Žmonės su jiems artimiausiais primatais – šimpanzėmis – evoliucija nusprendė išskirti atėmusi iš Homo sapiens vieną chromosomą.

„Dovanėlės“ iš praeities

„Dovanėlės“ iš praeities

Evoliucionizmas šiandien – pagrindinė biologijos teorija, bet prieš 160 metų, kai Čarlzas Darvinas paskelbė savo darbą apie rūšių kilmę, ji tebuvo tik hipotezė – ir dar ne itin tinkama aptarinėti padorioje draugijoje.

Visuomenė dar daug metų reikalavo svarių Darvino žodžių įrodymų, o ir gavę juos nebuvo iki galo patenkinti. Nors iš tikrųjų evoliucijos teorijos patvirtinimų toli ieškoti nereikėjo – kiekvienas žmogus juos nešiojasi savo kūne.

Aklo laikrodininko klaidos

Čarlzo Darvino laikais sudėtingiausias mechanizmas buvo chronometras. Tokį tikslų laikrodį sukonstruoti galėjo tik itin įgudęs meistras. Todėl evoliucijos teorijos priešininkams atrodė akivaizdu, kad sumanyti, suprojektuoti ir „sukonstruoti“ kur kas sudėtingesnius gyvus organizmus taip pat buvo būtinas meistras. Kažkokio pamišusio anglo aiškinimai, jog tai nutiko savaime, jiems atrodė didžiausias absurdas.

Deja, klasikinė organizmo ir laikrodžio analogija nėra tiksli. Kad ir dėl to, jog mūsų kūnų sandara nėra tokia nepriekaištinga, kaip šveicarų laikrodininkų darbai.

Jeigu žmogaus organizmą kas ir kūrė, tai buvo aklas laikrodininkas, ironizuoja mokslininkai. Juk jis į mechanizmą įkomponavo krūvą dalių, iš kurių nėra visiškai jokios naudos, ir dar kelias tokias, kurios netgi trukdo. Apie grožį ir tobulumą tas evoliucijos laikrodininkas neturėjo jokio supratimo – jis tiesiog nenuilsdamas kepė atsitiktines to paties „laikrodžio“ variacijas be gailesčio atmesdamas atrankos neperėjusias kopijas.

Ir vis dėlto jo darbo rezultatas stulbinamas. Per kažkokius menkus 4 milijardus metų jis, pradėjęs nuo vadinamosios pirmykštės sriubos ir pusgyvių protoląstelių, baigė žmogumi – nerealiai sudėtingu mechanizmu, kad ir su trūkumais.

Nors mūsų akys dažnai pavadinamos tobuliausiu gamtos kūriniu, tikrovėje galvakojų moliuskų, tokių, kaip aštuonkojai, akys trūkumų turi mažiau.

Atliekami „varžteliai“

Lyginti Homo sapiens organizmą su laikrodžiu netinka dar ir dėl to, jog į jį meistras, atrodo, prikišo ir barometro, ir termometro dalių.

Mūsų kūne esama daugybės rudimentinių, jau seniai savo funkcijas praradusių organų. Kad ir protiniai dantys su apendiksu: kadaise buvę tokie reikalingi kietam pluoštiškam maistui sukramtyti ir suvirškinti, šiandien jie žmonėms kelia daugiau problemų, nei duoda naudos.

Jeigu sugniaušite pirštus į kumštį ir sulenksite riešą, apatinėje dilbio dalyje beveik garantuotai išryškės sausgyslė. Ją įtempia ilgasis delno raumuo, išlikęs tik 86 proc. žmonių.

Gyvūnams šis raumuo suteikia galimybę išleisti nagus arba išsilaikyti laipiojant, bet jums jis visiškai nereikalingas. Nebent, neduok Dieve, iškiltų medicininė būtinybė: medikai ilgojo delno raumens audinius gali paimti ir persodinti ten, kur labiau reikia, nepakenkę rankos stiprumui ar lankstumui.

Greičiausiai šis raumuo su laiku ir visiškai sunyks, kaip tai jau nutiko – ir tebevyksta su kitais nereikalingais raumenimis. Pavyzdžiui, piramidiniu pilvo raumeniu, kurio apie 20 proc. žmonijos jau nebeturi, nors dauguma kitų žmonių jų turi po du.

Suraizgyti laidai

Kaip ir kitų žinduolių, žmonių 11 iš 12 galvinių nervų porų neišklysta už galvos ribų. Tik 10-oji pora ten neišsitenka ir juntamomis skaidulomis driekiasi iki širdies, plaučių, netgi žarnyno. Dėl to ir vadiname ją klajokliniu nervu.

Besileisdamos žemyn klajoklinio nervo skaidulos šakojasi ir dešinėje kūno pusėje ties raktikauliu, o kairėje – ties aortos lanku apsisuka ir grįžta atgal, kad pasiektų gerklas.

Jeigu elektrikas taip išvedžiotų laidus, žmonės jam prie smilkinio pirštą pasukiotų. Bet evoliucijai nepaprieštarausi, todėl signalas nuo smegenų iki mūsų balso stygų keliauja tarsi aplinkkeliu. Belieka guostis, kad kitų žinduolių organizmuose ši apylanka dar didesnė: pavyzdžiui, žirafoms jos ilgis siekia 4,5 m. O kadangi prieš 150 mln. metų žemėje gyvenusių superzaurų kaklas buvo gerokai ilgesnis net už žirafų, šis atstumas galėjo siekti iki 28 metų, nors realiai smegenis ir gerklas skiria vos keli centimetrai.

Klajoklinio nervo ryšys su gerklomis – vienas didžiausių evoliucijos brokų. Visų mūsų, sausumos gyvūnų, bendrų protėvių, gyvenusių vandenyje, jokie nervai po kūną neklajojo. Iš smegenų tiesiogiai šakojosi palei visus šešis žiaunų lankus, kaip ir pas šiuolaikinių žuvų. Žmogaus gemalas ir dabar dar turi žiaunas, bet jam vystantis iš galinių žiaunų susiformuoja gerklų audiniai, o link jų besidriekiančios kraujagyslės virsta galingomis širdies arterijomis, taigi nusileidžia gerokai žemiau galvos. Taip klajoklinis nervas atsiduria aortos lanko glėbyje ir jam nebelieka nieko kito, kaip vėl stiebtis aukštyn, kol pasieks gerklas.

Aštuonkojams pasisekė labiau

Plonyčiai regos nervų neuronai ir juos maitinantys kapiliarai driekiasi per tinklainę, kol pasiekia ląsteles receptorius išorinėje jos pusėje. Kadangi per tuos nervus ir kraujagysles turi galėti prasiskverbti šviesa, jų galūnės yra praktiškai perregimos.

Tačiau toje vietoje, kur regos nervas išeina iš tinklainės, receptorių nėra, todėl pačiame mūsų regos lauko centre yra mažytė – maždaug 1,5 mm skersmens – akloji dėmė.

Tokia defektyvi akies sandara būdinga ne tik žmonėms, bet visiems stuburiniams, mat paveldėjome ją iš bendro protėvio.

Gyvūnų kailį pašiaušiantis pilomotorinis refleksas padeda jiems nesušalti, o mums, žmonėms, jis tik suteikia odai keistą išvaizdą.

Manoma, kad šviesai jautrios ląstelės pirmąkart ėmė rastis ant gyvūnų kūno paviršiaus – kad padėtų geriau orientuotis aplinkoje. Visiškas atsitiktinumas, kad nervai link tų ląstelių driekėsi iš išorės, todėl vystantis akims – joms leidžiantis giliau į kūną ir sudėtingėjant – paliko aklą dėmę. O viskas galėjo nutikti ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, galvakojų moliuskų regos nervai tinklainę pasiekia ne iš išorės, bet iš vidaus, taigi aklos dėmės nesudaro.

Ar žuvys, ar kūdikiai…

Nelygus kvėpavimas valgant, kaip ir grėsmė užspringti ar pradėti žagsėti, yra evoliucijos sumanymo sujungti viršutinius kvėpavimo takus ir virškinimo traktą pasekmė. Žmogaus organizme jie susieina nosiaryklėje, taigi kas kartą, kai maisto kąsnelis keliauja per gerklę, kyla grėsmė uždusti.

Mūsų plaučių audiniai išsivystė iš plaukiojimo pūslės – pripildyta dujų, ji pirmykštėms žuvims leido reguliuoti kūno plūduriavimą (kaip, beje, ir dabar). Spėjama, kad primityvus kvėpavimas reikalavo pirmykščiams gyviams prisiryti oro ir trūkčiojantys raumenų susitraukimai padėdavo arba užpildyti plaukiojimo pūslę dujomis, arba, priešingai – pašalinti į skrandį patekusio oro perteklių.

Gali būti, kad lygiai tokiu pat būdu žagsulys dabar padeda ištuštinti skrandį kūdikiams, dar idealiai nekoordinuojantiems atskirų kvėpavimo ir rijimo procesų. Tačiau suaugusiesiems tai ne daugiau, kaip ne itin maloni ne itin tobulo organizmo reakcija.

Pamirštas refleksas

Kai žmogui šalta arba baisu, jo oda pašiurpsta – taip suveikia pilomotorinis refleksas.

Jo pavadinimą galima būtų išversti kaip „plaukus judinantis“: vegetatyvinė nervų sistema duoda signalą plaukų folikulus supantiems lygiesiems raumenims susitrauki, ir kiekvienas ant kūno esantis plaukelis pasišiaušia.

Daugeliui žinduolių tokia kūno reakcija labai naudinga, nes leidžia per šalčius kailyje sulaikyti daugiau šilto oro, o susidūrus su plėšrūnu pasirodyti stambesniam ir grėsmingesniam. Deja, žmonėms, seniai atsikračiusiems tankios kūno augmenijos, pilomotorinis refleksas – kaip tie rudimentiniai organai: jokios praktinės naudos neturi.

Dvi viename

Visi artimiausi mūsų giminaičiai, pradedant orangutanais ir baigiant šimpanzėmis, turi po 24 chromosomų poras, ir tik žmonės – 23.

Kad taip nutiko, genetikų aiškinimu, yra visiškas atsitiktinumas. Be to, tą trūkstamą chromosomą mes kaip ir turime, tiesiog komplekte su kita.

Chromosoma 2 – antroji pagal dydį, – yra dviejų chromosomų susiliejimo rezultatas. Ji tebeturi antrą, tik jau nebefunkcionuojančią – rudimentinę centromerą bei telomerines sekas (tik šios išsidėsčiusios chromosomos viduryje, o ne kraštuose, kai įprasta).

Manoma, jog chromosomos susijungė miocene – laikotarpyje, prasidėjusiame prieš 23,03 mln. metų ir pasibaigusiame prieš 5,332 mln. metų, – taip atskirdamos žmogaus protėvio genomą nuo jam artimiausio primato šimpanzės.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų