Dovanų etiketas kainos nediktuoja

Dovanų etiketas kainos nediktuoja

Artėjant vienoms didžiausių metų švenčių jau karštligiškai ieškome dovanų. Bet ar tikrai žinome, kaip ir ką dera dovanoti?

Kokių klaidų dažniausiai darome norėdami maloniai nustebinti draugus ir artimuosius, klausėme etiketo ir protokolo eksperto Armino LYDEKOS.

Ar išvis egzistuoja kalėdinių dovanų teikimo taisyklės?

– Yra tam tikri skirtingi etiketo reikalavimai tam tikroms progoms – Kalėdoms taip pat.

Pagrindinis dalykas – Kalėdos yra tas metas, kai dovanas gali dovanoti bet kas ir bet kam. Tai yra viršininkas pavaldiniui, pavaldinys – viršininkui, kaimynas kaimynui, giminaitis giminaičiui ir panašiai. Visomis kitomis progomis taip nėra.

Negana to, etiketas šiuo atveju nereikalauja į dovaną atsakyti dovana. Jei gavau dovanų, neprivalau ir aš ką nors dovanoti tam žmogui. Kažkas norėjo Kalėdų proga įteikti kažkam dovaną, tą ir padarė – valio, gražu, visi laimingi! Galbūt kitais metais, per kitas Kalėdas mes norėsime atsidėkoti tam asmeniui, būsime įtraukę į tų mielų žmonių sąrašą, kuriems jau trokšime kažką padovanoti.

Daugeliui ieškant dovanų galvos skausmu tampa ne vien tai, ką dovanoti, bet ir už kokią sumą. Kaip neapsirikti?

– Bendra etiketo taisyklė – brangios dovanos yra blogos dovanos.

Dovana negali būti per brangi. Etiketo kalba, tai būtų tam tikra prasme užprogramuotas bandymas papirkti tą žmogų, pastūmėti jį į tokią situaciją, kurioje jis jaustųsi skolingas. Ar mes, norėdami ką nors apdovanoti, norime sukelti neigiamas emocijas? Manau, kad ne.

Tačiau į priešingą pusę irgi negalima suabsoliutinti ir teigti, kad kuo pigesnė dovana, tuo geriau. Jokiu būdu. Dovana turi atitikti progą, situaciją, tarpusavio bendravimo santykį tarp žmogaus, kuris dovanoja, ir žmogaus, kuriam dovanoja.

Kalbant apie visuotines „dovanų progas“, tokias kaip Kalėdos, kartelė gali būti nuleidžiama žemiau. Bet to jokiu būdu niekas negali išreikšti konkrečiais skaičiais. Jei koks ekspertas, specialistas, patarėjas bandys šį skaičių įgarsinti ir sakyti, kad dovana turi kainuoti apie 5 eurus ar apie 15 eurų, be abejo, jis bus neteisus. Nes suma, kaip jau minėjau, priklauso nuo konkrečių žmonių santykių. Galbūt kokiame nors kolektyve vieni kitiems dovanos dovanas už 5 eurus ir viskas bus gerai, o kitu atveju, kitame kolektyve, tarp jų nusistovėjusiems santykiams teisinga suma bus kokie 25 eurai, tai yra penkiais kartais didesnė.

Be kainos, turbūt vienas dažniau iškylančių klausimų – ar verta dovanoti savo rankų darbo gaminius.

– Vertinant iš etiketo pozicijų, tai yra pačios geriausios, tinkamiausios dovanos. Kad ir nebrangi bus dovana, nedidelės savikainos, ji bus sureikšminta tuo požiūriu, kad dovanotojas skyrė jai asmeninį dėmesį, savo laiką, energiją, savo mąstymą, intelektą, supratimą, kaip tą dovaną paruošti, kaip padaryti. Tad tokios dovanos vertinamos labiausiai.

Aš puikiai suprantu mūsų visuomenę: XXI amžius, Europa ir nelabai jau kas iš mūsų moka ką nors pagaminti savo jėgomis. Viskas vyksta automatizuotai, pagaminama fabrikų „rankomis“. Tačiau jei kažkas kažką sugeba – pavyzdžiui, išvirti aviečių uogienės, numegzti kojines ar iš vytelių nupinti krepšelį, be abejo, bus labai tinkama ir gera dovana.

Ko galbūt nederėtų dovanoti niekam ir niekada?

– Kadangi dabar dovanų metas, atsakymas būtų „Visos dovanos yra geros!“ Tačiau iš tiesų ne visai taip yra.

Labai atsargiai reikia elgtis su visomis intymiomis dovanomis. Pavyzdžiui, viršininkas dovanoja savo pavaldinėms pėdkelnes ar maudymosi kostiumėlius. Galbūt ir šaunu, jei bendrovė dirba kokioje turizmo srityje ir tie maudymosi kostiumėliai bus žaismingai sutikti, bet, duok Dieve, kad visi vienodai suprastų ir vienodai vertintų tokią kalėdinę dovaną.

Bet kokios intymios dovanos nėra visai tinkamos. Ne ta proga, ne ta situacija.

Taip pat visada reikėtų susimąstyti dėl tam tikrų ideologinių nuostatų. Žodį „ideologinės“ vartoju plačiąją prasme, omenyje turėdamas tam tikrus žmonių įsitikinimus, pažiūras, vertinimus, gyvenimo būdą, tradicijas. Tarkime, nupirkau kalėdinio raudono vyno ir visiems klientams ar kaimynams padovanosiu neįvertinęs, kad kuris nors iš jų galbūt yra aktyvus blaivybės propaguotojas. Žmogus tai gali priimti kaip didelį įžeidimą. Arba atitinkamai nupirkau visiems kalėdinių sausainiukų – tokie šaunūs, imbieriniai, kvepia medumi ir cinamonu, – neatsižvelgęs, jog kažkas – aktyvus sveiko gyvenimo būdo propaguotojas ir, tarkime, visai nevalgo miltinių produktų.

Visada reikia susimąstyti, ar tam žmogui, kuriam dovanoji, dovana bus tinkama. Atrodo, Kalėdų tradicijos tokios bendros – eglutė, karštas vynas, cinamonu kvepiantys sausainiai… Vis dėlto ne visur ir visiems ta bendra tvarka priimtina.

Kaip geriausia įpakuoti dovanas?

– Bendra norma – dovanos turi būti įpakuotos gražiai, išskirtinai, ypatingai. Kartais pakuotė gali būti net brangesnė už pačią dovaną, ir tai yra teisinga bei suprantama. Kalbant etiketo kalba, taip pasakoma, kad aš galvojau apie tą asmenį, galvojau apie dovaną: ilgai svarsčiau, ką jam nupirkti, nupirkau, grožėjausi, įpakavau dovaną. Tokiu būdu mes sureikšminame dovaną, požiūrį į tą dovaną ir į žmogų, kuriam ją dovanojame. Negali susidaryti įspūdis, kad ėjau, pakeliui užsukau į parduotuvę, nupirkau kažkokį gražų daikčiuką ir parduotuvės maišelyje įteikiau. Taip mes parodysime, kad neskyrėme didelio dėmesio.

A. Lydeka

Daugelis mano, kad išvis neverta sukti galvos ir geriausia įteikti dovanų kuponą ar pinigų. Etiketo požiūriu tai priimtina?

– Pinigai gera dovana tik tam tikromis progomis. Deja, Kalėdų tarp jų nėra.

Pinigus dovanojame gyvenimo pradžios švenčių proga – vestuvių, krikštynų, įkurtuvių ir panašiai. Pinigų taip pat galime dovanoti tik labai artimam žmogui, tai yra šeimos nariui, labai artimam draugui, žinodami, kad kažkam taupo ir tuo pareikšdami, kad ir aš noriu prisidėti prie konkretaus daikto įsigijimo. Pavyzdžiui, žinau, kad žmogus labai nori nuskristi į Braziliją, ir noriu šiek tiek prisidėti prie jo svajonės įgyvendinimo. Dovanoju jau ne pinigus, bet dalelę svajonės – o tai jau visai kas kita. Bet tokiu atveju turite apie žmogų žinoti labai konkrečius dalykus: jo gyvenimo būdą, svajones, kam jis taupo, kokia suma reikalinga ir visa kita. Tuomet pinigai gali būti dovanojami. Kitais atvejais pinigai yra bloga dovana.

Tačiau yra tarpinis variantas tarp konkretaus nupirkto daikto ir pinigų – dovanų kuponai. Tai lyg už tam tikrą sumą nupirkta dovana. Tarkime, už 50 eurų nupirktas parfumerijos parduotuvės dovanų kuponas. Etiketo kalba mes suprantame, kad tai yra tam tikri kvepalai, tualetinis vanduo ar kremas, tačiau, žmogau, tu pats išsirink – aš ne visai žinau, koks kvapas tau patinka. Lyg ir daiktą dovanoju, bet ne konkrečiai.

Tiesa, einant šiuo keliu, kuris, žvelgiant iš etiketo pozicijų, yra suprantamas, pagrįstas ir teisingas, reikia įvertinti dar porą aspektų. Vienas jų – kad nupirktas kuponas ir norimas įsigyti daiktas savo finansine išraiška neatitiks euras euran. Žmogus arba praras dalį pinigų, palikdamas parduotuvei, arba, kaip dažnai yra, pasirinks brangesnį pirkinį ir turės primokėti. Vadinasi, mes žmogui dovanojame dovaną ir iš jo išpešame papildomai pinigų. Ar tikrai tai labai gražu ir teisinga, didelis, klausimas.

Antra, reikia atkreipti dėmesį, ar žmogus tikrai mėgsta vaikščioti po parduotuves. Aš pats asmeniškai baisiai nemėgstu parduotuvių! Man tai labai sunkus darbas, našta.

Kai žmogui dovanojame dovanų kuponą, tarsi pasakome: pats nueik į parduotuvę ir nusipirk. Mes jį galbūt įpareigojame dirbti sunkų darbą, kurio jis šiaip nenori daryti.

Žinant, kad žmogus labai mielai vaikšto po parduotuves ir ieško naujų tendencijų, naujų pasiūlymų, kuponai bus tinkama dovana. Tačiau visada pagalvokime, kiek jam bus priimtinas tas papildomas apsilankymas parduotuvėje.

Ne vienas ką nors dovanodamas stengiasi nuimti etiketes, kad tik nesimatytų kaina, neprideda čekių. O kaip iš tikrųjų derėtų elgtis?

– Viskas labai paprasta: privalome palikti visas etiketes, pirkimo čekį – visą finansinę, techninę informaciją, kuri yra prie daikto. Sovietiniais laikais buvęs populiarus kainos nugramdymas, jos nuplėšimas, nukirpimas, dirbtinis slėpimas yra visiškai neteisingas, nesuprantamas ir nepateisinamas.

Tai, kad yra etiketė su kaina, tik demonstruoja, kad tai naujai nupirktas daiktas, o ne praeitų, užpraeitų Kalėdų gautos dovanos perdovanojimas. Kad matomi skaičiukai, taip pat pliusas, o ne minusas. Mes pademonstruojame, kad dovana yra ne per pigi ir ne per brangi. Kad dovanos vertė yra teisingos finansinės išraiškos.

Negana to, svarbūs visi techniniai aspektai. Galbūt visiškai netyčia ta dovana nefunkcionuoja. Visiškai netyčia iš tūkstančio tokių daiktų šis vienintelis parduotuvėje buvo brokuotas – pavyzdžiui, elektrinis virdulys. Kai nėra jokių čekių, praktiškai reikia išmesti dovaną. Juk nesiskųsiu, kad tu, žmogau, padovanojai neveikiantį daiktą. Jei būtų čekiai ir pakuotės, nueičiau į parduotuvę ir pasikeisčiau į kitą, nebrokuotą daiktą. Be to, svarbi ir kita techninė informacija: kaip naudoti ar vartoti daiktą, kaip lyginti, skalbti ar džiovinti drabužį… Pašalindami šią informaciją, atimame iš žmogaus galimybę tinkamai suprasti dovaną ir sužinoti apie tą daiktą viską. Kartoju: užmirškime tuos sovietinius bandymus paslėpti dovanos kainą, lyg čia būtų kažkoks blogis!

Per Kalėdas dažnas važiuojame į svečius ir svarstom, ar vežti dovaną.

– Vykstant į svečius reikia kažką nuvežti. Nes Kalėdos yra dovanų metas, tad nebus gražu atvažiuoti tuščiomis rankomis. Tos dovanėlės gali būti įvairios, įskaitant ir maisto produktus – galima nupirkti ypatingą pyragą, kokių nors skanių mėsos gaminių, vaisių krepšį, kalėdinio vyno. Tai irgi dovana. Be to, žinosite, kad ji bus praktiškai panaudota.

Bet, pakartosiu, galimos ir visos kitos dovanos – rankų darbo ar pirkti mieli, malonūs daikčiukai, kuriuos įteikiame sakydami, kad Kalėdų Senelis liepė perduoti.

O kaip elgtis tais atvejais, kai vykstame į svečius pas žmogų, gimusį per didžiąsias metų šventes? Specialios gimtadienio puotos jis nerengia, tačiau svečiams turbūt reikėtų pasveikinti jį ir šia proga?

– Kai yra kelios progos, aišku, visada sudėtingiau. Tačiau nors tai šiek tiek išbalansuoja bendravimą, nesibaiminkite. Tiesiog dovanai skirkite daugiau dėmesio. Kad ji būtų kalėdinė, bet kartu ir tinkama asmeninei šventei.

Be abejo, dovana turi būti parinkta labiau asmeninė, galbūt šiek tiek brangesnė, solidesnė. Tokią dovaną įteikdami ir pasveikinsite abiem progomis – ir gimtadienio, ir Kalėdų.

Per Naujuosius metus taip pat kartais dalijamos dovanos. Ar etiketo požiūriu tai tinkama?

– Tradicijos Europoje suformuotos krikščionybės kultūros erdvėje, tad Kalėdos yra ne vien Kristaus gimimas, bet ir metų užbaigimas, tamsiojo laikotarpio perėjimas į dienos ilgėjimą, ir tai švenčiama plačiai. Šalia esanti kita šventė – Naujieji metai – tarsi praradę prasmę.

Sovietų Sąjungoje, kai buvo uždrausta švęsti Kalėdas ir Kūčias, dėmesys ideologiškai buvo skiriamas Naujiesiems metams. Bet visoje Europoje yra priešingai: Kalėdoms skiriama daug dėmesio, o Naujiesiems – mažai. Ir Kalėdos yra ilgas laikotarpis – nuo suvalgytos Kūčių vakarienės iki Trijų karalių, tad Naujieji yra Kalėdų laikotarpyje. Vadinasi, nuvažiavus į svečius per Naujuosius, galima pasveikinti ir įteikti kalėdinę dovaną. Tuomet viskas atrodys suprantamai ir gerai. Bet jeigu tą žmogų pasveikinau per Kalėdas ir vėl atneščiau dovaną Naujųjų proga, atrodytų labai keista ir nesuprantama.

Kada derėtų išvynioti dovanas? Ir ką daryti su daugybės šeimininkių dilema – dėti ant stalo dovanų gautą maistą ar ne?

– Maisto produktai taip pat yra dovana ir kaip su kiekviena kita, mes su ja galime elgtis taip, kaip norime. Gavęs noriu – apžiūrinėju ją, iš karto išbandau, noriu – ne, noriu – demonstruoju, noriu – ne, vienas ragauju ar duodu ir kitiems. Visa tai mano asmeninis reikalas, nes dovanojo man. Tad tik šeimininkų reikalas, kaip jie pasielgs su dovanotais maisto produktais. Jokiu būdu nereiškia, kad tai yra suneštinei šventei atneštas maistas – dėk, žmogau, ant stalo! Anaiptol. Tai yra dovana.

Kalbant apie dovanos išpakavimą ir apžiūrėjimą, yra dvi sistemos. Viena simboliškai vadinama vakarietiškąja, kai mes visų susirinkusiųjų akivaizdoje išvyniojame dovanas, pasigrožime, pasidžiaugiame. Kita simboliškai vadinama rytietiška sistema, kai mes sakome „oi, nereikėjo“ – kukliai tą dovaną priimame ir padedame į tolimą kamputį.

Ir viena, ir kita sistema yra teisinga, atitinkanti etiketo reikalavimus ir galima laikytis. Kokios klaidos svarbu nepadaryti? To paties renginio, vakarėlio metu negalima taikyti abiejų sistemų. Pavyzdžiui, atėjo Petras, pažiūrime, ką atnešė, paaikčiojame, pasigrožime. Atėjo Marytė, o jai sakome: „Oi, ačiū, nereikėjo“ ir dovaną padedame į šalį. Toks dviejų sistemų suplakimas į vieną vieno renginio metu būtų jau didelė etiketo klaida.

Kokius tautiečių įpročius dovanoti pastebite?

– Geras klausimas. Ir sunkus.

Visais aspektais kažkokių klaidų yra padaroma. Lietuviai, reikia pripažinti, dovanoms skiria daug dėmesio, ir tas domėjimasis, ir parinkimas, ir apdovanojimas… Aš net drįsčiau teigti, kad galbūt dovanos mūsų sociume net per daug sureikšminamos. Tai, žinoma, svarbu, reikalinga bendraujant, komunikuojant su kitais žmonėmis. Dovanos vaidina svarbų vaidmenį, tačiau palyginus su kitomis visuomenėmis – prancūzais, ispanais, vokiečiais, olandais, – manau, gal net per daug.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų