, tas niekuomet nebus vienišas“. Dabar šimtu procentų žinau, kad visada yra išeitis. Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, – spjauti į savo vyriškąjį ego ir tos išeities ieškoti“, – įsitikinęs Tomas.

Nors T. Kriščiūnui labai patiko dirbti su estais – pasak jo, itin praktiškų, išsilavinusių, inovatyvių, žodžio žmonių tauta, – įmonę nusprendus parduoti vyras liko laisvas kaip paukštis. Tuomet apsisprendė, jog atėjo laikas įgyvendinti seną svajonę – apkeliauti pasaulį. Tačiau spėjęs tik šiek tiek pažinti Australiją, Kanadą, Naująją Zelandiją ir Prancūzijos Polineziją, sulaukė lemtingo darbo pasiūlymo, dar sykį pakeitusio jo gyvenimą.

Kelionių ritmu

T. Kriščiūnas sako, jog kelionės aplink pasaulį idėja jo galvoje nešovė šiaip sau. Dar vaikystėje jis žiūrėdavęs į tėvo žemėlapius, klausydavosi pasakojimų iš istorijos, perskaitė kone visas knygas apie indėnus bei drąsius keliautojus.

„Kelionės – mano aistra. Man tiesiog be galo smalsu ir įdomu. Turiu gerą vaizduotę. Pavyzdžiui, keliaudamas po Ameriką galvoju, kaip baltasis žmogus išnaikino indėnus, po Australiją – prisimenu vietinius aborigenus, o tada kyla klausimas, kodėl Zelandijos maoriai nukentėjo mažiau?“ – egzistencinius klausimus svečiose šalyse nagrinėja Tomas.

Keliaudamas po svečias šalis sako nuolat sukantis galvą, kaip išnyko tautos ir kaip sugebėjo išgyventi lietuviai.

T. Kriščiūno sąraše – net 60 aplankytų šalių. Ir kiekviena jų palikusi ryškų pėdsaką vyro gyvenime. Visgi labiausiai užkietėjusiam keliautojui įsiminė Izraelis

„Šventoji Žemė yra Šventoji žemė. Nors labai myliu ir Kaliforniją, ir Senąją Europą. Niekada nenusibosta Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje“, – savo favoritus vardija Tomas.

Dabar gyvendamas Arabijos pusiasalyje T. Kriščiūnas užsimojo aplankyti ir visas Artimųjų Rytų regiono šalis.

Bahreine daug skirtingų religijų ar tikėjimų, todėl valstybinių švenčių čia tikrai apstu. Tokie masiniai renginiai puiki proga pačiam Tomui kelioms dienoms pabėgti į jau suplanuotą tašką.

„Praėjusį savaitgalį buvo Ashuura – šiitų šventė, o man – dvi poilsio dienos prieš savaitgalį“, – šypsosi Tomas.

„Suvažinėjau į Jordaniją. Lapkritį planuoju į Omaną. Iš čia tik valanda lėktuvu. Jei norisi pabūti ilgiau, pasiprašai papildomos išeiginės ir – pirmyn“, – kaip sekasi darbą derinti su kelionių aistra, pasakoja Tomas.

Kelionėse T. Kriščiūnas labiausiai vertina sutiktus žmones. Ragina niekada nevengti trumpo pokalbio su jais. Šis, anot jo, gali pakeisti netgi jūsų gyvenimą.

„Aš kiekvieną dieną užkalbinu bent vieną nepažįstamą žmogų. Nesvarbu kur, verslo pietuose su ministru ar padavėją restorane. Arabai, ypač jei iš karališkosios, gerbiamos ar tiesiog turtingos šeimos, – itin mandagūs. Kieti, bet labai mandagūs“, – sako Tomas.

Savęs po gero dešimtmečio T. Kriščiūnas sako dar neįsivaizduojantis. Visgi tikisi, jog taip pat trokš pažinti, pamatyti ir patirti.

„Gyvenimas labai trumpas ir kiekvienas turi gauti iš jo tai, kas geriausia. Kaip sako arabai, „InShaAllah“ – viskas Dievo valioje. Niekada nežinai, kas tavęs laukia, todėl Carpe diem – gyvenu čia ir dabar.“

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų