Didžių žmonių didžios keistenybės. Vinstonas Čerčilis

Didžių žmonių didžios keistenybės

Didžių žmonių didžios keistenybės

Stebėti gaisrus, užmigti, kur papuolė, uostyti pūvančius obuolius, giedoti gaidžiu… Mes žinome šiuos didžius žmones dėl jų indėlio į istoriją, mokslą, meną, tačiau dažnai nežinome apie jų mažas – ir nelabai – žmogiškas silpnybes.

Albertas Einšteinas ir kojinės

Gyventi su genijais nėra paprasta, tačiau šio mokslininko žmonai dėl vieno tikrai pasisekė: sutuoktinis niekada nesiblaškydavo po namus su klasikiniu visų vyrų klausimu „Kur, po galais, mano kojinės?!“ Kuo, beje, nereikėtų stebėtis, nes Albertas Einšteinas jų paprasčiausiai nenešiojo.

Ši genialiojo fiziko keistenybė plačiajai visuomenei tapo žinoma tik 2006 metais, kai buvo paviešinti jo asmeniniai laiškai. Juose A. Einšteinas prisipažino: „Net pačiomis iškilmingiausiomis progomis aš apsieidavau be kojinių ir tokį necivilizuotą elgesį slėpdavau ilgaauliais batais.“

Artimesniems pažįstamiems mokslininkas aiškino, jog nemato būtinybės mūvėti kojines, juolab kad jose iškart atsiranda skylių.

Ivanas Krylovas ir gaisrai

Garsusis rusų poetas ir pasakėčių kūrėjas nepraleisdavo nė vieno gaisro. Vos išgirdęs aliarmo varpus, mesdavo visus reikalus ir skubėdavo į nelaimės vietą. Dėl galimybės stebėti liepsnų šėlsmą Ivanas Krylovas nepatingėdavo ir naktį atsikelti iš šilto patalo bei leistis į kitą Peterburgo galą nepaisydamas nei blogo oro, nei nuovargio ar ligos.

Pasakojama, kad jeigu bičiuliams prireikdavo susitikti su I. Krylovu, jie visuomet žinodavo, kur jo ieškoti, – ten, kur darbuojasi ugniagesių brigada.

I. Krylovo buto šeimininkas, žinodamas tokią nuomininko aistrą, net nusprendė apsidrausti. Paprašė poeto pasirašyti sutartį, numatančią, kad tuo atveju, jeigu dėl jo neatsargaus elgesio su ugnimi kils gaisras, teks sumokėti 60 000 rublių.

I. Krylovas sutartį pasirašė pridėjęs prie sumos dar du nulius. „Kad būtumėte visiškai aprūpintas, vietoje šešiasdešimties tūkstančių rublių įrašiau šešis milijonus. Jums bus ramiau, o man – vis tiek pat, nes neturėčiau galimybės sumokėti nei vienos, nei kitos sumos“, – paaiškino pasakėtininkas.

Salvadoras Dali ir miegas

Į bet kokį procesą galima pažvelgti kūrybiškai. Tačiau skandalingasis tapytojas net iš eilinio pogulio sugebėdavo padaryti šou. „Popusiaudieninis poilsis su raktu“ – taip jį vadindavo Salvadoras Dali, ir štai dėl ko.

Didžių žmonių didžios keistenybės. Salvadoras Dali

Vienas Salvadoro Dali keistumo paaiškinimų gali glūdėti jo vaikystėje. Menininko motina buvo susilaukusi kito sūnaus – taip pat Salvadoro. Tačiau berniukas mirė 22 mėnesių amžiaus, o dar po devynių pasaulį išvydo antrasis Salvadoras Dali. Ir buvo toks panašus į velionį, kad ne tik pats visą gyvenimą tikėjo esąs mirusio brolio reinkarnacija – tuo neabejojo ir paties dailininko tėvai.

Menininkas atsisėsdavo į krėslą ir sugniauždavo rankoje didžiulį varinį raktą, o po ranka pastatydavo apverstą metalinį dubenį. Paskui S. Dali bandydavo tokioje pozoje užsnūsti ir, nuostabiausia, kartais jam net pavykdavo. Tada raktas išsprūsdavo iš rankos, čaižiai tarkštelėdavo per metalinį dubenį taip duodamas signalą pokaičio miego pabaigai.

Ir nors tai buvo labiau panašu į mazochizmą nei tikrą poilsį, S. Dali tokį snaudulį dievindavo. Tvirtino, kad trumpas miegas jį nepaprastai gaivina, įkvepia ir net spėja aprūpinti vizijomis.

Įdomu tai, jog tame yra tiesos grūdas (tiesa, atrastas jau gerokai po genialiojo menininko mirties). Mokslininkai pastebėjo, kad pažadinus žmogų perėjimo iš pirmosios miego fazės į antrąją, giliąją, akimirką, jis sugeba surasti pačių netikėčiausių neišsprendžiamų problemų sprendimų.

Aleksandras Suvorovas ir gaidžiai

Garsusis rusų karvedys ir vienas didžiausių Naujųjų laikų karinių strategų buvo tikras vieversio etalonas. Miegoti Aleksandras Suvorovas eidavo šeštą valandą vakaro, o keldavosi dar iki aušros – antrą trečią nakties. Apsiliedavo šaltu vandeniu, sočiai papusryčiaudavo ir, kad nereikėtų vienam nuobodžiauti, leisdavosi revizuoti savo kariuomenės pozicijas keldamas karius žvaliu „Kakariekū!“

Beje, miegoti legendiniam karvedžiui labiausiai patikdavo ant šieno. Nei savo paties, nei viršesnių už save rangų A. Suvorovas nesureikšmindavo – ir garbingiausius svečius galėdavo pasitikti vilkėdamas naktiniais marškiniais.

Frydrichas Šileris ir obuoliai

Jam reikėdavo ypatingų sąlygų kūrybai, ir vienas žymiausių Vokietijos klasikų jas susiorganizuodavo pats. Kaip? Apie tai pasauliui papasakojo netikėtu liudininku tapęs Frydricho Šilerio bičiulis Johanas Volfgangas Gėtė, kartą užėjęs aplankyti draugo, bet neradęs namuose.

Poeto žmona paprašė svečio įsikurti vyro kabinete ir palaukti. Bet vos tik Gėtė įsitaisė krėsle, pajuto bjaurų dvoką, nuo kurio net pykino. „Netruko atsirasti ir jo šaltinis, – vėliau pasakos jis. – Šilerio stalo stalčiuje gulėjo tuzinas papuvusių obuolių! Jau norėjau kviesti tarnus, kad tą bjaurastį sutvarkytų, bet man buvo paaiškinta, jog obuoliai čia padėti specialiai. Esą kitaip šeimininkas visai dirbti negalės. Grįžo Frydrichas ir viską patvirtino!“

Richardas Vagneris ir šilkas

Skirtingai nei Frydrichui Šileriui su jo priklausomybe nuo puvėsių tvaiko, garsiajam vokiečių kompozitoriui kūrybai reikėjo buduaro aplinkos. Taigi Richardą Vagnerį supo šilko pagalvėlės, gėlių žiedlapių sašė, o į kabineto kampe stovinčios vonios vandenį būdavo supilamas flakonas odekolono.

Pasakota, kad ir apatinius R. Vagneris pripažindavo tik šilkinius (na, dar atlasinius). Pats jis tokią aistrą aiškindavo ne išpuikimu, bet odos liga, paūmėdavusia nuo menkiausio sudirgimo. Tačiau nors esama faktų, kad genialųjį operų kūrėją kamavo rožė, taip pat yra užtektinai žinių apie R. Vagnerio silpnybę puošniems korsetams, peniuarams ir kitiems nevyriškiems drabužiams „patogiems vakarams namuose“. Dėl to pastaraisiais metais atsirado versija, kad kompozitorius galėjo mėgti persirenginėti.

Napoleonas Bonapartas ir vonia

Imperatorius labai mėgo šilumą – kartais net reikalaudavo ir vasarą kūrenti židinį, o karštas vonias tiesiog dievino, nors vandens temperatūra jose kartais kone siekdavo virimo.

Taikiu metu Napoleonas maudydavosi po kelis kartus per dieną. Mirkdavo ne mažiau kaip valandą, tačiau šį laiką praleisdavo turiningai – rašydamas laiškus ir net priimdamas lankytojus.

Neatsisakydavo imperatorius maudynių ir žygiuose, todėl visada gabendavosi kelioninę vonią.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais, jau tremtyje Šv. Elenos saloje, laisvas nuo valdoviškų rūpesčių garsusis užkariautojas beveik visą dieną praleisdavo karštame vandenyje. Be šios procedūros teikiamo malonumo, Napoleonas buvo įsitikinęs, jog gauna ir naudos – gelbstisi nuo hemorojaus, kankinusio jį jaunystėje.

Henrikas Ibsenas ir neapykanta

Prieš žinomiausio norvegų dramaturgo darbo stalą kabojo kolegos švedo Augusto Strindbergo portretas. Rašytojus siejo jausmas, kurio kitaip, kaip aistringa abipuse neapykanta, nepavadinsi. Švedas kaltino norvegą akiplėšišku plagiatu, H. Ibsenas vadino A. Strindbergą psichopatu (beje, ne be pagrindo – pastarasis iš tiesų kentė dėl persekiojimo manijos).

Į draugų klausimą, kodėl savo noru kiekvieną dieną žiūrį į „psichopato portretą“, H. Ibsenas atsakydavo: „Žinote, negaliu parašyti nė eilutės, jeigu į mane nežvelgia tos beprotiškos akys!“

Tomas Edisonas ir snaudulys

Išradėjas buvo gerai žinomas savo papratimu nuolat snūduriuoti – ir pačiose netinkamiausiose tam vietose: savo laboratorijoje, parimus ant stalo su reaktyvais, prie pietų stalo… Svarbiausia, kad žadinti Tomą Edisoną tokią akimirką būdavo bergždžias reikalas. Užtat po maždaug pusvalandžio elektros lemputės, fonografo, diktofono ir kitų įspūdingų prietaisų (taip pat, deja, ir elektros kėdės) išradėjas nubusdavo pats – žvalutėlis ir vėl pasirengęs naujiems moksliniams atradimams.

Taip T. Edisonas kompensuodavo trumpą nakties miegą, trukdavusį vos tris keturias valandas. Ir, tarp kitko, labai didžiuodavosi šia savo ypatybe – nepraleisdavo nė vienos progos priminti apie tai aplinkiniams.

Onorė de Balzakas ir kava

Žymusis romanistas mieliau rašydavo naktimis nei dienomis, nuolat gėrė kavą ir aiškino, kad kai tik šis gėrimas „prasiskverbia į skrandį, organizmas iškart atgyja, pradeda judėti mintys. Prieš akis iškyla vaizdai, rašalas išmargina popierių…“

Onorė de Balzako namuose dėmių nuo kavos puodelių buvo galima rasti ant visko – juk rašytojas jų, teigiama, per dieną išgerdavo iki penkiasdešimties. Tad nenuostabu, kad ir darbuotis galėdavo vos ne po dvi paras iš eilės.

Didžių žmonių didžios keistenybės. Albertas Einšteinas

Antras nemėgstamiausias dalykas gyvenime po kojinių Albertui Einšteinui buvo kirptis plaukus.

Tačiau organizmo neapgausi. Specialistai mano, jog būtent toks sekinantis režimas ir lėmė ankstyvą O. de Balzako mirtį – vos 51-erių.

Vinstonas Čerčilis ir miegamasis

Didžiosios Britanijos premjeras ir pusryčiaudavo, ir dalykinius laiškus rašydavo lovoje. O po pietų geroms dviem valandoms užsidarydavo miegamajame. Tik Antrojo pasaulinio karo metais politiko pokaičio miego vieta persikėlė į parlamento rūmus, kur specialiai Vinstonui Čerčiliui buvo pastatyta lova. Patalai joje keisti kiekvieną dieną.

Jeigu premjerui tekdavo apsistoti viešbučiuose, ten dažnokai greta sustatydavo dvi lovas, ir V. Čerčilis naktį persiropšdavo iš vienos į kitą – šviežiai paklotą.

Politiko biografai šią keistenybę aiškina labai proziškai: V. Čerčilis smarkiai prakaituodavo.

Gi de Mopasanas ir Eifelio bokštas

Novelistas labai mėgo pietauti restorane, įsikūrusiame žemutinėje Eifelio bokšto platformoje. Tame nebūtų nieko neįprasto, jeigu garbusis mesjė Gi de Mopasanas nebūtų garsėjęs kaip vienas aršiausių šio statinio priešininkų. Rašytojas buvo tarp 300 kultūros veikėjų, pasirašiusių laišką, reikalaujantį nugriauti „geležinį monstrą“, „milžiniškus griaučius“ ir „pabaisą“, darkantį jų gimtojo Paryžiaus panoramą.

Pats G. de Mopasanas tokį nelogišką elgesį gynė fraze: „Tai vienintelė vieta visame Paryžiuje, iš kurios nematyti to prakeikto bokšto!“

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų