Gamtos turtai – dovana šimtmečiams

Gamtos turtai – dovana šimtmečiams

Nuo lopšio iki paskutinio atodūsio gamtos supamas ir žavimas žmogus privalo galvoti ir apie jos išsaugojimą

PB ARCHYVO nuotr.

PB ARCHYVO nuotr.

 

Panevėžys niekada nebuvo dulkėse skęstantis metalo ir betono miestas – net didžiausios pramonės klestėjimo metais išliko žalias, jaukus, patrauklus.

Miesto laikraštyje nuolat buvo galima paskaityti straipsnių apie gamtą, pasakojimų apie miškų, parkų, pakrančių grožį bei to grožio saugojimą, puoselėjimą. Rašiniuose keltos gamtos apsaugos problemas, pasakotos naujovės, svarstytos ateities vizijos, siūlytos idėjos.

 

Rengė Gamtos dienas

 

„Gamtos grožis turi didelės įtakos tautos kūrybinei dvasiai. Graži gamta žmogų žavi, poetams ji duoda įkvėpimo (jie jai himnus dainuoja), žmoneliams nusiraminimo ir paguodos“, – rašė „Panevėžio balsas“ 1927 metų balandį. (Citatų kalba netaisyta.)

Žmonės ir tuomet suprato: „Prisiminkime, kad mes nūnai jau per daug nutolome nuo gamtos, nebejuntame jos gyvo grožio ir paskendome civilizacijos išugdytų dulkėtų miesto fabrikų dūmuose arba dykuose tirlaukiuose. Sugrįžkime prie gamtos… Ir pajusime tą jos divinai gaivinančią galią, kokią jautė mūsų protėviai, gyvendami tarp galingų, didžių ąžuolynų.“

„Panevėžio balsas“ kvietė žmones dalyvauti talkose, tvarkyti aplinką: „Kiekviena tauta stengiasi savo šalį pagražinti. Neturime ir mes atsilikti. Artinasi Pirma Gegužės. Tą dieną „Lietuvai pagražinti draugija“ rengia „Gamtos dieną“, kurią ragina visus ypatingai susirūpinti gamtos grožiu. Tą dieną ir turime visu atsidėjimu stengtis pagražinti savo šalį sodindami medelius, aplankydami ir papuošdami už Nepriklausomybę žuvusių karžygių kapus, brangius milžinkapius, mielus piliakalnius, kapus ir šiaip gražias savo gamta apylinkės vietas.“

Gamtos mylėtojai buvo aktyvūs ir kitose krašto vietose. Rašyta: „Lietuvai pagražinti draugijos Šeduvos skyrius stengiasi paimti savo žinion istorinį Raginėnų kalną. Kol kas nutarta sutvarkyti kalno viršus, aptverti gražia tvora ir apsaugoti ten susodinti istoriniai medžiai.“

„Gražinkime savo sodybas, apsodinkime jas Baltosiomis akacijomis. Baltosios akacijos yra dekoratyvinis medis – vienas iš gražiausių. Žydi baltais gražiais žiedais, žydint skaniai kvepia, be to, bitės iš žiedų surenka labai daug medaus, kuris yra laikomas geriausiu“, – šviesdavo spauda.

Kartais gamtos grožiui apibūdinti užtekdavo labai kuklių straipsnelių. Pavyzdžiui, tokio, spausdinto prieš daugiau kaip aštuoniasdešimt metų ir pavadinto „Staiga išsprogo“: „Geg. 5 d. šiltai palijus atgijo želmenija, maloniai sužaliavo vejos, sprogtelėjo medeliai.“

 

Miškas šaukėsi pagalbos

 

Deja, ne visi ir ne visada buvo pasišventę gamtai. Ir anuomet užteko šiukšlintojų ir niokotojų. Štai 1937 metais straipsnelyje „Vietoj medelių stagarai“ rašyta: „Prieš porą metų vieškelis į Kupiškio kapines buvo apsodintas labai gražiomis liepomis, kurios buvo jau ir prigiję ir darė gražų vaizdą. Tačiau šį pavasarį vietoje liepaičių pasirodė tik keletas „stagarų“, nes jauni medeliai labai aplaužyti ir apgadinti.“

Didelis smūgis gamtos mylėtojams būdavo miškų gaisrai: „ Prasidėjus vasarai miškuose labai išdžiuvo samanos ir bendrai aplinkuma. Užtenka neatsargiam pypkoriui numesti degtukai ir kyla dideli gaisrai. Štai birželio 27 d. Stumbriškio girininkijoj išdegė 7 ha miško. Tame plote sudegė ir Chazeno neišvežti 70 erdm. malkų ir dar valdiškų popiermalkių. Mitabynės miške išdegė apie 6 ha miško, daugiausia sudegė jaunų eglaičių. Jutiškių k. (Pumpėnų vls.) degė privatiškas miškas. Gaisrus valdiškuose miškuose gesino 100 asm.“

Apie miškų gaisrus, būtinybę jų vengti rašoma ir dabar, tam skirti rašiniai publikuoti ir tarybiniais laikais.

Štai ištrauka iš 1968 metais „Panevėžio tiesoje“ spausdinto pasakojimo: „Miškų ūkyje suskambėjo telefonas. Tai Žalioji šaukėsi pagalbos. Kažkieno neatsargi ar pikta ranka uždegė mišką. Pusės hektaro plote siautėjo liepsna. Tik po pusantros valandos gaisras buvo sustabdytas. Stovėjo išdegęs plotas, apanglėję medžiai ir, rodos, klausė: „Žmonės, už ką?“ Praeis apie penkiolika metų, kol miškininkų atsodintos pušaitės vėl pasieks žuvusių seserų amžių. O galėjo to nebūti. Juk tiek nedaug pastangų reikia parūkyti tam tikslui skirtose vietose, nuorūką ir degtuką užgesinti, užkasti į smėlį.

O juk dar ir negerų žmonių apsilanko Žaliojoje. Pažiūrėkime į išdaužytus inkilėlius, kuriuos kiekvieną pavasarį kelia į medžius miškininkai, į išardytus skruzdėlynus ir išdraskytas samanas. Tai vis negerų žmonių žymės.“

 

Nevėžio vingyje

 

Laikraščio puslapiuose galima rasti daug gražių žodžių, skirtų Panevėžio krašto gamtai. Net eilėraščiai apie ją rašyti.

„Jau, rodosi, niekur gražiau ir nebus/ kaip plaukiant laivu per Nevėžį/ kai žvelgsi apžėlusius krūmais krantus/ seksi vandenyje tą rėžį“, – eiliavo Arėjas Vitkauskas eilėraštyje „Nevėžio gražumas“.

Skaitydami „Panevėžio balsą“ galime sužinoti, kaip kokiais metais atrodė upė, davusi miestui vardą.

„Atsimenu 1925 – 6 metais tekdavo paplaukyti Nevėžiu iki Baumano tvenkinio (taip jį vadino plūkiečiai). Vakarais, ypač šventadieniais pilna upė valčių, žmonių prisėdusių, visi linksmūs, dainuoja, skambina… O dabar? Nebegalima pažinti Nevėžio – visai nepanašus į anksčiau buvusį. Rodos nebe tas ir gana, mat paseno gal. Visas žolėm apaugęs, pilnas dumblo, vanduo nešvarus, dvokia. Pilna žuvų, kurios jau nebe šokinėja iš vandens, bet tiesiog pilvus atstačiusios plūduriuoja, šildosi saulėje, laukia gal kokios meškeriotojo“, – rašyta 1931 metais.

„Nevėžis išdžiuvo tiek, kad vietomis pasimatė dumblėtas, užterštas dugnas, o kur dar vandens yra – kriaukliais ir nešvarumais, ypač iš „Maisto“ paėjęs. Reikėtų bent kur apie Plūkius Nevėžis užtvenkti, nes, kai kiek vanduo pakiltų, upė turėtų gražesnį vaizdą ir vanduo būtų švaresnis. Tai pareina nuo miesto savivaldybės“, – tai 1936 metų liepos mėnesio vaizdas.

„Nevėžy ir Lėveny neapsakomai trokšta žuvys. Žvejai dėl to labai susirūpinę“, – rašyta tais pačiais metais.

O štai kas rašyta apie maudynes Nevėžyje – nesunku susikurti vaizduotėje vieną 1925 metų vasaros dieną: „Štai jau prasidėjo maudymosi sezonas… Ne tik jaunesni vaikėzai, bet neretai ir suaugę vyrai tyčia lenda praeiviams, ypač moterims į akis. Labiausiai tai galima pastebėti prie apskrities ligoninės lieptų ir prie lieptų, vedančių į Jasnogurką, kur labai dažnai ištvirkę vaikėzai sulipa nuogi ant lieptų ir šlykščiausiais epitetais užkabinėja praeivius.“

 

Kartu su vilkais

 

Vartant senus laikraščio puslapius galima rasti rašinių ne tik apie krašto augmeniją, bet ir gyvūniją. Ypač daug dėmesio skiriama vilkams – gyvūnams, darydavusiems žmonėms nemažai žalos. Štai keletas pasakojimų: „Vieną žmogų visai nesenai važiuojant į Panevėžį tuojau šiapus Raguvos užstoję du vilkai. Žmogelis tik su dideliais vargais nekviestų svečių atsigynęs.“

„Raguvos vl. Skauradų vnk. 1928 m. rugsėjo mėn. vilkas sudraskė ūkininko Kazlausko tris žąsis ir aviną, o lapkričio mėn. pradžioje tame pačiame vnk. ūkininko Jagmino dvi avi ir vienmetę karvytę.

Spalių mėn. Viešintų vl. Didžiuliškių vnk. ūkininkas pamatė kluone, kad vilkas kumeliuką piauna. Jis surikęs ir vilkas nubėgęs.

Gruodžio mėn. pradžioj vienas žmogus grįžo iš Naujamiesčio keliuku pro mišką Goju vadinamą. Nebetoli to miškelio jis pamatė du į šunis panašius žvėris. Iš karto jie lakstė paliai miškelį, bet kai pamatė ateinantį žmogų, sutūpė arti keliuko. Žmogus nieko blogo nemanydamas žengė drąsiai pirmyn. Bet priėjęs arčiau pamatė, kad ne šunys, o vilkai. Žmogus greit metėsi ton pusėn, kur buvo namai. Vilkai ėmę vytis ir paviję lakstė aplink, bet nieko nedarė.

Ir panevėžiečiai vilkų laukia, nes ypačiai į priemiesčius jiems kuo patogiausia atsivilkti.“

Apie keturkojus miškų gyventojus bei jų medžiotojus nemažai rašyta ir tarybiniais metais leistoje „Panevėžio tiesoje“.

Brakonierių pavardės būdavo viešinamos, skelbiama apie jiems skirtas baudas. Prieš keturiasdešimt metų laikraštyje pasakota: „Savaime aišku, už medžioklės taisyklių, o tuo pačiu ir įstatymo nepaisymą baudžiama pinigine bauda, konfiskuojami neteisėtai laikomi ginklai. Tačiau su kartėliu reikia pasakyti, kad brakonieriai medžioja savo gamybos šautuvais ne taip jau retai. Maža to, kai kurie tuos šautuvus pasigamina savo darbovietėse, pasinaudodami ne tik įmonės staklėmis bei kitais įrankiais bet ir medžiagomis. Deja, gamybos vadovai, matyt, tuo visai nesidomi ir kaip tik jų abejingumas kartais sudaro sąlygas grubiems gamtos apsaugos taisyklių pažeidimams.

Antai vien tik per antrąjį praėjusių metų pusmetį už tokius pažeidimus administracinėn atsakomybėn gamtos apsaugos inspektorius patraukė 27 piliečius, kurie pažeidė medžioklės ir žūklės taisykles arba gamtos apsaugos įstatymą.“

 

Šviesa danguje

 

Kartais laikraštis ragindavo ir į dangų pakelti akis ir pasidomėti žvaigždėmis, debesimis ar paukščiais. Prieš daugiau kaip aštuoniasdešimt metų domėtasi – ar ne meteoras krito:

„Aštuoni kilometrai už Miežiškių viename sodžiuje vasario 8 d. 2-rą valandą naktį žmonės matę šviesą – „žaibuojant“ ir girdėję nepaprastą griaustinį. Naktis buvusi šalta ir giedri. Tiktai kai buvęs tas reiškinys, buvęs pakilęs be galo baisus vėjas.

Panevėžy trumpai matę pro langus mėlyną didelę šviesą, tartum būtų degęs spiritas. Kurie buvę ore matę krentant du ugninius kamuolius rytų pusėje. Trenksmas buvęs ne didžiausias, panašus į tai, lyg aeroplano propeleris ūžtų. Aplink Uteną matę į rytus tokią pat didelę melsvą šviesą, tik trenksmas tai neapsakytai didelis buvęs“.

Tarybiniais metais „Panevėžio tiesoje“ buvo gamtos mylėtojams skirti specialūs puslapiai pavadinti „Tam, kas myli gamtą“ ir panašūs.

Tuose puslapiuose politikos būta minimaliai, pasakojimuose būdavo liečiamos įvairios temos apie gamtą puoselėjančius žmones, augalus, gyvūnus, paukščius.

„23 mūsų respublikos rajonuose gyvena baltosios gulbės. Jos labai nenoriai plinta. Mėgsta ir globoja žmonės šiuos grakščius paukščius. Kur jie gyvena, puošia aplinką, suteikia malonumo ir džiaugsmo gyventojams.

Neseniai iš Žuvinto rezervato vieną jauniklių gulbių porą parsivežė „Atžalyno“ kolūkio vadovai. Jos gerai žiemoja paukštidėje, o pavasarį įsikurs kolūkio centrinės gyvenvietės tvenkinyje.

Kai gamtos mylėtojai, gamtininkai ar atskiri kolektyvai laiko ir globoja gulbes, jos taip pripranta prie savo šeimininkų, kad ir žiemos metu nesiskiria su jais. Dėl savo jaukumo jos dažnai vadinamos naminėmis gulbėmis. O kad prijaukintų gulbių skaičius didėtų, būtina sudaryti veisimuisi būtinas sąlygas. Kolūkis tokias sąlygas turi. Reikia manyti, kad gulbės mūsų rajone paplis.“

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Panevėžio-balsas-logo

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų