Geradarių rankose – geresnio gyvenimo raktas

Geradarių rankose – geresnio gyvenimo raktas

Nors Lietuva jau ketvirtį amžiaus yra laisva, europietiška ir gerovės keliu žengianti valstybė, gyvenimo realybė kiek kitokia.

Daugybė žmonių, ypač kaimo vietovėse, priversti gyventi pusbadžiu, palaikėse trobelėse, kęsti artimųjų smurtą, o jų vaikai svajoja ne apie išmaniąsias technologijos, bet apie šiltą lovą ar naujus batus.

Dovana – nauji namai

Atsidūrus gyvenimo dugne ar užgriuvus sunkiems išbandymams kabintis į gyvenimą, kai tiek pati valstybė, tiek visuomenė atsuka nugarą, tampa itin sudėtinga. Tačiau net ir juodžiausiame gyvenimo etape galima rasti vilties žiburėlį. Vis daugiau žmonių savo laisvalaikį, energiją ir net šeimos biudžetą skiria tiems, kuriems gyvenimas nepašykštėjo sunkių išbandymų. Nepažįstamojo ištiesta pagalbos ranka neretai būna tas šiaudas, už kurio užsikabinus pavyksta atsitiesti ir pakilti, pamatyti, kad yra gerokai daugiau spalvų, o ne vien juoda ir balta.

Sostinėje gyvenantis Julius Davidonis – vienas iš tų, kuris neskaičiuoja nei skiriamo laiko, nei pinigų, kad tik padėtų nelaimių ir vargo prispaustiems žmonėms. Ne, jaunas vyras negavo turtingo giminaičio palikimo, nelaimėjo milijono, nors per itin trumpą laiką jam pavyko daugiavaikei šeimai pastatyti naujus namus. Visas jo gerų darbų biudžetas – paprastų žmonių suaukotos lėšos ir daiktai bei nuoširdus darbas.

Gerumas sugrįžta gerumu, o pinigų, kad kiek jų ždirbtum, niekada neužteks.“

J. Davidonis

Kaip pasakojo J. Davidonis, viskas prasidėjo nuo plytų, kurios atliko jo bičiuliui pasistačius namus. Julius ieškojo, kam reikėtų statybinių medžiagų, ir tikriausiai pats likimas jį suvedė su Širvintų rajone gyvenančiu trijų vaikų tėčiu. Mirus žmonai, jis atžaloms atstojo ir mamą. Daugiavaikė šeima glaudėsi tvarte. Viename kambarėlyje gyveno tėtis su trimis mažamečiais vaikais ir senelis: lyg nebūtų gana nelaimių, prieš beveik trejetą metų liepsnos pasiglemžė namus. Šeimos galva planavo atstatyti būstą, bet per tuos metus taip ir nepavyko pradėti darbų.

Buvau užsibrėžęs tikslą šiai šeimynai namus pastatyti iki Kalėdų, ir man pavyko. Aišku, vienas to nebūčiau padaręs. Kažkaip sugebėjau pažadinti aplinkinių norą padėti ir įtikinti tautiečius gelbėti šią šeimą. Sulaukiau ne tik daug bendražygių, bet ir rėmėjų pagalbos“, – pasakojo geradarys. Jis nesitikėjo tokio didžiulio susidomėjimo.

Slėpė nuo žmonos

J. Davidonio teigimu, gana nemažai įvairių paramos ir labdaros organizacijų rūpinasi vargstančiais, su sunkia liga besigrumiančiais ar tiesiog nelaimių ištiktais žmonėmis, tačiau ne visada ši veikla būna skaidri. Ir patys aukojantieji pamatė, kad tik labai nedidelis jų paramos procentas pasiekia tuos, kuriems buvo skirta pagalba. Tad kasmet aukojančiųjų per įvairius paramos koncertus mažėja.

Neslėpkim, bet šioje srityje yra daug nesąžiningų žmonių, tokie nori pasipelnyti iš kitų nelaimės, –sako vyras. – Arba įvyksta tragedija, paprašoma aukoti ir nurodomas sąskaitos numeris, tačiau tuo viskas ir baigiasi. Aukojantieji taip ir nesužino, kur buvo panaudoti jų pinigai. O aš norėjau pelnyti žmonių pasitikėjimą, tad nuo pirmos dienos visus darbus fotografavau ir teikiau ataskaitas. Esu atviras – visi turi žinoti, kur buvo panaudotas kiekvienas jų paaukotas centas.“

Julius Davidonis bendraminčių ir bendražygių kartu daryti gerus darbus dabar turi visuose Lietuvos kampeliuose. Nuotraukoje – su Panevėžio šeimos namų vadove Irma Zabulionyte.

Julius Davidonis bendraminčių ir bendražygių kartu daryti gerus darbus dabar turi visuose Lietuvos kampeliuose. Nuotraukoje – su Panevėžio šeimos namų vadove Irma Zabulionyte.

Tiesa, iš pradžių Juliui teko atriekti ir nemažą dalį šeimos biudžeto. Kaip prisipažino, nenorėdamas prie savo namų slenksčio sutikti Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų, jis, kaip fizinis asmuo, negalėjo rinkti jokių piniginių lėšų, o be grynųjų pinigų namo pastatyti neįmanoma. Nors daug įmonių ir pavienių žmonių suaukojo reikalingų daiktų, tačiau teko pirkti įvairių statybinių medžiagų. Ir tik vėliau, kitų žmonių paskatintas, įkūrė paramos ir paramos fondą „Vienas už visus, visi už vieną“.

Apie užmojį daugiavaikės šeimos tvartelį paversti šiltais ir ekonomiškais namais J. Davidonis iš pradžių nepasakojo net savo žmonai, tačiau galiausiai teko prisipažinti. Artimieji negalėjo suprasti tokio jo noro padėti kitiems, kai pats priverstas gyventi nuo algos iki algos ir skaičiuoti kiekvieną centą. Tačiau dabar ir patys įsitraukė į labdaringą veiklą.

Iš pradžių apie tai niekam nesakiau, nes buvo gana sudėtinga paaiškinti, kodėl tai darau. Pats su žmona ir dviem vaikais gyvenu nuomojamame bute. Mažinant etatus likau be darbo, tad griebdamasi šiaudo dirbau taksi vairuotoju. Net savo mašinos neturiu – tenka už simbolinį mokestį nuomotis. Man prabanga yra mano šeima, – teigė J. Davidonis. – Vis dėlto teko žmonai gražiai paaiškinti, kodėl tie vargani pinigėliai iki namų nenueina, ir nusivežti į Širvintų rajoną supažindinti su globojama šeima. Mano žmona labai šilta ir motiniška, tad puikiai mane suprato ir palaikė.“

Gelbėjo nuo smurtaujančio vyro

Žinia apie stebuklą – kaip nedidelis tvartas, kurio prieangyje kažkada buvo verdamos bulvės gyvuliams, pavirto svajonių namais, – apskriejo visą Lietuvą. Netrukus ėmė plaukti naujų pagalbos prašymų.

Baigęs statybas Širvintų rajone, J. Davidonis išskubėjo į Švenčionių rajoną, kur šeima, globojanti devynis vaikus, gyveno senoje pieninėje ir neturėjo net geriamojo vandens. Vyrui pavyko ne tik įrengti vandens gręžinį, bet ir pagerinti daugiavaikės šeimos gyvenimo sąlygas.

Metų pradžioje Julius sulaukė ir Rokiškio gyventojos pagalbos šauksmo. Moteris prašė paaukoti kelis šimtus eurų, kad ji su dukryte galėtų pabėgti nuo smurtaujančio vyro ir išsinuomoti kambarėlį. J. Davidonis iš karto susisiekė su Rokiškio rajono policijos pareigūnais, tačiau šie niekuo negalėjo padėti, nes gyvenamasis namas priklauso smurtaujančiajam, o jie gali imtis priemonių tik tada, jeigu iš areštinės paleistas vyras vėl imtų mosuoti kumščiais. Tačiau geradarys rankų nenuleido ir rado pareigūnus, kurie išsigandusią mamą ir iš baimės drebančią mažylę atvežė į Panevėžio šeimos namus, kur gali glaustis artimųjų smurtą patyrusios moterys su vaikais.

Kiek man žinoma, mamai su dukryte pavyko Panevėžyje išnuomoti butą, mažoji pradės lankyti darželį. Joms tikrai bus viskas gerai ir netrukus atsistos ant kojų“, – optimizmo nestokojo J. Davidonis.

Grąža su kaupu

Vilnietis yra užsibrėžęs tikslą iki Velykų pastatyti naujus namus Marijampolės rajone gyvenantiems pensininkams – jų viso gyvenimo turtą ugnis sunaikino vos per kelias valandas. Be to, ketina pasirūpinti vieniša trijų vaikų mama, kuri, sudegus namams, glaudžiasi vos kelių kvadratinių metrų pašiūrėje, kol bus jai rastas tinkamas socialinis būstas. Liepsnoms prarijus namus, Julius padeda ir be pastogės likusiems žmonėms Naujojoje Vilnioje.

Visais tokiais atvejais savivaldybė skiria vienkartinę išmoką, bet jos pakanka tik būtiniausiems daiktams įsigyti. O jau toliau daryk ką nori. Liūdna ir pikta matyti, tokią netvarką – valdžia neįgali padėti savo žmonėms. Giriasi, kiek sutaupo socialinėms reikmėms, bet tie pinigai atitenka ne tiems, kam reikia, o biudžeto skylėms lopyti, – esama tvarka pasipiktinimo neslėpė J. Davidonis. – Deja, kartais svetimo žmogaus skausmui lieka abejingi ir aplinkiniai. Daug lengviau užklijuoti etiketę „girtuoklis“, nei ištiesti pagalbos ranką. O juk kartais reikia tiek nedaug.“

Julius pagelbėjo jau ne vienai šeimai, likusiai be stogo, nors pats tebegyvena nuomojamame bute. Įkvėpimo jam teikia pirmasis toks geras darbas – vos per du mėnesius gerų žmonių pastangomis šiltais ir jaukiais daugiavaikės šeimynos namais paverstas senas tvartas.

Julius pagelbėjo jau ne vienai šeimai, likusiai be stogo, nors pats tebegyvena nuomojamame bute. Įkvėpimo jam teikia pirmasis toks geras darbas – vos per du mėnesius gerų žmonių pastangomis šiltais ir jaukiais daugiavaikės šeimynos namais paverstas senas tvartas.

Pašnekovas įsitikinęs, kad gerumas sugrįžta gerumu, tai jis pats patyrė. Su žmona jie jau seniai svajojo įrengti vaikų kambarį, tačiau niekaip neatsirasdavo papildomų pinigų, bet viena moteris padovanojo dviaukštę lovą. Kadangi tuo metu jos niekam nereikėjo, dabar joje miega abu J. Davidonio vaikai.

Iš karto tai moteriai parašiau, kad lovytės mums patiems labai reikia. Moteriškė buvo labai laiminga, kad galėjo padėti būtent mums. Atsiradus lovai, mums pavyko įrengti vaikų kambarį, apie kurį svajojome jau kelerius metus, – atvirai kalbėjo vyras. – Gerumas sugrįžta gerumu, o pinigų, kad ir kiek jų uždirbtum, niekada neužteks.“

Su alkoholio matuokliu nevaikšto

Pagalba reikalinga ne tik su gyvenimo išbandymais susidūrusiems žmonėms, bet ir skurstančioms šeimoms. Pagal pagalbos prašymus atvykstančios populiarios televizijos laidos viena iš gelbėtojų Rūta Filejeva jau daugiau kaip dešimtmetį bendrauja su socialinės rizikos šeimomis ir mato, kaip juose auga mažieji. Dviejų vaikų mama atvira: nors skurdas, netvarka ir žalingų įpročių sukeliamos problemos yra jos darbo kasdienybė, tačiau kaskart plyšta širdis matant tokioje aplinkoje augančius vaikus.

Visuomet kirbėjo mintis, kaip būtų galima padėti šioms šeimoms išsivaduoti iš skurdo pančių, išlipti iš nesibaigiančių problemų liūno. Prieš keletą metų Amerikos Denverio lietuvių bendruomenė Rūtos paklausė, kaip galėtų pagelbėti skurdžiai gyvenančioms lietuvių šeimoms. Tad galiausiai, pastūmėta vyro ir mamos, ji praėjusių metų pradžioje įkūrė labdaros ir paramos fondą „Gėrio trupinėlis“.

Prieš įkurdama fondą galvojau, kad tai bus tik laisvalaikio užsiėmimas, bet iš tiesų tai labai sunkus darbas, reikalaujantis jėgų, laiko, kartais – ir bemiegių naktų, nes dažnai paramos siuntos iš užsienio atkeliauja naktimis. Ypač intensyvus metas būna prieš šventes. O esame nedidelė komanda, didžiausia mano pagalbininkė – mano mama ir dvi savanorės“, – pasakojo Panevėžyje gimusi ir augusi R. Filejeva.

Nors žmonių, kurie norėtų pasidalyti savo vaikų išaugtais drabužėliais, žaislais, nupirkti maisto produktų ar sauskelnių, netrūksta, visi nori, kad jų paaukoti daiktai atitektų alkoholiu nepiktnaudžiaujančioms šeimoms. Rūta gi sako su alkoholio matuokliu nevaikštanti. Ir mananti, kad vaikai nekalti, jog gimė girtuoklių šeimoje. Jie ir taip nuskriausti, tad nereikia atimti iš jų tų mažyčių laimės akimirkų ar sotesnio kąsnio.

Tiesa, tokioms šeimoms parama pinigais nėra teikiama, nebent apmokama už vaiko gydymą ar už kokias nors mažiesiems reikalingas paslaugas. Moteris džiaugiasi, kad bent iki šiol neteko girdėti, kad jų parama būtų parduota ar iškeista į butelį.

Esu nepataisoma optimistė ir stengiuosi įžvelgti tik šviesiąsias gyvenimo puses, bet kai matau, kokia apleista mūsų socialinė sritis, man darosi liūdna. Ir per vienuolika metų, kiek dirbu šį darbą, niekas nepasikeitė į gera – tik į bloga: geriančios šeimos, jose augantys mušami vaikai, skurdas, depresijos, savižudybės, – nepagražintą realybę atskleidė R. Filejeva. – Negaliu išgelbėti viso pasaulio žmonių, bet labai gera padėti nors keliems vaikams. Deja, pagalbos sulaukti iš valstybės jau nebesitikime.“

Didžiausia parama – iš užsienio

Pasak žurnalistės, parama nėra vienkartinė – ji teikiama tiek, kiek reikia šeimai. Vien pernai fondas padėjo apie penkiems šimtams šeimų ir daugiausia jų – Panevėžio rajone.

Nors ištrūkti iš skurdo gniaužtų nėra taip paprasta, R. Filejevos praktikoje būta ir gražių pavyzdžių, kai žmonės geba pakilti. Labiausiai Rūtą sujaudinusi istorija, kai tris vaikučius auginanti mama kreipėsi į ją pagalbos, mat vienintelis šeimos maitintojas vyras išvyko į užsienį ir dingo, taip pasmerkdamas savo šeimą badui.

Šiai šeimai vežėme šiltų drabužių ir batų, mokyklinių prekių, šiek tiek pinigų, nes situacija buvo tikrai sudėtinga. Vaikai alkani, o mamą apėmusi didžiulė neviltis ir depresija, – neseną praeitį prisiminė R. Filejeva. – Tačiau vos po trijų mėnesių sulaukėme šios moters skambučio, kad ji jaučiasi tvirčiau, susirado darbą, tad mūsų pagalbos nebereikia. Padėkojusi, kad buvome šalia tomis sunkiomis akimirkomis, ji prasitarė, kad ateityje galbūt ir pati galėtų prisidėti prie mūsų fondo veiklos. Tokios sėkmės istorijos išties įkvepia ir suteikia prasmę mūsų darbui.“

Buvusi panevėžietė Rūta Filejeva sako suprantanti, jog visų pasaulio žmonių neišgelbės, tačiau jai didžiulis džiaugsmas padėti bent keliems vaikams.

Buvusi panevėžietė Rūta Filejeva sako suprantanti, jog visų pasaulio žmonių neišgelbės, tačiau jai didžiulis džiaugsmas padėti bent keliems vaikams.

Vis dėlto skaudžiausia, kai ligos ar traumos į ligos patalą paguldo vaikus. Tada šeimai reikalinga ne tik finansinė, bet ir psichologinė pagalba, žinojimas, kad su savo širdgėla žmonės nėra palikti vieni. Tai būna didžiulis išbandymas šeimai, ir jeigu nesulaukia pagalbos, gali palūžti.

Ne taip seniai parama buvo renkama Utenos rajone gyvenančiai šeimai, kurių dukrytė nukritusi nuo laiptų patyrė daugybinius kūno sužalojimus, lūžo kaukolė. Mažylei teko ištverti ne vieną sudėtingą operaciją. Vaikų skausmui nelieka abejingi ir visiškai svetimi žmonės, tad ir šiai šeimai buvo paaukota gydymui, o vėliau ir reabilitacijai taip reikalinga suma.

Nustebsite, bet aukoja tikrai ne tie, kurie gali, o paprasti žmonės, galbūt patys viename ar kitame gyvenimo etape susidūrę su sunkumais ar nepritekliumi. O didžiausios paramos sulaukiame iš užsienyje įsikūrusių lietuvių, kurie veikiausiai irgi ne iš gero gyvenimo išvyko svetur“, – pažymi gelbėtoja.

Rūtos teigimu, kol iš pagrindų nebus pradėta keisti socialinė sritis, tol turėsime tiek daug nelaimingų šeimų ir jose augančių vaikų. O pradėti reikėtų nuo socialinių darbuotojų ir seniūnų – tų, kurie arčiausiai žmonių. Iš savo patirties ji žinanti, kad tik mažesnė dalis socialinių darbuotojų nuoširdžiai, o ne valdiškai rūpinasi savo prižiūrimomis šeimomis. Būna ir taip, kad, paskambinus socialinėms darbuotojoms ir pasiūlius labiausiai vargstančių šeimų vaikams atvežti dovanų, maisto, pagalbos atsisakoma.

Labai viliuosi, kad praėję skaudūs įvykiai supurtė daugelio žmonių širdis ir galbūt prisibelsime, kad kas nors bent po mažą žingsnelį pradėtų keistis“, – optimizmo nepraranda R. Filejeva.

Rūpinimasis likimo broliais

Vasario mėnesį antrąjį gimtadienį atšventė labdaros ir paramos fondas „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“. Savo padalinių ir daug savanorių jis turi beveik kiekviename didesniame mieste.

Kaip tvirtino šio fondo įkūrėjas Algimantas Patackas, įsteigti fondą paskatino pats gyvenimas. Jis augo Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, nes mama, ištekėjusi už kito vyro, savo vaiko tiesiog neturėjo kur auginti. Vėliau Algimantas pateko į Šiaulių internatinį darželį, paskui – į logopedinę mokyklą, o ją baigęs grįžo į Vilnių.

Jau trečiuosius metus veikiančio labdaros ir paramos fondo įkūrėjas Algimantas Patackas tikina, kad Lietuvoje daug yra žmonių, norinčių savo gerumu pasidalyti su kitais.

Jau trečiuosius metus veikiančio labdaros ir paramos fondo įkūrėjas Algimantas Patackas tikina, kad Lietuvoje daug yra žmonių, norinčių savo gerumu pasidalyti su kitais.

Mama manimi rūpinosi tiek, kiek galėjo, kol gavau socialinį būstą, išnuomojo man butą. Dirbau, kabinausi į gyvenimą, bet visada kirbėjo mintis, kad turiu padėti savo likimo broliams ir sesėms – kūdikių namuose augantiems vaikams. Ir mamai buvau prižadėjęs įkurti paramos fondą“, – pasakojo A. Patackas.

Pradžia nebuvo lengva, nors ir dabar rasti rėmėjų gana sudėtinga. Pagrindinis šaltinis buvo mamų mugė, per ją suaukoti drabužėliai, batukai, mažyliams reikalingi daiktai būdavo siunčiami į įvairių miestų kūdikių namus. Pagalbos reikėjo ir neįgaliųjų centrams, ir daugiavaikėms šeimoms, tad ilgainiui fondo veikla plėtėsi. Dabar daugelyje miestų dirba savanoriai. Jie, padedami socialinių darbuotojų, atrenka, kokių daiktų ar drabužių reikia konkrečiai šeimai. Fondo įkūrėjas džiaugiasi, kad Panevėžio rajono savivaldybė leido naudotis patalpomis Geležiuose, iš jų parama keliauja po visą apskritį.

 

Daugelis vis dar kažkodėl nedrįsta prašyti pagalbos, nors ji labai reikalinga. Iš dalies tai suprantama, nes žmonės nenori apkalbų ar patyčių“, – pažymi pašnekovas.

Tačiau džiugu, kad žmonės nelieka abejingi kitų nelaimei ir dosniai aukoja savo vaikų išaugtus drabužius, batus ir kitus daiktus. Tiesa, vis dar pasitaiko tokių, kurie mano, kad labdarai tinka viskas, ir įsižeidžia, jeigu paklausiama, ar drabužiai nėra dėmėti, suplyšę. Anot fondo įkūrėjo, kai kurie mano, kad paramos organizacija yra žaliavų surinkimo punktas, tad atneša labai prastos kokybės drabužių. Galimybių išvalyti ar susiūti nėra, o tokį apdarą dovanoti būtų nepagarba, todėl dalis jų iškeliauja į gyvūnų prieglaudą.

Pats esu užaugęs kūdikių namuose, puikiai žinau, ko reikia šiems vaikams ir šeimoms. Valdžia nelabai padeda, tad kas daugiau pagelbės, jeigu ne tokios organizacijos. Jos sutelkia gerus žmones“, – sakė vyras.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų