Paminklas vyskupui Kazimierui Paltarokui Panevėžyje, iškilęs 2016-aisiais, kupinas jo tikėjimo tvirtumą atspindinčių simbolių, o monumento pagrindui panaudotas Švč. Trejybės bažnyčios varpas. V. BULAIČIO nuotr.

Dvasininkas, vedęs saugumą į neviltį

Dvasininkas, vedęs saugumą į neviltį

Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui teko nelengva dalia – pokariu jis kuriam laikui buvo likęs vieninteliu dvasiniu vadovu visoje šalyje.

Represijos, bažnyčių uždarymas, rezistencija ir partizanų kūnų išniekinimas miestų aikštėse ar šventoriuose, religinių simbolių naikinimas, pavojus būti bet kada suimtam ir kalbėjimas pasveriant kiekvieną žodį, gyvenimas po didinamuoju stiklu nuolat sekamam ir pasiklausomam tarp agentų ir panašiai – tokia sovietmečiu buvo Panevėžio vyskupo (vėliau Vilniaus) Kazimiero Paltaroko kasdienybė.

Išskirtas iš kitų

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas daktaras Darius Juodis sako, kad sovietų valdžiai dvasininkija ir pats tikėjimas buvo priešiški dalykai, tad jokio sutarimo negalėjo būti.

„Dvasininkai jau automatiškai buvo priešai. Galima šiaip ne taip sugyventi, bet sutarimo principiniais klausimais niekada nebus“, – sako jis.

Nenuostabu, jog dvasininkija, kaip visuomenės sluoksnis, patyrė nemenkas represijas tiek 1940 metais, tiek pokariu. Vienus Bažnyčios tarnus stengtasi palaužti, kiti tremti, sušaudyti. Iš esmės nebuvo šio luomo atstovų, nesusidūrusių su sovietų vykdomomis reformomis, nukreiptomis prieš tikėjimą.

Pasak D. Juodžio, dar 1940-aisiais buvo renkami duomenys apie įvairių konfesijų dvasininkus, kontroliuota jų veikla. Dvasininkai skirstyti į nuosaikiuosius – tai yra nelinkusius aštrinti santykių su sovietais, – ir aktyvius. Iš penkių to meto vyskupų trys buvo pripažinti mažiau pavojingais okupacinei valdžiai. Panevėžio vyskupas K. Paltarokas priskirtas prie aktyviųjų…

Vyskupas Kazimieras Paltarokas. PAGPBVB archyvų nuotr.

Vyskupas Kazimieras Paltarokas. PAGPBVB archyvų nuotr.

Sunkus apsisprendimas

1944 metais artėjant frontui, dalis Lietuvos dvasininkijos emigravo į Vakarus. Žinoma, kad tuo laiku pasitraukė trys vyskupai ir daugiau nei pustrečio šimto kunigų bei vienuolių. Tiems, kas liko, teko patirti represijas.

1946-aisiais buvo sušaudytas vyskupas Vincentas Borisevičius. Tais pačiais metais areštuotas vyskupas Teofilis Matulionis, 1947-aisiais – Mečislovas Reinys. Tad 1947 metais laisvėje liko vienintelis Panevėžio vyskupas K. Paltarokas.

Pasak D. Juodžio, yra žinoma, kad kitiems dvasininkams traukiantis taip pasielgti siūlyta ir K. Paltarokui. Tačiau jo apsisprendimas buvo likti ir likimu dalytis su tauta, su savo tikinčiaisiais.

„Jis pasirinko nepaprastai sudėtingą sprendimą ir tapo tų, spaudžiamų, žmonių dvasininku. Jam tako sunkus apsisprendimas, kad Lietuva neliktų be dvasinio vadovo – vyskupo“, – apie tuokart susidariusią neįprastą padėtį „Panevėžio balsui“ pasakojo istorikas.

Vyskupas dirbo sudėtingiausiu sovietų valdžios laikotarpiu – stalininiu.

„Manau, kad ir sudėtingomis sąlygomis žmogus, sąmoningai pasilikęs savo krašte, neemigravęs, nepabėgęs, pasirinko sudėtingą likimą – vadovavo Lietuvos katalikų bažnyčiai labai ribojamas, spaudžiamas ir vis dėlto neprarado žmogiškumo, pagal galimybes veikė tiek, kiek leido sąlygos, – sako D. Juodis. – Mano manymu, išgyvenusieji represijas patyrė daugiau kančių, bet vyskupas nenužengė bendradarbiavimo su totalaus režimo valdžia keliu, o stengėsi pagal savo galimybes.“

Netapo paklusniu įrankiu

Anot istoriko, K. Paltaroko darbo reikšmę sunku įvertinti žodžiais. Juolab žinant kad vyskupas buvo nuolat sekamas, tirtas per slaptą agentūrą, ieškota priešiškos veiklos įrodymų. Buvusiame KGB archyve yra išlikusi dvasininko sekamoji byla.

D. Juodžio teigimu, tuo laiku Bažnyčios tarnai buvo priversti laviruoti tarp jos kanonų ir savo laikmečio realybės. Vyskupas suprato, kad Bažnyčiai norint išsilaikyti reikia ieškoti kompromisų su valdžia. Tiesa, ne principiniais klausimais: istorikas pasakoja, kad K. Paltarokas niekada visiškai nepakluso sovietų reikalavimams ir netapo paklusniu įrankiu. Už ką jo nė akimirkai nepaleido iš akių ir siekė kontroliuoti.

Kodėl vyskupas vis dėlto nebuvo suimtas kartu su kitais dvasininkais, D. Juodžio vertinimu, dabar sudėtinga pasakyti. Tačiau duomenų, kad jis būtų kada nors kalėjęs, išties nėra.

„Gal galima spėti, kad jei būtų suėmę visus vyskupus, gandas būtų pasiekęs ir užsienį. Sovietams gal tai būtų buvęs ne itin palankus faktas“, – svarsto tokią versiją istorikas.

Be to, laisvėje palikti vienintelį vyskupą buvo naudinga. Kitaip valdžia galėjo netekti galimybės kontroliuoti kai kurių išimtinai vyskupo jurisdikcijai priklausančių bažnytinio gyvenimo sričių.

Stebėjo kiekvieną žingsnį

Kaip priminė D. Juodis, Katalikų bažnyčia turi pasaulinį tinklą ir yra pavaldi popiežiui, taigi kontaktai už šalies ribų ne šiaip neišvengiami – jie privalomi, o ryšiai su užsieniu saugumui visada kėlė daugiausia įtarimų. Dėl to sovietai net bandė sukurti autokefalinę bažnyčią, tai yra nepriklausomą nuo Vatikano, kuri tvarkytųsi viduje. Nepavyko.

Kišosi okupacinė valdžia ir į Bažnyčios kadrų politiką. Pavyzdžiui, vyskupijos valdytojas galėjo būti skiriamas tik su jos pritarimu. Prie bažnyčių buvo kuriami komitetai su „savais žmonėmis“ – taip stengtasi išstumti dvasininkus iš parapinių komitetų vykdomųjų organų ir palengvinti vietinei valdžiai kontroliuoti parapiją. Vėliau imta uždarinėti bažnyčias.

D. Juodis neabejoja: vyskupas K. Paltarokas tai matė. Bet realių galių sutrukdyti neturėjo. Dvasininkas juto į jį nuolat nukreiptas saugumo agentų akis – ypač tuos kelis metus, kai buvo faktiškai aukščiausias Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchas.

Pasak D. Juodžio, tais neramiais laikais dvasininkų būta visokių: saugumo bandytų verbuoti, formaliai užverbuotų, vengiančių to darbo, pasakančių kitiems apie savo verbavimą. Bet konkrečių duomenų, ar buvo bandoma verbuoti vyskupą K. Paltaroką, istorikas neturi. „Faktas, kad jis nebuvo užverbuotas“, – daro išvadą pašnekovas.

Pasak istoriko Dariaus Juodžio, faktas, jog saugumas taip ir neišdrįso suimti vyskupo K. Paltaroko, daug pasako apie jo asmenybę. Ir amžininkų teigimu vyskupas buvęs puikus diplomatas – ypač politiškai sunkiais laikais. DELFI nuotr.

Pasak istoriko Dariaus Juodžio, faktas, jog saugumas taip ir neišdrįso suimti vyskupo K. Paltaroko, daug pasako apie jo asmenybę. Ir amžininkų teigimu vyskupas buvęs puikus diplomatas – ypač politiškai sunkiais laikais. DELFI nuotr.

Kontroliavo, klausėsi, tikrino

1946 metais vyskupui K. Paltarokui buvo užvesta formuliaro byla, ir dvasininko sekimas tapo kryptingas. Vienoje vietoje pradėta kaupti įvairi informacija apie jį ir jo aplinką bet kada galėjo būti panaudota prieš sekamąjį.

Be to, siekdami labiau kontroliuoti aukšto dvasininko veiklą ir sumažinti jo autoritetą, 1949-ųjų vasarą sovietų valdžios atstovai ėmė daryti spaudimą, kad jis perimtų Vilniaus arkivyskupijos valdymą ir persikeltų į Vilnių. Čia jau ne tik sektas vos ne kiekvienas vyskupo žingsnis, bet ir kurstyti konfliktai su arkivyskupijos kunigais, stengtasi griauti Bažnyčios hierarcho autoritetą.

Sekti K. Paltaroką buvo priskirti konkretūs agentai ir informatoriai, kurpti planai verbuoti artimus vyskupui žmones. Galimų agentų ieškota ir tarp aptarnaujančio personalo.

„Išgyvenusieji represijas patyrė daugiau kančių, bet vyskupas nenužengė bendradarbiavimo su totalaus režimo valdžia keliu, o stengėsi pagal savo galimybes.“

D. Juodis

Tačiau, kaip rodo paties saugumo dokumentai, vyskupas iškart perkąsdavo tokius statytinius. Pavyzdžiui, nepritarė vieno kunigo skyrimui dvasinės seminarijos rektoriumi, nes nujautė jį esant sovietų specialiųjų tarnybų agentu. Tokio kunigo paskyrimas būtų reiškęs, kad seminarijos šeimininkais taps saugumas.

Ir tai, anot D. Juodžio, ne vienintelis atvejis, kai vyskupui sėkmingai pavyko savo aplinkoje identifikuoti agentus.

Bet vyskupui sekti dar buvo pasitelktos ir techninės priemonės. Ne tik kurijoje, bet ir jo gyvenamosiose patalpose įrengta pasiklausymo aparatūra, tikrinta korespondencija. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiojo istoriko teigimu, K. Paltarokas tą nujautė, nes dar gyvendamas Panevėžyje buvo aptikęs mikrofoną. Todėl visada elgdavosi itin apdairiai. Kartais pats vengdavo lankytis pas kitus kunigus, kad jiems nesukeltų nemalonumų – į saugumo akiratį patekdavo visi jo ryšiai ir kaimynai.

Jo Ekscelencija Kazimieras Paltarokas su kunigais 1940-aisiais metais. Ryškų pedagoginį talentą turėjęs dvasininkas vyskupijai paruošė 195 kunigus. PAGPBVB archyvų nuotr.

Jo Ekscelencija Kazimieras Paltarokas su kunigais 1940-aisiais metais. Ryškų pedagoginį talentą turėjęs dvasininkas vyskupijai paruošė 195 kunigus. PAGPBVB archyvų nuotr.

Nebijojo užduoti nepatogių klausimų

Gyvendamas tarsi po didinamuoju stiklu, vyskupas K. Paltarokas turėjo labai ribotas galimybes veikti. Ir, sprendžiant iš išlikusių saugumo agentų pranešimų, tokia situacija nebuvo patenkintas.

„Kartais atvirai pasakydavo, ką galvodavo. Pavyzdžiui, apie uždarytą Vilniaus katedrą, savo persekiojimą“, – pasakojo D. Juodis.

Kasdieniame gyvenime dvasininkas susidurdavo ne tik su slaptaisiais saugumo bendradarbiais, kurie stengėsi iš jo ištraukti informaciją – teko K. Paltarokui kalbėtis su aukščiausiais saugumo vadovais. Žinoma, kad 1945 metų liepą LSSR NKGB komisaras Aleksandras Guzevičius asmeniškai pakvietė vyskupą į susitikimą. Per jį K. Paltarokas atsisakė pasirašyti kreipimąsi į partizanus, motyvuodamas, kad tai politinis klausimas.

O susitikime su LSSR valstybės saugumo komisaru Dmitrijumi Jefimovu, kuris, kaip paprastai, reikalavo, kad Bažnyčia nutrauktų ryšius su miškiniais, pozityviai dirbtų, perauklėjant žmones, atitraukiant juos nuo nelegalaus gyvenimo, K. Paltarokas pasisakė prieš žuvusių žmonių niekinimą viešosiose vietose, valstiečių varymą ginklu į gurguoles, bažnyčių registraciją, vaikų religinio mokymo varžymą.

„Įdomiausia, kad tai buvo neoficialus susitikimas su saugumo vadovais, – pabrėžia D. Juodis. – Taigi saugumo viršininkas vyskupui atsakė maždaug taip: oi, negali taip būti, niekinimo negali būti – čia kažkoks pažeidimas, o vaikų katechizacija vos ne šeiminis reikalas!.. Net per tokius pokalbius, kai kelti konkretūs klausimai, apsimetė nieko nežinantis.“

Toks akiplėšiškas gudravimas, anot istoriko, labai aiškiai parodo, jog ir tiesioginiai klausimai valdžiai jos pačios buvo praleidžiamai pro ausis.

„Saugumas dažniau kaltino, negu konkrečiai atsakė į konkrečius klausimus. Su valdžia buvo labai sudėtinga tartis, ja pasitikėti buvo neįmanoma“, – konstatuoja D. Juodis.

KGB su nerimu laukė K. Paltaroko laidotuvių, tačiau atsisveikinimas su iškiliu dvasininku, nepaisant susirinkusios milžiniškos tikinčiųjų minios, praėjo ramiai ir oriai. PAGPBVB archyvų nuotr.

KGB su nerimu laukė K. Paltaroko laidotuvių, tačiau atsisveikinimas su iškiliu dvasininku, nepaisant susirinkusios milžiniškos tikinčiųjų minios, praėjo ramiai ir oriai. PAGPBVB archyvų nuotr.

Kaltinimai vis kaupėsi

Tuo laiku Lietuvoje vyko ginkluotas pasipriešinimas. O dvasininkijos požiūris į jį, pasak D. Juodžio, buvo įvairus ir prieštaringas.

„Partizanų pasipriešinimas buvo susijęs su žudymu, ir to nepaneigsi. O Dievo įsakymas yra nežudyk, tad ne visi kunigai palaikė pasipriešinimą. Buvo, kurie jam pritarė, buvo partizanų ryšininkais, rėmėjais, bandė kiek galima mažinti smurtą. Kunigų požiūris nebuvo vienalytis“, – primena istorikas. Ir vyskupo K. Paltaroko esą buvęs kaip tik toks: remiantis saugumo sukaupta medžiaga, žmonių žudymui dvasininkas nepritarė, bet kartu sakė, jog valdžia pati savo veiksmais skatina pasipriešinimą.

„Kiek tai tikslu buvo, sudėtinga pasakyti“, – D. Juodis linkęs atsargiai vertinti šią informaciją, mat konkrečių duomenų apie vyskupo K. Paltaroko poziciją istorikai neturi. „Jam buvo mažai galimybių realiai palaikyti (pasipriešinimą). Ką jis viduje jautė, ką galvojo, sudėtinga nustatyti, o viešumoje buvo labai sekamas, ryšių su pogrindžiu techniškai negalėjo turėti – per daug buvo agentūros, vyko pasiklausymas kambariuose ir visa kita“, – priduria pašnekovas.

Saugumas neapsiribojo vien vyskupo ir jo aplinkos žmonių sekimu, bet ir nagrinėjo prieškarinę K. Paltaroko veiklą, parašytas knygas. Pokariu informacijos šaltiniu tapo kitų asmenų tardymo protokolai ir panašūs dokumentai.

Valdžia niekada nepamiršto, jog vyskupas 1943 metais dalyvavo atidengiant paminklą 1941-aisiais Panevėžyje sovietų nužudytiems gyventojams ir sakė pamokslą.

Pokariu saugumas stengėsi prikišti vyskupui bendradarbiavimą su antisovietiniu pogrindžiu, partizanais. Pasak D. Juodžio, įtarta, jog vyskupas palaikė ryšius su ginkluotu pogrindžiu, nors dokumentuose, kaip minėta, užfiksuoti prieštaringi duomenys apie K. Paltaroko poziciją dėl ginkluotos rezistencijos.

Sovietų Sąjungos specialiosios tarnybos kaltino vyskupą slėpus už kontrrevoliucinę veiklą persekiojamus kunigus, dar kitaip vadinamus kunigus nelegalus. Kaltinimuose atsirado ir tarptautinis aspektas – manyta, kad K. Paltarokas palaiko ryšius su lenkų kunigu, susirašinėjusiu su lenkų dvasininkais, ir iš jų gauna informaciją apie Vatikano reformas ir panašiai.

Daugėjant kaltinimų Bažnyčios hierarchui, saugumas turėjo ko nors imtis. Tad suėmimas vyskupui grėsė nuolat, ir jis tą žinojo: 1947 metais prieš eidamas į susitikimą su LSSR MGB vadovu, K. Paltarokas net paliko kurijos kanceliarijoje laikrodį ir kitas vertybes.

Visiems panevėžiečiams žinomi namai, kuriuose 1926–1949 metais gyveno ir dirbo vyskupas. V. BULAIČIO nuotr.

Visiems panevėžiečiams žinomi namai, kuriuose 1926–1949 metais gyveno ir dirbo vyskupas. V. BULAIČIO nuotr.

Prašė paties A. Sniečkaus

1953 metais jau buvo parengtas nutarimas dėl vyskupo arešto. Pasak D. Juodžio, LSSR saugumo padalinys neturėjo vienašališkų galių suimti tokio rango Bažnyčios atstovą be SSRS saugumo organų ar LKP CK pritarimo. Vietos padalinys niekada negavo tokių sankcijų iš aukštesnės vadovybės.

1952 metų MGB susirašinėjimuose teigta, kad rengiama medžiaga K. Paltaroko areštui. 1953-aisiais numatomam areštui pagrįsti dar prisidėjo kaltinimas, kad K. Paltarokas esą išsakė pagiežingus svarstymus dėl Josifo Stalino baigties ir papasakojo anekdotą. Vis dėlto naujoji Sovietų Sąjungos MVD vadovybė atsargiau taikė represijas, atsisakė sankcionuoti K. Paltaroko suėmimą ir teisimą. Stalino era buvo pasibaigusi, represijos sušvelnėję.

Nepaisant to, vietos saugumiečiai vis tiek norėjo pašalinti vyskupą ir ėmėsi aktyvių veiksmų. 1953 metų spalį Panevėžio vyskupijos kurijoje atlikta krata, paimta daug antisovietinio turinio dokumentų. Tai sužinojęs, K. Paltarokas spėjo, jog kratos galėjo vykti ir Vilniuje, todėl nurodė paimti dokumentus.

Čekistai nenurimo. Pasak D. Juodžio, slaptame rašte, adresuotame asmeniškai LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui, prašyta sutikimo suimti vyskupą, tačiau greičiausiai leidimas nebuvo gautas.

Vietinių čekistų K. Paltarokas vadintas nesutaikomu sovietinės santvarkos priešu, tačiau manoma, kad siekis žūtbūt areštuoti dvasininką nesirėmė tokia paprasta priežastimi. „Saugumas buvo numatęs kitus žingsnius“, – neabejoja D. Juodis. Jeigu sovietų planas būtų išdegęs, vadovavimą Vilniaus vyskupijai būtų perėmęs jų žmogus ir užverbuotas kitas kanauninkas, turintis įgaliojimą valdyti Panevėžio vyskupiją.

„Tokiu būdu visų šešių Lietuvos vyskupijų vadovai būtų MVD agentai, tai leistų vykdyti sėkmingas priemones. Tačiau to neįvyko“, – sako istorikas.

Kai 1958 metais K. Paltarokas mirė, KGB kontroliavo ir jo laidotuves. Kagėbistų ataskaitose ir dabar galima perskaityti: laidojant vyskupą apeigose priešiškų pareiškimų neužfiksuota.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų