Gaisrų tyrėjo darbas romantika nekvepia

Gaisrų tyrėjo darbas romantika nekvepia

Ar žinojote, kad retas žmogus pajunta, ką reiškia mirti nuo ugnies, o „pokemonai“ ir kiti kompiuteriniai žaidimai niekada nenustelbs vaikų susidomėjimo degtukais?

Kokia ta tikroji gaisro anatomija – iš savo patirties ir sukauptų žinių bandė paaiškinti Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus inspektorius Renaldas NACICKAS.

Nuo 2000-ųjų gaisrų tyrėju dirbantis specialistas iki tol dešimt metų kartu su kitais ugniagesiais drąsiai ėjo į ugnį. Šis darbas inspektoriui įdomus, tačiau, patikina savaitraščio pašnekovas, tikrai ne romantiškas. Ir priprasti prie žmonių žūčių gaisruose neįmanoma.

Pastaruoju metu ugnis, rodos, darosi grėsmingesnė, pasiglemžia vis daugiau gyvybių. Kokia gaisrų statistika Panevėžio rajone?

– Pastarųjų gaisrų padaryti nuostoliai gyventojams galbūt tokie baisūs, kad, rodosi, ir tokių įvykių statistika auga. Tačiau iš tiesų yra priešingai. Gaisrų mūsų rajone mažėja. 2015 metais jų buvo 618, o pernai – 534. O šiemet buvo 68 gaisrai – tai septyniais mažiau, nei praėjusiais metais tokiu pačiu metu.

Mažiau ir ugnyje žuvusių gyventojų. 2015 metais tokių buvo penki, o pernai – keturi. Tačiau šiemet jau turime net dvi aukas – ugnis prieš savaitę Panevėžio mieste pasiėmė senelio ir jo trimečio anūko gyvybes. Dėl šio įvykio vis dar atliekamas tyrimas. Sunku pasakyti, kas nulėmė nelaimę. Policija atlieka tyrimą mirties priežasčiai nustatyti. Mes manome, kad jie užduso: vaikelio ugnis visiškai nepalietė, o senelis buvo šiek tiek apdegęs.

Išvis retas žmogus miršta būtent nuo ugnies, nes jo gyvybę pirmiau užgesina smalkės ir dūmai. Būna, kad randi visiškai sudegusį kūną, bet baisių skausmų dėl ugnies žmogus negalėjo pajusti – jį apnuodijo anglies monoksidas.

Nors teko susidurti su įvykiais, kai gyventojai patys susidegino. Toks atvejis rajone užfiksuotas, atrodo, praėjusiais metais, kai vyras įsėdo į automobilį, apsipylė degiu skysčiu ir užsidegė. Nelaimę matė kiti vairuotojai ir paliudijo, kad tai buvo savižudybė.

Koks įvykis buvo skaudžiausias jūsų praktikoje?

– Itin įstrigo Dembavos tragedija, kai mergina negalėjo prisikviesti pagalbos ir automobilyje buvo sudeginta.

Šiurpiai skambėjo pranešimas per raciją, kai kolegos iš degančių namų vieną po kito traukė keturis lavonus. Vėliau paaiškėjo, kad ten prie žvakės vakarą leido būrelis asocialių asmenų. Jie užmigo, žvakė parvirto, žmonės užduso ir galiausiai sudegė.

Taip pat įsiminė praėjusiais metais nutikęs įvykis Mikėnų kaime, kai žuvo du vaikai ir suaugęs vyras. Man kraupiausia, kai ugnis pasiima vaikus, o čia mirė kūdikis ir mažametis.

Šio įvykio priežastis – vaikų žaidimas su degtukais. Kad ir kaip keista, ši pramoga buvo populiari ir mano vaikystėje, ir dabar. Vaikus, ko gero, ugnis traukia natūraliai.

Nelaimės minėtoje šeimoje buvo galima išvengti. Šeima gyveno socialiniame būste, pas ją dažnai lankydavosi mūsų pareigūnai. Šiems gyventojams buvome sumontavę ir gaisro detektorių. Bet šeimininkai jo neprižiūrėjo ar jį buvo išardę, todėl nelaimės išvengti nepavyko.

Deja, taip jau yra, kad dažno socialinio būsto gyventojai atsainiai rūpinasi savo saugumu. Būna, kad žmonėms netgi kliūva mūsų sumontuoti detektoriai, – esą kelia triukšmą rūkant. Buvo, kai gyventojai darėsi remontą ir išmontavo visą gaisro signalizacijos sistemą – ši neva trukdė pasigražinti būstą. Kai ne jų turtas, tai ir nerūpi.

Be to, žmonės labai nebesisaugo. Ir tai yra viena dažniausių gaisro priežasčių. Iš viso jų yra dvidešimt.

Gyvybė, žinoma, brangiausias turtas, tačiau sakote, kad gyventojai nemoka saugoti ir savo namų, ir kitos nuosavybės?

– Ugnis neskaičiuoja žmonių turto – vagis palieka sienas, o gaisras nusineša viską. Tačiau ir patys gyventojai nesirūpina, kad liktų bent tos sienos.

Kiek žmonėms aiškiname, kad nelaikytų kietojo kuro arčiau nei 0,5 metro nuo krosnies ir ne arčiau nei metras nuo pakuros… Tačiau kai kurie malkas susikrauna ant pačios krosnies – neva taip jas džiovina. O viena moteriškė kaime net miegojo ant krosnies lankainių pasitiesusi čiužinį, esą taip šilčiau.

Atsimenu žmogų, kurio namuose gaisras kilo du kartus per tą patį mėnesį, nes vyras karštus pelenus laikydavo plastikiniame kibire. Šeimininkas ir kunigą dėl savo nelaimės kvietė. Teko jam įrodyti, kad pats elgiasi nesaugiai. O žarijos gęsta iki dviejų parų ir jas laikyti reikėtų metalinėje talpykloje.

Kai kurie gyventojai neatpranta šildytis kūrendami degias medžiagas. Vienas panevėžietis pernai taip ir žuvo – įpylė naftos produkto, įkišo degtuką ir užsidegė pats.

Pernai dėl nesaugių krosnių ir dūmtraukių Panevėžio rajone kilo net 38 gaisrai. Dėl visų jų namų savininkai gavo pinigines baudas nuo 20 iki 70 eurų.

Ar lietuviai galvoja apie saugumą statydami namus?

– Projektuotojai paprastai nustato reikalavimus ir jų privalu laikytis. Tačiau vis dar būna, kad gyventojai savo krosnis, kaminus apkala medžiu. Vieno namo šeimininkas man bandė įrodyti, kad ąžuolinės lentelės nedega – jis esą dirba su medžiu ir žino.

Mūsų žmonės namus statosi kuo pigiau ir vos ne iš atliekų. Taigi jų būstai dažnai būna tarsi parako statinės. Net ir daugiabučiai namai yra apšiltinami putplasčio plokštėmis, o jos itin degios. Tokiu atveju būtina jas sandariai užtinkuoti. O būna, kad privatūs namai taip apšiltinami ir dar apkalami plastikinėmis lentelėmis – tokios sąlygos pačios geriausios gaisrams.

Tačiau užsidegti gali ir mūrinis pastatas. Pasitaikė gaisras, kuris, rodos, niekaip negalėjo kilti tuščiose patalpose. Iš pradžių manėme, kad tai padegimas – nebuvo jokių šaltinių, kurie galėjo įžiebti ugnį. Tačiau išsiaiškinome, kad nelaimę prišaukė ant palangės pastatytas žaislas – stiklinis rutuliukas su dirbtiniu sniegeliu. Pasirodo, per jį lūždamas saulės spindulys uždegė kambario tapetus. Patys pabandėme atlikti eksperimentą ir būtent tą pačią valandą, kai pastate kilo gaisras, saulė nusitaikė į žaislą. Nuo to laiko patariu būti atsargiems su tokiais suvenyrais.

Kartais nuo gamtos stichijų apsisaugoti išties sunku.

– Taip, viena iš gaisro priežasčių yra žaibas. Pernai dėl to užsidegė penki pastatai.

Mokslininkai iki šiol negali išsiaiškinti šio gamtos reiškinio, ir žaibolaidis nuo jo apsaugo 98 procentais. Piniavos mokyklos-darželio gaisras – pavyzdys, kad žaibas kartais nepaiso jokių apsaugos priemonių. Šios įstaigos žaibolaidžiai neapsaugojo.

Prisimenu atvejį, kai perkūnas trenkė į medį, nuo jo metaline tvora elektros iškrova pasiekė ir uždegė namą.

Kliūčių savo kelyje visiškai nepaiso kamuolinis žaibas.

Ar būna situacijų, kai ugniagesiai prieš ugnį yra bejėgiai?

– Kiekvienas gaisras yra individualus. Svarbu, kokios medžiagos dega, kokios patalpų ir išorės oro sąlygos. Galiu tik pasakyti, kad pastatai sudega labai greitai.

Kiekvienam gaisrui svarbios trys priemonės: uždegimo šaltinis, degi medžiaga ir oras. Nesant bent vienai jų, ugnis nekils. Todėl ir nepatariame, kilus gaisrui, į patalpas įleisti gryno oro. Vienas jau nebepraktikuojamų, senovinių gesinimo būdų netgi yra prileisti į patalpą išmetamųjų dujų, kurios išstumia deguonį.

Šiuo metu ugniagesiai dažniausiai savo darbe naudoja vandenį, kartais – putas ar smėlį. Mūsų tarnyba turi planą, kuriame nurodyta, kur arčiausiai nuo gaisravietės galime rasti šių priemonių.

Nuo ko prasideda jūsų, kaip gaisro tyrėjo, darbas?

– Tyrėjo darbas prasideda vos gavus pranešimą apie gaisrą. Vykstu į vietą, išsiaiškinu turto savininkus, įvykio liudytojus. Susirašau jų pavardes, apklausiu.

Tiriant patį įvykį labai svarbu surasti gaisro židinį – jį nustatome pagal labiausiai apdegusioje zonoje galimus ugnies šaltinius. Tai būna kokie nors daiktai, įrenginiai.

Pasitaiko, kad sudega viskas. Tada iš degėsių imame anglies mėginių, atliekame fizikinius tyrimus, išklausome liudininkų parodymų.

Praktiškai nebūna neištiriamų gaisrų. Tai nėra itin romantiškas darbas, bet įdomus.

Atprasti nuo degėsių kvapo neįmanoma ir per daug metų – grįžęs namo drabužius vedinu tik balkone.

Ar sunku atpažinti padegimą?

– Kartais padegėjus išduoda palikti įkalčiai – degus skystis, talpyklos, skudurai. Bet būna, kad ugnis nusineša viską. Tada apklausiami mačiusieji įvykį. Jei niekas nepadeda, tiriame atmetimo būdu – ne krosnis, ne elektra, ne kitas koks šaltinis… Ir lieka padegimas. Toliau tokius įvykius perima policija.

Praėjusiais metais Panevėžio rajone būta ne vieno padegimo. Sykį tą patį automobilį bandyta padegti net du kartus. Ar tai padaryta iš keršto, ar siekiant naudos, nežinome.

Kartais tokiais „žaidimais“ susidomi neįgalūs asmenys – tada telieka pabarti ir pamokyti jų artimuosius.

Sykį mūsų dėmesį patraukė nuolat uždegamas atliekų konteineris miesto pakraštyje. Šalia jo pastebėjome tuos pačius pėdsakus. Patykojome ir sučiupome jaunuolį – jis ant šiukšlių mėtė degančius degtukus.

Pavasarį dažnas reiškinys – degančios pievos.

– Ant neįgalių asmenų sunku pykti, bet pievų degintojai tikrai erzina. Jau nuo balandžio mėnesio tokių įvykių itin gausu. Sausį išvažiuojame į daugiau nei dvi dešimtis gaisrų, o pavasarį tokių iškvietimų sulaukiame keturis kartus daugiau.

Tai yra sezoniniai gaisrai. Žiemą – krosnys, pavasarį – žolė.

Nuo praėjusių metų ugniagesiams padeda savanoriai. Ar pasiteisino tokia pagalba?

– Savanoriais tapti gali asmenys nuo 14 iki 65 metų. Vieni jų padeda per gaisrus, kiti talkina vykdant prevenciją. Panevėžio rajone dabar yra dvylika savanorių. Dalis jų – tikri ugniagesiai. Jiems nereikia iš naujo mokytis specialiuose kursuose.

Civiliai asmenys ne itin veržiasi į šią tarnybą. Mums padeda tik kai kurių seniūnijų seniūnai. Jie turi pasiruošę aprangas ir budi pagal nustatytą grafiką.

Į gaisrą kviečiame arčiausiai esančius savanorius. Tačiau praėjusiais metais mums toks pagalbininkas padėjo tik vieną kartą – į įvykį buvo iškviestas savanoris iš Tiltagalių.

Kiek žinau, tokia pagalba ne itin aktyvi ir aplinkiniuose rajonuose.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų