Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai 1979-ųjų spalį Viduklėje, minint kunigo Alfonso Svarinsko (antras dešinėje) kunigystės dvidešimt penkerių metų sukaktį. Kairėje – Sigitas Tamkevičius, Vincentas Vėlavičius, Juozas Zdebskis, dešinėje – būsimasis Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. GENOCIDO AUKŲ MUZIEJAUS ARCHYVŲ nuotrauka

Griovė sovietų sukurtą įvaizdį

Griovė sovietų sukurtą įvaizdį

Kovose už laisvę svarbus vaidmuo teko Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui.

Sovietmečiu izoliuota katalikiška Lietuva rado būdų parodyti pasauliui, kas vyksta okupuotoje šalyje, atskleisti žmogaus teisių bei laisvių pažeidimus. Ir darė tą viešai.

Prie ištakų – penkiese

Istorikė Elena Markuckytė sako, kad 8-asis praėjusio amžiaus dešimtmetis buvo reikšmingas lietuvių kovų už laisvę laikotarpis. Juk būtent tada subrendo disidentinis judėjimas. Pasak jos, Lietuva buvo vienintelė Sovietų Sąjungos okupuota šalis, kurioje vyravo katalikai, tad neatsitiktinai svarbiausia pasipriešinimo sąjūdžio kryptimi tuo metu tapo katalikų rezistencija.

Katalikų rezistencijos siekiams atstovavo tikinčiųjų ir kunigų teises gynusi institucija – Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Vieša jo veikla truko penkerius metus.

E. Markuckytės manymu, esminėmis komiteto įkūrimo prielaidomis galima laikyti net keletą aplinkybių. Viena jų buvo Jono Pauliaus II išrinkimas popiežiumi ir pasikeitusi Vatikano politika sovietinių šalių atžvilgiu. Buvo būtina išlaikyti betarpišką kovojančių Lietuvos tikinčiųjų kontaktą su Šventuoju sostu.

Įtakos turėjo ir disidentinio judėjimo subrendimas Lietuvoje, ryškus tautinės kultūrinės situacijos pablogėjimas Lietuvoje 7–8 dešimtmečių sandūroje, griežtesnė sovietų valdžios politika Bažnyčios atžvilgiu, nauja kunigų patriotų karta…

Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas buvo įkurtas 1978 metų lapkritį. Jo nariais-steigėjais tapo penki įvairiose Lietuvos vietovėse dirbę dvasininkai: Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Alfonsas Svarinskas, Vincentas Sladkevičius ir būsimasis Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas.

Oficialiai veikla pradėta Maskvoje vykusioje spaudos konferencijoje, kai užsienio žurnalistai buvo informuoti apie komiteto įkūrimą, deklaruotos jo veiklos nuostatos, paskelbti keturi pirmieji dokumentai.

Ištransliavo visam pasauliui

Vienu tų dokumentų buvo kreipimasis į Šventąjį Tėvą, prašymas leisti tremtiniams vyskupams Vincentui Sladkevičiui ir Julijonui Steponavičiui eiti savo pareigas, taip pat prašymas leisti kunigui Pranciškui Masilioniui aplankyti savo brolius JAV.

Dar vienas dokumentas buvo kreipimasis į Religinių reikalų tarybos įgaliotinį Petrą Anilionį. Jame piktintasi trijų kunigų – Jono Zubraus, Sigito Tamkevičiaus ir Alfonso Svarinsko – nubaudimu už Vėlinių procesijos organizavimą. Pasak E. Markuckytės, komitetas reikalavo religinės laisvės ir legalaus Bažnyčios statuso. Kitaip tariant, to, ką oficialiai garantavo sovietinė Konstitucija.

Anot istorikės, iš esmės komitetas siekė tokių pat tikslų, kaip ir Sovietų Sąjungoje veikusios disidentų grupės: kad būtų laikomasi sovietinėje Konstitucijoje ir tarptautiniuose Sovietų Sąjungos dokumentuose deklaruojamų teisių ir laisvių.

Praėjus vos kelioms valandoms po spaudos konferencijos Maskvoje, Vakarų pasaulio šalys išgirdo dvasininkų pranešimus.

Beje, remiantis Sovietų Sąjungos viešai veikusių disidentų grupių pavyzdžiu, dokumentuose buvo pateikti visų komiteto narių adresai.

Pasak E. Markuckytės, dabartinis Panevėžio vyskupas emeritas J. Kauneckas jai yra sakęs, jog „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ atskleidė tikrąją tikinčiųjų padėtį Sovietų Sąjungoje, tačiau ji buvo anoniminė – tuometėms valdžios institucijoms tai buvo puikus pasiteisinimas. Kuriant Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, reikėjo konkrečių asmenų pasirašytų dokumentų, tad buvo pateikti visų narių adresai ir visi nariai pabrėžė prisiimantys vienodą atsakomybę už komiteto veiklą. Tai buvo labai svarbus sprendimas: viešumas garantavo skleidžiamos informacijos patikimumą.

Katalikų rezistencijos vedliais tapę dvasininkai visi vienaip ar kitaip sumokėjo už priešinimąsi okupantų santvarkai. Juozo Zdebskio žūties aplinkybes (nuotraukoje – kunigo laidotuvės 1986-ųjų vasarį Rudaminoje) lig šiol neatskleistos. LCVA nuotr.

Katalikų rezistencijos vedliais tapę dvasininkai visi vienaip ar kitaip sumokėjo už priešinimąsi okupantų santvarkai. Juozo Zdebskio žūties aplinkybes (nuotraukoje – kunigo laidotuvės 1986-ųjų vasarį Rudaminoje) lig šiol neatskleistos. LCVA nuotr.

Ne tik stebėjo, bet ir kritikavo

Komitetas dokumentus rengė ir skelbė reaguodamas į neteisėtus sovietų valdžios institucijų veiksmus, taip pat konkrečius tikinčiųjų, dvasininkų skundus, aiškina E. Markuckytė. Išliko ir pačių komiteto narių iniciatyva parengtų dokumentų.

Jų turinys Vakarus pasiekdavo per Maskvoje dirbusius užsienio žurnalistus. J. Kauneckas yra pasakojęs apie galiojusią taisyklę: mėtant pėdas, dokumentai nebūdavo spausdinami Kronikoje, kol nebūdavo paviešinti.

Istorikės teigimu, visus komiteto dokumentus pagal turinį galima suskirstyti į aštuonetą grupių. Viena jų, bene pati gausiausia, susijusi su tikinčiųjų, ypač vaikų ir jaunimo, teisių pažeidimais. Dokumentai adresuoti tarptautinėms organizacijoms, konferencijoms, Vakarų šalių vyriausybėms, visuomenei.

Antroji grupė – dokumentai, kuriuose kritikuojama sovietų valdžios politika Bažnyčios atžvilgiu. Jie dažniausiai buvo adresuojami sovietų valdžios institucijoms.

Dar viena dokumentų grupė – duomenys apie teisės emigruoti pažeidimus. Tokių tėra trys, ir visi surašyti remiantis konkrečių nukentėjusiųjų skundais.

Ketvirtoji grupė, pasak E. Markuckytės, – katalikų religinių mažumų teisių kitose Sovietų Sąjungos respublikose pažeidimo faktai. Šių dokumentų adresatas – aukšti Sovietų Sąjungos valdžios pareigūnai.

Penktoji grupė – dokumentai, smerkiantys sovietų valdžios represijas prieš kunigus ir tikinčiuosius, bylojantys apie konkretiems asmenims padarytą fizinę ir moralinę žalą. Jie buvo siųsti Lietuvos bei Sovietų Sąjungos generaliniams prokurorams, LTSR Aukščiausiajai Tarybai.

„Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikla – taurus nesmurtinės kovos pavyzdys, svarbi Lietuvos laisvės kovų dalis.“

E. Markuckytė

Šeštoji dokumentų grupė apėmė pareiškimus dėl neteisėtų tikinčiųjų ir žmogaus teisių gynėjų suėmimų, taip pat juose deklaruotas solidarumas su suimtaisiais. E. Markuckytė sako, jog šiai grupei priskiriamas ir dokumentas, siųstas SSKP CK generaliniam sekretoriui Jurijui Andropovui po komiteto nario Alfonso Svarinsko suėmimo.

Į septintąją grupę pateko du laiškai, rašyti asmeniškai Šventajam Tėvui Jonui Pauliui II prašant jo užtarimo ir paramos.

Aštuntojoje grupėje, pasak E. Markuckytės, – dokumentai, kuriais atkreipiamas kunigų ir tikinčiųjų dėmesys į Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchų veiklą, žalingą pačiai Bažnyčiai – buvo analizuoja hierarchų veikla, kritikuotas nuolaidžiavimas sovietų valdžiai. Kaip pabrėžia istorikė, tokie kritiški dokumentai sulaukė nemenko dvasininkijos pritarimo.

Bausmės buvo griežtos

Natūralu, kad komiteto veikla nepatiko sovietų valdžios institucijoms. Ji laikyta priešiška, komiteto nariai sekami. KGB, E. Markuckytės žiniomis, pastarųjų veiklą stebėjo gana ilgai: buvo vedamos grupinio operatyvinio tyrimo bylos, o kiekvienam iš šių asmenų – atskira operatyvinio tyrimo arba stebėjimo byla.

„Persekiojimas sustiprėjo, o galiausiai ir susidorojimas įvyko buvusiam KGB šefui Jurijui Andropovui užėmus SSKP CK generalinio sekretoriaus postą“, – konstatuoja istorike.

E. Markuckytės teigimu, išlikę KGB dokumentai rodo, kad Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narių sulaikymui ruoštasi 1982 metų pradžioje. Kadangi turėta duomenų, jog kai kurie šių žmonių susiję su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidimu, kovo mėnesį iškelta baudžiamoji byla dėl jos leidybos ir platinimo. Nuo to laiko rinkta medžiaga bei rengtasi aktyviausių komiteto narių – kunigų Sigito Tamkevičiaus, Alfonso Svarinsko ir Jono Kaunecko areštui.

Pirmasis 1983-ųjų sausio pabaigoje dėl aktyvios veiklos komitete bei tarybinės santvarkos šmeižimo suimtas A. Svarinskas. Vėliau jis nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio bei trejiems tremties metams.

Istorikės teigimu, teismas priėmė ir atskirąją nutartį dėl baudžiamosios bylos iškėlimo S. Tamkevičiui – jis buvo suimtas čia pat, teismo rūmuose. Kaltinimai iš esmės buvo tie patys, bausmė irgi panaši: 6 metai laisvės atėmimo bei ketveri metai tremties.

Jau ant nepriklausomybės slenksčio: kunigas Sigitas Tamkevičius 1989 metų birželio 14 dienos eitynėse Kaune minint Gedulo ir Vilties dieną. LCVA (V. Kapočiaus) nuotr.

Jau ant nepriklausomybės slenksčio: kunigas Sigitas Tamkevičius 1989 metų birželio 14 dienos eitynėse Kaune minint Gedulo ir Vilties dieną. LCVA (V. Kapočiaus) nuotr.

Kreipimaisi ir parašai nepadėjo

Reakcijos į komiteto narių suėmimus ilgai laukti nereikėjo. Kaip pasakoja E. Markuckytė, per visą Lietuvą buvo surinkta daugiau nei 123 000 parašų po reikalavimu išlaisvinti A. Svarinską ir S. Tamkevičių.

Taip pat, praėjus keletui dienų po A. Svarinsko suėmimo, pats komitetas J. Andropovui išsiuntė paskutinį dokumentą, kuriame reikalauta paleisti suimtą komiteto narį bei nutraukti prieš komitetą pradėtą susidorojimą.

Nors, be S. Tamkevičiaus ir A. Svarinsko, buvo numatyta suimti ir J. Kaunecką, jis visgi liko laisvėje.

Pasak E. Markuckytės, suėmus S. Tamkevičių, tardžius, grasinus, šantažavus kitus narius, komiteto vieša veikla nutrūko.

„Kaip pagrindinę komiteto veiklos nutrūkimo priežastį vyskupas Jonas Kauneckas nurodo faktą, kad po S. Tamkevičiaus suėmimo sovietų saugumui pavyko itin gerai suorganizuoti sekimą bei pasėti nepasitikėjimą tarp laisvėje likusių komiteto narių“, – sako ji.

Tikslus įgyvendino

Komiteto veikla paliko ryškų pėdsaką rezistencinės veiklos istorijoje. E. Markuckytės teigimu, vien jo įkūrimas 1978-aisiais reiškė, kad tikinčiųjų teisių gynimo sąjūdis Lietuvoje tapo instituciniu.

„Tai, kad komitetas veikė viešai, o dokumentai buvo pasirašomi konkrečių asmenų, labai pagelbėjo griaunant SSRS, kaip demokratiškiausios pasaulio valstybės, įvaizdį“, – nurodo reikšmę ji.

Aišku, į siunčiamus dokumentus sovietų valdžios institucijos neatsakydavo. Motyvas – komitetas esą oficialiai neužregistruotas. A. Svarinskas, pasak istorikės, yra minėjęs, jog atsakymą į iškeltus reikalavimus komitetas gavo vienintelį kartą – kai užtarė į Daugpilio psichiatrinę ligoninę uždarytą kunigą Vladislovą Zavalniuką.

E. Markuckytės apie tai paklaustas J. Kauneckas yra pasakojęs, kad siunčiant dokumentus buvo nurodomi skirtingi adresai – tai vieno, tai kito komiteto nario, kuris tuo metu sekretoriavo. Tačiau būtent jam sekretoriaujant buvo gautas atsakymas dėl V. Zavalniuko iš SSRS generalinio prokuroro – pranešta, kad faktai patikrinti ir dokumentai perduoti toliau tirti.

Istorikė neabejoja: Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas įgyvendino savo tikslus. Jis informavo Vakarus, Vatikaną apie realią Lietuvos katalikų bažnyčios padėtį, viešino tikinčiųjų persekiojimo faktus. Be to, kartu griovė Sovietų Sąjungos sukurtą įvaizdį apie sąžinės laisvę. O atvira kritika Bažnyčios hierarchų atžvilgiu padėjo suvokti tikrąją padėtį ir pradėti veikti.

„Tai, kad komitetas ryžosi veikti viešai ir kad palyginti ilgą laiką – penkerius metus – jam pavyko veikti nesislapstant, liudija, jog 8–9 dešimtmečių sandūroje sovietų okupacinė valdžia jau nebeturėjo galimybių užgniaužti opozicijos. Galima teigti, jog nuo brutaliausio susidorojimo komiteto narius apsaugojo viešumas – komiteto veikla buvo plačiai žinoma už SSRS ribų. Komiteto nariai savo pasiaukojamo darbo pavyzdžiu įrodė, kad tarp Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchų vyravusi nuostata „kakta sienos nepramuši“ yra neteisinga. Komiteto nariai kunigai parodė ne tik didelį atsidavimą Bažnyčios reikalams, bet ir nepaprastos pilietinės drąsos pavyzdį. Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikla – taurus nesmurtinės kovos pavyzdys, svarbi Lietuvos laisvės kovų dalis“, – kalba apie komiteto veiklos reikšmę E. Markuckytė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų