Direktorius ėmėsi vantos

Direktorius ėmėsi vantos

Ilgametis Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorius Valdemaras Misevičius prieš porą mėnesių priėmė lemtingą sprendimą, iš esmės pakeitusį jo gyvenimo kryptį.

valdemaras-misevicius-archyvo-nuotr-2_resize

Buvęs Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorius Valdemaras Misevičiaus dabar SPA komplekse esančioje pirtyje vanoja vokiečius. ARCHYVO nuotr.

 

Kada, jeigu ne dabar

Ilgamečio Panevėžio socialinių paslaugų centro direktoriaus Valdemaro Misevičiaus pavardės šios įstaigos darbuotojų sąraše veltui ieškosite. Šis žmogus čia nebedirba.

Prieš porą mėnesių V. Misevičius priėmė lemtingą sprendimą, iš esmės pakeitusį jo gyvenimo kryptį ir veiklos pobūdį. 52 metų vyras dabar toli nuo Panevėžio – jis gyvena viename iš didesnių Vokietijos miestų Diuseldorfe.

Dabar darbo valandomis jis ne kabinete sėdi, ne nurodymus pavaldiniams duoda, o didžiuliame SPA komplekse esančioje pirtyje atlieka visas pirtininkui būdingas procedūras ir ritualus.

Tiesa, sprendimas šiai permainai greitai nesubrendo – vasarą gavęs pasiūlymą ilgai dėliojo visus „už“ ir „prieš“, svarstė, abejojo, atidėliojo. Ne taip paprasta jau nebe žalios jaunystės žmogui pasukti visiškai nauju, nepramintu, tegul ir viliojančiu keliu. Jokių garantijų, kad nuvykus į svetimą šalį pasiseks, niekas nedavė.

Bet… „Kada, jeigu ne dabar“, – nusprendė panevėžietis ir padavė prašymą atleisti jį iš darbo.

Dešimt metų Socialinių paslaugų centrui vadovavęs V. Misevičius sako visą laiką dirbęs sąžiningai – įstaiga per tą laiką nepatyrė nuostolių, sukrėtimų. Atvirkščiai – dvigubai išaugo, išsiplėtė, atsirado naujų skyrių, pradėta teikti daugiau paslaugų.

Socialinis darbas buvusiam direktoriui visada buvo prie širdies – vadina jį savo pašaukimu. Noras padėti kitiems, ištiesti pagalbos ranką suklupusiam, į bėdą patekusiam žmogui nebuvo svetimas net tuo metu, kai jis dar nedirbo socialinėje srityje.

Tuo labiau kad V. Misevičius puikiai pažįsta visas gyvenimo puses, pats nebuvo aplenktas lemties išbandymų, tarp jų – ir priklausomybės. Prieš daugelį metų pastarosios atsikratęs, vieną kartą jau keitė gyvenimą iš esmės – atsisakė alkoholio, baigė mokslus, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, padarė karjerą.

Nakvynės namus ir kitas globos įstaigas vienijančio Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorius V. Misevičius apie savo patirtį atvirai papasakojo praėjusiais metais dienos šviesą išvydusioje knygoje „Mano C istorija… kaip ir tūkstančiai kitų. Tik aprašyta“. Knygoje pateikta skausminga išpažintis apie potyrius sunkiai sergant, stovint ant nebūties slenksčio ir kenčiant gydymo poveikio reiškinius.

 

Pažintis Nidoje

Kad buvęs direktorius tapo pirtininku, lėmė ir tai, jog labai mėgsta šimtmečių tradicijas saugančią lietuvišką pirtį. Prisimena, net tolimoje vaikystėje, vos septynerių, ir jau vyresnis būdamas, kiekvieną savaitgalį su didžiuliu noru skubėdavo į Pasvalio pirtį.

Užaugus pomėgis neišnyko – pirtis išliko kaip sveikatos stiprinimo, atsipalaidavimo galimybė. Pirtis jos mėgėjams dažniausia tampa savotiška gyvenimo būdo išraiška. V. Misevičius per daugybę metų, sako, nepraleido nė vienos savaitės be pirties.

Bėgant laikui apie pirtį, jos galimybes bei teikiamą naudą norėjosi sužinoti kuo daugiau, tad vyras pradėjo mokytis Lietuviškos pirties akademijoje. Tie mokslai atskleidė daug naujo, atvėrė duris į daugeliui visiškai nepažįstamą, turtingą pirties pasaulį.

Prieš porą metų pradėjusios rutuliotis mintys savo pomėgį, žinias, sugebėjimus pritaikyti versle, netrukus tapo realybe.

Trejus metus neturėjęs atostogų, nes įstaigos plėtros darbai net trumpam neleido atsipalaiduoti, V. Misevičius vasarą pasiėmė ilgesnes atostogas.

Per jas kartu su draugu Nidoje pasistatė pirtelę – ant jūros kranto, mažytę, jaukią, patrauklią – ir ėmėsi pirtininkų darbo.

Pradėti šią veiklą paprasta nebuvo – teko įveikti daug kliūčių, surinkti įvairių pažymų, pakloti nemažai lėšų. Tačiau pradėjus dirbti klientų netrūko.

Pirties ir pirtininkų paslaugomis poilsiautojai mielai naudojosi – kai kurie tik Nidoje, patyrusiems pirtininkams padedant, pirmą kartą atrado šią nepaprastą sveikatinimosi pramogą.

Tarp pirtininkų klientų buvo ir svečias iš Vokietijos. Ne kartą išsikaitinęs, beržine vanta išpertas vokietis susižavėjo lietuviška pirtimi ir pakvietė pirtininką iš Panevėžio padirbėti vienoje iš Diuseldorfo SPA esančioje pirčių. Apie vantas ir pėrimą jomis net pirties mėgėjai Vokietijoje nelabai žino – ten atliekamos kitokios procedūros ir dažniausiai naudojami rankšluosčiai.

Kai pirtimi susižavėjęs vokietis pakvietė panevėžietį padirbėti, jo kvietimas buvo išgirstas, ir V. Misevičius, palikęs įprastą darbą, išvažiavo. Šeima kol kas liko Panevėžyje.

valdemaras-misevicius_knyga-archyvo-nuotr-_resize

Valdemaras Misevičius pernai išleido knygą apie savo gyvenimą. ARCHYVO nuotr.

 

Pašaukimo nepamiršo

Jeigu kas mano, kad kitoje šalyse įsidarbinus pinigus galima semte semti arba tarsi lapus nuo medžių skinti – klysta. Užsidirbti tenka sunkiu, įtemptu darbu, tuo pat metu stengiantis įveikti ir kalbos, papročių, bendravimo kliūtis. Nepavykus – vėl bandyti viską iš naujo.

Nors pirtininko alga Vokietijoje didesnė nei direktoriaus Lietuvoje, didelių turtų nesukrausi. Pragyvenimas nėra pigus – vien už nuomojamą dviejų kambarių butą tenka pakloti įspūdingą sumą.

Per porą gyvenimo Vokietijoje mėnesių panevėžietis jau priprato prie naujo darbo ritmo, prie visai kitų papročių ir galimybių.

Pirtininko darbas – pagal grafiką. Atidirbęs savo pamainą jis nesėdi rankų sudėjęs – susipažįsta su šalimi, daug bendrauja. V. Misevičius jau įsitraukė į socialinę veiklą – dirba savanoriu vienoje socialinės globos įstaigoje.

Prieškalėdinis metas Vokietijoje ypatingas – visur išpuošta, šurmuliuoja mugės, kalėdiniai miesteliai, žmonės daug bendrauja, tiesiog gatvėse valgo dešreles, bulvinius blynus, geria karštą vyną.

Išėjęs pasivaikščioti po Duserdolfą ar aplankęs kitą miestą, panevėžietis domisi ir pačių skurdžiausių, socialinės atskirties žmonių gyvenimu – pakalbina elgetas, savo išvaizda ir elgesiu mūsų benamius primenančius žmones.

V. Misevičius atkreipė dėmesį, kad gana daug elgetų išmaldos prašyti leidžiasi su savo augintiniais šuniukais. Panevėžyje jis mena tokį tik vienintelį buvus – prie turgaus su šuneliu pinigų prašydavusį vyruką.

Gyvenimo dugne atsidūrusiųjų elgesys, kaip mano buvęs socialinės įstaigos vadovas, labai panašus visur. Daugelis jų puikiai geba manipuliuoti kitų žmonių jausmais, o jų kalbas ir pasakojimus ne visada už gryną pinigą galima priimti.

 

Susikalbėti vis lengviau

Vokiečių kalbos V. Misevičius mokykloje nesimokė. Kadaise susižavėjęs šios kalbos skambesiu, nutarė ją išmokti savarankiškai. Kai daugelis niro į anglų kalbos paslaptis, vyras pasirinko vokiečių. Nusipirko pokalbių žodynėlį, įrašytas pamokas ir po truputį mokėsi.

Jokių minčių apie gyvenimą Vokietiją ar darbą toje šalyje tuomet nebuvo.

Išmokus nemažai žodžių, šiek tiek gramatikos atrodė, kad jau galėtų susikalbėti. Su Lietuvoje viešinčiais vokiečiais ar šią kalbą mokančiais lietuviais susikalbėti pavykdavo.

Bet, kaip sako panevėžietis, visai kitas reikalas atsidūrus aplinkoje, kur nei lietuviškai, nei rusiškai niekas nemoka, ir reikalinga, nors dar labai silpnai mokama, vokiečių kalba.

Tada situacija būna gana sudėtinga, tačiau, kita vertus, labai naudinga. Tik būnant tarp ta kalba šnekančių žmonių, su jais nuolat bendraujant galima išmokti svetimą kalbą, tobulinti jos įgūdžius.

Viename iš Diuseldorfo socialinių paslaugų centrų savanoriu dirbantis V. Misevičius sako, kad ši veikla taip pat padeda geriau integruotis į visuomenę. Socialinių paslaugų centras, kuriame laisvu metu darbuojasi lietuvis, skirtas senjorams. Čia jie ateina dėl įdomios veiklos, užsiėmimų.

Senjorams patinka nuoširdų svetimšalį savanorį mokyti kalbos, atskleisti visas jos subtilybes.

Iššūkį padirbėti pirtininku priėmęs V. Misevičius mano, kad visą likusį gyvenimą šio darbo nedirbs. Kitąmet, gal dar ir 2018-aisiais nieko keisti neketina, tačiau ateityje socialinė veikla turėtų vėl tapti pagrindine.

Ar grįš į Lietuvą, ar ilgesniam laikui įleis šaknis Vokietijoje, dar nesvarsto.

Dabar jis – visas jėgas savo darbui atiduodantis pirtininkas. Lietuvio klientų ratas vis plečiasi – pajutę lietuviškos pirties privalumus vokiečiai jų atsisakyti nebenori.

Vantų – o jų pirtininkas turi ir beržinių, ir su liepų, ir su ąžuolų lapais – daugelis vokiečių nebuvo nei matęs, nei regėjęs ir net pasiteirauja, iš ko jos padarytos – bene plastikinės?

Darbui pasibaigus pirtininkas padeda vantas ir, uždaręs pirties duris, dėl savo darbo galvos nebesuka. Einant direktoriaus pareigas taip nebūdavo – rūpesčiai įstaigos vadovų neapleidžia nei poilsio, nei švenčių dienomis.

Iki šiol savo darbą Panevėžio socialinių paslaugų centre buvęs direktorius sako dažnai sapnuojantis – regis, kažko nespėjęs padaryti ar padaręs ne taip, tad skubantis vėl viską perdaryti.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų