Už įskiepytą meilę gamtai ir norą ją pažinti Jolita Pretkutė tvirtina visada būsianti dėkinga tėvams.

Gyvačių užkalbėtoja

Gyvačių užkalbėtoja

Kelias į gamtos pasaulį gali būti grįstas ir meile Lietuvos aukštapelkių šeimininkėms – gyvatėms.

Jei kurią dieną sumanę pagrybauti, pauogauti ar tiesiog praleisti smagią popietę Aukštaitijos raistuose ar miškuose išvysite pelkynais klampojančią, fotoaparatu apsiginklavusią ir kažką įnirtingai užsirašinėjančią žavią merginą, nenustebkite. Tai Jolita Pretkutė – mėgėja herpetologė, devynerius metus atidavusi žalčių ir pavojingųjų angių intensyviam stebėjimui ir tyrinėjimui.

Pažadino norą pažinti

Jau daugybę sezonų stebinti ir fiksuojanti šių ypatingų roplių gyvenimą 26-erių Jolita Pretkutė polinkį tyrinėti gamtą sako jutusi dar būdama vaikas. O smalsumą ir norą pažinti žadindavę ne kas kitas – tėvai, visuomet pasiimdavę mergaitę grybauti, uogauti ar tiesiog pasidžiaugti gamtos prieglobsčiu.

Prisimindama vaikystę Jolita dabar šypsosi – ji buvusi išdykęs vaikas: „Smalsumas vesdavo vis ką nors paliesti, pažiūrėti, kas tai per dalykas. Nesvarbu, ar tai būtų gėlės žiedelis, ar varlė. Man buvo įdomu viskas!“

Pašnekovė tikina niekada nebijojusi nei varlių, nei driežų, o žvejyba tuomet buvusi viena didžiausių atrakcijų. Tiesa, būdama maža mergaitė Jolita kiek privengdavusi vorų, bet ir šią baimę padėjo įveikti tėvai.

„Būtent jie mano vedliai į gamtos širdį“, – gražių žodžių artimiesiems negaili užkietėjusi herpetologė, ir šiandien ryškiai mena pirmąjį, ją tarsi užhipnotizavusį, pasimatymą su gyvatėmis. Ir tai netgi nebuvo vėliau jos aistra bei gyvenimo varikliu tapę žalčiukai ar angys, o… užburiančio žvilgsnio smauglys cirke.

„Lygiai toks kaip Mauglio draugas Ka!, – juokiasi J. Pretkutė. – Tuomet buvau gal kokių šešerių ar septynerių metų ir didžiulį smauglį prižiūrėtojai uždėjo man ant pečių. Galima sakyti, tai ir buvo tas „kabliukas“ – keista šilta oda, tartum žuvies, bet ne žuvis. Jutau, kad smauglys visai neseniai gulėjo šiltai po lempa terariume. O aš nebūčiau aš, jei pirštukais nepatyrinėčiau to įdomaus gyvio.“

Nepagydoma liga

Laisvalaikio leidimas gamtoje pirmą kartą J. Pretkutę akis į akį suvedė ir su paprastąja angimi.

„Buvo tikrai įdomu – šnypščia, raštuota, niekada nematyta, palyginti su smaugliu, buvo nedidukė, apie 40 centimetrų ilgio. Žinoma, norėjau ją paliesti, bet tuomet mane sudrausmino. Tada dar nežinojau, kad susidūriau su vienintele nuodinga Lietuvos gyvate“, – pasakoja Jolita.

Merginos „pasimatymai“ su Lietuvos miškuose ir pelkėse gyvenančiais žalčiukais bei angimis vis dažnėjo, o kartu ir kurstė norą dar artimiau pažinti gyvates. Jolita sako, jog buvo įdomu sužinoti, kas jie tokie ir kuo skiriasi.

Susidomėjimas roplių pasauliu bėgant laikui vis augo. Su užsidegimu mokyklos suole klausydavusis biologijos mokytojo dėstomų pamokų, vėliau jau būdama abiturientė Jolita sėkmingai įstojo į tuometį Aleksandro Stulginskio universitetą, dabar Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademiją, miškininkystės specialybę.

„Būtent ten šalia manęs atsirado platus ratas gamtos mylėtojų. Tiesa, mano meilė gyvatėms jiems nebuvo suprantama“, – juokais stebisi.

Nuo miško ir jame verdančio gyvenimo J. Pretkutė nė per žingsnį nenutolsta ir įprastinę savo darbo dieną – mergina lyg voverė rate sukasi Valstybinių miškų urėdijos Rokiškio regioninio padalinio medelyne.

„Pavasarį prasideda miškasodis, tad atvyksta girininkai, girininkijų darbuotojai. O kas gi geriausiai žino miškų kampelius, jei ne jie. Išklausinėju, paprašau, kad parodytų, kur nuolatos mato angis ar žalčius, taip po truputį kaupiu žinias apie šio rajono roplius. Kaupiu šiuos duomenis dėl savęs, nes tikriausiai jau niekada nenustosiu sirgti šia liga, nes be gyvačiukų mano gyvenimas taptų pilkas ir nuobodus“, – svarsto pašnekovė.

Apie ypatingą meilę ropliams byloja ir tatuiruotėmis išmarginta Jolitos oda: dauguma piešinių vienaip ar kitaip susiję su gyvatėmis. Naujausia tatuiruotė – vasarį ant rankos „susirangiusi“ gražuolė.

Galerija

Ir fotomodeliai, ir tyrinėjimų objektai

Anot Jolitos, jai smagu žinoti, kad bent jau tarp artimų draugų nėra nė vieno, kuriam jos pomėgis ir aistra būtų nepriimtini. „Visi mes su savomis keistenybėmis. Juk tolerancija – kelias į sėkmę“, – šypsosi ji.

O nepažįstamų žmonių įsivaizdavimas apie tai, ką iš tikrųjų veikia J. Pretkutė, greičiausiai būna iškraipytas stereotipų. Pavyzdžiui, kas galėtų pamanyti, jog pagauti tokį, regis, taikų roplį kaip žaltys kur kas sunkiau nei nuodingąją angį. Bet kaip tik su jais Jolita sako ir turinti daugiausia vargo: žaltys esą žymiai vikresnis. Aišku, gaudyti angį – kur kas pavojingiau.

Išbraidžiusi aukštapelkes ir pagavusi laimikį, Jolita sako pirmiausia jį nufotografuojanti ir įdėmiai apžiūrinti.

„Žaltys beveik visada išleidžia „smirduką“ – skystas labai dvokiančias išmatas, kurių taip lengvai iš karto nuo rankų ir nenuplausi. Taip pat žaltys mėgsta apsimesti negyvu – tai vadinama akineze. Tuo metu žaltys apsiverčia ant nugaros, susisuka spirale, plačiai išsižioja ir iškiša liežuvį. Tai dar vienas gynybinis manevras, neskaitant smirdinčių fekalijų… O kerta jie itin retai. Per devynerius metus intensyvių stebėjimų nė vienas pagautas žaltys man nekrimstelėjo“, – roplių mylėtoja gali kiaurą dieną dalytis jų elgsenos įdomybėmis.

Mergina sako iš pradžių gaudžiusi gyvačiukus, nes norėjosi suvokti jų anatomiją, nufotografuoti galvą iš viršaus, apačios ar šono, viršutinius ir apatinius žvynus, uodegą ir pauodegį.

„Toks angių ar žalčių fotografavimas man labai padėjo gilinti žinias, – teigia J. Pretkutė. – Iš arčiau žvelgiant į šiuos padarus matai jų charakterį, jauti kūno sandarą. Žaltys yra daug tvirtesnio kūno sudėjimo, stipresnis laikant rankose.“

Kadangi negausios literatūros lietuvių kalba apie savo numylėtinius mėgėjai herpetologei nepakako, norint viską kuo tiksliau suprasti teko pavargti su užsienio leidiniais.

Jolitai itin įdomu fotografuoti angis – ypač kai sužinojo, kad užsienio moksliniai tyrimais nustatė, jog angių galvos yra tartum savotiškas piršto antspaudas.

Fotografuodama ir nuodugniai tyrinėdama gyvates mergina išmoko atskirti netgi roplių lytį.

„Lytį atpažinti iš uodegos lengviau angims, su žalčiais daugiau vargo. Norint nustatyti lytį, juos reikia pagauti ir švelniai papūsti į uodegą, – kvatoja Jolita. – Žinoma, juokauju! Tiesiog reikia švelniai atkelti apatinį žvyną ir sužinosite, vyras tai ar dama.“

Hobis, virtęs savotišku gyvenimu būdu, padiktavo ir Jolitos magistrinio darbo temą – geltonskruosčių žalčių ir paprastųjų angių gyvenamosios aplinkos ir jų populiacijų palyginimas Notigalės telmologiniame draustinyje.

„Labai bijojau rinktis tokią temą, kuri reikalaus tikrai ilgų pasisėdėjimų, bet paskatinta nusprendžiau eiti būtent šiuo keliu. Ir štai iki magistro finišo tiesiosios liko vos keli mėnesiai“,– džiūgauja Jolita. „Jei mano gyvačiukai išsirangys, šiemet apsiginsiu magistro diplominį darbą.“

Jau kone visus Aukštaitijos raistus išbraidžiusi herpetologė mėgėja kruopščiai fiksuoja kiekvieną susidūrimą su jų šeimininkais. Fotografijos Jolitai padeda ne tik užfiksuoti susitikimus su ten gyvenančiais ropliais – kartais net itin retais, – bet ir geraiu pažinti gyvenamąją aplinką, elgesį. Asmeninio albumo nuotraukos

Meilę gyvatėms mielai padalytų

Gyvačių tyrinėtoja sako jau spėjusi pamilti tiek žalčiukus, tiek paprastąsias angis, tačiau galvoje vis kirba mintis apie retąjį lygiažvynį žaltį.

„Rankose jo dar neteko laikyti, mat jis labai retas – ne be reikalo įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą“, – paaiškina Jolita, svajojanti akis į akį sutikti ir šį užsislaptinusį aukštapelkių gražuolį.

Jos aktyvių tyrinėjimų ir stebėjimų diena prasideda labai įprastai – vos išėjus į lauką privalu patikrinti, koks šiandien oras. Jei šviečia saulė, labai tikėtina, kad gyvačiukai šildysis „pliaže“.

„Visada registruoju temperatūrą, vėjo greitį, atmosferos slėgį, drėgnumą, – vardija J. Pretkutė. – Pasiklausau, ar kur nors negirdėti griaustinio dundesio. Išgirdus kad ir kiek toliau nestiprų perkūno grūmojimą, galima likti namie, nes tokią dieną jokio laimikio neaptiksi.“

Nors per visą tyrinėjimų laikotarpį Jolitai teko sužinoti tikrai daug naujų dalykų, savęs žalčių ir angių elgsenos eksperte mergina dar nelaiko. Sako tiesiog praplėtusi žinias apie angių spalvos ryšį su gyvenamąja aplinka ir tenkančiu saulės spindulių kiekiu, papildžiusi informaciją apie angių ir žalčių mitybos racioną.

„Pasirodo, ryja jie ne tik peliukus – žalčiai mielai sukerta ir varlę, ir žuvį. O abiejų rūšių jaunikliai minta ir vabzdžiais – juk mažam, pieštuko storio gyvačiukui, netelpa peliukas. Na, nebent jis irgi būtų vos gimęs pelės jauniklis“, – pasakoja J. Pretkutė.

Atlikdama mokslinį darbą Jolita sužinojo ir apie kur kas įdomesnius bei sudėtingesnius tyrimo metodus. Tačiau šiems atlikti, sako, reikia nemažos komandos ar bent jau daug daugiau lėšų. Pavyzdžiui, GPS sekikliams įsigyti.

Vienas iš įdomesnių tyrinėjimo metodų – nukirpti žvyną ir ties ta vieta išdeginti specialų identifikacinį numeriuką, kad antrą kartą sugavus gyvatę, ją būtų galima lengviau atpažinti.

„Specialiste tikrai nesijaučiu, – kuklinasi Jolita. – Tiesiog mėgėja, kuri nori dalytis savo žiniomis su kitais. Na, dar kiek nors sumažinti ofidiofobiją – gyvačių baimę – visuomenėje. Manau, kad tai įmanoma tik šviečiant žmones. Aišku, jei jie yra atviri ir iš anksto nenusistatę.“

Lyg šuolis parašiutu

J. Pretkutė įsitikinusi, jog mūsų aukštapelkių gyventojų bijomasi visai be reikalo.

„Jie niekada nepradės šnypšti pirmi. Nepanašūs jie į kiemsargį šunį, kuris nori stverti prašalaitį už kojos, – sako Jolita apie ją pakerėjusius roplius. – Greičiau jau mes esame įsibrovėliai, o jie tik svetingi kaimynai, kurie laukia, kas bus toliau, ir iškilus grėsmei traukiasi mums iš kelio.“

Anot tyrinėtojos, kiekvieną žmogaus žingsnį, nesvarbu tai angis ar žaltys, jie puikiai jaučia, nes žingsniai sukelia virpesius. O šios rūšies atstovai juos jaučia itin gerai. Būtent todėl vos gavę signalą nedelsiant neria šalin.

„Kiekvienas gyvačiuko paėmimas į rankas stipriai sujaudina. Kiekvieną sėkmingą jų gaudymą galiu prilyginti šuoliui parašiutu, mat ir jų mėgėja esu. Kūnas pašiurpsta, o po to pajunti adrenalino antplūdį“, – užplūdusių emocijų neslepia Jolita.

Žinoma, elgtis su ropliais reikia itin atsargiai, nes bet koks neapdairus judesys gali sužaloti besirangantį bičiulį.

Jolita lig šiol saugo nuotrauką, įamžinusią įvykį, kuris nulėmė viso jos gyvenimo pomėgį: pažintį su cirko smaugliu.

Net ir pati gaudyti gyvačiukus mergina sako besistengianti kuo rečiau, kad gyvūnai nepatirtų šoko. Dauguma jos nuotraukų padarytos natūraliai, pamačius saulėje besišildantį roplį. Jolita įspėja: ne visi pakelti iš popiečio miego būna patenkinti.

„Kartais žaltį pavyksta paimti taip, kad jis tiesiog jaučiasi gerai ir neskuba sprukti. Bet tai būna retai, juk visi pagauti jaučiamės prastokai“, – šypteli gyvačių gaudytoja. Ir primygtinai pataria niekada gamtoje sutikus žaltį ar angį – tuo labiau nesant tikriems, kas yra kas, – net nemėginti jų sučiupti rankomis. Šitokia akistata, anot gyvačių žinovės, gali baigtis gana liūdnai.

Nebjauru ir guminius prisemti

Pačiai Jolitai vieni niekai atskirti angį nuo geltonskruosčio žalčio. „Man net iš uodegos galiuko aišku, kuris ten nuvinguriavo“, – juokiasi.

Žaltys, anot pašnekovės, turi geltonas ar oranžines ausytes, yra šlapio asfalto spalvos, jo akies vyzdys yra apvalus. Angį atskirti kiek sudėtingiau, mat jų yra ne tik pilkų su juodai kūną išvedžiojusiu zigzagu, bet ir visiškai juodų, juodų su oranžiniu pilvuku, rudų su tamsiai rudu zigzagu.

Galima rasti ir raudonų plytų spalvos angį ar net retu atveju oranžinės spalvos.

„Pastarąją teko vieną kartą matyti, bet tai buvo mano fotokliurka – diena, kai nespėji pykštelėti fotoaparatu“, – apgailestauja.

Per visą gyvačių gaudytojos ir tyrinėtojos karjerą Jolita yra patekusį į aibę linksmų ar ne tokių linksmų situacijų.

„Gaudant nėra kada dairytis po kojomis ar aplink. Aš gaudau žaltį, jau beveik pačiupau už uodegos, bet šmukšt! Viena koja įstrigo iki kirkšnies duobėje tarp medžių šaknų. Tai būdinga aukštapelkės pakraščio miškams, ten gausu skylių žemėje“, – paaiškina tyrinėtoja ir priduria, jog tąsyk gan greitai pavyko išsivaduoti iš spąstų, į kuriuos buvo įpuolusi. O šiaip ji jau nebeskaičiuojanti, kiek kartų teko smegtelėti ir į vandenį, jį semti iš guminių batų.

Puikiai įsiminė Jolitai ir dar vienas nutikimas, kai į jos objektyvą pateko angis.

Tuo metu turėjusi tik mažą fotoaparatą, dar vadinamą muiline, mergina buvo prisilenkusi prie margosios kiek galima arčiau, kad tik šią pavyktų nufotografuoti.

„Staiga girdžiu balsą. Krūpteliu, bet, laimė, gyvatė nė krust. Tik atsisukusi pamačiau grybautoją, smalsiai žiūrintį į mane ir dar nesuvokiantį, ką aš čia veikiu, atkišusi pasturgalį į saulę. O jau maniau, kad pavyko prakalbinti angį!“ – kvatojasi Jolita.

Smalsumas už baimę stipresnis

J. Pretkutei sunku suprasti žmones, kurie teigia bijantys gyvačių, tačiau kategoriškai atsisako išklausyti ir tiesiog įsisąmoninti informaciją, kad baimė nors šiek tiek atslūgtų.

„Niekam per prievartą žalčio ant kaklo neuždėsi, – filosofiškai mąsto mergina. – Bet kol vieni tiesiog bijo, kiti tuo metu irgi bijo, tačiau smalsiai klausosi.“

Pasak Jolitos, po pokalbio apie gyvates jaučianti, jog po truputį klausytojų baimė atslūgsta, dingsta įtampa.

„Žmogus supranta, kad bijo, bet jau šiek tiek pažino savo baimę. Su kiekvienu, kuris rodo norą žinoti, aš visada pasiruošusi pasidalyti žiniomis“, – sako mergina, kuriai pačiai netgi patinka žodis „baimė“. Pašnekovė neslepia, jog ir jai iš pradžių teko įveikti save ir pažvelgti baimei į akis.

„Tiesiog mėgstu nugalėti pačią save. Taip pat buvo ir su šiais miškų gyventojais. Iš pradžių ir smalsu ir baisu, bet pasiryžti ir atrandi kažką tokio, ko kiti negali atrasti“, – sako.

Anot J. Pretkutės, ne kiekvieną suaugusįjį įmanoma prikalbinti paimti į rankas žaltį, o su vaikais tai kur kas paprasčiau.

„Jie smalsauja, o taip didžioji dalis ir nugali baimę. Vėliau girdi: „O tu matei, aš laikiau žaltį!“ Toks natūralus džiaugsmas ir visas šis procesas man labai patinka“, – šypteli Jolita.

Gyvačių tyrinėtoja sako, jog noras dalytis sukauptomis žiniomis jai kilo berašant magistrinį darbą.

„Sumaniau, jog verta pamėginti kurti puslapį, kuriame po kąsnelį dėčiau savo surinktą informaciją ir tokiu būdu skleisčiau žinią kitiems, – naujais planais dalijasi vietoje nenustygstanti mergina. – Jau ir dabar mielai vedu pamokėles vaikams. Jei tik kas nors paprašo, kimbu ruoštis, kad tik turėčiau ką papasakoti ir parodyti. Gyvačiukai tapo tarsi savotiška mano vizitine kortele.“

Entuziazmo saugoti gamta dar stinga

Yra ir tokia žmonių kategorija, kurie visiškai nejaučia baimės, taigi vos miške pamatę šliaužiantį roplį, tuojau pat tempia jį namo. J. Pretkutės teigimu, jie elgiasi neatsakingai ir neapgalvotai ir tik kenkia gamtai.

„Teko susidurti su tokiais mėgėjais. Taip, žalčius auginti namuose tikrai įmanoma, tačiau tie, kurie tempiasi namo viską, kas juda, dažnai nė nesupranta, kaip ir ką daryti turint tokį gyvūną. Panašūs poelgiai gali labai pakenkti“, – kategoriška Jolita.

Anot pašnekovės, jei tokie dalykai nuolat kartosis, gali laukti labai liūdnos pasekmės. „Anksčiau žmonės vos pamatę gyvatę puldavo ją užmušti. Kentėjo ne tik angys ir žalčiai, bet ir bekojai driežai – gluodenai.“

Ne ką mažiau laiko, nei miške, Jolita praleidžia prie knygų ir kompiuterio: iš pomėgio ropliai jai jau seniai tapo studijų objektu. Asmeninio albumo nuotraukos

Jolita siūlo lietuviškų gyvačių entuziastams neskubėti gabenti jų namo, o pamačius tiesiog pasidžiaugti natūralioje aplinkoje.

Ir savo dienos laimikiu Jolita sako besigrožinti ne viena. Užfiksuotais vaizdais skuba pasidalyti su užsienyje gyvenančiais herpetologais. Būtent šie labiausiai merginą ir gelbėjo jos tyrinėjimų pradžioje – pasufleravo, nuo ko geriausia pradėti, kaip ir ką teisingai atlikti. Dabar Jolita nuolatos palaiko su jais ryšį: keičiasi informacija, dalijasi nuomonėmis, žiniomis, tyrimų metodais.

„Kartais tiesiog bandome diskutuoti apie šalių skirtumus. Kitų šalių herpetologija toli pažengusi, jie jau išmokę saugoti tokias rūšis, – su balto pavydo gaidele pasakoja Jolita. – Pavyzdžiui, Lenkijoje lygiažvyniam žalčiui saugoti parengta net speciali programa. Tai didelis projektas, tikrai reikalaujantis daug pastangų. Kiti herpetologai tiesiog pasidalija savo patirtimi ir skauduliais dėl tam tikrų rūšių nykimo atvejų.“

Gamtoje J. Pretkutė ne tik mezga pažintis su ropliais, juos tyrinėja, bet ir ieško ramybės bei nusiraminimo.

„Būdama gamtoje tartum esu kitame pasaulyje. Pailsi smegeninė nuo visos rutinos ir kasdienių rūpesčių. Ten galiu neskubėti, viską pamažu apžiūrėti ar norėdama išsikrauti fiziškai greitesniu žingsniu klampoti aukštapelke, kurioje ir slepiasi mano mylimi gyvačiukai“, – sako tyrinėtoja.

Lietuvos gamta, pasak Jolitos, labai graži ir įdomi. Tačiau yra daugybė vietų, kuriose pasidarbavo žmogus ir pavertė jas šiukšlynu.

„Reikėtų įsisąmoninti, kad šiukšlės ir chemikalai nėra naudingi natūraliai gamtai. Juk atsakingai ūkininkaujant tiek žemės ūkyje, tiek miškuose tvarumą įmanoma išlaikyti“, – samprotauja Jolita.

Galerija

 

 

 

Komentarai

  • O

  • Nereikia net braidzioti po aukstapelkes – mano sodyboje gyvena ir vaikus veda rudoji angis, zalciai ir gluodenai. Praejusiais metais nuo vasaros pradzios “ ganiau“ angi – maciau ja maziuke, veliau isaugo i didele ir gyvena po sodybos priebuciu.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų